KAIP PRASIDĖJO LILA?
Viskas prasidėjo pirmame aukšte.
Laukiu lifto. Kone padebesiuose įsikūrusioje jogos studijoje Vilniuje netrukus vyks meditacija su pranavalgiu Viktoru Truviano.
Pirmas aukštas.
– Labas, Ginta! Tu dabar garsi žurnalistė. Sveikinu ir džiaugiuosi už tave!
– Labas… Na… tu čia juokauji. Kokia čia aš garsi… (matau kad pasijuto nepatogiai. Iš akių supratau, kad manęs visai nepamena, nors mes truputį dirbom kartu prieš kokius dešimt metų).
– Garsi, garsi! Aš mažai skaitau, bet kur pasisuku, ten tavo straipsnį užmatau, įvairiausiuose žurnaluose ir portaluose…
Aštuntas aukštas.
– Na, rašau kažkiek. Dabar daugiau „Raktui“ rašau…
– „Raktui“! Nuostabu! (Mane užliejo džiaugsmas – tai vienintelis žurnalas, kurį paskaitydavau nuosekliau).
– Taip. Vienintelis toks žurnalas Lietuvoje.
Paskutiniai sakiniai tariami paskubomis, nes atsidaro lifto durys ir mes drauge einame į „Shanti yoga“ studiją. Lyg netyčia susėdam ant gretimų jogos kilimėlių.
– Žinai, Ginta, o aš galvoju apie žurnalą tik moterims. Tokį, kuriame būtų visokių moterims aktualių temų: mada, maistas, kosmetika, karjera, vyrai, santykiai ir pan. Bet visos temos – susijusios su sąmoningumu. Jokių plepalų.
– Pasakok toliau, labai įdomu.
– Kiekviena tema būtų rašoma tik tam, kad pasidalintume vertinga informacija, kuri padeda laimingai gyventi. Tau niekada nekilo klausimas, ką žino pasaulinio lygio žvaigždės, milijonieriai, nušvitę mokytojai ir kiti laimingi išrinktieji? Kodėl jie taip įkvepia ir uždega kiekvieno širdį? Jei mes rasime šiuos žmones ir juos pakalbinsime arba tiesiog apie juos parašysime, gal tai leis mūsų Lietuvos moterims iš arčiau pamatyti, ko reikia tam laimingesniam gyvenimui, įkvėps jas laimingiau gyventi?
– Man patinka … Turi mano „feisbuką“?
– Taip.
– Tai susirašom!!! Dabar jau trukdom žmonėms, metas patylėti.
Tiek tereikėjo laiko, kad susitartume bendradarbiauti. Kodėl taip paprastai? Tiesiog abi jautėme, kad laukia kažkas prasmingo.
Jurga Adomo:
Vieną dieną suvokiau, kad toks žurnalas būtų nuostabus darbas, kurį galėčiau padovanoti kitoms moterims ir pačiai sau. Supratau, kad mane tai augintų, brandintų, grūdintų ir įkvėptų.
Esu baigusi dizaino studijas. Gerą dešimtmetį dirbau reklamos srityje. Paskutiniame darbe buvau reklamos gamybos studijos kūrybos vadovė. Taigi esu pratusi prie iššūkių. Tačiau nesiryžau viena pati, be žodį valdančios partnerės, imtis tokio didelio projekto.
Jurga Adomo
Ginta Gaivenytė
Skaityk apie Jurgą Adomo
Iki trisdešimties išbandžiau beveik viską, kas man turėjo garantuoti laimingą gyvenimą. Tapau reklamos agentūros kūrybos direktore, vėliau sukūriau savo verslą. Lankiausi aukštuomenės vakarėliuose ir prabangiai keliavau po užsienio šalis. Pirkau brangius drabužius ir batus. Tačiau vis labiau jutau niekaip neužkemšamą tuštumą širdyje. Ir vis didesnę baimę, kad taip niekada ir netapsiu laiminga.
Kai sukako trisdešimt treji – bum! Sugriuvo sveikata, santykiai ir karjera. Viskas apsivertė. Pasinėriau į giliausią emocinę duobę gyvenime. Reikėjo kažkaip iš jos krapštytis. Teko labai daug sau prisipažinti, išgyventi. Turėjau peržiūrėti savo vertybes. Šiuo periodu parašiau dvi knygas (AŠ+MB=AŠ ir AŠ–MB=Nauja pradžia).
Mano istorija tapo „bestseleriu“. Taip suvokiau, kad vertingiausia, kuo galiu pasidalinti su pasauliu, yra mano patirtis.
Dabar man jau keturiasdešimt. Jaučiuosi radusi, ko ieškojau. Sutikau mylimąjį, su kuriuo susituokėme ir susilaukėme dviejų dukryčių. Suvokiau savo talentus ir kaip galiu juos tinkamai, tarnaudama žmonėms naudoti. Dabar žinau, kaip kurti gyvenimą – tokį, kokio noriu. Ir noriu tuo pasidalinti su Tavimi.
Skaityk apie Gintos Gaivenytės patirtį:
Kai dirbau kriminalinėse televizijos laidose, tėvai mane laikė labai daug pasiekusia. Juk buvau dar studentė, o jau galėjau užsidirbti tiek, kad jiems nereikėtų manęs išlaikyti. Tačiau nebuvau laiminga, nes mes darėme negerus dalykus. Apsimesdami, kad ieškome tiesos, braudavomės į asmeninius žmonių gyvenimus. Kai grįždavome iš filmavimo, darbdavys mūsų klausdavo: „Ar žmonės verkė?“ Tai buvo grynai techninis klausimas, be jokio žmogiško susirūpinimo. Jei žuvusio kraupioje avarijoje vaikino mamai riedėjo ašaros, bus geri reitingai. Vadinasi, laida bus populiari.
Kartą vadovas man pasiūlė vykti į kaimą filmuoti reportažo, po kurio jaučiausi tikrai apgavusi liūdnos istorijos dalyvius. Močiutė ir sėdęs į kalėjimą jaunuolis buvo taip įsukti savo asmeninių tragedijų verpeto, kad jau nebesuvokė, ar aš filmuoju, ar fotografuoju, ar tai bus vieša, ar privatu. Abiejų buvo gaila.
Televizijos reportažuose būtina vienus parodyti kaip aukas, o kitus – kaip budelius. Šįkart visiškai nebuvo aišku, kur yra tiesa, ir ką mes, žurnalistai, veikiame šioje istorijoje.
Po kelių dienų nuėjau į paskaitą universitete. Amžinatilsį kino kritikas Skirmantas Valiulis prieš visą auditoriją pasakė: „Mačiau kolegės reportažą…“. Mes, žurnalistikos studentai, buvome įžūlūs ir nevengdavome su dėstytojais pasiginčyti. Aš ir sakau: „O tai ką man reikėjo daryti, kad man liepė tokį reportažą filmuoti?“
Dėstytojas pasižiūrėjo į mane: „Kolege, jei nebūtumėte norėjusi, būtumėt to ir nedariusi“. Mane lyg žaibu perliejo suvokimas. Žinai tą jausmą, kai kas nors įvardija tai, ką nujauti esant tiesą, bet vis vengi sau pripažinti?
Nuo šių žodžių prasidėjo pokyčiai. Prisiėmiau atsakomybę už savo darbus. Pradėjau rūpintis, kad dirbčiau etiškai. Pakeičiau daug darbų – ieškojau darbdavių, kurių vertybės būtų tokios, kaip manosios. Deja, tie leidiniai, kurie man patiko (pavyzdžiui, puikūs žurnalai „Verslo klasė“ ir „Raktas“) tegalėjo man pasiūlyti bendradarbiauti pagal autorines sutartis.
Dabar man – trisdešimt šešeri. Tiesa, dėl jaunatviškos išvaizdos kai kurie žmonės man teduoda aštuoniolika. Kartais tikrai jaučiuosi jaunesnė negu tais studijų metais, kai karjera man buvo svarbiausia. Dabar mano tikslas – tyrinėti pasaulį ir atrasti jame save. Straipsnių rašymą derinu su meditacija ir malda. Esu įsitikinusi, kad dvasingumas – tai ne sėdėti Himalajuose ant kalno viršūnės, bet būti Dievo įrankiu šioje žemėje.
Šių metų pradžioje viduje išgirdau: „Laikas kurti savo projektą“. Vos prieš kelias dienas iki susitikimo su Jurga knygyne varčiau Beatos Tiškevič knygą. Supratau, jog Beatai labai padėjo kūrybinė draugystė su fotografe Neringa Rekašiūte. „Kaip sutikti draugę, su kuria galėčiau kurti?“ – paklausiau Visatos. Ir štai – prireikė vos kelių dienų, kad sulaukčiau atsako.
Naujausi komentarai