INTERVIEW IN ENGLISH >>

Daugelis žmonių ieškoti dvasinių dalykų pradeda tik tada, kai gyvenime ištinka krizė. Kas paskatino pokyčius Mokytojo Vivek gyvenime? „Diskomfortas”, – atvirai pripažįsta Vivek. Jurgen Eibl, kuris vėliau gavo dvasinį vardą Vivek, buvo jaunas ir labai sėkmingas verslininkas. Tačiau jo sėkmės kaina turėjo pasekmių – kentėjo ir kūnas, ir protas. Trisdešimtmetis jautėsi pakliuvęs į nuolatinio galvojimo ir darbų malūną.

VIVEK: Mano valdomas restoranų verslas klestėjo. Turėjau namą, moterį, motociklą. Galėjau gauti viską, ko tik panorėjau. Turėjau ir pinigų, ir net laiko daryti tai, ką noriu. Suvokiau, kad visi pasiekimai laimės neatneša.  

Vakarais negalėdavau užmigti. Per naktį pavykdavo miegoti vos porą valandų. Dėl to visas mano organizmas išseko. Tai buvo didžiulis diskomfortas ir energijos praradimas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LILA: Mes įpratę lėkti ir stengtis padaryti kuo daugiau darbų. Ar būtina patirti kančią, kad suprastume, jog tai nėra tinkamas būdas gyventi?

VIVEK: Taip. Dvasinio ieškojimo pradžia panaši į apsilankymą pas gydytoją. Kreipiesi tada, kai susergi, ne anksčiau. Kitaip dėmesys bus nukreiptas į pinigus, santykius ar sėkmę.

Matai, jei ką nors pasieki, nori dar daugiau. Tai niekuomet nesustoja. Nusipirk namą – tada prireiks kito namo kalnuose ar pajūryje. Tačiau namų jausmo taip nepatirsi.

Tas pats ir su santykiais. Jei randi tinkamą antrąją pusę, gali trumpam pasijusti gerai. Tačiau tai laikina. Galiausiai vis tiek trokši kažko daugiau.

Sunerimsti tik jei pajunti, kad nuolat prarandi energiją. Tai panašu į stovėjimą sankryžoje. Šviečia žalia – judi į priekį. Tačiau jei užsidega raudona, tada stop  – jau nebesijauti gerai.

LILA: Daugelis gyvenimo prasmės ima ieškoti susirgę. Tačiau ar liga yra tik kūno būsena, ar ji atspindi mūsų proto būklę?

VIVEK: Žinoma, atspindi. Susirgęs kūnas tau sako: „Aš daugiau šito nepavežu“. Štai tada tu iš tiesų imi ieškoti savęs.

LILA: Kas yra protas ir kaip jis veikia?  

VIVEK: Protas yra kaip konstrukcija. Išties nėra tokio dalyko kaip protas, tik mintys. Skanuodamas savo kūną, neatrasi nieko, ką būtų galima pavadinti protu. Protas neegzistuoja kaip atskira mūsų dalis – taip, kaip ranka ar koja.

Kai sąmonė susitapatina su minčių dariniu, kurį vadiname protu, tada atsiranda „Aš“. Taip susikuria ego. Kai tu nesuvoki to, ką vadini protu, tada esi nesąmoningumo būsenoje.

LILA: O jei nesuvokiu, kaip veikia protas, tada jis mane valdo?

VIVEK: Taip. Tai nutinka nesąmoningai. Jei nežinai, kas yra protas, jau esi spąstuose. Todėl geriau sužinok. Stebėk jį, bet netikėk juo. Naudokis protu, bet neleisk protui naudotis tavimi.

Gali pažinti protą stebėdamas savo elgesį. Atpažink, kas yra tavo asmenybė ir kas esi tu.

LILA: Kaip galiu patekti anapus proto būsenos? Kaip tą padaryti?

VIVEK: Kuo daugiau stebime protą, tuo labiau nuo jo atsijungiame. Taip yra todėl, kad stebėjimo būsenoje mes nesame visiškai susitapatinę su mintimis. Taigi, kuo daugiau stebime protą, tuo daugiau atbundame.

Juk logiška – tai, kas stebi protą, nėra protas.

Taigi, suvok tai, ką vadini protu. Visuomet suvok.

LILA: Kokia buvo Jūsų atbudimo patirtis?  

VIVEK: Gyvenime visuomet maniau: „Juk turi būti dar kažkas“. Taigi, ieškojau tiesos. Tada buvau Graikijoje. Keliavau po salas. Buvo viena ypatinga vieta, kurioje negalėjau nustygti vietoje. Atrodė, kad viskas manyje nori judėti. Todėl aš daug ir judėjau fiziškai. Važinėjau motociklu iš salos į salą.

Bet vieną rytą savęs paklausiau: „Nuo ko čia aš bėgu?“ Sugrįžau į tą vietą, ir nuėjau į taverną. Atsisėdau. Papusryčiavau. Buvo apie vienuolikta valanda ryto.

Nutiko kažkas, ko negaliu apibūdinti žodžiais. Aš sėdėjau ir verkiau. Prisimenu, kad jau vakare priėjo aptarnaujanti moteris ir paklausė: „Kuo galėčiau tau padėti? Kas nutiko? Vaikine, juk tu čia sėdi ir raudi jau nuo pat ryto”. Ji man pasiūlė pavalgyti.

Taigi, aš septynias valandas verkiau. Tai buvo susitikimas su viduje slypinčiu nepatogumu. Kai išsiverkiau, manyje atsirado erdvė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LILA: Kodėl mes tiesiog negalime gyventi darnoje su savimi? Kodėl negalime būti laimingi nuo pat gyvenimo pradžios?

VIVEK:  Aš nežinau. Tačiau galiu papasakoti apie mūsų sąmonės programas. Kiekvienas kūdikis yra prabudimo būsenos. Tačiau mes pradedame jį mokyti daugelio dalykų. Pirmiausia duodame jam vardą ir sakome: „Tai yra tavo vardas, tu esi berniukas, tu esi lietuvis“. Tada jis mokosi darželyje, mokykloje, bažnyčioje. Galiausiai nebesugeba būti autentiškas.

LILA: Kaip įmanoma likti autentiškam?

VIVEK: Pirmiausia reikia suprasti, kas yra autentiška. Dauguma žmonių mano, kad autentiškas yra jų ego. Tačiau susisiejimas su ego visai nepadaro tavęs autentiško. Jei darai tai, ką nori, tai nėra autentiška. Savo norų vaikymasis jau yra sąlygotumas.

Kai tampi tikras sau, darai dalykus ne todėl, kad jų nori ar nenori. Tu tiesiog negyveni pagal ego programas. Tada esi darnoje su viskuo ir esi autentiškas.

Pavyzdžiui, jei esi nepratęs kovoti (Lietuvoje tai įprasta), tu tiesiog atsitrauksi ir sakysi: „Taip, žinoma“. Tačiau jei tai nėra tiesa, tai nėra autentiška. O jei atvirai pasakysi: „Tai nėra tiesa“, tai bus tavo autentiškumo pradžia.

Visai nėra taip, kad tiesa yra tai, ką tu galvoji. Svarbi yra ne tavo tiesa, svarbi yra Tiesa – Tikrovė.

LILA: Tai svarbiausia yra ta tiesa, kurią jaučiu? Tai nėra apie įsitikinimus, kas yra teisinga ir neteisinga? Tai nėra apie buvimą geram?

VIVEK: Ne, tai nėra nei apie buvimą geram, nei apie buvimą blogam. Tiesiog lik tą akimirką sau tikras.

Ir tai nėra apie nušvitimo pasiekimą. „Jei pasieksiu nušvitimą, būsiu laiminga“ yra dar viena programa sąmonėje.  Iš pradžių mano idėja buvo: „Jei turėsiu namą, lenktyninę mašiną, moterį, pinigų, laiko ir sveikatos, tada būsiu laimingas“. Tada ji pasikeitė į kitą idėją: „Jei būsiu nušvitęs, būsiu laimingas“.

LILA: Ir iš esmės tai yra tas pats materialistinis požiūris?

VIVEK:  Tai yra tas pats, nes proto struktūra visada ta pati. Ego tampa „dvasingu“ ir dabar jau nori nušvitimo. Tačiau ar pastebi, kad jo tikslas visada nukreiptas į ateitį? Jis niekada čia ir dabar. Ego niekada nėra ok su tuo, kas yra dabar. Jis visada nori gyvenimą pakeisti.

O nušvitimas kaip tik yra to priešingybė. Tą pamatyti yra dovana. Tai dovana, kuri parodo, kad gali daugiau nebeieškoti, nes visa jau yra čia.

LILA: Kaip tada su galimybe mums patiems kurti gyvenimą? Ar mes galime kurti gyvenimą savo noru, ar jis nulemtas?

VIVEK: Tiesa ta, kad gyvenimas vyksta taip, kaip vyksta. Bet mums atrodo, kad mes jį „darome“. Ir dar mums atrodo, kad mes padarėme kažką blogai. O išties gyvenimas vyksta geriausiai, kai į jį nesikišame.

Aš čia nekalbu apie likimą. Likimas – tai irgi yra idėja, jis taip pat yra mintis apie ateitį.

Tiesa yra ta, kad tau visai nereikia nieko planuoti. Tau reikia tik mėgautis viskuo taip, kaip gali. Ne keisti, bet mėgautis. O kuo daugiau atsibusi, tuo daugiau mėgausies.

Galiausiai prasiplečia ir spektras tų dalykų, kuriais gali mėgautis. Visai nėra taip, kad mėgautis galime tik gražiais dalykais. Gali mėgautis netgi liūdesiu ar pykčiu. Ir štai tada šias emocijas gali visiškai išgyventi pilnatvėje. O kai su jomis nekovoji, nebelieka ir kančios.

Jei užspausi emocijas ar mėginsi jas pakeisti, jos liks. Gali jas pakeisti tik leisdamas joms būti. Tiksliau, jos tada pačios pasikeis.

LILA: Jei nesijaučiame gerai, dažnai mūsų pirma reakcija yra noras tą kaip nors pataisyti.

VIVEK:  Būtent tai yra problema. Jei šio noro taisyti nebūtų, viskas būtų paprasčiau. Tu manai, kad gali tai pataisyti. O išties tai ego yra toks išdidus, kad įsivaizduoja galįs pataisyti tai, ką Dievas sukūrė. Tai yra pats arogantiškiausias dalykas: „Aš noriu pataisyti šiuos Dievo kūrinius. Aš geriau žinau negu Dievas. Šis dalykas turėtų būti kitoks“.

Kai leidi emocijai tiesiog būti, šiame atvirume randasi meilė. Ir šioje meilėje nutinka virsmas. Ne tu pakeiti emocijas. Jos tiesiog išsiskleidžia – taip, kaip joms norisi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kas nutinka susitikus su Vivek? Protas išeina pailsėti. Ir atsiranda įžvalgų, kurios ateina iš gilesnės sąmonės plotmės. Žmonės pamato, kas jie yra iš tikrųjų. O štai tada gali išgyventi laisvę ir džiugesį – juk džiugu būti tuo, kuo iš tiesų esi.

Vivek Indijoje gilinosi į tradicinės jogos paslaptis. Lankėsi pas daugelį mokytojų ir galiausiai nukreipė visą savo dėmesį į prabudimą. Būdamas kartu su mokytojais Shanti, Gangaji ir John de Ruiter jis patyrė virsmą. Kai jo paieškos pasibaigė ir jis patyrė neabejotiną aiškumą, mokytojas Shanti jam davė vardą Vivek. Sanskrito kalba žodis „Vivek“ reiškia gebą skirti tiesą nuo iliuzijos. Mokytojas taip pat paprašė Vivek vesti satsangus ir perduoti tiesą kitiems žmonėms. Vivek mokymas seka Advaita Vedanta ir  Šri Ramana Maharišio linija.

Taip pat Vivek yra 9 Steps®” programos įkūrėjas ir mentorius. Šių pratybų tikslas – vesti į prabudimą per emocinių blokų gydymą.

(Advaita: šis žodis reiškia nedvilypumą arba vienį)

(Satsangas: sat = tiesa – sangha = bendrija)

LILA: Kaip tu atvykai į Lietuvą?
 
VIVEK: „Aš vedžiau Indijoje satsangą ir ten buvo kelios moterys iš Lietuvos. Jos paklausė manęs, ar aš galiu atvykti į Lietuvą, ir aš pasakiau „taip“.“ Jau trejus metus Vivekas atvažiuoja į Lietuva ir veda čia satsangus.

Visa informacija apie Vivek satsangus: http://vivek.life/en/

Fotografijos: Irena Slavinskė

Interviu autorės: Jurga Adomo ir Ginta Gaivenytė 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei tau patinka mūsų turinys, gali mus paremti. Ačiū.