„Kaip ir daugelis kūrybinių idėjų, taip ir šis priklausomybės tyrimas prasidėjo nuo problemų, su kuriomis susidūriau asmeniniame gyvenime. Šiandieninėje, socialinių tinklų ir virtualių įvaizdžių iškreiptoje realybėje, kai atrodo, kad aplinkiniai gyvena „idealius gyvenimus“, sudėtinga atvirai kalbėti apie savo rūpesčius. Tokioje visuomenėje kūryba yra viena iš nedaugelio platformų, kuri gali pasitelkti problemą ir sukurti iš jos prasmingą pramogą. Norėjau ja pasinaudoti.

„Spektaklis (NE)PRIKLAUSOMYBĖ gimė kaip mėginimas suvokti gyvenimo etapą, kai jaučiausi kone liguistai psichologiškai priklausoma nuo savo partnerio. Buvau santykiuose, kurie labiau mane žalojo, negu ugdė, tačiau niekaip nesugebėjau pasitraukti. Tuomet ir kilo mintis, kad priklausomybė nuo santykių niekuo nesiskiria nuo priklausomybės nuo svaigalų – rodos supranti, kad tau tai kenkia, kasdien pabundi su mintimi, kad „reikia viską užbaigti“, bet kažkodėl niekaip nesugebi to padaryti. To pasekmė – gyveni nuolatiniame konflikte su savimi, nes, nors ir žinai teisingą sprendimą, kažkodėl nesugebi jo priimti. Pradedi neapkęsti savęs ir visų, kurie tau aiškina, ką reikia daryti. Nes ką reikia daryti tu ir taip puikiai žinai, tačiau klausimas, kaip tai įgyvendinti, lieka neatsakytas. Labai ilgą kelią teko nueiti, kad suprasčiau, kaip išsibrauti iš užburto priklausomybės rato. Ir pirmiausia privalėjau atsakyti sau, koks neišpildytas asmeninis poreikis slepiasi po šia priklausomybe.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kokį atsakymą pavyko rasti?

Mano atsakymas buvo vidinio ryšio stoka ir savo tikrųjų troškimų nepripažinimas. Buvau išmokyta aukoti savo laimę dėl kito, nuolatos mėginau įtikti ir patikti. Net nežinau, kas mane to išmokė – užaugau labai liberalioje šeimoje. Vaikystėje ir paauglystėje niekad nestokojau laisvės, bet kažkodėl romantiškuose santykiuose visuomet sau prisimesdavau „pasiaukojančiosios“ vaidmenį, kuris mane stipriai varžydavo. Maniau, kad kito troškimai yra svarbesni nei mano. Tokioje nesantaikoje tarp tikrųjų savo norų ir beviltiško mėginimo juos užgniaužti, atsirado tuštuma, kurią mėginau užpildyti apsvaigimu – priklausomybe.

Mėginimas „sutaisyti“ santykius, kurie „neveikia“, pareikalavo daug dėmesingumo ir ilgainiui tapo būdu pabėgti nuo kitų problemų. Iš esmės, aš svaiginausi savęs įtikinėjimu, kad kai šie santykiai išsispręs, išsispręs ir visos mano gyvenimo problemos. Todėl man apsvaigimas ar priklausomybė nebūtinai reiškia alkoholį ar narkotikus. Yra ir kitų dalykų, kurie slopina gebėjimą blaiviai mąstyti. Įsimylėti ar gyventi praeities įsimylėjimo akimirkomis, nuolatos viliantis, kad „tai dar pasikartos“, irgi yra apsvaigimo forma. Tai yra emocinė būsena, kuri leidžia užsimiršti. Žinoma, kartais patirti šią būseną nėra blogai. Problema iškyla tuomet, kai norime gyventi ja visą laiką. Tikimės, kad išorinis objektas – svaigalai ar, santykių atveju, kitas žmogus – išspręs mūsų vidines problemas. Aišku, kitas žmogus gali padėti. Tačiau galiausiai atsakingi už savo gyvenimą esame mes patys. Turime jį gyventi sąmoningai, kitaip jis prabėgs pro šalį, nuolat besivaikant apsvaigimo būsenos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip galime tapti sąmoningesni?

Manau, kad nėra universalios formulės. Kiekvienas turi rasti savo kelią į sąmoningumą. Galima medituoti, užsiimti savistaba, sąmoninga judesio praktika, galiausiai net sodininkauti ar grybauti. Tinka bet kokia veikla, padedanti sukoncentruoti dėmesį, sustabdyti nuolatinį racionaliojo proto blaškymąsi, ugdo sąmoningumą. Svarbu atrasti užsiėmimą, kuris leidžia atsiriboti nuo kasdienybės ir suteikia galimybę pažvelgti į save ir savo išgyvenimus iš šalies. Tokios praktikos esmė yra įsiklausyti į savo tikrąją jauseną, nemėginant sau nieko prisimesti ir jokiu būdu savęs neteisiant, kad ir kokius jausmus išgyventum.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Savo gyvenimuose dažnai patys sau esame griežčiausi teisėjai. O kai teisiame save, teisiame ir kitą. Kad ir už neigiamas emocijas, tarsi jos neturėtų būti natūrali gyvenimo dalis. O iš tiesų, žmogaus emocinė skalė yra labai plati – būna dienų, kai būna liūdna ar pikta, bet būna ir tokių, kai gyventi labai gera. Negalime to kontroliuoti, bet galime keisti požiūrį į emocijas, kurias išgyvename. Žvelgti į jas ne kaip į priešą, kurį reikia pažaboti, o kaip į draugą, kuris nusako, kaip mus veikia supanti aplinka. Šios emocijos perduoda labai vertingą informaciją, kurią naudinga įsisąmoninti siekiant geresnio savęs pažinimo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Manau, kad kai nustoji teisti savo jausmus, nustoji iš aukšto vertinti ir aplinkinius. Dabar stebiu, ar bendraudama su žmonėmis jų neteisiu ir, tiesą pasakius, labai dažnai save „sugaunu“ nepelnytai spraudžiant kitus į kažkokias normas. Tarkime, pažvelgiu į žmogų, kuris vairuoja gerą automobilį, ir galvoju: „Aha, matyt, jis nori pasirodyti, kad yra kietas“. Teisiu kitą, nes, ko gero, pati noriu pasirodyti „kietesnė“ negu esu. Kitame žmoguje juk negalime matyti to, ko patys neturime – nemokėtume to atpažinti. Kai esame valdomi tokių išankstinių nuostatų, dažnai prarandame nuoširdų santykį su žmonėmis. Todėl dažniau stengiuosi suvokti kitą kaip savo atspindį. Jei mane kažkas kitame „užknisa“, tai tampa paskata kažką pripažinti savyje. O tada jau spręsti – ar tai keisti, ar mokytis priimti. Kitaip tariant – priimu sąmoningą sprendimą, ką su emocijos teikiama informacija noriu daryti. Štai ir visa sąmoningumo praktika. Nėra jokios mistikos.

Grįžkime prie tavo sukurto spektaklio (NE)PRIKLAUSOMYBĖ. Kodėl kaip priklausomybės simbolį pasirinkote mandarinus?

Nenorėjome nagrinėti vienos priklausomybės, o greičiau pažvelgti į priklausomybės fenomeną apskritai. Todėl reikėjo atrasti simbolį, kuris „atstovautų“ visoms priklausomybėms. Prisidėjo, be abejo, ir tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos „Meno centro“ organizuojamas konkursas „Balkono okupacija“, kurį laimėję gavome galimybę kurti spektaklį, vyko prieš Šv. Kalėdas. Įkvėpti „mandarinų sezono“ nuotaikos, pasirinkome šį nekaltą, gražų ir saldų simbolį būtent dėl to, kad jis nesukelia negatyvių asociacijų. Tokiu būdu akcentuodami ir tai, kad priklausomybę sukeliantis objektas nėra jos kaltininkas. Problema yra santykis tarp šio objekto ir žmogaus.

Kaip po spektaklio ėmė keistis tavo pačios gyvenimas?

(NE)PRIKLAUSOMYBĖ, kuri taip pat buvo meno tyrimas ir mano magistrantūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiamasis darbas, suteikė patyriminių žinių, kurias sunku įvardinti žodžiais. Vis dėl to, didžiausia vertybė yra tai, kad ji suteikė būdą bendrauti su žmonėmis, kuriems aktualios priklausomybės problemos, dalintis patirtimis, vieniems iš kitų mokytis.

 

Kiekvieną kartą spektaklyje dalyvaudavo vis naujas aktorius ar aktorė, kuris iš anksto nieko nežinodavo apie spektaklį. Tik pasirodymo metu aktorius gaudavo tekstą ir nurodymus, kuriais turėtų vadovautis, taip tapdamas visiškai priklausomu nuo jam pateikiamų instrukcijų, kurių neturėjo laiko apmąstyti, bet privalėjo iškart vykdyti. Tai panašu į priklausomybę. Juk kai esi priklausomas, tau diktuoja sąlygas tavo priklausomybės objektas – negali blaiviai mąstyti. Tokiu būdu teksto nežinantis aktorius būdavo įvedamas į „apsvaigimo“ būseną, į kurią tiek aš, tiek žiūrovai, galėdavo pažvelgti iš šalies.

Esu be galo dėkinga dalyvauti sutikusiems aktoriams, kurių netikėta vaidmens interpretacija kiekvieną vakarą spektakliui sukurdavo naujas prasmes. Ryšys, patiriamas su jais, inicijavo naujas kūrybines idėjas, kurios susidėliojo į šiuo metu kuriamą projektą „RYŠIAI“, tirsiantį santykius per meno, mokslo ir dokumentikos prizmę. Su Lietuvos kultūros tarybos bei Meno ir mokslo laboratorijos pagalba, jau pradėjome kurti naują pjesę, prie kurios kūrybinio proceso kviečiami prisidėti visi norintys pasidalinti savo mintimis apie ryšius ir jų svarbą savo gyvenime.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar dabar esi nepriklausoma?

Oi, ne. Tikrai ne. Jei kažkada tetroškau būti nepriklausoma nuo mylimo žmogaus, tai dabar esu priklausoma nuo dar daugiau veiksnių. Galbūt atrodys paradoksalu, bet meno kūrėjai, kurie, rodos, turėtų atstovauti „nepriklausomų žmonių“ grupei, ko gero, yra su daugiausiai priklausomybių susiduriantys visuomenės atstovai. Pradedant nuo politinių sprendimų, susijusių su kultūros finansavimu, baigiant dažnai išsiskiriančiomis bendrakūrėjų idėjomis ir nuolatine kova su pragmatiškomis problemomis, kurios be išimties visuomet verčia keisti ir adaptuoti kūrybines idėjas. Jau nekalbu apie vidinius demonus ir dažnai neadekvatų jautrumą aplinkai. Vis dėl to, tai yra priklausomybės, kurios mane, bent jau kol kas, labiau ugdo, negu žlugdo. Todėl sąmoningai renkuosi su jomis gyventi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ką patartum mūsų skaitytojams, kurie galbūt susiduria su priklausomybės problemomis?

Sudėtinga patarti nežinant konkrečios situacijos. Antra vertus, vienas išmintingiausių patarimų, kuriuos pati esu gavusi, buvo toks: reikia suvokti, kad potraukis visuomet išliks. Ši mintis mano galvoje sudėliojo daugybę dalykų į vietas, mat supratau, kad potraukis svaigintis yra neišvengiamybė. Jo neįmanoma užgniaužti, bet taip pat negalima jam aklai pasiduoti. Vadinasi – reikia su juo kažkaip mėginti susidraugauti. Kiekvienas iš mūsų turi atrasti savo formulę, kaip tai geriausia padaryti. Todėl aš, pirmiausia, kiekvienam patarčiau gyventi savo gyvenimą. Ne savo šeimos, vaikų, mylimo žmogaus, autoritetų, visuomenėje formuojamų nuomonių ar žiniasklaidos „dievų“, o savo. Tokį, koks jums atrodo teisingas. Kalbėti, prašyti pagalbos, pasitikėti žmonėmis, žinoma, taip pat reikia. Bet pirmiausia reikia įsivardinti savo poreikius ir pačiam ar pačiai prisiimti atsakomybę už jų išpildymą.

Kalbinome Jauną dramaturgę Mildą Sokolovaitę.

Pasidalinti savo mintimis apie ryšius ir sekti naujojo Mildos Sokolovaitės projekto „RYŠIAI“ eigą galite čia: https://www.surveymonkey.com/r/WGS7TZC

O jei sudomino Mildos mintys, daugiau jų galite rasti čia: www.areyoureallywithme.com

Fotogtafijos iš pasirodymo (NE)PRIKLAUSOMYBĖ: autorius Modestas Endriuška. Kitos nuotraukos: iš asmeninio Mildos Sokolovaitės archyvo.

Autorė: Ginta Gaivenytė.

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!