Tą dieną, kai išsiskyrėm su vyru, supratau, kad dabar į gyvenimą ateina naujas projektas. Aš jį priimu kaip vertybę. Negaliu ilgai galvoti, kas įvyko. Viena žinau – turiu tris nuostabius vaikus. Dievas davė man juos tokius gražius ir talentingus.

Jūs turite daug žinių, kaip tvarkytis su emocijomis. Gal ir mokiniai tai jaučia?

Būna, kad vaikai užduoda klausimus. Bet aš manau, kad pokalbio žinioms perduoti neužtenka. Žodžiai tik sukuria įspūdį: ši „išminčiuvienė“ žino kažką svarbaus, bet man tai nepasiekiama. Manau, jog ramybę mokykloje patiria tie vaikai, kurie pertraukas praleidžia kartu su manimi kabinete ir mums pavyksta ramiai pakvėpuoti.

 Jūs su vaikais atliekate kvėpavimo praktikas?

Kiekvieną pamoką pradedu nuo kvėpavimo pratimų. Keliskart iškvepiam, įkvepiam. Susikaupiam. Kai kuriems vaikams tai nepatinka, sako: „Ir vėl…“ Bet man mažai rūpi, kad jiems nepatinka. Mes dažnai juokingai elgiamės, sakydami, kad vaikas turi pasirinkti. Kaip jis gali pasirinkti, jei kavinėje jam siūlo šimtą rūšių saldainių? Tačiau saldainių be cukraus niekas nepasiūlys. Taip ir su kitais dalykais.

Mokykloje nėra pamokų, kaip nuraminti mintis ar kaip kurti teigiamas mintis. Todėl mokiniai dažnai galvoja, kad į galvą atėjusi mintis, tarkim, apie savižudybę, yra vienintelė realybė. Jie nesupranta, kad mintys gali pakylėti, bet kartu gali gyvenimą paversti košmaru.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Štai dabar vaikai nuolat brauko išmanųjį telefoną. Paklausti, kodėl jie taip daro, jie atsako: „O ką daugiau daryt? Juk nėr ką veikt“. Gal taip jie truputį nurimsta. Tai panašu į kūdikį, kuris būtinai nori turėti rankoje kokį nors barškutį.

Nesakau, kad tai yra blogai. Tačiau tai nepadeda pailsėti ir dar labiau užkrauna protą informacija, kuri neturi vertės. Tai tas pats, kaip nueiti į biblioteką ir visą dieną skaityti knygų viršelius.

Viliuosi, kad vaikus sąmoningai nuraminti protą ir jausmus mokina tėvai šeimoje. Mano pačios šeimoje tai buvo daroma močiutės.

 

Ką sužinojote iš savo močiutės?

Pamačiusi, kad susierzinau, ji sakydavo: „Vaikeli, eik į savo kambarį, sustok, pasimelsk, nurimk.  Tada pašnekėsim“. Iš močiutės sužinojau, kad malda yra nusiraminimas.

Ji skatindavo mus būti vienus. Aišku, kaime buvo daug erdvės tylai ir ramybei. Gali nueiti pasivaikščioti į sodą ir jau niekas naujų minčių negamins. Aplink nėra reklamų. Yra medis, pieva, žiogeliai, paukščiukai. Gamtoje esanti harmonija mus užvaldo.  Jei valandą pasivartysi pievoje, neįmanoma, kad tavo mintys taps piktesnės. Sąmonė nuskaidrės.

Kas pasikeičia vaikuose, kai jie susipažįsta su dvasinėmis praktikomis?

Mano pačios vaikai praėję „Gyvenimo meno“ mokymus. Ir jogą mes kartu praktikuojame. Matau, kad jie moka atidėti telefoną į šalį, kai bendrauja su žmonėmis. Jie jau žino, kad mintys kuria pasirinkimų galimybes.

Kitiems vaikams atrodo, kad rinktis galima tik tai, ką tau siūlo reklamos. Emocijos jiems taip pat atrodo esančios kažkur už ekrano. Atrodo, kad pyktis manęs nepalies. Tačiau kai paliečia, vaikas nesupranta, kas tai yra.

Skyrybų metu Jūs pati išgyvenote daug emocijų. Kaip tada pavyko nuraminti mintis?

Po skyrybų galėjau sėdėti ir galvoti: „Kas dabar bus su mano vaikais? Augs vargšai be tėvo“. Tačiau aš priėmiau tai kaip gyvenimo duotą užduotį. Prisiminiau savo giminėj moteris, kurios karo metu neteko vyrų. Jeigu jos susitvarkė su bėdomis, tai kodėl aš nesusitvarkysiu?

Tačiau dar nežinojau būdo, kaip galėčiau tai padaryti. Staiga atsirado pasiūlymas – „Gyvenimo meno“ kursai mokytojams. Visą savaitę po keturias valandas kasdien mokėmės, kaip nurimti. Tuomet sužinojau, kad prastą savijautą galima pagerinti tinkamai kvėpuojant. Taip galima numalšinti nerimą ir sukurti lengvesnes mintis.

Vėliau to mokėte ir savo vaikus?

Ne, aš su vaikais iškart visur ėjau kartu. „Gyvenimo menas“ turėjo stovyklas vaikams. Labai drąsiai atiduodavau juos, kad jie išmoktų medituoti ir pakvėpuoti. Svarbu, kad jie mokėtų – paskui jau patys pasirinks, ar tai yra jų kelias, ar ne.

Mes visada kalbėdavomės. Sakydavau: „Man labai brangu su jumis būti. Tačiau jeigu mes važiuojam į stovyklą, jūs galėsit būti ir su draugais“. Stovyklos brangios, todėl negalėjau visiems trims iš karto nupirkti nupirkti. Savanoriaudavau ir gaudavau už tai vienam vaikui kelialapį.

Aš juokauju, kad savo vaikus auklėjau telefonu. Juk dirbau mokytoja – tekdavo ir mokinių tėvelius vakarais aplankyti, savo vaikus palikus. Tačiau vasaras visuomet leisdavome kartu.

Tuo metu „Gyvenimo meno“ organizacijai priklausė Vyrenijus, kuris groja gongais. Jis tuomet grodavo ištisą naktį, o mes ilsėdavomės salėje ar tiesiog pievoje. Toks poilsis, naktis gongų muzikoje prilygsta dešimtmečiams atostogų Turkijoje. Nemoku apsakyti, kaip tai mane keičia. Lyg mano molekules kažkas išrinktų ir vėl atgal sudėtų. Jaučiuosi visiškai atgimęs žmogus. Tikras stebuklas – juk aš tik guliu, kai aplink vyrai muša gongus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaikai mokėsi toje pačioje mokykloje, kur dirbote mokytoja?

Taip, tuo metu dirbau Sietuvos mokykloje. Niekada nebijojau būti jų mokytoja, nes gebu atskirti, kur šeima, o kur darbas. Bėdos atsiranda, kai tėvai mano, kad vaikai yra jų nuosavybė. Jei šitaip pradedi galvoti, tada mokyti savo vaiką mokykloje yra neįmanoma. Tačiau jei aš apie vaiką galvoju kaip apie žmogų, kuris auga šalia manęs, didžiulė dovana matyti, kaip tai vyksta. Tada džiugu, kad galiu pasidalinti ir savo patirtimi.

Man teko labai gražus laikas gyventi. Mano jaunystė – tai Sąjūdžio laikai. Gražiu laiku, atgimstant Lietuvai, vaikus auginu.

Manau, kad man labai pasisekė. Nebuvo kad kažko trūktų – nei maisto, nei drabužių. Nebuvo ir per daug, bet daugiau ir nereikėjo. Vaikus auginant ne tiek reikia pinigų, kiek noro būti su jais.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mano vaikai net nesirgo. Nesu ėmusi biuletenio dėl vaikų ligos. Tačiau aš tikrai daug dariau, kad taip būtų. Rinkau pavasarį tik prasikalančias žolytes, valgėm daug vaisių ir daržovių.

O kaip padėti paaugliams, kai juos užplūsta aistra, įsimylėjimo jausmas, o jie nesupranta, kas su jais darosi. Gal galite duoti gerą patarimą?

Paauglys jaučia didžiulį poreikį tyrinėti žmones ir juos pažinti. O įsimylėjimas – tai vienintelė proga iš tiesų giliai pažinti žmogų. Prisileisti kitą labai arti, atverti savo paslaptis. Stebėti, kas vyksta toliau – ar paslaptis draugas išduoda, ar jas saugo. Per tai žmonės pažįsta vieni kitus.

Natūralu, kad jiems tuomet suaugusiųjų žmonių pasaulis yra neįdomus. Mes – tetos, kurios vaikštom aplink paauglius, atrodom nuobodžios. Todėl patarimų paaugliams dalyti nereikia. Tačiau turime būti kartu su jais, kai jiems sunku.

Labai dažnai būna, kad nevilties ištikti žmonės žeidžia ne tik save, bet ir visus aplinkui. Gali nukentėti visai nekalti žmonės – išsiliejama namuose, nekalbama su tėvais, broliai ir seserys tampa didžiausiais priešais. Vien tik todėl, kad nesusitvarkome su savo jausmų pasauliu.

Bėda, jog mažai suaugusiųjų gali suprasti, kas vyksta su vaiku. Mažai tų, kurie gali pasakyti: „Suprantu, kad tau sunku. Ar tu norėtum, kad pabūčiau šalia, ar norėtum pasėdėti viena?“

Juk jei žmogus yra susierzinęs, supykęs, jeigu jo mintys keičia viena kitą nežmonišku greičiu, jis nori kažką daryti, kad tų minčių nebūtų. Spardosi, daužosi, mušasi. Kažkur jam reikia tą energiją iškraut.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Galbūt jiems gali padėti sportas? 

Tam, kad išleisti energiją, dažnai siūloma eiti pabėgioti arba pasportuoti į treniruoklių salę. Aš į tai žiūriu skeptiškai. Galbūt laikinai vidinę įtampą galima išleisti daug judant. Tačiau daug labiau nurimsta protas, kai kūnas atsipalaiduoja. Iš tiesų padeda meditacija, joga. Juk bėgimas sukuria dar didesnę energiją.

Galit pamėgint – pasileiskite bėgti nuo nedidelio kalnelio. Jei stebėsite savo emocijas, pamatysite, kad kiekviena emocija išaugs dvigubai. Tai reiškia, kad jei mes einame bėgioti džiaugsmingai nusiteikę, tada sukursime dar daugiau teigiamos energijos. Bet jei bėgi kovodamas su pykčiu ar liūdesiu, didelė tikimybė, kad šios emocijos tik padidės.

Kaip mokyti vaikus mylėti?

Meilė yra savaime egzistuojantis dalykas. Be jos mūsų išvis nebūtų šiame pasaulyje. Tačiau meilę reikia auginti. Kiekviename iš mūsų esantį meilės pradą galime nuslopinti. Tai yra mūsų pasirinkimas – ar vartotojiškai gyventi, ar kurti verslą ir užsidirbti pinigų, kartu liekant meilėje. Meilę reikia auginti, puoselėti, prižiūrėti ir mokėti išreikšti. Tada jinai auga.

Tačiau aš atskirčiau meilę ir įsimylėjimą. Šiuolaikiniams vaikams atrodo, kad įsimylėjimo objektą pasiekti būtina. Kuo greičiau, tuo geriau. Jeigu jaučiu trauką, nesvarstau.

Anksčiau, mano laikais, buvo tam tikri suvaržymai – mes negalėjom staigiai parodyti savo įsimylėjimo, stebėdavom kitą kelis mėnesius. Kartais per tą laiką ir jausmai nuslopdavo, paaiškėdavo, kad tai buvo fantazijos vaisius. Juk dažnai įsimylėjimas susijęs su mano pačios poreikiu kažką mylėti. Jei tada koks „objektas“ pasitaiko, tai tampa labai svarbus ir ypatingas.

Man atrodo, kad vaikus reikia mokinti pirmiausia, kas yra žmogus ir ką mes čia veikiam šitoj žemėj. Žmonės, kuriuos sutinkame yra didelė vertybė. Labai įdomu tyrinėti kitą – nesistengiant jo keisti ir pasisavinti. Jei aš dabar esu su drauge, tai nereiškia, kad ji turi nedraugauti su kitais žmonėmis. Meilė yra tada, kai linki žmogui gėrio ir priimi jį tokį, koks jis yra.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dažnai patariama nesiblaškyti, geriau iš pradžių pasirinkti vieną kelią. Jūs išmėginote daugybę praktikų. Ar jūs galvojate, kad reikia prieš pasirenkant viską ištyrinėti?

Galvoju, kad reikia tyrinėti. Žmogaus gyvenimas toks trumpas yra, kad negali save priversti daryti tai, ko nenori. Labai visada jaučiasi, kad kokio nors dalyko jau sotu, gali skristi ant kito žiedelio.

Čia tas pats kaip ir gamtoje. Argi galiu pasirinkti plaukti tik ežere? Kodėl nepabandžius plaukti upe ar jūroje? Aišku, neverta eikvoti jėgų, nuolat šokinėjant nuo vienos veiklos iki kitos. Tačiau kai jau pasirenki, tai nereiškia, kad negali tyrinėti kitų dalykų.

Pasirinkimas ateina savaime. Štai aš supratau, kad visuose dvasiniuose mokymuose aš nuoširdžiai ieškojau, kaip labiau mylėti Kristų. Bažnyčioje man nepavyko rasti atsakymo, kaip giliai išgyventi religinius jausmus. Todėl ieškojau kitur.  Taip pat skaičiau Šventąjį Raštą. Tai įkvėpė imtis ir tvarkytis savo gyvenimą.

Labai gera žinoti, kad nesu pati didžiausia ir už viską atsakinga. Dar yra didesnė galia, kuri gali man padėti.

Neringa Čiukšienė anksčiau vaikus mokė chemijos. Dabar ji – Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Jos kabinete visada yra ąsotis vandens, nes atsigerti jai atrodo svarbu. Per pertraukas vaikai patys ateina pabūti kartu.

Autorė: Ginta Gaivenytė.

Fotografijos: Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė.

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!