Koks tavo atsakas, kai žmonės pastebi, kad atrodai jaunai?

savo amžiaus neslepiu – atvirkščiai, pati paskubu jį atskleisti. Ypač, kai einu į susitikimą su naujais klientais ir reikia sukurti pasitikėjimą. Pasakau, kad turiu 15 metų patirtį žiniasklaidoje ir komunikacijos srityje, tada pašnekovo akys išsipučia – jau matau, kaip mintyse skaičiuoja, nuo kada pradėjau dirbti. Vienąkart taip ir paklausė: „Tai tu dirbi nuo dvylikos metų, ar kaip?“ Tenka atskleisti, kiek man metų, kad melage nepasirodyčiau (juokiasi).

Kas padeda išlaikyti jaunumą? Gal gali atskleisti jaunystės receptą?

Genai – ir mama atrodo jauniau, ir močiutė atrodė. Abi nieko ypatingo dėl to nedarė. Močiutė net kremų nenaudojo – veidą skiestu glicerinu tepdavo. Aš irgi kosmetologių kabinetų slenksčių neminu ir ikrais su aukso dulkėmis nesiteplioju. Tad recepto nežinau.

Tačiau galiu įvardinti, kas padeda išlaikyti vidinį jaunumą. Tai – imlumas gyvenimui. Esu smalsi ir man viskas įdomu, net skalbimo mašinos instrukcija (juokiasi). Pasaulyje dar yra labai daug ką sužinoti. Taigi iki gilios senatvės turėsiu ką veikti.

O kokią reikšmę suteiki kūnui?

Kūnas –  mano vieninteliai tikri namai. Stengiuosi jį prižiūrėti, bet – be fanatizmo. Kasdien valgau ir mėsą, ir daug daržovių. Turiu įprotį nuo stalo pakilti „per milimetrą“ alkana. Kartais net per Kalėdas sugebu taip padaryti! O nuolat sportuoti tik prieš du su puse metų pradėjau. 

Kartą vairuodama automobilį sustojau prie perėjos praleisti pėsčiųjų. Žiūriu, eina tokia dar lyg ir nesena moteriškė. Tačiau judesiai kampuoti, vos paslenka. Dingtelėjo: „Jei ir pavyks išlaikyti guvų protą senatvėje, bet kūnas sunkiai nešios, nebus jokio smagumo“. Tą pačią savaitę pamačiau „feisbuke“, kad pažįstama jogą pradeda vesti, pas ją ir nuėjau. Net masažų nebereikia – visus raumenis išsimankštinu pati.

Kas tau yra grožis?

Grožis yra tai, į žiūrėti malonu. Tai gali būti bet kas. Prieš kelis metus, atrodo, staiga praregėjau ir pamačiau, kokių gražių yra medžių! Tai gal jau brandos ženklas? (juokiasi) Dar labai grožiuosi architektūra, pastatais, o labiausiai – Art Nouveau stiliumi.

Žmonių grožyje man irgi gražios kreivos linijos. Superlygūs dantys, simetriškas veidas yra gražu, bet dramatiškas kreivumas turi šarmo. Paauglystėje išgyvenau tą etapą, kai norėjosi susirinkt kitas kūno dalis – plaukus tokius, kaip tos aktorės,  nosį tokią, kaip tos dainininkės. Bet ilgainiui taip įsipatoginau savo kūne, kad net ir kitam gyvenime, jei jį pasiūlytų – paimčiau (juokiasi).

O pastebi, kad kūnas keičiasi?

Aišku. Pernai išvis buvo šokas  – vieną dieną  staiga įsispoksau į veidrodį ir matau – čia truputį kita moteris! (juokiasi) Vėliau pasitaikė perskaityti vieno plastikos chirurgo interviu, kad tai klasikinis atvejis – maždaug tokiame amžiuje moterys patiria tą „pasikeičiau per naktį“ efektą. Man prireikė šiek tiek laiko priprasti prie naujo savęs matymo. Bet susitaikiau, kad jau ne 23 duoda, o 27 (juokiasi).

 

Kaip apibūdintum savo gyvenimą? Kaip lengvą ir laimingą ar kaip tik buvo sunkių išgyvenimų?

Buvo sunkių išgyvenimų vaikystėje ir paauglystėje. Kaip ir turbūt daug kenčiančių paauglių, juodžiausią akimirką pagalvojau, kas būtų, jei nusižudyčiau? Ir iškart nusikračiau tos minties. Juk mano  gyvenime dar gali įvykti tiek daug įdomių ir gerų dalykų, o aš to nesužinosiu! O galiausiai – juk vistiek kažkada mirsiu ir taip. Tad konstatavau, kad žudytis visiškai „neapsimoka“ (juokiasi). Tada griebiau skaityti visokias psichologines knygas ir pati save kaip Miunhauzenas už plaukų ištraukiau iš tos slogios būsenos.  Aišku, po to dar visko buvo, pamokų teko išmokti – tik per trisdešimtąjį gimtadienį pajuokavau: „Kaip gera, kad baigėsi ta nerami jaunystė ir prasideda normalus gyvenimas“!

Ir prasidėjo?

Sąmoningesnis – taip. Gyventi lengviau, nes išmintis gilėja. Bet nereiškia, kad nuo to laiko jau visur šaunu tiesiai kaip kulka ir pataikau.  Vinguriuoju. Visokių įvykių dar būta. Sau artimą sielą sutikau – savo sužadėtinį. Čia buvo likimo siurprizas. Nors dabar turbūt pasakyčiau –  pasąmonėje jaučiau tai nutiksiant. 

Kas tau yra laimė?

Gyvenimo prasmės pojūtis. Kad ir kas benutiktų, jį visada jaučiu. Ir tai yra laimė. Visa kita – nuolatinės problemos, kurias reikia spręsti (juokiasi). Apskritai, lengviausias jausmas apima tada, kai sugrįžtu į būseną: „Žinau, kad nieko nežinau“.

įvardintum kaip savo laimėjimus ir nuopelnus?

Va čia prigavai. Aš kukliai žiūriu į praeitį ir visai nekukliai – į ateitį (juokiasi).Todėl užuot mąsčiusi apie tai, ką nuveikiau, susitelkiu į tai, ką darau dabar ir dar padarysiu. Tad net prisėsti reikėtų ir pagalvoti, kokie tie mano laimėjimai. Pati labiausiai vertinu, kai padedu žmonėms, įkvepiu juos, net prisidedu prie jų  gyvenimo pokyčių. Tai sukelia geriausią jausmą.

Kalbėjo 37-erių  metų Aura Mikolaitytė. Tekstų autorė, komunikacijos specialistė, psichologijos studentė.

Fotografijos – Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Autorė Ginta Gaivenytė

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!