Mus supančiuose daiktuose ir žmonėse ieškome tikrumo. Abu su Gediminu sutariame, kad gyvenimas per trumpas barstyti save, todėl mūsų pomėgiai tarsi gelbsti save surenkant, išsigryninant ir atrandant vis iš naujo.

Kristina ir Gediminas Šaltmeriai dvylika metų gyveno dviese. Laisvą laiką nuo darbų jiedu skyrė tam, kad išgrynintų savo pomėgius. Fotografija, interjero dizainas, kelionės, knygos ir filmai suteikė įkvėpimo kurti patiems.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kristina juokauja, kad tų dvylikos metų reikėjo, kad jiedu išmoktų vienas kitą išgirsti. O tada, tryliktaisiais bendrystės metais, kaip susikalbėjimo atpildas į jų rankomis kurtus namus ir atėjo Adelaina. Ją nuo gimimo supa mamos kurti pledai, o mažos, pusmetinukės rankytės tiesiasi į tėčio sutvertus drožinius.

 

Gedimino rankomis sumeistrauta vyšnių šakelių spintelė, išskobti medžio dubenys, restauruota seneliams tarnavusi, o dabar į namus persikėlusi spinta, Kristinos neriami pledai ir floristiniai eksperimentai  namų erdvę pripildo pilnatvės ir šilumos.

Interviu su žurnaliste Kristina Kanišauskaite–Šaltmere – apie tai, kaip gyvenimą nerti iš tikrumo siūlų.

Kristina, papasakok, kaip pradėjai nerti pledus?

Prieš septynerius metus, eidama Gedimino prospektu, užsukau į parduotuvę, kurioje pardavinėjo fantastiškus skiautinius. Juos kuriančios moters užklausiau, kiek vertas iš skirtingų kvadratėlių tvarkingai susiūtas toks darbas? Pasirodė, kad tektų mokėti kelis tūkstančius litų… Ėmiau savęs klausti, ar tikrai atiduočiau visą savo atlyginimą už tokį daiktą. Atsakymo neradusi, tą mintį paleidau.

Skiautiniai labai populiarūs Indijoje. Giminės moterys ten iš skiaučių jaunamartei sukuria vieną didelę apklotą, kuris vos telpa į kraičio skrynią. Sakoma, kad tokia dovana sergsti jaunamartės sapnus – per juos ir ateina atsakymai į svarbius klausimus. Taigi moteris su vyru kuria savo šeimos istoriją, tačiau tuo pat metu per skiautinį ji jaučia ir giminės moterų palaikymą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vėliau kojos pačios nuvedė į siūlų parduotuvę. Man patiko mintis, kad nerdama apklotą galėsiu pati kurti savo giminės tradiciją. Svarsčiau, kaip kurtų mano giminės moterys. Per du mėnesius, dėliodama kvadratėlį prie kvadratėlio, nunėriau vaiskių dangiškų spalvų – gelsvai melsvą pledą.

Tačiau tokia vasariška nuotaika man atrodė netinkama artėjančiam rudeniui. Todėl vėl nusipirkau siūlų – šįkart violetinės, alyvinės ir raudonos, rudeniškus jurginus primenančios spalvos. Taip gimė antrasis, šaltajam metų laikui skirtas apklotas.

Į svečius užsukusi draugė prasitarė, kad laukiasi ir labai norėtų ir pati tokio nerto skiautinio savo mažylei. Taigi jos paskatinta ėmiau nerti kūdikiams tinkamus pledukus. Netrukus socialiniame tinkle feisbuke sukūriau puslapį Pledų Namai. Juose iki šiol dalinuosi spalvingomis nunertų pledų fotografijomis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iki tol spalvų Tavo kasdienybėje buvo kur kas mažiau?

Iš tiesų mažiau. Kartais sakau, kad Pledų Namai gimė iš ilgesio spalvingoms dailės pamokoms. Dvylika metų lavinau rankas mokykloje, kurioje buvo sustiprinta dailė. Tapydami, piešdami ir nerdami su bendraklasiais daug diskutuodavome, juokaudavome. Ilgą laiką po mokyklos baigimo labai to klegesio ilgėjausi, o paėmusi vąšelį į rankas, tarsi, į jį vėl panirau.

Lietuviai linkę rinktis „praktiškas“ spalvas – rudą, pilką, tamsiai mėlyną, juodą. Tačiau juk visi žinome, kad spalvos ypatingai stipriai veikia mūsų jausmus. Esu tikra, kad moterys nesirenka juodų naktinių marškinių ar chalato, važiuodamos į gimdyklą, arba neperka juodų drabužėlių naujagimiui. Jos intuityviai jaučia, kad nauja gyvybė turi būti sutinkama šviesiomis spalvomis.

Atrasti naujų spalvų derinių man nesudėtinga. Tereikia stebėti aplinką ir tai, ką joje pastebiu, atkartoju savo kūriniuose. Pavyzdžiui, įkvėpimas naujam pledui gali kilti, pamačius rožės žiedą, krintantį medžio lapą ar besiplaikstantį bobų vasaros voratinklį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kokioms progoms žmonės dairosi pledų?

Būna, kad laukia kūdikio gimimo, jo krikšto, keliasi į naujus namus ar dairosi įkurtuvių dovanos. Visuomet teiraujuosi apie mėgstamas būsimo pledo šeimininko spalvas, o įsiklausiusi galiu savo kūriniuose jas išpildyti. Geriausias komplimentas, kai žmogus pasako: „Šis nėrinys tikrai apie mane“.

Sunkią situaciją šeimoje išgyvenusi draugė kartą prasitarė: „Dvi naktis praleidau į tavo pledą susisupusi“. O tas pledas – raudonai žalias, baltomis siūlėmis sujungtas, „žemuoginis“. Po tokių naktų į jos šeimą grįžo taika. Vadinasi, teisingas mintis sunėriau, padėjo jai mano kūrinys sunkiu metu.

Galėtum apibūdinti, kokia būsena Tave aplanko neriant pledus?

Kūrybinė, gal net meditacinė? Beje, pavasarį ir vasarą mezginiams sunkiau užgimti. Dažniausiai mezgu vakarais, jau atvėsus orams. Užsidegu žvakę, užsiplikau puodelį garuojančios arbatos. Stebiu pro langą besileidžiančią saulę, kartkartėm mėgiamos muzikos klausau. Stebint vąšelį judančiose rankose aplanko visiška ramybė. Tas dermės pojūtis nugula ir į nėrinį.

 

 

 

 

 

 

 

Neimu vąšelio į rankas, jei jaučiu, kad ne ta nuotaika. Šventai tikiu, kad kiekvienas kūrinys turi būti prisotintas teigiamų minčių. Man atrodo, kad slogią ar nerimastingą būseną perduočiau ir kitiems. Kūriniai turi gimti iš švarios energijos, tada jie spinduliuos ramybe ir gydys. Ir pati visuomet pirmiau susipažįstu su kūrėju, prieš įsigydama meno kūrinius, kuriuos įsileisiu į namus.

Kokius meno kūrinius įsileidi į namus ir kas paskatina tai daryti?

Mums patinka savo istorijas pasakojantys daiktai. Kai kurie jų atkeliavę iš kitų miestų. Tarkime,  prancūziškasis „Provincialės“ šviestuvas. Dar studentavau Vilniuje, kai Gediminas dovanojo Kalėdų proga. Jau daug metų ši nuostabi dovana yra mūsų vakarų palydovė. Varinė žvakidė ir olandiškasis kavos malūnėlis atkeliavo iš sendaikčių turgaus. Mūsų namų „lobiai“ žiba ne tik prabangių ir ištaikingų parduotuvių vitrinose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atskleisk, kaip gimė nukirstų medžių rietuvę primenanti spintelė jūsų erdvėje?

Man patinkančią, panašią spintelę su šakų mozaika pamačiau vienos menininkės dirbtuvėse. Rimtai svarsčiau jos kandidatūrą mūsų namuose. Pasikviečiau vyrą jos apžiūrėti. Gediminas įvertino ir pasakė: „Ne, ji neverta tokios kainos. Aš tau geresnę sukursiu.  Kaip tarė, taip ir padarė“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nusipirkęs medžio plokščių jis per savaitgalį sukalė nuostabią spintelę. Teliko nudažyti, bet jis sukarščiavo. Todėl pati su dažais visą sekmadienį dirbau mamos šiltadaržyje. Jau ruduo, pomidorų derlius buvo nuimtas. Galėjau visą erdvę paversti dirbtuvėmis. O kitą savaitgalį vyras dekoravo spintelę iš mamos sodo apgenėtų vyšnių šakelėmis. Nuo tada juokaujame, kad medis – tai Gedimino „siūlas“.
Draugė, išgirdusi pasakojimą apie mano vyro meilę medžiui, užsiminė, kad jos simpatija kitame mieste sodą genės ir galėtų jam žaliavos parūpinti. Teliko tą žaliavą parsivežti. Taip į mūsų balkoną nutūpė keli kelmai. Iš vieno Gediminas išskobė indą vaisiams, iš kito – rankšluosčių dėtuvę. Ant trečiojo kelmo kasmet Kalėdų eglaitę pastatę puošiame. Gedimino kūryboje daug ekspromto. Kartais žaliava sąlygas diktuoja ir į ausį pašnibžda, kuo ji virs.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jūsų namai nėra labai dideli. Kaip pavyksta tokioje erdvėje išlaikyti tvarką?

Mums artima kūrybinė netvarka, bet galiausiai ir ją tenka nugalėti. Abu žinome įprastas naminių daiktų vietas, taigi, kasdien juos ten ir parlydime.

Vokiečių mokslininkai jau įrodė, jog būsto dydis nėra toks svarbus lyginant su tuo, ką žmogus mato pro langą. Taigi, jei pro namų langus atsiveriantis vaizdas kupinas žalumos, tai ir grįžus į namus gera. To paties nepasakysi apie daugiabučio masyvą betono džiunglėse, kur niekas nieko nepažįsta, o pro langus matyti tik kiti namai… Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų žmonės tokie pikti ir paniurę. Jie prislėgti kasdienybės ir negali atsigauti namuose.

Visada įsivaizdavau, kaip atrodys mūsų namai. Sakydavau, kad jų langai žiūrės į senus ąžuolus, saulė žais mediniuose ir variniuose paviršiuose, o čia užsukę svečiai džiaugsis pokalbių žaisme. Kaip sako mano bičiulė iranietė, kai labai nori, tai ima ir nutinka. Tad draugai jau kurį laiką juokaudami mūsų namus ir vadina „butiku“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gal megzti pledus – Tavo pašaukimas?

Pledai – mano meditacija. Pašaukimu iki šiol vadinu žurnalistiką. Jau šešiolikos įsivaizdavau save dirbančią radijo stotyje. Todėl išgirdusi apie paskelbtą konkursą, kuriame ieškojo radijo laidos vedėjos, dalyvavau ir laimėjau jį. Su Klaipėdoje režisūrą studijavusiu Dainiumi Ožalu teko padirbėti tiesioginiame eteryje. Tiesiai iš mokyklinio suolo patekau į draugišką ir nepaprastai kūrybingą radijo kolektyvą. Pasimatavau laidų vedėjos vaidmenį ir pamačiau, kaip gimsta žinios. Įsimylėjau radiją. Tiesa, po žurnalistikos studijų nebegrįžau prie jo, bet tiku – dar ne pabaiga. Mintyse vis sukasi vienas projektas.

Ar tiesa, kad vos viena naktis skyrė pačią nuo vokiečių kalbos vertėjos kelio?

Naktį, prieš dokumentų atidavimą į universitetą persigalvojau ir padaviau juos į vokiečių filologiją. Įstojau pirmu numeriu. Tačiau grįžusi namo pasijutau prastai. Laimei, tą vakarą aplankiau draugę. Jos mama buvo žurnalistė. Ji mane ir prigavo svajonę išdavus. Po tos viešnagės nesudėjau bluosto visą naktį, o ryte pirmu traukiniu išskubėjau pas universiteto dekaną. Šis nesuvokė mano avantiūros, atvykau prieš dieną priduotų dokumentų atsiimti. „Panele, darote didelę klaidą“, – perspėjo mane, bet aš atsakiau, kad klaida būtų likti ne savo vietoje.

Pasiėmusi stojimo dokumentus iškūriau priduoti jų į žurnalistiką. Į bakalauro studijas Klaipėdos universitete patekau, įveikiau jas, o magistro studijas baigiau Vilniuje. Nė akimirkos nesigailėjau pasukusi šiuo keliu. Kone visą laiką pradirbau popierinėje ir elektroninėje spaudoje, tarp jų – savaitraštyje „Vilniaus diena“, žurnaluose „Psichologija Tau“, „Ji“, „Veidas“, „Investuok“, „Lofficiel“.

Šiuo metu gana dažnai fotografuoji. Galbūt keičiasi požiūris į profesinį kelią?

Kai kuriuos savo pašnekovus ir anksčiau fotografuodavau pati, o dabar fotoaparatą nešiojuosi dar dažniau. Man patinka juo įamžinti ir atskleisti asmenybes. Dabar norisi užfiksuoti ir Adelainos augimą, ir besikeičiančią gamtą. Taip pat fotografuoju savo pledus, floristines kompozicijas, į kurių kūrimo dirbtuves vis ištrūkstu. Kuo daugiau investuoju į save, tuo daugiau galiu duoti kitiems. Šventai tuo tikiu, todėl vos tik radusi laisvo laiko klausiu savęs, ko dar nebandžiau, ko dar neatradau? Bet ištikimiausios draugės žino – širdyje aš žurnalistė.

Autorė – Ginta Gaivenytė

Fotografijos – Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Pledų namai gyvena tik facebooke: https://m.facebook.com/PLEDŲ-NAMAI-403980073099203/?src=email_notif