Rinardai, ar neturėdamas pinigų, galėtumėte jaustis laimingas?

Nežinau, nes taip niekada nebuvo. Jei klausiate apie mane vieną, manau, kad galėčiau. Bet juk aš turiu šeimą, taigi, visiškai be pinigų negaliu sau leisti gyvent. Tačiau daug pinigų ir dabar man nereikia. Visus pinigus investuoju, kad jie dirbtų tam, kas gyva ir įdomu.

                     

Kaip galvoti apie pinigus yra klaidinga? 

Pati didžiausia klaida, kurią daro daugelis žmonių, yra mąstyti apie pinigus kaip apie tikslą. Tačiau pinigai – ne tikslas, o priemonė. Tai – nuostabus išradimas, būdas apsikeisti vertybėmis. Aš moku gerai padaryti vieną dalyką, tu – kitą, o per pinigus mes galime tuo apsikeisti. Nežinau, kodėl žmonės nori vis daugiau pinigų. Jiems atrodo, kad taip bus saugūs. Galbūt mano kad ateityje užaugs poreikiai. Gal namą norės pasistatyti, o gal vaikams prireiks. Galiausiai pakliūva į užburtą ratą – jiems ima atrodyti, kad daug pinigų lygu laimė.

Aš prisimenu, kaip vaikystėje taupiau pinigus. Dėjau juos į degtukų dėžutę, o paskui tėvai nupirko taupyklę. Tada man lengviau sekėsi taupyti negu išleisti. Atsisveikinti su pinigais buvo gaila. Dabar su pinigais elgiuosi gal net per mažai atsakingai. Atidarau stalčiuką ir pasiimu iš ten tiek, kiek man reikia. Niekada neskaičiuoju. Jei matau, kad stalčiuke yra trijų centimetrų banknotų sluoksnis, vadinasi, viskas normaliai. O jeigu sumažėja iki vieno centimetro, tada kas nors netikėtai man pasiūlo pasiimti pinigų. Pasiėmęs įdedu į tą stalčiuką… Mūsų verslai tarptautiniai, grynųjų pinigų visuomet atsiranda. Todėl visai nebereikia apie pinigus galvot. Atsirandantys pinigai man yra kaip rodiklis, kad kažką darome gerai. O jeigu pinigų vis mažėja, tai gilinuosi, ką darome netikusiai.

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip formavosi jūsų santykis su pinigais? Kokio požiūrio laikėsi jūsų tėvai?

Mano tėvui pinigų tema buvo labai svarbi. Jis, nebūdamas žurnalistas, „Tarybinės moters“ žurnalui parašė straipsnį apie pinigų reikšmę. Ten buvo teigiama, kad vaikams nuo pat mažumės reikia duoti rankpinigių ir  kalbėtis apie pinigus.

Tėvas buvo teisus, sakydamas, kad nuo mažens reikia įvesti į pinigų pasaulį. Sovietmečiu buvo teigiama, kad reikia ugdyti vaiko altruistines savybes. Todėl tėvai  bijodavo vaikui duoti pinigų – esą, jis taps gobšus. O štai mano tėvas sakė: „Ne, pirmiausia turi pasirūpinti savimi. Kai pasirūpinsi savimi, tada ir kitais galėsi pasirūpinti“. Jei turiu, galiu ir su kitais pasidalinti. O jei esu elgeta, tai kuo tada dalinsiuos? Čia nekalbu tik apie pinigus. Gali turėti milijardus, bet būti elgeta viduje. Tada nesidalinsi, nes neturi kuo. Taigi, pirmas žingsnis yra įsivertinti, ar tu jau turi kuo dalintis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet ar nėra taip, kad pinigai atsiranda tada, kai turime tikslą nesavanaudiškai dalintis?

Šitą versiją mes „Tegroje“ patikrinom praktiškai. Prieš penkerius metus mūsų organizacijoje buvo sunkmetis. Krizė. Ir krizės metu sukūrėme planą, kaip klestėti. Ne kaip sudurt galą su galu, ne kaip išgyvent, o kaip klestėt. Nusprendėme sukurti kūrybos namus, kurie tarnaus ne tik mums, bet ir bendruomenei. Kalbu apie dabar jau įgyvendintą projektą „InTegra House“.

Ši idėja gimė tada, kai mums buvo striuka su pinigais. Pastatėme šį centrą be bankų ar Europos fondų pagalbos, be Europos fondų. Rizikavome ir iš apyvartinių įmonės lėšų investavome beveik tris milijonus eurų. Pastatėme kūrybos centrą „InTegra House“. Ir mums pradėjo sektis. Beveik bankrutuojanti kompanija atsistojo ant kojų, o paskui reikalai išvis susitvarkė.
Tai rodo – jei ketinimas teisingai suformuluotas ir nesavanaudiškas, pinigų atsiras. Tačiau taip nutinka, jei norime ne tik patys būti turtingesni ir saugesni, bet esame pasiruošę dalintis.

Viskas prasideda nuo pasaulėžiūros. Būtent pasaulėžiūra lemia veiksmus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susidomėję dvasiniais dalykais, žmogus dažnai užsinori parduoti verslą ir išvažiuoti kur nors į Himalajus. Ar tai – teisingas sprendimas?

Kartais tikrai reikia išvažiuoti, kad jis galėtų priimti savo naują situaciją. Šis žmogus anksčiau niekada nedarė pauzės. O dabar išvyko į Himalajus, ir įvyko proveržis. Tada jis gali grįžti jau su nauju požiūriu. Kita vertus, ar tai visiems būtina? Tikrai ne. Kiekvienas savo kelią turi. Todėl negaliu sakyti, ar tai teisinga, ar neteisinga. Kas vienam teisinga, kitam gali būti neteisinga.

Svarbu įsivardinti, kokie mano poreikiai?

Jei kalbame apie pinigus, tai pirmiausia reikia įsivardinti, kad pinigai nėra blogis savaime. Štai tada galiu mąstyti apie poreikius. Jei esu vienas ir gerai jaučiuosi gyvendamas jurtoje, nereikia man pinigų. Jei nenoriu kurti šeimos ir turėti vaikų, mano poreikiai yra minimalūs. Bet jei noriu gyventi su mylimu žmogumi ir šeima, tai suprantu, kad pinigų reikės.

Galbūt įsitikinimas, kad pinigai yra blogis, ateina iš įsitikinimo, kad dvasiniu keliu nusprendęs eiti vyras turi palikti šeimą ir tapti asketu?

Gali būti. Beje, man patinka idėja, kad jau užauginęs vaikus vyras išeina įgyvendinti savo asmeninio dvasinio projekto. Tai labai graži idėja. Tačiau ji tinka irgi ne visiems. Daugelis iš mūsų atėjome į šį pasaulį, kad nueitume iki galo kelią su šeima ir susitvarkytume santykius. Asketais gali tapti tik labai pažengusios sielos. Beje, jos patenka į tokią aplinką ir kultūrą, kur tai yra priimtina. Tačiau niekas netrukdo ramybę atrasti ir šeimoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia gali būti proto spąstai: „Negaliu eiti dvasiniu keliu, nes turiu šeimą“.

Arba: „Kai pakankamai uždirbsiu, tada pagalvosiu apie kitus“. Šis įsitikinimas irgi yra spąstai. Ne, jeigu statai tokią sąlygą, dvasingumu nekvepia. Geriausia dvasinius dalykus įsileisti į gyvenimą tada, kai materialiai yra sunku. Būtent tada pats laikas atidaryt duris.

 

 

 

 

 

 

 

 

Man pačiai buvo labai sunku suvokti, kad pinigų galiu užsidirbti darydama visuomenei naudingą darbą. Kurį laiką atrodė, kad turiu dirbti tai, kas prieštarauja mano dvasiniam keliui.

Pinigus uždirbti manipuliuojant šioje visuomenėje yra lengviau. Taip neturėtų būti, bet yra. Užsidirbti kuriant tikrą vertę tikrai yra didelis iššūkis. Tačiau yra žmonių, kurie tai daro. Dauguma jų pradėjo verslą ne nuo visai gerų dalykų. Pradėjo, kaip išėjo. Tačiau žinau pavyzdžių, kaip vėliau jie nusprendžia pabėgti iš ydingo rato. Štai tada susikuria jau kitokio lygio verslas.

s irgi esate pasakojęs, kad anksčiau darėte versle tokius dalykus, kurių dabar, būdamas sąmoningas, negalėtumėte daryti.

 Tada reikėjo taip patikrinti savo raumenis. Būti stipriems,  plėstis, išlaikyti savo pozicijas – tai buvo būtina, kai steigėme kompaniją. Ką tik sukurtame versle visada pradžioje būna chaosas, visi dirba ir meta uždirbtus pinigus į bendrą katilą bendram tikslui. Pinigų niekada neužtenka. Paskui ateina antras etapas – tvarkos, struktūros kūrimas.

Bėda, kad dažnai kompanijos šiame etape ir užstringa. Tačiau jei norime vystyti verslą toliau, tada turime kalbėtis apie tikslus. Aišku, verslo tikslas dažnai būna pelnas. Hierarchinė struktūra, kuri anksčiau pradėjo, ne visada tarnauja šiam tikslui. Štai todėl kompanijoje kyla įtampos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas lyg ir gerai – rodikliai geri, tačiau grąža labai maža. Tik budrūs verslininkai pastebi, kad pokytis gali įvykti tik per žmones. Gera komanda gali padaryti tai, ko nepadarys net tobula strūktūra.
 

 

 

 

 

 

Vadinasi, iš pradžių versle ta agresyvoka laikysena būtina?

 Taip. Kaip vaikai auga, tyrinėdami savo galimybes ir ribas, taip auga ir kompanijos. Šiuo metu mes taip pat turime savų iššūkių, bet jie visiškai skiriasi nuo to, kas buvo prieš dvidešimt metų. Yra problemų. Tačiau mums jos įdomios. Galima sakyti, mes patys pasirenkame problemas, nes jas įdomu spręsti.

 Galbūt tai, ką pasakojate apie kompanijos augimą, žmonės gali atpažinti ir savo asmeniniame augime?

 Taip, dėsniai galioja tie patys. Organizacijoje ateina krizė ir dingsta pelnas. Žmogui taip pat gali nebelikti pinigų. O jei pajamos – tokios pačios kaip anksčiau, gali išsekti jo energija. Tada jis nebejaus pasitenkinimo. Atėjo krizė – vadinasi, metas kažką keisti. Jeigu bandys save įtikinti, kad viskas dar ne taip blogai, bus tas pats, kas perstatyti kėdes ant skęstančio „Titaniko“. Gaila, bet daugelis taip daro.

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip patartumėte elgtis, jei žmogus turi šeimą, turi užsidirbti, tačiau supranta, kad jo darbdaviai dirba nesąžiningai?

Tikrai mažai yra tokių kompanijų, kurios turi savo vertybes. Dažniausiai, paklausę kompanijos savininko, kokių tikslų jis siekia, sulauksime gūžtelėjimo pečiais. Jis pasakys: „Aišku, tikslas yra uždirbti pinigus, tai juk ir arkliui aišku“. Didesnius tikslus keliančią kompaniją rasti nelengva. O jei ir rasi, tai nebūtinai ten gausi darbo vietą. Ten darbo vietos labai geidžiamos, nes žmonės ten gerai jaučiasi ir gali save realizuoti. Tada belieka verslą kurti pačiam. Tai yra didelis iššūkis. Beje, tai, ką jūs darote, irgi yra kažkas panašaus. Man patinka, kad jūs nusprendėte rašyti moterims. Aš pastebiu, kad šiuolaikiniai vyrai darosi vis silpnesni.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gal čia ir bėda, kad tada moterys jaučia pareigą būti stiprios. O aš jaučiu, kad moteris turėtų pasitikėti tėvu, vyru, mokytoju – kuo nors, į kieno petį gali atsiremti. Negerai, kai moteris ant savęs viską užsikrauna…

Taip, užsikrauna ant pečių tris darbus ir dar vyrą užsideda. Tada viską tempia. Iš tiesų žinau nemažai moterų, kurioms reikia vyrą išlaikyti. Šiame kontekste jūsų projektas yra labai geras.

Yra dvasinių judėjimų, kuriuose iki šiol teigiama, kad moters užduotis yra auginti vaikus ir ruošti vyrui valgyti. Dirbti jai nebūtina. Ką apie tai manote?

Viskas tvarkoj su tokiu požiūriu, jei tos moters vyras iš tiesų yra toks, už kurio galima jaustis kaip už sienos. Jis rūpinasi šeima ir juo galima pasitikėti. Tada ji pati norės skaniai pagaminti maistą ir kurti jaukius namus. Ji atkreips dėmesį į smulkmenas, kurios labai svarbios, kad vyras įgautų dar daugiau pasitikėjimo ir galėtų visuomenėje save išreikšti pačiu geriausiu būdu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Juk nėra jokios stiprios vyriškos asmenybės, šalia kurios nestovėtų moteris. Patyrinėjus jo gyvenimą, visada pasirodo, kad ji buvo šalia. O jeigu jos šalia nebūtų, tai jo irgi nebūtų.

Mano žmona dabar daugiausia dėmesio taip pat skiria šeimai. Taip pat ji ieško savęs. Kartais gauna pajamas, kartais – negauna. Viskas su tuo gerai. Man labai įdomu, ką ji veikia ir kaip mąsto. Kartais ji manęs klausia patarimų, tada galiu pasakyti savo nuomonę. Tačiau mokausi jos tik klausytis, būti jos „ausis“.  Džiaugiuosi, kad galiu ją palaikyti kelyje.

Verslininką ir „Tegra Group“ valdybos pirmininką kalbino Ginta Gaivenytė

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/temos/rinardas-goda/

Fotografijos iš asmeninio Rinardo albumo.

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!