Fotografavo Monika Dombrauskytė.

Ar gali žaidimą Lila žaisti žmogus, kuris nesidomi dvasiniu gyvenimu, o tiesiog nori žinoti, ar tinkamą darbą dirba, ar derėtų jam vesti, ištekėti, ar nederėtų ir pan.?

Būtent tokie žmonės ir ateina į Lilą. Kurie mano, jog yra toli nuo dvasingumo, nors tai nėra tiesa. Problemos visų vienodos, t. y. santykiai, pinigai, sveikata. Žaidžiant atsiranda galimybė pakeisti savo gyvenimą. Per žaidimo langelius, ant kurių atsistojama, ateina gilesnis savęs supratimas, matymas, kaip aš veikiu, kur link judu, kaip pats sau kenkiu arba kaip galiu sau padėti. Tai labai vertinga.

Visai neseniai Lilą žaidė moteris, kuri galvojo apie savižudybę. Ji tai pasisakė tik vėliau. Žaidimo pagalba pavyko iki jos „atnešti“ reikiamą žinutę. Žmogus pats meta kauliuką, pats mato savo gyvenimą. Nėra taip, kad aš jam kažką pasakoju. Kai jis pats mato, kame gyvena, mato, kad jo judėjime nėra vystymosi, jis susimąsto.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kartais ateina žmonės, kurie 15 metų užsiima joga, kiekvieną dieną medituoja ir jie niekaip negali pabaigti žaidimo, pasiekti visiems privalomo finalinio langelio. Jų egoizmas, puikybė tempia juos žemyn. Būtent apie tai kalba krikščionių pranašai.  

 Aš 4 metus praleidau Indijoje ir Himalajuose bendravau su daugeliu dvasingumo meistrų. Jų energetika dėl askezių, atsiskyrimų, jogos praktikų milžiniškai stipri. Bet jeigu žmoguje nėra meilės, jis tampa pačiu tikriausiu demonu. Kai žmonės pradeda liestis prie slaptų žinių, užsiiminėti praktikomis, kurios leidžia priartėti prie jėgos šaltinio, dažnai atsiranda tuščias pasididžiavimas ir auga puikybė – aš galiu, aš tiek pasiekiau!

Sutikau žmonių, kurie galvoja: „Aš – Dievas“. Sykį tokį sutikęs sakau: „Pasakyk, prašau, ką galvoja Dievo karvutė ant štai to lapelio?“. „Nežinau“, – sako. „Vadinasi, kol kas dar ne Dievas…“, – sakau.

Kodėl Lilą būtina pradėjus pabaigti ir negalima nustoti žaisti, eiti miegoti, o kitą dieną vėl pratęsti?

Čia slypi labai didelė prasmė. Įsivaizduokite, užsiimate joga. Koks vienas pagrindinių jogos principų? Įtampa, o po to atsipalaidavimas.

Prieš Šavasaną (sanskrito kalba – „negyvėlio poza“, kai gulima ant nugaros atpalaidavus visą kūną) jogoje mokytojas liepia maksimaliai įtempti visus raumenis, praktiškai iki drebėjimo, kol galūnėse prasideda vibracija, o tada atsipalaiduoti ir ramiai mėgautis gulėjimu. Tam, kad atsipalaiduotum, reikia įsitempti. Šis principas galioja visur. Liloje taip pat. Tam, kad pajėgtum atsipalaiduoti, reikia įsitempti iki piko.

Fotografavo Monika Dombrauskytė.
 

 

 

 

 

 

 

 

Liloje žmonės įsitempia iki savo galimybių ribų. Tai jiems – neeilinis potyris. Vienas mano žaidimas baigėsi 5:30 val. ryto – jis truko 19 valandų. Man šis žaidimas buvo pats sunkiausias, bet paskutiniajam dalyviui tai buvo labai stipri terapija. Kai žmogų žaidimas paleidžia ir jis atsistoja ant paskutiniojo Vaikuntha Loka langelio, jį ištinka kone Satori (dzenbudizme – praregėjimas, nušvitimas, kai žmogus akimirksniu suvokia savojo „aš“ ir būties vienovę ir lyg ištirpsta jį supančiame pasaulyje). Tai nereiškia, kad kiekvienas žaidėjas turi nušvisti. Žaidimas tiesiog leidžia žmogui prisiliesti prie šaltinio. Štai kodėl žaidimą reikia žaisti iki galo. Jei žmogus, išeis, pamiegos, tada vėl žais, nebus tokio efekto.

O žmonės jaučia tą Satori?

Kiekvienas savo lygmenyje. Aš prieš 8-nerius metus buvau laukinis – nieko nejaučiau. Dirbau tokiose struktūrose, kuriose nuolat būdavau įsitempęs. O įsitempęs žmogus nieko negali jausti. Jei trenksi į įtemptą ranką – skausmo nepajusi. Ką jau kalbėti apie subtilius pojūčius. Todėl įsitempę, sąmoningumo stokojantys žmonės, mažai ką gyvenime tejaučia. Jausti – tai gyventi. Galėčiau valandų valandas pasakoti, ką žmonės patyrė atsistoję ant finalinio Kosminio Suvokimo langelio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Papasakokite apie šias patirtis.

Viena moteris Almatoje – iš pradžių nežinojau, kad ji aiškiaregė – kaip eilinis žmogus žaidė žaidimą, judėjo langeliais, bet kai atsistojo ant paskutinio… Kad jūs geriau suprastumėte, apibūdinsiu ją. Svėrė ji apie 100 kg, buvo maždaug 65 metų amžiaus. Taigi atsistojusi ant to langelio ji staiga smarkiai atmetė rankas atgal ir buvo toks jausmas, kad tuoj padarys „tiltelį“. Aš atsistojau už jos pasiruošęs gaudyti – maniau, sulūš.

Visi kiti žaidėjai, kurie buvo drauge, pajuto labai stiprią nuo jos sklindančią energinę šviesą. Ši moteris tiesiog pabuvojo „namie“. Tas langelis simbolizuoja vietą, iš kurios mes visi ateiname ir kur mums visiems galiausiai anksčiau ar vėliau teks sugrįžti. Jos veide atsispindėjo neapsakoma palaima.

Viename interviu teigėte, kad geriausia, jei Lilą veda nušvitęs žmogus. Jūs turite tokį tikslą, o galbūt jį jau pasiekėte? Ar galvojate apie nušvitimą ir to pritaikymą Liloje? Kaip jūs visa tai matote?

Yra hipotezė, kurią patvirtina žinios, gautos iš mokytojų, kad vienu metu Žemėje atsirado tarsi virusas – griaunančioji energija. Grubiai tariant, žmogus gimsta ir gauna dalį to viruso, t. y. jis gauna kokių nors neigiamų savybių. Bent mes jas laikome neigiamomis. Tarkime, jis yra godus. Kiekviename žmoguje yra ir tamsos, ir šviesos. Siela yra šviesa, ji nori mylėti, ji nori duoti, ji nori dėkoti, bet užsikrečia virusu. Ego – taip pat viruso dalis.

Jeigu žmogus randa savyje jėgų pamatyti tai ir pamažu save šviesina, jis palaipsniui pagyja, tuo pačiu padėdamas gyti visai Žemei. Mano žiniomis, nušvitęs žmogus yra ne tas, kuris yra susijungęs su Absoliutu, su Dievu. Tai žmogus, kuris susidorojo su virusu. Kai jis išsilaisvina iš tos savo tamsiosios pusės, tada jis tampa dievišku.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar tai – vedinės žinios?

Labai myliu Indiją ir esu susipažinęs su vedinėmis žiniomis, bet su visa pagarba šiai šaliai ir šioms žinioms, man induizmas, kaip ir bet kuri kita religija, yra naudingos valdant žmones. Kažkada galvojau, kad Vedos – nepakeičiamos, kad tai tie šventraščiai, kuriais galima remtis.  Metams bėgant atėjo supratimas, kad ir Vedos nėra besąlygiškai teisingos. Man atėjo žinios, kad nėra Samsaros (žemiškų, priverstinai besikartojančių vis naujo gyvenimo atgimimų rato, nulemto karmos), kuri dabar suprantama taip, kad siela priversta vėl ir vėl įsikūnyti, kad atpirktų savo nuodėmes. Žmonėms mėginama įdiegti, kad jei nuodėmiausit, kitą gyvenimą įsikūnysite kokiose nors pragariškose planetose. Ši idėja yra primesta žmonėms, kad įkalintų sielą.

Lilos žaidimo komentaruose yra duodamos ne religinės žinios apie karmos (savo veiksmų pasekmių) dėsnius, bet mokytojų supratimas. Ir tai skiriasi. Religiniu požiūriu siela vėl ir vėl įsikūnija. Iš mokytojų, o taip pat iš Lilos koncepcijos, gauname raktinį supratimą, kad karmos niekas neatšaukė, mes neišvengiamai patiriame savo veiksmų pasekmes. Bet tai, kad mes turime viską atidirbti, yra neteisingas požiūris. Žmogus atidirbinėja iki tol, kol susivokia savo situacijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ką nors įskaudinai – gyvenimas sudarys situacijų, kai skaudės tau. Jeigu įskaudinai, supratai tai ir nuėjai atsiprašyti, vadinasi, įgijai supratimą. Kai tik žmogui dingteli mintis, kad jo poelgiai neteisingi, jam nebereikia toliau atidirbinėti karmos. Aplinkai nereikia jo toliau mokyti. Viskas vyksta dėl to, kad mes kažką suprastume. Karma sanskrito kalba reiškia veiksmą. 
Taip, kaip mūsų ankstesni veiksmai sukūrė mūsų dabartį, lygiai taip pat mes kuriame savo ateitį savo dabartiniais veiksmais. Tai net ir Lilos žaidime – raktinis momentas. Gyvenime gali būti pridaręs kažin ko, bet jei dabar kuri gerus dalykus, tavo likimas neišvengiamai keičiasi. Tai – pagrindinė Lilos žinutė. Ir pagrindinis skirtumas nuo tradicinio religinio supratimo apie savo veiksmų pasekmes.

Ar bijantis, nelaimingas žmogus yra lengviau valdomas?

Taip, būtent. Tarkime, krikščionys dažnai mano, kad yra kalti. Iš baimės ir kaltės veikti neteisinga. Viskas, kas eina iš Dievo, eina su meile. Siela pati priima sprendimą ateiti į žemę ir jį bet kada galima pakeisti. Jei mes patys nepanorėsime, niekas mūsų čia neatsiųs.

Kiek šalių jau aplankėte su Lila?

Šalių neskaičiavau, galiu išvardinti žemynus. Su Lila apkeliavau Pietų Ameriką, Aziją, Europą. Įdomiausia tai, kad indai, kurių tėvynėje ir gimė šitas žaidimas, apie jį nieko nežino…

Kaip atradote Lilą?

Taip nutiko, kad man šį žaidimą padovanojo 33-ejų metų gimimo dienos proga.

Papasakokite apie žaidimą daugiau…

Yra klasikinė versija, knyga su induizmo komentarais apie kiekvieną žaidimo langelį. Nuo tos knygos aš ir pradėjau. Bet vesdamas žaidimą pastebėjau, kad ne visi knygoje išdėstyti paaiškinimai perteikia esmę konkrečiam žmogui. Būdavo, skaitau žmogui komentarą langelio, ant kurio jis atsistojo, o jis nesupranta to, ką skaitau, kodėl tai skaitau būtent jam.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dėl ko taip? Nes laikai kiti?

Žinoma. Laikai pasikeitė, viskas pasikeitė. Stebėdavausi, kodėl žaidėją kauliukas vėl ir vėl atveda į tą patį langelį. Akivaizdu – kad judėtų toliau, jam būdavo būtina kažką suprasti. Man pasidarė įdomu, kaip galiu jam padėti susivokti.

Tuomet sutikau Kseniją – moterį, kuri moka išgirsti informaciją iš savo sielos vedlio*. Taip nutiko, kad mes bendraujame ir ji sako: „Ar turi su savimi kompiuterį?“. „Turiu“, – sakau. Stoviu, o ji pradeda spausdinti. Žodžių, kurie liejasi kompiuterio ekrane apie mano gyvenimą, ji negali žinoti. Niekas to negali žinoti. O tai, kas per ją ėjo, man buvo žinutė, kad kiekvienas mūsų turime mus lydinčią sielą. Į šią sielą galima kreiptis ir tai labai naudinga, nes ji žino apie mus daugiau nei bet kas kitas.

Galima hipotetiškai pasakyti, kad turėjome tūkstančius mamų, tėčių, vyrų, žmonų, vaikų ir t. t. ir yra viena siela, kuri veda mus per visus šiuos gyvenimus. Tai yra mums artimiausia siela. Ją galima vadinti įvairiai – gidu, vedliu…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Man pasidarė įdomu iš savo vedlio gauti informaciją ne tik apie savo kelią – aš daugiau mažiau jau suprantu savo gyvenimo užduotis. Man norėjosi sužinoti apie Lilos langelius.

 Šiandien vedu Lilą remdamasis ne tik klasikiniais vediniais šventraščiais, žiniomis, kurias gavau iš savo mokytojų Indijoje, patirtimi, įgyta iš tūkstančių žmonių ir šimtų žaidimų, bet ir ta informacija, kurią gavau iš savo sielos vedlio.

 *Daktaro Maiklo Niutono knygose pasakojama apie žmonių patirtis anapusiniuose pasauliuose ir aiškinama subtiliųjų sluoksnių struktūra. Pirmojoje autoriaus knygoje „Sielų kelionės“ gausu dialogų su pacientais, kuriuos M. Niutonas savo sukurtais regresyvios hipnozės metodais įvesdavo į supersąmonės būklę ir jie prisimindavo tai, kas vyko su jais tarp fizinių įsikūnijimų. Ksenija Davidenko taip pat kalba apie savo pačios ir savo klientų patirtis, gautas bendraujant su sielos vedliu.

Niekada negalvojote, kad Lila galėtų tapti kompiuteriniu žaidimu, tarkime, paaugliams?

Aš ne tik apie tai galvojau. Mintyse, idėjų lygmenyje turiu projektą. Tai tikrai būtina, nes pati Lilos idėja labai aktuali. Kartais, neturėdami su kuo palikti savo vaikų, žmonės atvažiuoja į žaidimą kartu. Vaikas mato, kad suaugusieji žaidžia, jam įdomu ir klausia: „O galiu ir aš?“. Sakau: „Ar esi tikras, kad jei pradėsi žaidimą, jį pabaigsi? Reikės žaisti iki galo“. Informacija, kurią sakau, skirta suaugusiesiems, vaikui ji gali būti neįdomi. „Taip, aš pasiruošęs“, – atsako. Ir štai jis pradeda žaidimą, meta kauliuką, išmeta šešetą – tai skaičius, kurį išmetus leidžiama pradėti žaisti. Kalbuosi su vaiku kaip su suaugusia siela – juk viskas taip ir yra, tik kol kas ta siela mažame kūne.

Vaikai gyvenime dažnai neklauso savo tėvų, nepriima iš jų informacijos. Būna tėvai tiek užspaudžia savo vaikus, kad jie užsidaro ir išvis nieko nenori girdėti. Gali būti, kad tėvai viską sako gerai, bet vien dėl to, kad jie yra tėvai, jų nesiklausoma. O kai vaikas grįžtamąjį ryšį gauna žaisdamas, jam tai patinka ir tampa labai vertinga.

O koks pats jauniausias žaidėjas, žaidęs Lilą?

Patys jauniausi žaidėjai kūdikiai, kuriuos savo pilvuose atsineša besilaukiančios mamos. Kalbant apie vyresnius vaikus, jauniausiajam buvo kokie šešeri metai. Lilos ypatybė ir vertybė ta, kad čia gaunama ne tik informacija, bet ir energija. Net jei vaikas nieko nesupranta, jis užsipildo būsena, esančia kiekviename langelyje, ant kurio atsistojo.

 

 

 

 

 

 

Žaidimo langeliai yra skirtingi ir kiekvienas jų skleidžia skirtingą energiją. Jautresni žmonės tai tiesiog natūraliai jaučia. Finaliniame, Kosminio Suvokimo langelyje prisiliečiama prie dieviškumo. Per šį langelį prateka dvasinio pasaulio srautas. Priklausomai nuo jautrumo lygio, žmonės gauna skirtingo gilumo patyrimą, stiprų išgyvenimą.

Bręstančiam vaikui labai naudinga duoti teisingus gyvenimo orientyrus. 15-os metų vaikai jau susiformavę, tad geriau būtų ateiti žaisti Lilos anksčiau. Ne tam, kad nepadarytų klaidų. Klaidos, mano nuomone, išvis neegzistuoja. O kad sutaupytų gyvenimo laiko. Valandos, praleistos ant Lilos žaidimų lentos, leidžia sutaupyti metus gyvenimo, skirto savęs paieškoms.

 

 

 

 

 

 

 

 

O toks gyvenimo būdas Jums netrukdo gyventi savo asmeninio gyvenimo?

Ne. Esu vedęs, mudviem su žmona tuoj gims vaikas. Aš jau du mėnesius jos nemačiau, bet ji žinojo, už ko teka. Su manimi elgiasi labai pagarbiai, visiškai mane supranta ir palaiko. Aš turiu aiškų supratimą, kad kai gyveni pagal savo dharmą (hinduizme tai suprantama kaip kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys, pašaukimas), Dievas duoda visko – pinigų, sveikatos, atsiunčia reikiamų žmonių. Jis neša tave ant rankų.

Ko palinkėtumėte Lilos skaitytojoms?

Dabar yra daug šaltinių, kalbančių apie Dievą, tiesą. Skirtingos tradicijos skirtingai sako, kaip elgtis teisinga. Žmonėms ne taip ir lengva atsirinkti toje informacijos gausoje. Ir taip aišku, kad Dievas yra vienas. Visi žmonės tai supranta. Bet jeigu jūs prisiliesite prie informacijos apie šaltinį, kuris yra aukščiau bet kokios religijos, tai bus labai vertinga. To ir linkiu.

APIE žaidimą LILA

Lila buvo sukurta maždaug prieš 2000 m. Keralos valstijoje, Pietų Indijoje. Žaidimas paremtas vedinėmis žiniomis. Charizas Džakarijus atkūrė šį primirštą žaidimą ir grąžino jį žmonėms. Lila yra tarsi raktas į vidines būsenas ir dharmos principų pažinimą. Jis suteikia galimybę pažinti save, padėti pamatyti ir suprasti savo kelią. 

Žaidimas pradedamas pateikiant konkretų klausimą. Pavyzdžiui, „Ką aš turiu daryti, kad suvokčiau savo paskirtį?“ Klausimas turi būti aiškiai suformuluotas ir atspindėti tai, kas žmogui svarbu. 

Tokia žaidimo pozicija padeda žaidėjui išsivaduoti iš gyvenime susiformavusių iliuzijų, gaubiančių jo asmenybę, ir pamatyti savo veiksmų, elgesio atspindį pasaulyje. Skaičius, pasirodantis ant išmesto žaidimo kauliuko, – tai ne vien fizinis veiksmas, bet žmogaus gyvenimo plėtros energija.

Žaidimo tikslas yra padėti žmogui suvokti, kaip sugebėti susilieti su Dievo Sąmone. Atskleisti, kas iš tikrųjų vyksta jūsų gyvenime konkrečiu klausimu, ir padėti suprasti, kaip grąžinti situaciją į harmoniją ir pusiausvyrą. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Detaliau apie žaidimą.

Yra mažasis Lilos laukas – 50×50 cm. Tai – vadinamasis klasikinis, stalo variantas. Mes jame naudojame kokius nors žmogaus daiktus, paimtus nuo žmogaus kūno, tarkime, laikrodį, žiedą, amuletą, kurio savininkas ir keliauja mažais lentos langeliais.

Ir yra kita, gilesnė, efektyvesnė žaidimo versija. Žmogui ateina ne tik įvairūs suvokimai, įžvalgos, skirtingos emocijos, bet čia jis pats fiziškai juda lauke (žaidimo lauko dydis – 260×380 cm). Kiekvienas iš 72  langelių atspindi vieną iš būsenų, kurias sutinkame ir gyvenime. Kauliukas, kurį meta žaidėjas, žmogų nukreipia būtent ten, kur jam reikia pakliūti. Ir būtent tiek kartų, kiek reikės, kad jis suvoktų, apie ką ši pamoka. Kai tik žmogus ją suvokia, kauliukas kreipia jį į naują langelį, žmogus gali judėti toliau.

Vedančiajam būtina būti išgyvenus, susijungus su visomis 72 būsenomis, antraip jis negalės suteikti žaidėjams naudos. Būna, kad pasakoju žmonėms apie savo patirtis, kad jie lengviau suvoktų, kaip išgyvenama viena ar kita situacija.

Yra 10 strėlių – 10 gyvačių. Atsistoję ant gyvatės uodegos mes pakylame į viršų, atsistoję ant galvos – leidžiamės žemyn. Būna taip, kad ta pati gyvatė žmogų po kelis ar net keletą sykių leidžia žemyn, kol žmogus nesuvokia savo pamokos. Tarkime, žmogus bendrauja su netinkama, jo neauginančia draugų kompanija ir kol jis to nesuvokia, už šią sritį atsakinga gyvatė vėl ir vėl tempia jį žemyn. Išmetamų kauliukų kombinacija sugrąžina jį į tą patį žaidimo langelį. Žmogus priverstas pradėti savo kelionę iš naujo.

Skaičius 72 turi gilią prasmę. Teigiama, kad 72 langeliai atspindi 72 dievų vardus. Be to, anot Vedų, žmogaus kūne yra 72 000 kanalų, vadinamų nadi, kuriais teka prana – gyvybinė energija.

Kiek daugiausia dalyvių vienu metu yra žaidę Lilą?

Daugiausia vienu metu yra žaidę 17 žmonių, bet daugiau to nekartojau – energetiškai tai man ir žmonėms labai sudėtingas ir sunkus procesas. Buvo vienas žaidimas, kurį aš vedžiau 24 val. neatsistodamas ir pusiau medituodamas. Žmonės keitėsi, o aš vis sėdėjau. Dabar stengiuosi išlaikyti žaidime ne didesnį nei 11 žmonių skaičių.

Kokia žaidimo trukmė?

Vidutiniškai žaidimas trunka 6-8 valandas. Bet kartais žmogus taip būna nutolęs nuo savo pagrindinio kelio, kad jam prireikia daugybės valandų, kad tai suvoktų. Per mano šešerių metų praktiką dar nebuvo atvejo, kad žmogus nesugebėtų pabaigti žaidimo. Jeigu žmogus turi tikslą pabaigti, jis pabaigia.

Ar žaidimą vedate ir anglų kalba?

Taip, bet anglų kalba man sudėtingiau išreikšti viską, ką noriu išreikšti. Man lengviau vesti žaidimą rusų kalba. Jei reikia vertimo, labai svarbu, kad vertėjas suvoktų dalykus, apie kuriuos kalbu.

Ar gali pats žmogus skaityti žaidimo Lila knygą?

Knygą pats žmogus skaityti gali, bet vedančiojo rolė yra būti tuo laidininku, kuris pasako, ką vienas ar kitas komentaras reiškia būtent šiam žmogui. Vienam žmogui įgarsinu vieną tekstą, kitam – kitą. Taigi žmonės gali atsistoti ant to paties langelio, bet skirtingiems žmonėms tas pats langelis gali teikti informaciją skirtingais aspektais. Visiems turbūt aišku, kad geriau blogai nugyventi savo gyvenimą, nei gerai svetimą. Kartais žmonės taip sustiprina savo intelektą, kad gyvenime ima tvirtai laikytis tam tikrų nuostatų, kurios apriboja jo mąstymą, jis atstumia bet kokias su jo matymu nesutampančias idėjas. Mums naudingas žvilgsnis į mūsų gyvenimą iš šalies. Pirmas žingsnis Liloje – sukelti abejones dėl savo paties susiformuotų nuostatų. Kitas žingsnis – jas pakeisti.

Sunku ištraukti begemotą iš balos, jei jis pats nenori iš jos išlipti. Vedančiojo pareiga vesti žmogų per žaidimą iki jo pabaigos. Vedantysis gali įgarsinti, kas vyksta, bet paties žmogaus reikalas dirbti su tuo, kas pasakyta. Dievas nesiunčia mums jėgų, Dievas siunčia mums išbandymus, dėl kurių mes tampame stipresniais. Dėl to kiekvieną sykį, vengdami išbandymų, mes silpnėjame.

Tie žmonės, kurie užtrunka žaisdami žaidimą, gyvena ne savo gyvenimą, jie yra praradę ryšį su savimi. Žaidimas gali grąžinti žmogų prie esmės, prie to, dėl ko jis čia yra. Būna žmonių, kurie baigia žaidimą trimis ėjimais. Ir nebūtinai tai žmonės, kurie užsiima kokiomis nors dvasinėmis praktikomis. Jie tiesiog gyvena pagal savo sąžinę. Sąžinė – vidinio mokytojo balsas, visi pasirinkimai mums tampa akivaizdžiais.

Vladimir Skobelev (Omkar) praktikuojantis jogas ir Reiki meistras iš Jekaterinburgo. Dabar Vladimirui 41-eri. Didžiąją dalį laiko pašventęs savęs pažinimui, savo žiniomis dalinasi su kitais ir padeda jiems save suprasti. Jau septintus metus jis keliauja po pasaulį ir veda senovinį dvasinį savęs pažinimo žaidimą Lila.

„Žaidimas Lila – tai gyvenimo metafora. Jis geba sujungti sąmonę su pasąmone, kadangi jame kalbama ne tik žodžiais, bet ir simbolių bei piešinių kalba. Lila mums duoda raktus nuo durų, apie kurių atidarymą visad svajojome. Be to, jis padeda pakilti į aukštesnį suvokimo lygį“, – sako Omkar.

Autorės: Jurga Adomo, Rūta Adamonytė.

Fotografijos: Monika Dombrauskytė ir iš asmeninio Omkar albumo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!