Esu idealistė – noriu saugesnio, gražesnio pasaulio. Sunkiai galėčiau dirbti su žmogumi, kuris nerūšiuoja šiukšlių ar negerbia žmogaus teisių. Džiaugiuosi, jog savo veiklą galiu suderinti su socialine atsakomybe.

Dabar mano laimės mokytojai – vaikai ir vyras, – pasakoja Inesa Daugintaitė. Daugiau žmogiško santykio “Laimingo darbo instituto” vadovei norisi matyti ir darbovietėse. Dešimtmetį dirbusi personalo atrankų specialiste ir pakalbinusi daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių, ji pastebėjo, kas lemia darbuotojų laimės pojūtį darbe.

Kartą priėmiau į darbą merginą. Po kelių mėnesių tapo akivaizdu, kad ji laukiasi. Kaip darbdavė, jaučiausi keistai, tarsi išduota. Nežinau, ar įdarbinimo metu ji pati jau žinojo. Kita vertus, mano darbuotoja tikriausiai vadovavosi vyraujančiais stereotipais, kad nėščiųjų niekas į darbą nepriima. Aš manau, kad besilaukiančios moterys, kaip ir mamos su mažais vaikais, yra geriausios darbuotojos. Žinoma, tada, kai darbdavys su jomis elgiasi nuoširdžiai.

– Kaip kalbėti su savo vadovu, kad jis išgirstų mano poreikius?

Problema ta, kad darbuotojai neišsako savo poreikių. Esu turėjusi klientą, kuris po dešimties metų nusprendė išeiti iš mėgstamo darbo todėl, kad nedrįso paprašyti pakelti jam atlyginimą. Reikia išdrįsti pasakyti. Ilgai tylint kaupiasi neigiama energija. Tada ima atrodyti, jog vadovas kaltas, kad jis jūsų poreikio nemato. Bet jis gali negirdėti jūsų ne iš blogos valios, o dėl to, kad yra įsijautęs į derybas, savus tikslus.

Jeigu man trūkdavo ko nors darbe, pirmiausia paklausdavau savęs, ar viską padariau, kad išspręsčiau šitą klausimą, o tada eidavau kalbėtis. Skatinčiau išsakyti savo norą, argumentuoti ir pateikti pasiūlymą. Tokiam pokalbiui geriau pasiruošti, reikia ieškoti abipusės naudos. Pabandyti keisti nusistovėjusią tvarką verta, nes kartais labai nedaug tetrūksta. Tik svarbu prisiminti, kad tavo noras yra pasiūlymas vadovui,  ne pareiškimas. Jei nepavyksta, puiki išeitis – keisti darbą.

Lankiau kaimo pradinę mokyklą, kurioje buvo 11 vaikų, o klasėje gulėdavo klasioko šuo taksas. Kasryt į mokyklą eidavau slėniu, paupiu kildavau į kalnus, tada – per skardį. Mano kelionė gamtoje užtrukdavo pusę valandos. Turėjau labai gerą pirmąją mokytoją Vandą. Jaučiau, kad jinai manimi džiaugiasi ir tada norėdavau daryti daug dalykų: vaidinti, šokti, išbandyti viską. Man atrodo iš tėvų ir senelių susirinkau visa, kas geriausia. Iš močiutės – tikėjimą, iš senelio –  darbštumą, iš tėčio – optimizmą, o iš mamos – norą tobulėti.

– Gal vadovui reikėtų samdyti žmones, kurie atitinka jo paties psichologinį tipą?

Taip, tada daug lengviau susikalbėti. Vadovas turėtų labai gerai save pažinoti. Vadovavimo stilių lemia vaikystės patirtis: kelintas vaikas esi šeimoje, kokio psichologinio tipo buvo tavo tėvai. Užaugęs aplinkoje, kurioje negavo tėvų pripažinimo ir paskatinimo, bendraudamas su pavaldiniais jis galvos, kad tai, ką jo darbuotojas daro gerai, yra savaime aišku ir neverta aptarimo. Toks darbdavys nesusikalbės su pavaldiniu, kuris nori būti pastebėtas, pripažintas ar laukia, kad jam aiškiai pasakytų, kaip atlikti užduotį. Jei vadovas neskiria dėmesio personalui, vėliau iššvaistoma daug energijos bandant vienam kitą suprasti. Taip prarandamas laikas, o tuo pačiu pinigai.

Žmonės renkasi vadovą, kuris atkartoja šeimos modelį.  Įdomu tai, kad yra darbuotojų tipas, kuris labai gerai dirba blogoje atmosferoje. Dažniausiai sunkų darbdavį pasirenka darbuotojai, kurie vaikystėje augo sunkiose sąlygose, kurių tėvai buvo autokratiški, kėlė nesaugumo jausmą. Pripratę būti spaudžiami kitaip dirbti nebemoka. Šiuo modeliu dirbančių įmonių Lietuvoje nemažai. Dėl to teigti, kad laimingas tik tas, kuris dirba sveikoje atmosferoje būtų ne visiškai teisinga. Toks darbuotojas gavęs laisvės ir rūpesčio, nemokėtų tuo pasinaudoti.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

– Laimės darbe tyrinėjimui skiri visą savo laiką. Kodėl tau ši tema svarbi?

Daugiau kaip dešimt metų dirbau personalo atrankos srityje. Ieškojau pačių geriausių žmonių į aukščiausio lygio vadovų ar specialistų pozicijas. Neseniai suskaičiavau, kad pakalbinau daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių. Klausimai jiems kartodavosi, todėl ėmiau matyti dėsningumus. Pavyzdžiui, žmonės, kurie ateidavo konsultuotis pas mane asmeniškai, nes norėjo keisti darbą dėl didesnio atlyginimo, tokį darbą rasdavo. Bet po to vėl kreipdavosi. Pinigai labai svarbu, tačiau anksčiau ar vėliau žmogus užsimano įprasminti save.

Pernai pardaviau savo personalo atrankų verslą ir nusprendžiau steigti „Laimingo darbo institutą“. Iki šiol Lietuvoje nebuvo įrankio, padedančio susikalbėti darbdaviams ir darbuotojams. Mano tyrinėjimai prasidėjo, kai Šiauliuose atrinkinėdavau kandidatus įmonėms, kuriose, nepaisant ilgametės patirties, nelabai kas norėdavo dirbti. Kiekviena įmonė turi savo DNR. Man buvo įdomu atrasti, kas  pas tą darbdavį yra gero. Iš to gimė ir mano diplominis darbas apie darbdavio įvaizdį. 2006 metais šia tema dar tik buvo pradėta kalbėti. Srities naujumas ir poreikis, kurį jaučiau iš darbdavių bei darbuotojų, mane įkvėpė.

Turėjau klientą, kuris dešimt metų dirbo pardavimų projektų vadovu toje pačioje kompanijoje. Jis jautėsi išsisėmęs ir manė, kad viską toje įmonėje pasiekė. Todėl ėmė svarstyti, kad metas išeiti iš darbo, išbandyti save naujoje – rinkodaros srityje. Paklaustas, kodėl tiek metų čia dirbo, jis man atsakė, kad jam patiko dinamiškas darbas ir labai geras vadovas. Mums kalbantis atrodė, kad jis nėra iki galo apsisprendęs. Pasiūliau jam iš pagarbos vadovui įspėti jį apie savo svarstymus ir pasidomėti, gal dar yra naujų galimybių. Žmogus baiminosi, kad darbdavys sužinojęs apie jo svarstymus, gali supykti ar atleisti, tačiau galiausiai išdrįso pasikalbėti. Pasakė, kad jam nuobodu. Vadovas išklausė ir pasiūlė naują vietą rinkodaros skyriuje. Taigi, keisti darbą galima ir įmonės viduje.

– Papasakok apie „Laimingo darbo institutą“. Kodėl jis reikalingas?

Laimė darbe priklauso nuo paties žmogaus ir nuo darbdavio. Kaip ir santuokoje, tai yra dviejų žmonių reikalas. Laimė mums asocijuojasi su nuolatinio džiaugsmo būsena, kurioje visąlaik būti neįmanoma. Bet kartais laimė yra būti atleistam. Būtent tai veda į darną. Kelias į darną gali būti skausmingas.

Padedu darbdaviams ir darbuotojams susikalbėti. Kartais žmonės jaučiasi nelaimingi, nes tiesiog neišsikalba. Skatinu klausti savo darbuotojų, kaip jie jaučiasi. Darbuotojo atsakomybė yra suprasti save: koks darbas patinka, su kokiais žmonėmis norisi dirbti, o organizacijos atsakomybė suvokti siūlomo darbo vertes, pažinti savo darbuotoją ir suteikti jam tinkamas sąlygas.

– Kokia esi vadovė?

Man labai svarbu žmogiškasis santykis darbe. Ne technologijos, ne mašinos, o žmogus yra pagrindinė vertybė. Siekiu darnos tarp darbinio ir asmeninio gyvenimo. Turiu dvi mažametes dukreles ir džiaugiuosi galėdama pati jas nuvežti į darželį. Dėl to man rūpi, kad ir mano darbuotojai gyventų savo gyvenimus už darbo ribų. Galiu būti labai suprantanti, palaikanti, duodanti daug laisvės vadovė. Man svarbu žinoti, kad su kolegomis mus vienija bendri principai.

Prasmės pojūtis darbe man yra būtinas. Dabar jaučiu prasmę vystydama „Laimingo darbo instituto veiklą“. Taip pat – konsultuodama žmones – dalindamasi su jais, iš ko susideda pilnatvė darbe, ir primindama, kad atlygis nėra svarbiausias komponentas.

– Kodėl darbdaviui reikėtų atkreipti dėmesį į savo darbuotojų savijautą?

Jeigu darbuotojas galvos apie tai, kad namuose serga vaikas, ir darbdavys nereaguos, tai neigiamai atsilieps ir rezultatams. Vadovai turėtų didesnį dėmesį skirti kiekvieno darbuotojo asmeniniam pažinimui. Tai užtrunka, bet tą reikia daryti. Užsienyje kompanijos skiria pinigų ne tik profesiniam ugdymui, bet ir asmeniniam tobulėjimui, psichinei bei fizinei sveikatai, rūpinasi net darbuotojo šeima. Kai žmogus yra sveikas, tada jaučiasi ištikimas ir sėkmingai dirba.

..

.

.

.

.

.

..

.

.

.

.

.

.

.

.

– Ar verta darbo pokalbyje ir santykiuose su darbdaviu būti nuoširdžiam ir atviram?

Jeigu gyvenime kiti tave apibūdina, kaip nuoširdų žmogų, tai darbo pokalbyje tokiu reiktų ir išlikti. Tikėtina, kad darbdavys, kuriam tai nėra vertybė tavęs nesamdys. Dėl to svajonių darbo gali negauti. Tačiau tai yra gerai, nes atviro žmogaus svajonių darbdavys irgi atviras. Nuoširdumas įmanomas tik tada, kai jis yra vertybė abiems pusėms. Tikras grįžtamasis ryšys apie tai, kaip mums sekasi atlikti savo darbus, yra didžiulė dovana.

– Kas būdinga lietuvių įmonių kultūrai?

Konsultuodama asmeniškai daug dėmesio skiriu vaikystės patirtims, todėl matau, kiek daug atsinešam iš praeities. Tai, ką dabar matome darbo rinkoje, tai jau seni įgūdžiai ir senas supratimas. Iš tiesų, turime formuoti savo darbo kultūrą iš naujo, nes viena koja vis dar esame Rytuose. Turime paieškoti savų vertybių, identiteto.

Mes, lietuviai, daug dirbame ir tikime, kad viską galime patys, sunkiai prašome pagalbos. Esame linkę į kuklumą bei manome, kad nereiktų rodyti jausmų. Taip pat esame labai jautrūs kritikai. Tačiau tai po truputį keičiasi. Smagu, kad skandinavai steigia mūsų šalyje kompanijas ir tą kultūrą skiedžia.

Dabar žmonės nori naujų potyrių. Kompanijos pas save vilioja talentus samdydamos įdomius žinomus žmones: aktorius, dainininkus. Tada darbuotojui smagu. Užsienio kompanijose rytais netgi vyksta juoko terapijos. Pakili nuotaika gamina endorfinus ir kelia produktyvumą. Linksmintis ir išeiti iš rutinos yra gerai, ypač jei darbas labai rimtas. Pavyzdžiui, karštą vasaros dieną pasilaistyti vandens šautuvais ar juokingai apsirengti. Juoktis visą dieną būtų nuostolinga, nes tai trukdytų koncentracijai, tačiau pasilinksminti ir grįžti prie darbo sveika.

Esu tikinti. Man svarbu taika su gamta, su Dievu. Neišsemiamas džiaugsmo šaltinis yra ir sportas – esu išprotėjusi dėl skvošo.

Inesa Daugintaitė – „Laimingo darbo instituto“ įkūrėja, karjeros konsultantė, organizacijų psichologė.

„Laimingo darbo institutas“ – nepriklausomas tyrimų institutas, objektyviais metodais matuojantis bendrovių patrauklumą darbuotojams ir padedantis gerinti įmonių įvaizdį darbo rinkoje.

Kalbino ir užrašė Monika Augustaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Inesos Daugintaitės albumo.

.

.

.

.

.

.

.

.

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!