Man lengva dirbti su vaikais, turinčiais sunkią negalią. Yra žmonių, kuriems tai per daug jautru, graudu, kankina kaltės jausmas. Negali nešti vaikams neigiamų emocijų, juk turi suteikti pagalbą. Aš ateinu ne gailėti, o padėti. Su atjauta, empatija, su mintimi, kad viskas gali keistis į gera.

Kai profesionalią muzikę Eveliną Ibianskaitę pakvietė dirbti į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus, ji jautėsi lyg būtų musė, įmesta į barščius. Kas ta muzikos terapija? Ir kaip muzikuoti kartu su kūdikėliais? Susiorientuoti padėjo motinystės patirtis. Vadovaudamasi savo intuicija, moteris ėmėsi daryti tai, ką – kaip paaiškėjo vėliau – daro garsiausi pasaulio muzikos terapeutai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Evelina, kuo svajojote būti vaikystėje?

– Vaikystėje man patiko medicina. Būdama dešimties perskaičiau chirurgo knygą apie širdies chirurgiją. Ten rašė, kaip jis padarė pirmą kraujotakos aparatą. Sakiau mamai, kad noriu būti daktare, bet jai atrodė, kad medicinos mokslai ne man – per sunkūs. M. K. Čiurlionio meno mokykloje tuo metu mokiausi chorvedybos. Kadangi mano didžioji meilė buvo solinis dainavimas, baigusi mokyklą nusprendžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tai nebuvo sklandus kelias – manęs niekas ištiestomis rankomis nelaukė. Nors tembrą turėjau gražų, balsas nebuvo stiprus. Baigiau bakalaurą, o į magistrantūrą neįstojau. Taip gyvenime yra, kad negali būti visur pirmas ir geriausias.

– Ko pritrūko, kad būtumėt geriausia?

– Dainavimu mėgavausi, ta specialybė mane žavi iki šiol. Tačiau aš supratau, kad dainininko sėkmę lemia ne tiek balsas, kiek asmenybės charakteris. Žmonės su prastu vokalu gali padaryti solinę karjerą, jei turi tam reikalingas charakterio savybes: pasitikėjimą, drąsą, sveiko įžūlumo. Man to labiausiai ir pristigo. Kai baigiau bakalaurą, jaučiausi pasimetusi, suabejojau savo gebėjimu būti scenoje. Tuomet mano kelias pakrypo į pedagogiką – baigiau muzikos edukologijos magistrą ir įsidarbinau muzikos mokytoja Vilniaus rajono mokykloje. Man tai buvo atradimas ir davė daug naudingos patirties. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Kaip atsidūrėte Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose?

– Iš pažįstamos išgirdau, kad Sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė nori savo įstaigoje pradėti muzikos terapijos užsiėmimus ir ieško darbuotojo. Kūdikiams, augantiems valstybinėje įstaigoje, trūksta socialinių patirčių: emocinio prisirišimo, pažaidimo, padainavimo. Man labai patiko ši idėja. Nuėjau ir mane priėmė. Jokio supratimo neturėjau, kas yra muzikos terapija ir nuo ko reikėtų pradėti. Įkritau kaip musė į barščius. Man labiausiai padėjo intuicija. Pasiklioviau motinystės patirtimi.

Galvojau, ką mama darytų, kai vaikutis ieško kontakto? Ėmiau ant rankų, žiūrėjau į akis, šnekėjau su juo. Pradėjau dainuoti – žiūriu atkartoja. Stebėjau, kas jam sukelia teigiamas emocijas. Užsiėmimuose aš kūdikiams buvau mama. Tik vėliau, kai pradėjau studijuoti terapiją, sužinojau, kad yra toks metodas, kai imituojamas mamos ir vaiko ryšys. Apie tai daug tyrimų padaryta. Aš būtent tokiu metodu ir dirbau.

– Ir tada nusprendėte tapti profesionalia muzikos terapeute?

– Su pasididžiavimu pasakojau kolegėms, kad užsiimu muzikos terapija. Jos sakydavo, kad terapija užsiimti gali tik terapeutai, o aš tik taikau metodus. Suvokiau, kad tai tiesa. Atsirado noras suprasti šią sritį profesionaliai. Prieš ketverius metus Lietuvoje tokių studijų dar nebuvo, tad kurį laiką buvau savamokslė. Tada Lietuvos muzikos terapijos pradininkė Vilmantė Aleksienė pranešė, kad Vilniaus universitetas kartu su Muzikos ir teatro akademija patvirtino programą muzikos terapeuto kvalifikacijai įgyti. Norėjau ten patekti, nesvarbu, kokia kaina. Buvau priimta, nes turėjau patirties, stiprią motyvaciją ir net tyrimo temą. Man buvo įdomu ištirti muzikos terapijos ir kūdikių sąsają.

Dieve mano, man 42 metai ir aš pradedu studijuoti. Mano kolegės visos jaunos panelės. Suderinti darbą, šeimyninius reikalus ir studijas nebuvo lengva. Sukausi kaip voverė rate, buvo ir nemiga, nerimas. Ištverti padėjo motyvacija – žinojau, kad aš to noriu. Niekada nebuvo minties mesti. Jaučiau vedimą iš aukščiau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Studijuodama muzikos terapiją prisiminiau savo svajonę būti medike, nes gaudavome ir medicininių žinių. Nors noras tapti daktare liko toli praeityje, dabar, būdama muzikos terapeute, jau drąsiai galiu vieną koją įkelti į sveikatos priežiūros įstaigas – reabilitacijos centrus, sanatorijas.

– Kaip atsirenkate terapijai tinkamą muziką ar instrumentus?

– Svarbiausia terapijoje vaiko ryšys su terapeutu. Muzika tampa tik priemone, nes nėra tikslo išmokyti groti ar dainuoti. Siekiu atverti vaiko širdelę. O priemonės priklauso nuo to, ko norisi pasiekti, – ar pastimuliuoti tam tikras raidos sritis, jį suaktyvinti, ar gerinti motoriką, kalbą ir pan. Jei paleisi garso įrašą ir išeisi iš kabineto, tai jau bus ne terapija, o muzikinė relaksacija.

Paradoksalu, bet dažniausiai dėl muzikos terapijos kreipiasi tėveliai, kurių vaikai turi klausos negalią. Atrodytų, kad jiems mažiausiai reikėtų, o jie labiausiai ieško. Labai noriu, kad pas mane ateitų tie žmonės, kurie nedrįsta, kuriems sunku dėl negalios rasti galimybę muzikuoti. Pusės metų sulaukęs vaikutis jau geba koncentruoti dėmesį, galima užsiimti muzikos terapija. Netgi reikia, nes pirmaisiais gyvenimo metais smegenyse vyksta sparčiausias sinapsių susidarymas.

– Augindama savo vaikus muzikuojate su jais?

– Vaikai atsineša su savimi, kas jiems tinka. Viena mano mergaitė labai muzikali, o kiti du vaikai – ne. Nesakyčiau, kad muzika būtina visiems. Kitiems labiau patinka pažintinė veikla ar konstravimas.

– Gal ir pačiai, prisiminus savo patirtį, gera, kai nereikia vaiko ruošti būti žvaigžde?

– Būtent. Kai paleidau solinį dainavimą, liko jausmas, kad svajonė neišsipildžiusi. Tačiau dabar, kai vaikas atsiliepia šypsena, judesiu, garsu, aš pagalvoju, kad tai yra daugiau nei gėlės ir aplodismentai. Mane džiugina teigiamas pokytis vaiko gyvenime. Šis darbas man atnešė pilnatvę ir ramybę.

Evelina Ibianskaitė užsiima privačia praktika „Sveikučio“ muzikinio ugdomojo sveikatinimo centre, Karoliniškių poliklinikoje dirba muzikos terapeute bei dalyvauja projektinėje veikloje kartu su Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija „Pagava“.

Parengė Monika Augustaitytė ir Ginta Gaivenytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!