„Kiekvienas vaikas, kuris ateina į šį pasaulį, turi ypatingą misiją. Ta ypatinga misija nebūtinai tokia, kokią mes įsivaizduojame. Ypatingumas gali pasireikšti būnant paprasčiausiu sodininku. Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas sodino medžius visur, kur persikeldavo gyventi, nors ir dviem mėnesiams. Ypatingumas pasireiškia aplinkybėse, kai vaikas yra mylimas ir suprantama jo dvasia.“

Foreli Kramarik

Penkių genialių vaikų mama – taip įprastai pristatoma Foreli Blinstrubaitė-Kramarik. Visi labiausiai iš jos nori išgirsti paslaptį, kaip vaiką paversti genijumi. Tačiau Foreli kaip tik pabrėžia, kad vaikų nereikia skubinti. „Jeigu mes iškalbame apie vaiką per daug, kai kurie dalykai gali ir neįvykti“, – ji įspėja kitus tėvus. 

Foreli su vyru ir vaikais

Lila.lt klausimas: Gal galite paaiškinti, kodėl viešas kalbėjimas apie vaiką gali pakeisti jo gyvenimo kryptį?

Foreli atsakymas: Bumerango trajektoriją lengva pakeisti, metus į jį mažą akmenėlį. Taip ir mūsų skrydį gali veikti mintys, pilnos vilties, pavydo ar nepasitikėjimo. Skrydžio metu geriau neviešinti nei stebuklų, nei atskleisti kūrybos proceso. Atskleisti viską viešai galima tik jau saugiai sugrįžus į norimą vietą. Net ir gražiausia mintis, nelaiku paleista gali sustabdyti mūsų bumerangą.

Koks buvo Lietuvoje augusios Foreli gyvenimas? Jos tėvas – žinomas režisierius, poetas ir dramaturgas Vladislovas Blinstrubas. Būtent iš tėčio ji išmoko žmones motyvuoti ir sutaikyti. Tėtis mylėjo vaikus ir mokėjo juos ugdyti kūrybiškai.

Foreli su tėvais ir seserimi Grigiškėse ir jos tėvas Vladislovas Blinstrubas

Foreli darželyje ir mokykloje

Kai Foreli buvo trylika, ją gatvėje partrenkė sunkvežimis. Po nelaimės ištikusį paralyžių ji įveikė greitai – per dvejus metus. Dabar Foreli šį įvykį vadina sėkme – prikaustyta prie lovos, ji mokėsi savarankiškai. „Tas gyvenimo stabdis ir skausmas, kuris mane netikėtai užklupo, paskatino mane kelti klausimą, kas yra gyvenimo prasmė“, – taip ji elektroniniame laiške atsakė į Lila.lt užduotą klausimą. Namuose Foreli išmoko dvi kalbas, išstudijavo psichologiją ir pedagogiką. Vėliau, septyniolikos metų, ji gavo pažymėjimą, kad gali mokyti vaikus, ir ėmė darbuotis savo tėvo įkurtoje pusiau privačioje mokykloje.

Čia reikėtų prisiminti, jog visa tai vyko sovietmečiu. Tada lengviau suprasti Foreli tėvo norą, kad dukra išvyktų už Atlanto. Nors saugumas jai išvis buvo uždraudęs išvykti į užsienį, per pažintis devyniolikmetė gavo leidimą ir išvyko į Ameriką. Ne dėl pinigų – jai rūpėjo laisvė. Ji ieškojo erdvės, kur galima tobulėti.

Kadrai iš Foreli vaikystės

Amerikoje ji sutiko ir mylimąjį Marką – slovakų, vengrų, lietuvių, žydų, jugoslavų ir net azijiečių kraujo turintį amerikietį. Jie abu svajojo apie gausią šeimą.

Dabar Foreli  juokauja – jei nėštumai nebūtų buvę tokie sunkūs ir ji kasdien nebūtų blogavusi, turbūt dabar turėtų trisdešimt vaikų. Net jei trūkdavo pinigų, tėvai svajodavo turėti dar daugiau atžalų. Visus penkis ji pagimdė viena pati – namuose vandenyje.

Šeima gyveno ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse. Vis dėlto daugiausia laisvės jie rado Amerikoje. Foreli jaučia, kad Amerikoje vertinamas talentas ir galima kurti tai, ką nori. Aišku, kad nepasimestum, būtina turėti vertybinį pagrindą.

Mokslų akademijoje prieš egzaminus ir su būsimuoju vyru Marku

Pirmagimis Delfini pradėjo kalbėti dviejų mėnesių

Foreli Kramarik tvirtina su kiekvienu vaiku elgusis skirtingai. Ji ir pati kartu augo su vaikais. „Su pirmuoju vaiku, sakyčiau, įtemptai dirbau“, – mama pasakoja apie pastangas vystyti jo lingvistiką. Rezultatai buvo akivaizdūs – dviejų mėnesių sūnus ėmė kalbėti. Aštuonių mėnesių jis jau vaikštinėjo po kambarius. „Jis buvo toks mažas dviejų metų genijus ir galėjo daryti daug dalykų, kuriuos daro 6-8 metų vaikai“, – pasakoja Foreli.

Dabar jau penkių vaikų mama tvirtina ilgainiui perėjusi į visiškai kitokią sąmoningumo sampratą. Ji suprato – vaikams nori suteikti ne kuo daugiau žinių, bet parodyti sielos subtilumą.

„Po to aš perėjau į visiškai kitą sampratą, jog noriu suteikti jam ne tiek daug žinių, kiek perteikti sielos subtilumą. Tai reiškia, pasakyti ne tik gėlės pavadinimą, kad vaikas jį žinotų, bet padėti jam pajusti, išauginti, pauostyti, nupiešti gėlę. Galbūt sukurti poeziją, filosofiją apie gėlę ar net apjungti su medicina ir sakyti, jog ta gėlė yra vaistas. Aš dirbau šiek tiek vienpusiškai su pirmuoju vaiku, bet po to mano akiratis plėtėsi. Supratau, kad dvasia ir dvasiškas mokymas yra pats svarbiausias.“

Delfini, pirmojo sūnaus, vaikystės akimirkos

Lila.lt klausimas: Nuo ko priklauso, ar vaikas turi ryšį su dvasiniu pasauliu?

Foreli atsakymas: Visi vaikai turi dvasinį ryšį. Ir beveik visada mes jį sunaikiname. Dažniausiai… visai netyčia.

Kodėl pavojinga išaukštinti pastebėtą talentą?

Antrasis sūnus Jean Lu taip pat turėjo daug talentų. „Jis buvo veržlus, energingas, atletiškas, praktiškas ir logiškas vaikas. Norėjo pasaulį suvokti per prasmingą judėjmą, kulinariją, keliones, šokius sportą“, – mama tvirtina, kad jo charakteris buvo visai kitoks negu pirmojo. Tėvų pamokytas, aštuonerių jis gamino visus stebinančius gurmaniškus patiekalus.

„Genijais visada tampama, jie negimsta, – tuo Foreli yra visiškai tikra. – Net jeigu genijui klestėti visos aplinkybės yra pačios nuostabiausios, turi būti dar ir dvasinis palaiminimas“. Ji įsitikinusi, kad absoliučiai visi vaikai turi talentą. Tačiau dažna šeima juos užgniaužia. Kitas kraštutinumas – pastebėtas talentas yra per daug išaukštinamas. Tai itin  pavojinga, jei vaiko dvasinės vertybės su talentu „nespėja“.

Jean Lu vaikystės akimirkos

„Turime daug pavyzdžių, kai  talentingas vaikas yra išpuikęs. Aš manau, kad palaimos nebus nei tam vaikui, nei šeimai“, – todėl Foreli įsitikinusi, kad vaiko tėvai neturėtų nei skubinti, nei versti jo įžymybe. Pasak jos, daugelis tėvų elgiasi taip, lyg turėtų žąsį, kuri deda auksinius kiaušinius. Daugelis nori praskrosti tą žąsį ir paimti kuo daugiau kiaušinių. Tačiau tai užmuša ir vaiką, ir šeimą. Nebelieka laimės.

Stebuklingo vaiko atėjimą išpranašavo Lietuvoje sutikta aiškiaregė. Tačiau kai gimė Akiane, mamai ji atrodė visiškai normalus vaikas. Įdomu, kad visi jos gebėjimai ėmė reikštis tada, kai Foreli nustojo laukti stebuklų. Mama nesureikšmino, kad mergaitė ketverių ėmė piešti eskizus. Kruopščiai sukurtoje namų mokykloje meno pagrindų ji mokino ne tik dukrą, bet ir sūnus. Šešerių mergaitei ji leisdavo parduotuvėje pačiai rinktis teptukus ir dažus. Akiane nustebino tik tada, kai papasakojo apie savo vizijas.  Dukra ir tėvams padėjo suvokti, kad egzistuoja ne tik tai, ką matome kūniškomis akimis. Ypač tada, kai ji ėmė ir būdama aštuonerių nutapė išgarsėjusį Jėzaus paveikslą.

Akiane paveikslai

Dukros kartais klausydavosi net aštuonias valandas

Jei vienintelė jos dukra Akiane nebūtų norėjusi pasauliui parodyti savo kūrinių, mama būtų tylėjusi. Trečioji jos atžala Akiane buvo „normalus“ vaikas. Jos talentai ėmė skleistis ją mokant namuose. Mergaitė norėjo tobulintis dailėje.

„Aš suteikiau jai sąlygas, – taip kukliai Foreli įvardija savo nuopelnus. – Po kiek laiko į jos gyvenimą atėjo dvasiniai dalykai. Ji pradėjo matyti vizijas. Ir tai labai subtilus dalykas, nes aš praleisdavu su ja labai daug laiko. Kartais net po aštuonias valandas jos klausydavausi. Dėl to ji pasitikėjo manimi ir galėjo daugiau savo energijos suteikti dailei“. Mama šį tarpsnį vadina švelniu judėjimu tarp dvasinio gyvenimo ir dailės. Ir vienoje, ir kitoje sferoje Akiane tobulėjo. Vėliau visa šeima pamatė, kad Akiane kuria šedevrus ir palaikė jos žydėjimą. 

Niekur piešti nesimokiusios dukros talentas, mąstant įprastai, taip pat buvo nesuprantamas. Vienintelis paaiškinimas čia buvo tai, kad mergaitė tiesiog turi Dievo dovaną. Čia dar reikėtų paminėti, kad Akiane puikiai groja fortepijonu, kuria muziką ir eiles. Fotografišku tikslumu ir dvasiniu gilumu stebinančių paveikslų  mergina yra sukūrusi jau kelis šimtus. Ji toliau tapo ir kuria filmus apie dailę. 

Akiane tapytas paveikslas, kai jai buvo 15 metų

„Gėlytę galima labai greitai užgniaužti ir ji daugiau nebeaugs. Mūsų vaikai ir yra kaip tos gležnos gėlytės. Reikalingas tam tikras kiekis vandens ir saulės, tinkamas dirvožemis. Svarbu netrukdyti vaikui klestėti.

Akiane tapytas paveikslas, kai jai buvo 16 metų

Fiksuoti sūnaus įžvalgas buvo  svarbiau už viską

Neskubėjimas, išklausymas ir labai didelės laisvės suteikimas – tai pagrindiniai principai, kuriais remdamasi Foreli auklėjo savo vaikus. Vaikais ji pasitikėjo ir tas pasitikėjimas grįžo atgal – jie irgi ja pasitikėjo kaip mama. Tai nereiškia, kad ji sukūrė vaikams šiltnamio sąlygas. Net atvirkščiai.

„Reikia suteikti vaikams kuo daugiau įdomesnių aplinkybių, kurios ne visada labai lengvos, o kartais netgi sudėtingos. Tai ir buvo ta programa – sudaryti aplinkybes ne kaip dėžutę, o labiau kaip lipnų molį ar vandenį“, – ji tvirtina, kad tuomet pasireiškia vaiko veržlumas, drąsa, imlumas, protas.

Foreli pasakoja, kad pagimdyti ketvirtąjį vaiką ją paskatino mistinis girdėjimas. „Tai buvo vienintelis vaikas, dėl kurio sulaukiau dvasinio balso, kad turiu pagimdyti. Man buvo parodyta jo ateitis“. Iki dvylikos metų Ilia neskaitė ir nerašė. Vėliau jis pats ėmė skaityti ir dabar skaito po knygą per dieną. Ir ne tik skaito…

Šešiametis Ilia su savo pirma knyga

Lila.lt klausimas: Pranešime girdime jūsų žodžius, kad iki dvylikos metų Ilia neskaitė ir nerašė. Dėl to jautėte nerimą?

Foreli atsakymas: Aš visiškai nesijaudinau. Netgi džiaugiausi, nes jo išmintis ir aiškiaregystė buvo tokie skaistūs – be jokių rėmų. Nuostabu, kad sugebėjau užrašyti to „neraštingo“ periodo nuostabiausias idėjas ir brandžiausius atradimus.

Ilios genialumas – akivaizdus. Nuo šešerių metų kūrė pačias stebuklingiausias filosofines mintis, kurias užrašinėjo jo mama. Šešiolikos metų jis baigė filosofinį traktatą iš keturiasdešimties knygų. 

„Manau, kad jis savo jau padarė, – tvirtina Foreli ir prideda, kad Ilia yra labai paprastas ir nenori būti žinomas. – Čia tokia mįslė – būti paprastam, normaliam . Niekas nebūtų žinojęs tų minčių, jeigu aš nebūčiau išklausiusi. Mūsų pasitikėjimas vienas kitu ir pamatymas, kas yra viduje, pasireiškė tuose traktatuose. Tai yra unikalus darbas. Aš esu labai dėkinga jam, kad galėjo pasidalinti savo mintimis.

Kartais mama norėdavo, kad kas nors ateitų į jų namus ir pamatytų, kas vyksta. Todėl ji ėmė fiksuoti sūnaus tobulėjimą rašydama dienoraštį. „Kartais vykdavo stebuklai, o kartais – visiškai paprasti dalykai. O aš užrašiau kiekvieną elementą, vedžiau dienoraštį. Tas dienoraštis padės skaitytojui sužinoti, koks buvo jo gyvenimas“, – mama pasakoja į šią užduotį žiūrėjusi taip rimtai, kad dėl Ilios įžvalgų mesdavo visus kitus darbus.

„Vieną kartą vyko pokalbis su labai ypatingu žmogumi, o aš turėjau atsiprašyti, padėti ragelį ir užrašyti Ilios mąstyseną. Tai yra labai svarbu, nes jeigu nepagausi tų minčių, jos išplauks ir niekada nesugrįš. Tai neatstatomas veikalas. Reikia iš karto pagauti. Kaip žvaigždė.

Akiane tapytas paveikslas, kai jai buvo 17 metų

Pagal Foreli Kramarik atsakymus elektroniniu paštu ir pernai metų pranešimą konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“ parengė Skaistė Matonytė ir Ginta Gaivenytė.

Jau po mėnesio – balandžio 28 dieną Lila.lt rekomenduoja apsilankyti 2019 metų antrą kartą vyksiančioje konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“. Daugiau informacijos: www.mamosdiena.lt. Šiemet Foreli Kramarik  pranešime išgirsite konkrečius ir paprastai vaikų auklėjime pritaikomus patarimus.

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!