Sykį mane lankiusiai močiutei pasakiau, kad ta liga – tai Dievo dovana. Dievas mūsų šeimoje visą laiką buvo, tik neturėjo jokio vardo ir aiškaus paveikslo. Buvo tiesiog Dievas. Močiutė į mane labai keistai pasižiūrėjo ir pagalvojo, kad man „pavažiavo stogas“. Nuo ligos ir gydymo hormonais mano galva buvo trigubai didesnė nei prieš tai. Buvau spuoguota, su ūsais, visas kūnas apaugęs plaukais. Atrodžiau tragiškai, kaip kokia 60-metė. Po to pasakymo močiutei ir jos reakcijos nusprendžiau to niekam garsiai nebesakyti.

„Anantara pamatė mano sielą, nes atrodžiau – kaip ufonautė. Iki jam pasirodant  aš tiesiog gulėdavau ant sofos ir spaudinėdavau TV pultelį“ – sako 29-erių Julija, bhaktų bendruomenėje geriau žinoma kaip Jay Shri. Vos sulaukusi dvidešimt vienerių ji susirgo liga, kurios priežasties niekas negalėjo pasakyti. Būtent ši liga lėmė Julijos pažintį su Anantara Das –  vaišnavų bendruomenės „Dvaraka“ lyderiu ir šventiku. Praėjus vos metams po pažinties, ji tapo jo žmona.  Dabar su Jay Shri kalbamės apie tai, ką reiškia būti tokio vyro žmona ir koks jos vaidmuo šeimoje ir bendruomenėje.

Anksčiau buvau šokėja. Šokau nuo 4 metų. Kaune turėjau gana didelį šokių klubą – jame buvo apie 150 moterų. Susirgus mano visi šokiai baigėsi. Kas įdomiausia, dabar man to nebereikia. Esu labai dėkinga savo mamai, nes iki 20-ies metų aš daug ką mačiau, daug ką patyriau – ir keliavau, ir šokau, ir turėjau savo verslą, ir pinigus pradėjau uždirbti gana anksti. Mama labai daug davė, įskaitant ir finansinę gausą. Manęs dažnai klausia, ar aš to ar ano nenoriu, bet aš daug ką esu patyrusi, daug „paragavusi“ ir „pačiupinėjusi“. Dėl to man yra lengva ir mano poreikiai – ne pagal metus.

– Julija, ar kas nors dar vadina Jus pasaulietiniu vardu? Ką reiškia Jūsų šventas vardas?

– Nesu vienuolė, kuri tik rengia apeigas dievybėms. Aš ir buhalteriją tvarkau, ir su bankais bendrauju, tad naudoju abu vardus – taip pat ir pasaulietinį. Jay Shri reiškia „sėkmė, šlovė, grožis“. Tokį vardą man davė mano dvasinis mokytojas.

– Judviejų su Anantara pažinties istorija prasidėjo nuo Jūsų ligos. Papasakokite apie tai.

– Buvau jauna, 21-erių metų moteris. Liga man nukrito kaip iš dangaus. Neaišku nuo ko „sudegė“ mano mažosios smegenėlės, atsakingos už koordinaciją.  Kauno klinikose tokia liga buvo pirma. Niekas negalėjo pasakyti, kuo sergu ir ar apskritai pasveiksiu. Buvau kaip eksperimentinis triušis – vienos turtingos šeimos dėka buvau išsiųsta į Briuselį. Mane badė adatomis, darė visokius tyrimus.  Ligos etapų buvo pačių įvairiausių.

Vienu metu aš nemačiau, negirdėjau, nejausdavau sotumo, šalčio. Negalėjau vaikščioti nesiramstydama į sienas. Kalba buvo labai nerišli. Tuo metu gyvenau arba ligoninėse, arba sanatorijose, arba su broliu. Mama tuo metu jau buvo mirusi. Tėtis gyveno užsienyje, bet savaitei, kai buvo labai sunku, buvo iš užsienio atskridęs. Jis mane ir į tualetą nešiojo.

Niekada neklausiau, kodėl. Tiesiog priėmiau tą ligą. Dabar suprantu, kad kai žmonės klausia, „už ką man tos ligos?“, reiškia, nedirba jų intelektas. O kai suvoki, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo, tai natūraliai nebelieka nepateisintų lūkesčių, nuoskaudų.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Anantara Das?

– Brolio dabartinės žmonos mama man davė Anantaros Das numerį. Sakė, kad jis – Ajurvedos gydytojas. Susipažinome 2010 metų rugpjūtį. Kai pirmą kartą ėjau Anantarai atidaryti durų, ėjau palei sienas. Mano koordinacija buvo visiškai sutrikusi. Aš tą pačią dieną mečiau valgyti mėsą, gerti kavą ir ėmiau laikytis Anantaros susakytų taisyklių. Pasakė ir šventa. Nebuvo net klausimų.

Dabar visi sako: „Oi, kokią jauną, gražią žmoną Anantara turi“. O pažinties dieną visas mano kūnas nuo hormonų buvo apaugęs plaukais ir nežmoniškai išsipūtęs – atrodžiau kaip ufonautė.

Turėjau darsyk atsigulti į klinikas, o tada man Anantara pasiūlė atvykti pagyventi į Vedų centrą Kaune, kur jis priiminėjo ir gydė žmones. Jis tikėjo, kad visas ligas galima pagydyti, tik reikia 180 laipsnių kampu pakeisti savo gyvenimą. Aš savo gyvenimą pakeičiau 360 laipsnių kampu – pasikeitė aplinka, dienos režimas, mityba, pradėjau melstis. Aišku, giminės niekur nedingo, bet visa kita – pasikeitė. Vedų centre gyvenau keturis mėnesius. Vėliau apsigyvenome name, kuriame beveik 7 metus, iki persikėlėme į Vilnių, egzistavo vienuolynas. Garsai ir sienos man padėjo gyti. Tuo metu buvau labai kantri – ką sakydavo, tą darydavau. Dabar, aišku, velniai ragai lenda. (Juokiasi).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Tai nuolankumas tik tuo metu buvo atsiradęs?

– Iš tikrųjų aš visiškai neturiu nuolankumo. Jis atsiranda tada, kai žmogus negali pasirūpinti savimi ir yra priklausomas nuo kitų… Aš tiesiog atsidaviau Anantarai, kad padėtų. Bet tuo metu neturėjau troškimo pagyti, tiesiog egzistavau. Anantara man darydavo valgyti, o aš visą dieną kasdien žoleles karpydavau – tuo metu jis žmones gydė lietuviškomis žolelėmis. Kai dabar pagalvoju, kiek kantrybės reikia turėti visą dieną žoleles karpyti! Bet tai buvo veikla, kuria, nepaisant savo neįgalumo, galėjau užsiimti.

Dėl sutrikusios koordinacijos ligoninėje vaikščiodavau su vaikštyne, o kai persikėliau į Vedų centrą, mane visur už parankės vedžiodavo Anantara – savarankiškai vaikščioti aš negalėjau. Mane net ir į dušą lydėdavo. Bet praustis tekdavo pačiai, tai visa apsidaužydavau ir mėlyniuota vaikščiodavau. Užtrukau dvejus metus, kol iš naujo normaliai vaikščioti pradėjau. Kai nustojau vartoti hormonus, mano sveikata ėmė taisytis ganėtinai sparčiai.

Pirmas dalykas, kurį Anantara padarė, – išgydė mane nuo nemigos. Prieš tai mano režimas būdavo toks: atsikeliu 8 val. ryto, važiuoju į universitetą, dirbu, grįžtu namo, 2 val. nakties einu miegoti. Gal dėl tokio gyvenimo būdo ir perdegiau.

Vedų centre eidavau miegoti 10 val. vakaro, o 4 val. ryto jau būdavau žadinama. Po dviejų savaičių jau nebežinojau, kas yra nemiga. Su Anantara praktiškai visą dieną būdavome viename kambaryje. Aš sėdėdavau ant sofutės ir dirbdavau, o Anantara priiminėdavo žmones. Kadangi dieną labai norėdavosi miego, tai, kad Anantara nematytų, užsidengdavau veidą žurnalu ir mėgindavau snausti.

– Kaip nusprendėte su Anantara susieti savo gyvenimus?

– Žiemą, po maždaug penkių mėnesių pažinties, mes susižadėjome, suplanavome vestuves, o vasarą susituokėme.

– Tikriausiai, nebuvo jokio priklaupimo ant vieno kelio ir pasipiršimo su žiedu rankoje? Kaip sužadėtuvės vyksta bhaktų benduomenėje?

– Sužadėtuvės įvyko gana natūraliai. Nebuvo nei kažkokios meilės, nei susižavėjimo, tiesiog buvo vedimas iš vidaus. Negalėčiau tiksliai papasakoti visų detalių – kas tuo metu vyko, atsimenu kaip per miglą, tik žinojau, kad sprendimas – teisingas. Mes tiesiog nuvažiavome į „Akropolį“ ir išsirinkome sužadėtuvių žiedą. Nebuvo kažkokios sensacijos.

– Pagal vedines tradicijas tuokėtės?

– Turėjome trejas vestuves. Pirmosios buvo metrikacijoje, paskui cerkvėje: tas pats „batiuška“ mane ir krikštijo, ir sutuokė. Man regis, tam tikra prasme jis yra vaišnavas, nes mudu sutuokė už auką, jo gyvenimo principai vaišnaviški,  jis pats – labai dorybingas. Po metų surengėme jagiją (dvasinį ugnies ritualą). Pagal šventraščius jagija yra labai svarbi ir turi būti rengiama prabėgus metams po santuokos sudarymo metrikacijos biure. Taip norima išvengti skyrybų, nes į jagiją, kai jaunieji susaistomi septyniems gyveninams, reikia žiūrėti labai rimtai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tarp mūsų – 25 metų skirtumas, bet aš to nesureikšminu. Mes vienas kitą užpildome – aš jam padedu jo veiklose, o jis mane veda dvasiniu keliu. Dabar turime šventyklą, vienuolyną, žmones vedame. Tikrai su Anantara tęsiame tai, ką buvome pradėję praeituose gyvenimuose.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado dvasinis mokytojas?

– Kadangi pati esu rusė, mane natūraliai patraukė prie mano mokytojo, kuris irgi yra rusas. Mudviejų su Anantara mokytojas tas pats – Čeitanja Čandra Čaran (Aleksandras Chakimovas). Po to, kai „atsibudau“, viskas pradėjo labai greitai vykti. Pakeičiau savo gyvenimą. Gavau pirmąją bhakti jogės iniciaciją, mantrą. Paskui atidarėme vienuolyną, šventyklą. Po poros metų gavau antrąją, šventikės, iniciaciją.

– Kaip atrodo gyvenimas bendruomenėje? Kaip atrodo Jūsų diena? Kada keliatės, ką veikiate kiekvieną dieną?

– Aš keliuosi trečią ryto. Kadangi esu šventikė, ryte turiu galimybę melstis tik pusę valandos, nes reikia pasiruošti rytinėms apeigoms. Iš viso kasdien kiekvienas turime melstis mažiausiai po 2 valandas. Tai toks pats ritualas kaip ir valgymas, gėrimas, dantų valymasis. Apeigos vyksta penktą ryto, jas vesti – mano, kaip šventikės, pareiga. Kartais veda kiti šventikai, bet už jas, bet kuriuo atveju, esu atsakinga aš. Po to kiekvienas individualiai meldžiamės. Paskui būna Anantaros paskaita, tada pusryčiai. Po to tvarkomės namus ir dirbame kitus darbus iki pietų. Kartu pietaujame, vėl užsiimame kiekvienas savomis veiklomis, vakarieniaujame, geriame pieną su prieskoniais ir einame miegoti. Mūsų gyvenimas vienuolyne – kaip bičių avilyje. Viešpatį laikome centre, viską darome dėl jo.

Kaip Anantaros žmona aš prižiūriu vienuolyno veiklą, tvarką jame, rūpinuosi visokiais popieriais, globoju vienuolyno gyventojus, rūpinuosi jų psichologine būkle ir kaip galėdama padedu savo vyrui.

– O prie valgio gaminimo prisidedate?

– Aš asmeniškai negaminu, nes fiziškai neturėčiau tam galimybių. Kiekvienas esame atsakingas už tam tikras sritis, esame pasidalinę veiklomis. Mano atsakomybė yra apeigos, sužiūrėti, globoti, mylėti žmones, bendrauti su jais. Taip pat nupirkti, ką reikia, susitarti dėl ko nors. Kas šeimoj tai atlieka? Mama. Kartais jaunesnės merginos man sako, kad aš joms kaip mama. Tokios mano pagrindinės pareigos.

– Netrūksta privatumo? Ar turite laiko pokalbiams su vyru?

– Anantara vakarais dažnai skaito paskaitas, kartais grįžta tik 1 valandą nakties, važinėja po užsienį – šiais metais laukia kelionės į Izraelį, Japoniją ir kitas tolimas šalis. Jis nuolat yra kur nors kviečiamas pamokslauti, skleisti vedines žinias. Jeigu Anantara lieka namuose, dažniausiai dirba savo kambaryje. Ten mes ir susimatome. Tada bendraujame ganėtinai intensyviai – kažką apsitariame, išklausom vienas kitą, palaikom, įkvepiam. Mes neskirstome bendravimo į darbinį bendravimą ar asmeninį, tiesiog natūraliai bendraujame vienas su kitu.

Moteriai gyventi kažkokiam kambarėlyje, neturėti nei savo virtuvės, nei kitų privačių erdvių, atrodo, būtų labai sudėtinga, bet aš iš vidaus esu įsikvėpusi tarnystei, noriu ir žmonėms, ir Anantarai padėti ir tie dalykai man nėra tokie svarbūs.

Su Anantara dažnai turime pasitarti dėl visokių projektų, o tai galime padaryti tik vakare – dienos metu fiziškai tiesiog nėra kada. Tad miegoti dažnai nueinu vėliau, nei norėčiau. Kartais jaučiu, kad trūksta miego. Bet ryte pasimeldžiu, tai mane  įkvepia ir suteikia jėgų visai dienai.

Viešpats davė tiek, kiek galiu aprėpti. Mane užpildo visa veikla, visa aplinka, žmonės, mano pačios meilė žmonėms ir Anantarai ir ta meilė, kurios sulaukiu iš jų. Gyvenimas, kurį dabar gyvenu, nėra tobulas, bet jis tiks toks ir gali būti. Neįsivaizduoju, kad jis galėtų būti kitoks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Ar šventikai gali turėti vaikų?

– Taip, gali. Mes su Anantara planuosime vaikus. Tiesiog buvo toks intensyvus metas, kai reikėjo pasirūpinti vienuolynu ir nebuvo tokio poreikio, nebuvo apie tai galvota. Bet taip, aš manau, kad kiekviena moteris turi tapti mama. Anantara mane moko, kaip svarbu, kad moteris būtų save realizavusi kaip žmona ir mama. Tai natūralus moters pašaukimas. Jeigu kažko nerealizuojame gyvenime, mirties metu tas aspektas mus gali traukti žemyn. Tada galime atgimti kažkuo, kas galėtų tai realizuoti.

Dievybių garbinimas ir psichologija – sritys, kuriomis domiuosi ir kurias išmanau. Žmonės skirtingi, reikia jiems ir patarti, ir padėti, tad save realizuoju gilindama žinias šiose srityse.

Vyras turėtų pakeisti moteriai tėvus, draugus, drauges – viską. Jeigu šeimoje viskas gerai, vyras turėtų viską atstoti. Kadangi turiu neeilinį vyrą, Anantara viską ir atstoja. Vis klausiu savęs, už ką man Viešpats tokį vyrą davė? Galimybę būti šalia, jam padėti ir eiti kartu priimu kaip man suteiktą bepriežastinę malonę.

– Ar visada lydite vyrą kelionėse? Kaip dažnai vykstate į kitus miestus, į svečias šalis?

– Dažniausiai Anantara keliauja be manęs, nes negalime palikti vienuolyno be „tėvų“. Jeigu abu visą laiką keliautume, nebūtų, kas viskuo pasirūpina. Mūsų gyvenimas toks, kad kažkuris visada turi būti namie, visus palaikyti.

Anantara norėtų, kad aš visur važiuočiau kartu. Sausio pradžioje buvome Izraelyje. Bet aš nebenoriu keliauti – esu užpildyta tuo, ką turiu čia, Lietuvoje. Man čia visko pakanka, jaučiuosi mylima, turinti ką mylėti ir ką veikti.

– O kaip būna, jeigu būna sunku, o Anantaros nebūna šalia. Skambinat ar atrandat vidinės stiprybės išbūti, išlaukti?

– Mūsų ryšys toks, kad aš visą laiką jaučiu jo globą. Skambinu tik jeigu reikia kokius nors reikalus aptarti. Dvasinės stiprybės man tikrai netrūksta, visą laiką jaučiuosi rami – Anantaros palaikymą juntu net ir per atstumą.

– O kaip pačiai pavyksta būti moteriška – juk esate atsakinga už visą vienuolyną, turite daugybę pareigų ir atsakomybių, o vyras ne visada būna šalia?

– Dvasine prasme – tai leisti būti vedama dvasiniu keliu. Aš visiškai pasitikiu Anantara. Jis prižiūri, kad „neišskrisčiau“ kur nors su savo mintim ir idėjom. Mane Anantara moko moteriškumo, kad aš mokėčiau būti vedama, kad priimčiau kito pagalbą. Anantara man yra gyvenimo draugas ir mokytojas.

– Sakoma, kad sutuoktiniai vienas kitam – didžiausi mokytojai. Ko Jus moko Jūsų vyras? Ko savo vyrą mokote Jūs?

– Be abejo, aš irgi kažko mokau Anantarą, tik ko konkrečiai, įvardinti negaliu. Žinau tik tiek, kad kantrybės su tokia nenuolankia nemažai reikia. (Juokiasi). O mane Anantara moko visiškai visko – tiek dvasinių, tiek paprasčiausių materialių dalykų, man padeda, palaiko, įkvepia.

– Būna, kad pasibarat?

– Būna, norisi man pareikšti savo nuomonę. Bet su Anantara pasikalbam ir jis paaiškina, kad turi būti kažkoks kitoks sprendimas. Aš kažką karštakošiškai išsakau, o Anantara, vadovaudamasis šaltu protu, priima sprendimus. Kažkokių barnių nebūna. Kai viską sąmoningai darai, kai įjungi intelektą, viską supranti.

Dažna situacija, kai moteris tobulėja, o vyras ne. Bet mes ir nededam pastangų, kad vyras tobulėtų – nesirūpiname mityba, juo pačiu. Kai jau atitokstame, pamatome, kad vyras nieko nedaro ir numojame ranka. Moterys tobulėja, vyrą palieka nugaroj ir pačios padaro tą prarają. Tada vyksta skyrybos. Tas žinias, kurias gauname, pirmiausia turime pritaikyti šeimoje. Turime stengtis savo vyrą irgi šiek tiek pakelti.

– Ką patartumėt moterims, ieškančioms vyro? Kaip pritraukti sau tinkamą vyrą?

– Natūralu, kad visos merginos nori ištekėti. Didžiausia klaida, kad nutrūkus vieniems santykiams, iškart puolama prie kitų. Norėdamos pritraukti tinkamą žmogų, pačios turime keistis. Pritraukiame tokius žmones, kokie patys esame. Turime atverti savo gerąsias savybes, tada natūraliai pritrauksime gerą žmogų. Yra toks dėsnis, kad kai, tarkime, esame prisirišę prie pinigų, jų netenkame. Prie ko esi prisirišęs – tas neduodama. Kai paleidi, ateina ir pinigai, ir šlovė, ir vyras. Kai nepanikuoji, neisterikuoji, auginiesi savyje gerąsias savybes, turi ką duoti, tada viskas ateina.

Santykiai neturi būti tokie, kad būnam kartu, kad vienas iš kito imtume. Patarčiau moterims auginti save kaip asmenybę ir nebūti tuo tuščiu stiklainiu, kuris ieško pilno, kad jį užpildytų. Būsi tuščias stiklainis, ir susirasi tuščią.

Dabar labai populiaru, kad moteris viską gali pati. Vyrai tai jaučia. Vyras visada nori globoti. Moteris turi norėti, kad ją globotų. Norėti būti globojama – nereiškia būti silpna. Svarbu norėti, kad kažkas mylėtų, rūpintųsi ir leisti tai daryti.

Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė

Nuotraukos iš asmeninio Jay Shri albumo

 

 

 

 

 

 

 

 

PAPILDOMA INFORMACIJA

Vienuolyno gyventojai (šiuo metu jų yra 16) persikėlė iš Kauno į Vilnių. Šių metų vasario 17 d. įvyko šventyklos atidarymas. Šventyklos adresas, jei norėtumėte užsukti į svečius, yra Antakalnio g. 24, Vilnius.

Taip pat Vilniuje, Lazdynuose, Krėvės g., 8 veikia „Dvarakos“ darželis, į kurį renkasi vaikučiai, rengiami užsiėmimai tėvams.

Anantaros iniciatyva tarp Kaišiadorių ir Vilniaus įgyvendinamas „Dvarakos“ projektas. 28 hektarų teritorijoje, tarp Žiežmaros ir Neries upių, kuriama Vedų kultūros sostinė. Tai gyvenvietė, kurioje veiks daugybė žmonių sveikatai ir saviugdai skirtų objektų, tokių kaip vaikų stovyklų miestelis, ajurvedos klinika, jogos centras, psichinės pagalbos centras, senelių namai, amatų centras, vyrų ir moterų vienuolynas. Čia bus įrengta žalioji renginių erdvė paskaitoms ir susitikimams su iškiliomis asmenybėmis, veiks viešbutis, vegetariškas restoranas, vedinis planetariumas. Tai bus analogų Lietuvoje neturinti vieta, kurioje žmonės galės pailsėti, atgauti kūno ir dvasios sveikatą, pasisemti vedinių žinių. Šiuo metu tvarkomi žemės dokumentai, projektuojamas pirmas namas, į kurį kažkada kelsis bendruomenės nariai, ir rengiamas senelių namų projektas. Jei norite prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo ir jį paremti, informaciją rasite: http://www.anantara.lt/parama.html.

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!