Su visažiste bei fotografe Kristina Busilaite ir jos vyru fotografu Aurelijumi Tumulevičiumi susipažinau per vieną iš jų klienčių, kuri mudviejų susitikimo metu nesusiturėjo ir parodė man savo ką tik gautas nuotraukas iš fotosesijos tema „Buduaras“. Savo bičiulę nuotraukose vos pažinau – josios transformacija buvo įspūdinga. O po nuotraukų peržiūros sekęs pasakojimas, kas vyko fotosesijos metu, sužadino tokį smalsumą, kad panorau nedelsdama sužinoti, kas gi vyksta už foto studijos „TOO Photography“ durų. Nusprendžiau pakalbinti Kristiną su Aurelijumi apie tai, kas gi vyksta jų fotosesijose – tiek terapinėse, tiek skirtose verslui.

KRISTINA: Aurelijus pakeitė viską

„Visą gyvenimą mane supo vyrai, kurie mane menkino. Buvau sau labai negraži, man trūko moteriškumo. Buvau kaip berniukas. Susilaukusi vaikų ir išsiskyrusi su vyru pradėjau eiti moteriškumo keliu, matyti save ne tik kaip mamą. Vieną dieną sutikau jį – Aurelijų. Jis buvo visiškai kitokio tipo vyras, nei buvau įpratusi rinktis – lipšnus, rūpestingas. O juk buvau pratusi dairytis į tuos, kurie mane skaudina. Nusprendžiau – pabandysiu pažiūrėti į šitą vyrą atidžiau. Aš jį priėmiau ir tada atsivėrė visi lobiai“, – apie jųdviejų su Aurelijumi pažinties pradžią pasakoja Kristina.

„Kaip tik vienoje sendaikčių mugėje už porą eurų nusipirkau knygą „Stipri moteris ieško stipraus vyro“. Ją perskaičiau ir supratau, kad esu stipri moteris, kurios viduje yra silpna, šaltoje terpėje užaugusi mergaitė, ir toliau savo gyvenime iš įpročio besirenkanti tai, kas jai yra artima, – nepagarbą ir nemeilę“, – dalinasi Kristina.

Kristina sakosi jautusis tokia šlykšti, menka ir negraži, kad jai bet kokios fotosesijos keldavusios didžiulį stresą, nors pati nuo vaikystės domėjosi fotografija. Aurelijus pakeitė viską. Kristinos minusus – „nusvirusias“ akis, apgamus, pilvuką – jis pavertė pliusais, atskleidė jos unikalumą ir privertė nustoti bėgti nuo savęs.

„Aš pradėjau mylėti save. Žiūriu, ir šitoj nuotraukoj graži, ir šitoj sau patinku, nes fotosesijos metu gerai jaučiausi, nes mane priėmė tokią, kokia esu“, – pasakoja Kristina.

Fotografų tandemas tvirtina, kad tai, kaip žmogus mato save veidrodyje ir kaip jį mato fotografas – du skirtingi dalykai. Fotografas žmogų mato iš tikrųjų. Be kaukių.

„Žmogus dažnai būna susigalvojęs, kad kažkuri jo veido pusė yra gražesnė, kad jam labiau tinka palaidi plaukai, nei surišti… Tai  įsitikinimai, stereotipai. Tarkime, aš pati visą laiką galvojau, kad esu stora. Aurelijus man nuolat tvirtindavo, kad mano figūra – ideali“, – sako Kristina.

„Po to, kai jai tai pasakiau, ją filmavo vienai Prancūzijos reklamai ir stilistė Kristinai šį faktą patvirtino. Reiškia, neišsigalvojau“, – nedelsdamas įsiterpia Aurelijus. 

Abu sutinka, kad jei moteris leidžia sau būti gražiai, ji bus graži visiems. Jei neleidžia – visaip slepiasi, dėvi pilkų atspalvių drabužius. Daugelis įsitikinimų kyla iš vaikystės. Kristina prisimena, kad kai buvo visai mažytė, gal ketverių ar penkerių, močiutė su savo kaimyne gretimame kambaryje kalbėjosi ir močiutė kaimynei pasakė: „Kristina negraži mergaitė, negražus vaikas“. Kristinai šis momentas labai įstrigo. Jeigu ji kaip vaikas buvo negraži – o juk visi vaikai turėtų būti gražūs –, tai ką jau kalbėti apie suaugusią moterį. Kiek save prisimena, Kristina savyje nuolat ieškojo ne grožio, o negrožio, dairėsi, kas joje ne taip. Vieną kovo 8-ąją Aurelijus fotografavo Kristiną ir šioji apsiverkė. Aurelijus paragino nusiimti visas kaukes ir būti savimi. Anot Kristinos, nusiimti vidines psichologines kaukes buvo labai sunku ir jautru. Jautriau, nei apnuoginti kūną.

„Anksčiau galvojau, kad aukščiausia stadija yra, kai moteris gali nusimesti drabužius ir laisvai jaustis prieš fotografą. Nesvarbu, vyrą ar moterį. Dabar suprantu, kad ryšys, kurį užmezgame erotinės fotosesijos metu, nėra toks stiprus, kokį sukuriame psichoterapinėse fotosesijose“, – tvirtina Aurelijus.

AURELIJUS: Nuotraukas atsirenkame nuo galo

Aurelijaus ir Kristinos fotosesijos prasideda nuo pokalbio. Viešnias jie pasisodina ant sofutės, pavaišina kava ar arbata, saldumynais. Per tą valandą pašnekesių moteris papasakoja savo istoriją – ne tik kiek vaikų turi, kur dirba ir panašius faktus, bet ir kaip kunigui iškloja jiedviem savo gyvenimo istoriją. Be šio etapo fotografai neįsivaizduoja fotosesijos, nes tik parodęs savo jautrumą ir pažeidžiamumą žmogus atsipalaiduoja, atsiveria, jo nebereikia tiek „laužyti“ fotosesijos metu.

„Nuotraukas dažniausiai atrinkinėjame nuo galo, į pirmas praktiškai nežiūrime, nes jos – apie nieką, negyvos, jose daug susikaustymo“, – teigia Aurelijus.

Jiedu pastebi, kad kiekvieno žmogaus istorija – unikali, bet scenarijai kartojasi. Būna, ateina žmogus, pasakoja savo istoriją, o jie jau gali numanyti, kaip šioji pasibaigs.

Kristina labiau rūpinasi stilistika bei makiažu ir stebi visą procesą. Kartais su kokiu klausimu įsiterpia. Aurelijus, karts nuo karto užduodamas kokį daugiau ar mažiau nepatogų klausimą, fiksuoja moters emocijas.

„Vieną nuotrauką darau tokią, kad moteriai patiktų dabar, antrą – kad patiktų po metų. Visada sakau, kad niekada neišmestų tų nuotraukų, kurios dabar nepatinka. Kai subręs – pradės patikti“, – dalinasi Aurelijus.

„Neseniai turėjome fotosesiją su vienu žymiu žmogumi. Jis sakė, kad jo žmona labai save myli ir savimi pasitiki. Jai nereikia įrodymų, kad ji graži. Jis sakė, kad jo žmona jam yra didžiausias pavyzdys. Ji, sako, nesuprantanti žmonių, kurie kiekvieną rytą atsikelia, žiūri į veidrodį ir sako, tarkime: „Dieve, kokia aš negraži“. Taigi išprotėti galima su tokiu jausmu! Tu juk esi vienintelis sau draugas ir viskas, kas tik gali būti, ir taip savęs nekenti. Anot jos, tai yra baisiausia, kas žmogui gali nutikti. O juk iš tikrųjų 90 proc. žmonių taip gyvena“.

Fotografai sakosi atradę dar vieną dalyką, apie kurį nerašo jokios knygos. Jie sako, kad kai žmogus ateina ir sako: „Aš nepatinku sau nuotraukoje“, dažniausiai jis nesutaria su vienu iš tėvų. Būtent su tuo, į kurį žmogus yra panašus toje nuotraukoje. „Šitą atradimą pirmiausia pastebėjau nagrinėdama, kokios nuotraukos nepatinka man. Esu panaši ir į tėtį, ir į mamą, bet tose nuotraukose, kuriose esu panaši į mamą, sau nepatinku. Pastebėjau, kad atsirado nesąmoningas būdas save užmaskuoti po garbanotais plaukais, po ryškiu makiažu. Moterys juk, būna, ir lūpas pučiasi, ir raukšles tempiasi, ir blakstienas prisiaugina. Tai yra pasąmoningas savo natūralių bruožų maskavimas. Ir jis ne be priežasties. Viskas iš noro nebūti panašiais į tėvus ar netgi senelius. Viena mūsų klientė atrado, kad nepatinka sau tose nuotraukose, kuriose yra sau panaši į močiutę“, – aiškina Kristina.

Dabar, Kristinai keičiant savo požiūrį į mamą, ji pastebėjo, kad ir mama jai neberodo pykčio: „Mūsų santykiai anksčiau buvo tokie, kad arba jų nėra, arba mes pliekiamės kaip žvėrys. Toks užburtas ratas. Ji su savo mama nesutaria, aš su savo mama. Dabar mėginu priimti savo mamą tokią, kokia ji yra, žiūriu į mudviem nutikusias situacijas kaip suaugęs žmogus, o ne kaip vaikas. Tas išsinarpliojimas yra, kad ji fainas žmogus, kad ji ne ta, kuri man skriaudas darė. Tas santykis gerėja su ja ir automatiškai man nebėra taip baisu žiūrėti į save tose nuotraukose. Manęs nebepykina žiūrint į save“.

TERAPINĖ FOTOSESIJA. Prieš fotosesiją – pokalbis

Kristina pasakoja: „Su Aurelijumi perskaitėme knygas Lise Bourbeau „Tavo kūnas sako: „Mylėk save“ ir „Išsigydyk vaikystės žaizdas“, pagal jas išsianalizavome save, mano vaikus, pamatėme, kad viskas atitinka ir tada ėmėme stebėti žmones. Užduodi vieną klausimą, gauni atsakymą, tada jau žinai, koks greičiausiai bus atsakymas į kitą klausimą. Ir tada visas žemėlapis atsiveria. Supratome, kad visos knygose aprašytų ligų priežastys 100 proc. pasitvirtina.“

Pati fotosesija vyksta tokiu principu: įvyksta pirmas pokalbis, kurio metu fotografai susipažįsta su kliente, aptariama pati fotosesija, tuomet – antras pokalbis vyksta jau pačioje studijoje, tada Kristina daro makiažą, šukuoseną, po to vyksta fotosesija ir galiausiai viskas pasibaigia to, kas vyko fotosesijos metu, aptarimu.

Aurelijus dalinasi, kad fotosesijos metu stengiasi su moterimi elgtis subtiliai, neliesti, kad ši jaustųsi saugi, nebent pajunta, kad nori pataisyti, tarkime, plaukus. Fotosesijos metu jis tarsi tampa belyčiu. Dažnai moterys net ir persirenginėti pradeda be širmos. Kitas lygis – kai pasiryžta erotinei fotosesijai.

Paklausti, kas atrakina moterį, kad jai net širmos nebereikia, prisipažįsta, anksčiau turėję atsakymą, bet kuo daugiau moterų sutinka, tuo atsakymas darosi neaiškesnis. Aurelijus sakosi nežiūrįs į moterį kaip į moterį, o stengiasi joje matyti sielą. Dėl to ir reikalingas tas žmogaus su žmogumi santykio užmezgimas prieš pradedant fotografuoti. Fotosesija – tai ne nuotraukos, tai procesas. „Anksčiau man būdavo svarbu, kokiu fotoaparatu fotografuoju, dabar galėčiau nuotraukas daryti ir telefonu“, – sako Aurelijus.

Pokalbis tiek prieš fotosesiją, tiek jos metu reikalingas, kad klientė atsipalaiduotų. „Norisi prieiti prie būsenos, kai klientei nesvarbu, ar aš ją fotografuoju, ar nefotografuoju, – sako Aurelijus. – Jei matau, kad klientei nejauku, aš ją pakalbinu. Mes pasijuokiam. Kartais užduodu crazy klausimų, ji pradeda juoktis. Tada nuoširdi šypsena užsifiksuoja.“ Jei Kristina pajunta, kad nori papildyti Aurelijų, klausimų užduoda ir ji. 13-os metų fotografavimo patirtį turintis Aurelijus ir saviugda jau ne vienerius metus besidominti Kristina sako klausimus užduodantys intuityviai. Kartais netgi išprovokuojantys žmogų supykti. „Tikime, kad esame sujungti į viena. Būna, tiesiog susitinki su žmogumi ir intuityviai žinai, ką su juo daryti, o ko nedaryti“, – sako Aurelijus.

O kartais Kristina tiesiog pasiūlo klientei padažyti lūpytes. Kai kurioms moterims drąsos suteikia vien žinojimas, kad kažkur šalia yra moteris. Kristina dalinasi: „Aš pamilstu kiekvieną moterį, kuri pas mane atsisėda darytis makiažo. Nesistengiu jos paslėpti, užmaskuoti, atvirkščiai – stengiuosi pabrėžti tai, kas joje yra geriausia. Sakau, ką matau: „Tavo itin gražios blakstienos, tavo labai gražios lūpos, kodėl jų nesidažai? Ant tavo veido poryčių yra, gal tau vertėtų kaukę pasidaryti?“ Pasidalinu rekomendacijomis ir apgaubiu moterį rūpesčiu“.

Gal ne visoms moterims to reikia, kai kurios jų būna užaugusios meilėje ir net atėjusios pasako, kad nereikia joms jokių pokalbių, nori iš karto pereiti prie fotosesijos. Bet Aurelijui ir Kristinai svarbu, kad moteris ateitų ne kaip statistinis vienetas, o jaustųsi svarbi, jaustųsi priimta.

Po fotosesijų su Kristina su Aurelijumi aptaria, ką galėjo daryti kitaip. Ir visada parašo klientėms, klausdami,  kaip šios jaučiasi.

„Pamenu, iš pradžių būdavo, kad po fotosesijos parašom klientei. Laukiam atsakymo. Neatsako. Toliau laukiam. Neatsako! Jau kyla tokia lengva panika – gal ką ne taip padarėm? Pasirodo, kas antra klientė po fotosesijos nuo emocijų kiekio paprasčiausiai… užmiega! Ir atrašo jau po to, kai pailsi“, – dalinasi Kristina.

Fotografai prisipažįsta: „Mes tą pačią dieną nuotraukų netvarkome, nes apsižliumbtume, mums visos nuotraukos atrodo gražios, negalime objektyviai įvertinti žmogaus. Bet žinome, kad nuotraukų turime atrinkti, tarkime, 30. Tai mes šitą darbą atidedam kokiai savaitei. Jausmai atslūgsta ir tada jau į nuotraukas galime žvelgti labiau techniškai. Be to, negalime be įkvėpimo arba pavargę to daryti. Forsavimo mene niekada nepadarysi“.

O forsuoti Kristina labai linkusi, kad tik neliktų nei tarpelio sau. Ji iš tos kartos moterų, kurios užaugo manydamos, kad jei skirs laiko sau, iš to nebus jokios naudos. Juk viską reikia daryti taip, kad tai neštų naudos kitiems. Keičiantis šiam požiūriui, Kristina sakosi pakeitusi daug draugų, pradėjusi skirti, kur ir kam nori padėti, su kuo dalintis meile, o kur patausoti ir pamylėti save.

„Kartais pas mus užklysta, kaip aš vadinu, ne mūsų klientai. Sykį į studiją atėjo klientė ir pradėjo kraustyti maišus su savo atsineštais kostiumais, papuošalais, braškėmis… Mes su Aurelijum stovim pasimetę ir galvojam, apie ką tai?! Socialinėje erdvėje nuolat kalbame apie tai, kad savo fotosesijose nenaudojame jokių rekvizitų ar dekoracijų, fotografuojame tik patį žmogų. Taigi, kažkaip pasakom moteriai, kad nenaudosim mes jos atsineštų daiktų. Tada kviečiam prisėsti pasikalbėti. Žmogus, ryškiai nori kuo greičiau pereit prie fotosesijos, nesupranta, ko iš jo norim. Tada darau makiažą, tvarkau plaukus, visaip kalbinu. Galų gale įvyksta fotosesija. Aptarinėjam, kaip klientė jautėsi per fotosesiją, kaip jaučiasi dabar. Įsivaizduok, koks šokas buvo klientei, kuri tikėjosi, kad atėjo į „normalią“ fotosesiją! Ji prieš išeidama netgi pasakė: „Aš galvojau, kad jūs kažkokie nenormalūs! Man taip keista buvo, kad tu (čia ji kreipiasi į mane) mane  čiupinėjai darydama makiažą, kalbinai, kad kažko manęs klausinėjot“, – įspūdžiais iš vienos terapinės fotosesijos dalinasi Kristina.

Kai paklausiu Kristinos, kokio būtent čiupinėjimo išsigando klientė, Kristina paaiškina, kad čia vis tas jos noras visapusiškai pasirūpinti moterimi, atidus prisilietimas darant makiažą ne paskubomis, ne techniškai, o įsižiūrint į žmogų, pastebint jo bruožus, ypatumus, siekiant pabrėžti, kas jame yra gražiausia.

Aurelijus, išgirdęs klausimą, kaip nutiko, kad į fotosesijas įvėlė terapinį momentą, sako: „Prieš šešerius metus pamačiau, kad moterys ateina ir nori daugiau negu nuotraukų. Kai pradėjome dirbti su Kristina, pavadinome savo fotosesijas terapinėmis, nes iš klienčių gaudavome atsiliepimų, kad mūsų fotosesijos būtent tokios – gydančios. Iš tiesų fotosesijos vidury leidžiam moteriai rinktis, kokios fotosesijos ji nori“.

„Kartais atėjusi į terapinę fotosesiją moteris supranta, kad jai to visai nereikia. O būna, kad „paprasta“ sesija virsta terapine. Mes intuityviai jaučiam, ko žmogui reikia, leidžiam sau užtrukti ilgiau, nei planavome. Būna, ateina moteris, tokia visa optimistiškai nusiteikusi, šnekamės, viskas puiku, o po to vienas sluoksnis, antras sluoksnis, trečias ir pamatome, kaip ji pamažu tampa savimi“,  – papildo Kristina.

„Visi galvoja kad užsidėję kaukę gražiau atrodo. Bet nė velnio, – sako Aurelijus. – Moteris gražiausia ta, kuri yra laisva. Laisvai ir atsipalaidavusiai moteriai norisi dovanoti gėles. Kai moteris pradeda švytėti, žinok, ji jau yra be kaukės“.

Aurelijus prisimena pavyzdį, kad operiniu balsu gali dainuoti absoliučiai visi žmonės, tik reikia žinoti techniką, kaip tai daryti. Anot jo, fotosesijos metu irgi reikia žinoti, kaip nusiimti kaukes. Ir tai – tik technikos klausimas. Fotografas teigia, kad kuo labiau žmogus save priima visokį – ir gražų, ir negražų, tuo labiau jis skleidžia gėrį, tuo labiau jam sekasi. Jo nuomone, apskritai nėra negražių žmonių. O Kristina dalinasi patirtimi, kad kai atrado sau tobulai tinkantį makiažą ir pradėjo sau patikti pasidažiusi, pastebėjo, kad nebenori dažytis, nes pamilo save ir be makiažo. Aurelijus prisiminė netgi eksperimentą, kurį darė su viena kliente. Iš pradžių nufotografavo ją nesidažiusią. Tada Kristina prie jos priėjo ir, atseit, padažė. Moters akys suspindo ir antroje nuotraukoje ji atrodė jau visai kitaip, nors makiažas buvo visiška apgaulė. Suveikė placebo efektas!

Porai didžiausias atpildas, jei moterims po jų fotosesijų nors kiek paauga pasitikėjimas savimi. Aurelijus su Kristina dažnai savo klientėms sako, kad su jomis viskas jau yra gerai: kad jos gražios, smagios, protingos. Bet ką su visa šia informacija daryti, jos sprendžia pačios. 

„Kartais padarom vaikišką fotosesiją. Moteris tarsi sugrįžta į vaikystę. Pamato nuotraukas ir klausia: „Aš tikrai tokia galiu būti?“ „Čia tu ir esi“, – sakom. – Moters akyse atsiranda džiaugsmas.“

„Būna, moterys išeina iš fotosesijos vos ne verkdamos, apsikabina. Vadinasi, tai, ką darom, darom  teisingai“, – sutaria abu.

APIE FOTOSESIJAS VERSLUI. Fotografuoti – ne konvejeriu

Kai paklausiu, ar būna, kad žmogaus nepavyksta „atvesti“ į reikiamą būseną, Kristina sako: „Nepavyksta tik tada, kai žmogus pats to nenori. Kai žmogus nesąmoningai meluoja sau. Bet pas mus tokie klientai retai ateina. Ateina augantys klientai, kurie nori išgirsti nepatogią informaciją. Aurelijus atidžiai skanuoja kūno kalbą nuo to momento, kai klientas įžengia į studiją. Kartais Aurelijus po fotosesijos su žmogumi pasidalina savo įžvalgomis. Aišku, jei šis nori. Jos verčia žmogų susimąstyti. Žmogus po to padėkoja. O kartais matome, kad nereikia klibinti žmogaus, susižvalgome su Aurelijumi ir atsitraukiame. Dar būna ir tokių atvejų, kai terapinė fotosesija įvyksta, kai klientas ateina į fotosesiją, skirtą verslui. Kartais žmogus apsiverkia vien išgirdęs klausimą, ar jis laimingas“.

Aurelijus sako, kad negali fotografuoti žmogaus stiprių savybių nesupratęs, kokios yra jo silpnosios. Jeigu užsakovas yra, tarkime advokatų kontora, fotografui svarbu paslėpti jos darbuotojų baimes, silpnybes, kompleksus. To neturi matyti nei kontoros klientai, nei konkurentai. Jis įveda kiekvieną žmogų į atitinkamą socialinį vaidmenį, iškeldamas jo stiprybes ir prislopindamas silpnybes. Kaip sako pats Aurelijus, jis įveda klientą į reikiamą būseną ir fotografuoja jį tokį, koks jis bus rytoj – labiau pasitikintis savimi, drąsesnis, ryžtingesnis.

„Verslui skirtose, socialinėse nuotraukose nereikia atskleisti visų savo jausmų, jose kaip tik rekomenduojama paslėpti visas savo silpnybes“, – sako Aurelijus.

Klausiu, ar tikai moterims išvaizda rūpi labiau nei vyrams ir iškart sulaukiu Kristinos atsakymo: „Vyrai apie tai nekalba, bet jiems labai rūpi savivertės dalykai. Jie neįvardina to kaip išvaizdos, bet jiems tai irgi yra labai svarbu. Išorė yra tai, ką pirmiausia priima ir mato kiti. Tai mūsų knygos viršelis. Vyrams, lygiai taip pat kaip ir moterims, patinka gerai atrodyti nuotraukose. Tai, kad dauguma vyrų prieš objektyvą įsitempia, rodo, kad jiems tai svarbu. Kai kurie paprašo: „Nuimkit raukšleles, pagražinkit paakius, nuimkit pilvą, paslėpkit plikę“. Mes visada tokius dalykus užmaskuojam, jei paprašo“.

Pasidalinu, kad vieno interviu metu amžiną atilsį aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė pasakė kažką panašaus į tai: „Jūs gal juokaujate! Norite mano raukšles panaikinti? Taigi čia visas man gyvenimas! Aš tiek visko patyriau, tiek prisikentėjau, o jūs norite tai paslėpti!“

Iškart sulaukiu Kristinos reakcijos: „Pasidalinsiu savo pačios atradimu. Aurelijus kažkurią dieną mane fotografavo, paskui parodė nuotraukas ir sako: „Pati pasifotošopink, jeigu nori“. Atsisėdu fotošopint, prisitraukiu lūpas ir žiūriu – virš mano raudonai padažytų lūpų – „barkodas“. Tai tokios raukšlytės. Dar priartinu ir „ahhh, ką daryt, ką daryt?!“ Pirminė socialinė reakcija  buvo šokas, nes aš visą laiką buvau lygiaodė. O dabar – ant lūpų! Sėdžiu ir svarstau lygint, nelygint… O po to galvoju – bet gi čia naujas etapas! Aš taip tas raukšleles įsimylėjau,  jos man pasidarė tokios gražios! Na, galvoju, dabar kitų laukiu – įdomu, kur dar atsiras? Minčių kur nors eit ir ką nors įtempinėt nebuvo. Kam? Kodėl to reikia? Ką tai keičia?“

Fotografai sakosi šiuo metu darantys daug verslo portretų, o terapinių – mažiau. Pastarosios šiuo metu sudaro tik maždaug 10 procentų visų fotosesijų.

„Žinoma, mes bet kuriuo atveju, jei fotografuojame žmones, naudojame terapinius elementus, nefotografuojame „sausai“. Nesame fotografai, kurie supyškina visus konvejeriu, paima pinigus ir išvažiuoja. Norisi, kad nuotraukos skleistų žinutę“, – sako Kristina.

„Aurelijus nieku gyvu nenori fotografuoti konvejeriu, jis taip nemoka. Sykį Aurelijui suorganizavau blic fotosesiją, kai reikėjo staigiai, tą pačią dieną pafotografuoti vieną mūsų klientą. Galvojau, kad Aurelijus paduos skyrybų ieškinį. Jam labai svarbu užmegzti ryšį su žmogumi, jis negali atsainiai fotografuoti. Kartais atsisakome užsakymų, nes jie tiesiog nedera su mūsų darbo principais. Tarkime, klientas primygtinai prašo, kad važiuotume fotografuoti pas jį, bet mes norime fotografuoti savo studijoje“, – sako Kristina.

Neretai pasitaiko kolektyvinių fotosesijų. Čia taip pat gimsta svarbių įžvalgų. Aurelijus su Kristina pasakoja, kad sykį vienas vadovas, žinodamas, kad jie rengia ir terapines fotosesijas, paprašė fotografų įžvalgų apie savo kolektyvą, apie darbuotojų motyvaciją ir panašius dalykus, nes žinojo, kad jie tai pamatys. Bet jiedu įspėjo, kad konfidencialių dalykų, kas žmogaus dūšioj, jie neatskleis, net jei žmogus fotosesijos metu prisipažins, kad nenori šiame darbe dirbti. Su vadovu fotografai sutarė, kad jie pasidalins tik pastebėjimais apie tai, kaip žmonės žiūri į fotosesiją ir kaip atėjo pasiruošę. Anot jų, tai labai daug duoda informacijos apie žmogaus požiūrį į įmonę. Jeigu kompanija investuoja į tinklalapį, į įvaizdį, visiems darbuotojams užsako fotosesiją, tai motyvuotas darbuotojas atvažiuos bent jau galvą išsiplovęs. Fotografai pasakoja, kad būna atvejų, kai žmonės atvažiuoja su susiglamžiusiais marškiniais, neplautomis galvomis, numiegotomis šukuosenomis. O juk prieš tai siunčiama instrukcija, kaip pasiruošti, kokio kolorito drabužiais apsirengti. Būna, žmonės, atkeliauja net neskaitę jų siųstos informacijos. O tai jau nepagarba vadovui, kuris rūpinasi, kad darbuotojai geriau jaustųsi, investuoja į įmonę.

Į klausimą, ar specialiai mokosi kokių nors terapinių metodų, Aurelijus atsako: „Jau 13 metų matau žmones per objektyvą. Praktika padaro savo. Matau, kada žmogus įsitempęs, kada atsipalaidavęs, klausinėju, kur žmogus jaučia įtampą. Jokie mokslai nesuteiks tokios patirties, kiek didžiulė praktika. Tarkime, su kai kuriais žmonėmis kalbuosi labai griežtai ir tiesmukai, su kai kuriomis moterimis – kaip su karalienėmis, poniomis arba vaikais“.

„Aš tik stebiu iš šono ir stebiuosi. O kartais įsiterpiu su tokiais klausimais, kurių, kaip vėliau Aurelijus man pasako, jis nebūtų išdrįsęs užduoti“, – antrina Kristina.

Anot Aurelijaus, pačiam žmogui labai smagu suprasti, kur jo įtampos, kur jo silpnybės. Pažinti žmogų gali tada, kai jis yra nekomforto zonoje, kada jis išsigąsta ir kada yra atsipalaidavęs. Tada pasimato jo veido forma, išraiškos, emocijos, natūralus balso tonas. Tarkime, viešo kalbėjimo metu žmogus yra kaip knyga – viskas matosi. Prieš objektyvą lygiai tas pats – iškart matosi, kur yra taškai, kuriuos reikia atpalaiduoti. Visa kita yra kaukės.

Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!