„Dažnai žmonės laukia stebuklingos idėjos ir įkvėpimo. Kažko tokio, kas juos pakels nuo kėdės ir nuneš ten, kur gera ir smagu. Tačiau įkvėpimas ateina veikiant. Kai žengi vieną žingsnį, tada Dievas parodo kitą,“ – mintimis dalinasi siuvimo kursų internetu organizatorė Renata Rimkė.

Koks jūsų išsilavinimas (profesija)? Kokias veiklos kryptis, samdomus darbus esate išbandžiusi ir kaip jautėtės paieškų metu?

Baigdamos mokyklą, su drauge turėjome tikslą įstoti į universitetą, nes manėme, kad aukštasis išsilavinimas garantuoja geresnį gyvenimą. Svarstėme, kokią specialybę galėtume rinktis: aš galvojau apie teisę, draugė apie finansus. Rinkomės ne ko norime, o kur galime įstoti. Taip nutiko, kad pradėjau studijuoti istoriją, nors ji man niekada nebuvo įdomi, vėliau perėjau į filosofiją, o paskui į lietuvių etnologiją. Tačiau mokiausi tik dėl to, kad reikėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Deja, po studijų suvokiau, kad nei normalią specialybę turiu, nei darbą galiu susirasti. Tuomet greitai stojau į magistrantūrą, į viešąjį administravimą, nes tuo laikotarpiu ši sritis buvo labai populiari. Baigusi pasukau daugelio pramintais takais ir pradėjau dirbti vadybininke. Vėliau sukūriau šeimą, išėjau į nėštumo ir motinystės atostogas, ir vaikučius auginau namie.

Nenorėjau vaikų leisti į darželį, todėl ieškojau savarankiškos veiklos ir uždarbio. Netrukus susidomėjau SEO, pati ieškojau informacijos, gilinau žinias ir pradėjau dirbti. Teko užimti ir internetinių projektų vadovės pozicijas. Tačiau viduje jaučiau, kad šia veikla užsiėmiau tik iš noro užsidirbti, o ne dėl to, kad man patinka. Todėl mažai uždirbau ir prastai jaučiausi, o jei įgyvendinant projektus kažkas nepavykdavo, net jausdavau kaltę. Galiausiai sustojau, pripažinusi, kad nebegaliu apgaudinėti nei savęs, nei kitų.

Kodėl pasirinkote siuvimą ir kaip kilo mintis internetu mokyti kitus siūti?

Siūti man patiko nuo vaikystės: dar besimokydama mokykloje siūdavau lėlėms rūbelius, ieškodavau, kas nubraižys ir sukirps norimus rūbų modelius, ir pati su mamos siuvimo mašina juos pasisiūdavau. Man patiko siuvimo procesas, bet dėl visuomenės standartų į tai nežiūrėjau rimtai. Man šis darbas tuomet asocijavosi su sėdėjimu gamykloje prie siuvimo staklių, siuvant šabloniškas siūles. Maniau, kad dėl minimalaus atlyginimo neverta vargti. Todėl nuvertinau šią specialybę ir, kaip ir daugelis kitų žmonių, nežiūrėjau į ją rimtai.

Dabar nenusisekusius bandymus ir mažas pajamas vadinu Dievo dovana, nes neturėjau galimybės užsikabinti už finansų, kurie mane „pririštų“ prie nemylimo darbo.

Taigi, prisiminusi mylimą hobį, nusprendžiau mokytis siuvimo. Įstojau į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą ir įgijau siuvėjos specialybę, tačiau gautų žinių buvo per mažai, todėl mokslus pratęsiau KTU aprangos konstravimo ir modeliavimo kursuose pas technologijos mokslų daktarą Kęstutį Lekecką. Be bazinių žinių ir svarbių smulkmenų, pasiūti rūbai neatrodydavo išvaizdūs, todėl norėjau, kiek įmanoma, susikrauti informacijos bagažą. Taip gilinau žinias ir praktinius įgūdžius, kol pradėjau kokybiškai siūti.

Mintis mokyti kitus kilo karantino laikotarpiu, tada nusprendžiau nusifilmuoti ir pasidalinti siuvimo patarimais. Pamačiusi, kad moterims įdomu, pradėjau kurti daugiau vaizdo įrašų ir dalintis. Sulaukus nemažai peržiūrų, kilo mintis organizuoti kursus internetu. Taip pat pastebėjau, kad internete trūksta informacijos pradedantiesiems, ypač toms moterims, kurios nori pradėti siūti, bet neturi bazinių žinių. O dauguma internete esančių vaizdo įrašų skirti jau pažengusiems.

Aš mokau bazinių dalykų, be kurių nepavyks pradėti siūti. Iš patirties galiu pasakyti, kad be šių elementarių žinių, drabužis nebus gražus. Per nuotolinius kursus mokau paprastų įgūdžių ir siuvimo pradmenų. Pateikiu vaizdo įrašus ir palaikom ryšį uždaroje Facebook grupėje, kurioje atsakau į klausimus, patariu, o dalyvės dalinasi siuvimo įspūdžiais. Tad mokytis galima ir namuose.

Kaip manote, kodėl daug kam sunku rasti patinkančią veiklą?

Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, vaikams nuo vaikystės diegiama, kad reikia baigti universitetą ir susirasti visuomenei priimtiną ar net prestižinį darbą, tokį kaip gydytojo, teisininko ar pan. O siuvėjos, kirpėjos, floristės ir kitos panašios specialybės nuvertinamos. Todėl, jei žmogus pasirenka standartines, populiarias specialybes ir pradeda dirbti, nors ir nepatinka, atsiranda baimė kažką keisti. Juk tiek metų paaukota mokslams, karjerai, o dabar imti ir viską mesti… Tačiau žinau nemažai laimingų istorijų, kuomet viską metę, atranda gyvenimo džiaugsmą ir mylimą veiklą. Manau, kad kažką pabaigus, atsiveria naujos durys.

Vis tik, pastebiu ir antrą priežastį. Dažnai daugelyje mokymų ir literatūroje sakoma, kad norint atrasti mylimą veiklą, reikia pradėti daryti tai, kas patinka, bet čia tik dalis tiesos. Reikėtų susieti du dalykus – tai, kas patinka ir stebėti, ko reikia žmonėms bei aplinkai. Tačiau apie antrąjį elementą dažniausiai niekas nekalba ir jo nepabrėžia. 

Todėl radę mylimas veiklas, žmonės neanalizuoja ko reikia kitiems. Pavyzdžiui, moteriai patinka nerti vąšeliu ir ji neria staltiesėles, tačiau jų beveik niekas nenaudoja, todėl nesiseka parduoti. Taip prasideda kalbos, kad iš mėgstamos veiklos neuždirbsi ir nepragyvensi.

Užsiimant mylima veikla, reikėtų pamąstyti, apsidairyti, ko žmonėms reikia ir kaip tą veiklą pakreipti. O užsispyrimas daryti tik taip ir ne kitaip, rodo žmogaus egoistiškumą.

Tenka girdėti, kaip kitos skundžiasi, kad iš Kinijos drabužių priveža ir niekam Lietuvoje siūtų nereikia. Manau, kad galima ir kitaip reaguoti, pažiūrėti, ką įmanoma naujo pritaikyti ir pakeisti, kad žmonės susidomėtų.  Reikia mokėti ir reklamuotis, papildyti savo veiklą, kad būtų paklausi.

Ar dirbant mylimą darbą iš tiesų taip lengva ir gera, kaip dauguma tikina? Ar pasitaiko sunkių akimirkų, sukeliančių dvejones ir norą viską mesti? Jei taip, kaip save motyvuojate?

Sakoma, kad susiradus mylimą veiklą, nebereikės dirbti. Patikėję šia sparnuota fraze ir susidūrę su sunkumais, žmonės kartais tiesiog meta, ką pradėję. Aš irgi susiduriu su sunkiomis užduotimis ir nesėkmėmis, kada filmuoju, dirbu ir nepavyksta, tačiau man jos lyg perėjimas į kitą etapą. Tokiose situacijose atpažįstu savęs kaltinimo programas. Jas įveikus ir, prašviesėjus galvoje, jaučiuosi lyg perėjusi į naują erdvę. Todėl, manau, kad be sunkių etapų nebūtų ir augimo. Juk komforto zonoj sėdėdami tiesiog užsiliūliuojame ir netobulėjame.

Per kursus, įsipareigodama kitiems žmonėms, aš negaliu pasiduoti sunkioms, silpnumo akimirkoms ir nieko nedaryti. Todėl tikrai tenka nemažai dirbti, o kartais net „arti“, nors ir nesiseka. Nereikia įsivaizduoti, kad užsiimant mylima veikla viskas bus labai gražu ir lengva. Kaip sakoma, sėkmė yra judėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos.

Man geriausia motyvacija – rezultatai. Pavyzdžiui, klientė, nelankiusi iki šiol jokių mokymų, per mano kursus pasiuva kelnes. Taip matau, kad darbas teikia rezultatų. Mane džiugina, kai po mano pamokų žmonėms pavyksta pasisiūti rūbus. Todėl stebiu, ar rezultatai yra, ar ne.

Ką patartumėte vis dar savęs ir mylimos veiklos neradusioms moterims?

Patarčiau pradėti mylėti save ir savimi rūpintis. Tai vienas svarbiausių dalykų, nes norint atrasti prasmingą, įdomią mylimą veiklą, reikia jausti pilnatvę. Jei nori dalintis, o viduje tuščia, tada nebus, ką duoti. Pastebėjau, kad lietuvės pasirūpina visais, tik ne savimi. Aš irgi anksčiau tokia buvau, todėl dabar lengvai pastebiu šias savybes.

Moteriai reikėtų atkreipti dėmesį, ar ji nėra visų tarnaitė. Ar daro iš širdies, kiek jai norisi, kiek gali, ar galvoja tik apie kitų patogumą ir laimę. Savimi nesirūpinanti moteris nori visiems būti gera ir įtikti, kad tik nieko nenuskriaustų ir neįžeistų. Tai kaip galima rasti mylimą veiklą, kai energija išdalinama ir iššvaistoma? Tada nelieka vidinės jėgos ir resursų, kad veikloje galėtų kažką duoti.

Pavyzdžiui, aš SEO projektus vykdžiau iš trūkumo, tik kad užsidirbčiau, bet ne iš noro ir galimybių pasidalinti, kas viduje prikaupta. Tad net jei reikia išlaikyti vaikus, vis tiek skirkite sau bent kažkiek dėmesio ir laiko. Nors mielą mažmožį nusipirkite ar trokštamą suknelę. Deja, toks poelgis mūsų visuomenėje vis dar prilygsta šventvagystei.

Rūpinantis savimi, vidus užsipildo energija ir kyla natūralus noras dalintis bei užsiimti, kuo patinka. Taip pat vertėtų peržvelgti su kuo bendraujama – ar su mielais žmonėmis, ar su draugėmis, kurios tik išsekina energiją pasakodamos savo bėdas. Todėl svarbu žiūrėti, kam skiriama energija išsispręsti slegiančius klausimus, išsivalyti aplinką.

Nederėtų į mylimą veiklą eiti iš trūkumo jausmo ir noro kažką įrodyti. Veikla yra tai, ką gali duoti kitiems žmonėms, kiek gali skirti savo resursų. Jeigu nieko neturi, tai ir neturi ką duoti. Pirma reikia ieškoti, kaip save pripildyti, o tada atsiras noras dalintis ir atsivers galimybės.

Moterims, kurios nori patogiai ir lengvai išmokti siūti, verta susipažinti su Renatos Rimkės online kursais ir nemokamomis pamokėlėmis internete. Daugiau sužinosite užsukusios į svetainę https://renatarimke.lt/

Parengė Rūta Steponavičienė

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!