„Aš sakau, kad mes atėjome čia, kad išmoktume iš tikrųjų mylėti, – tvirtina transformacijos mokytojas ir sąmoningų bendruomenių kūrėjas Taber Shadburne, – Turime atrasti savo būdą, kaip dovanoti meilę šiam pasauliui“. Tačiau kaip atrasti savo tą sritį, kurioje labiausiai galime atsiskleisti ir tuo pačiu pagelbėti kitiems? Santykius dvasine praktika vadinantis T. Shadburne tvirtina, kad tik susitikę su tuo, kas mums labiausiai skauda, atrasime savo talentus. Pasak jo, mūsų pačios giliausios žaizdos – tai ne Visatos klaida, o dovana.
Kas nutinka, kai žmogus pasiryžta prabusti iš iliuzijų sapno? Ir kodėl tiek nedaug žmonių ryžtasi eiti tokiu keliu?
Dažnai, kai mes turime priimti į pokyčius vedančius sprendimus, mus stabdo galvoje skambantys balsai: „Nedaryk taip, tikrai susimausi“ arba „Įdomu, ką jie apie mane galvoja. Ar aš atrodau kvailai?“
Ką šie balsai gina? Galima sakyti, kad jos gina mūsų vidinį vaiką. Vidinis vaikas bijo, kad bus išjuoktas, sukritikuotas ar net atstumtas. Mes dažnai net nesuvokiame jo egzistavimo, tačiau nuolat dėl jo jaudinamės. Dauguma mūsų nešiojamės skausmą, kurio nesame įsisąmoninę.
Vidinis vaikas kenčia nuo žaizdos. Ir žaizda, kurią turime, yra unikali. Jūsų žaizda yra skirtinga nuo kitų žmonių žaizdų. Ir ta žaizda nėra Visatos klaida. Aš ją vadinu „šventąja žaizda“.
Kas čia tokio švento, jei esi sužeistas?
Ta žaizda yra kaip darbo sutartis. Tai yra žaliava talentams atsiskleisti. Tai yra kaip mėšlas, kuris virsta kompostu ir iš jo užauga gėlės.
Jeigu vis atidžiau žvelgiu į savo vidų, galiausiai apčiuopiu šios šventos žaizdos kontūrus. Tada pradedu pažinti ir pamilti šią žaizdą. Ir būtent taip imu gyti ir žaizda transformuojasi. Ta pati žaizda virsta mano aistra. Galima sakyti, kad išrandu vaistus žaizdai gydyti ir galiu jais dalytis su tais, kurių žaizdos panašios.
Kokia buvo jūsų paties žaizda?
Mano unikali žaizda buvo labai susijusi su ryšio praradimu. Jausdavausi apleistas ir vienišas. Mano tėvų santykiai nebuvo geri.
Ir aš visada galvojau, kad mano šeima bus kitokia. Tačiau galiausiai pastebėjau, kad skirtinguose santykiuose pasireiškia tos pačios problemos. Kai tą suvokiau, iš pradžių man buvo labai liūdna. Tačiau tada atėjo mintis: „Vadinasi, mano problema yra ne ta, kad nerandu tinkamo žmogaus. Jeigu tos pačios problemos kartojasi, vadinasi, kažkokiu būdu aš jas keliu pats“.
Vėliau labai daug mokiausi apie ryšio kūrimą – tai buvo vaistai, kurių man reikėjo. Dabar sukaupta patirtimi galiu pasidalinti su kitais žmonėmis.
Kai atsiveriame ir nebijome būti pažeidžiami, tada leidžiame per gyvenimą vesti sielai. Ir tada gauname visus atsakymus į savo klausimus. Yra būdų, kaip užduoti klausimus ir gauti atsakymus iš sielos. Ir tai yra visai kitoks dalykas negu mėginimas protu suvokti problemas ir jas išgvildenti. Galima tai vadinti intuicija arba vedimu iš aukščiau. Kai kuriems žmonėms patinka, kai taip kalbu ir jie nori tai išmėginti. Tačiau esmė ta, kad norint pasiekti tokią intuiciją, turi pirmiausia pamatyti, kiek daug tave valdo skausmas ir baimės. Tik tada atsiveria galimybė sulaukti to tikrojo vedimo.
Daugelis žmonių dvasiniais dalykais susidomi tada, kai juos ištinka sunkumai. Kada prasidėjo jūsų paties dvasinis kelias?
Dvasiniai dalykai mane traukė jau tada, kai buvau vaikas. Su tėčiu daug laiko praleisdavau laukinėje gamtoje. Kai man buvo šešiolika, po vienos dvasinės patirties man tapo aišku, kad gyvenimo tikslas yra regėti Tiesą. Tai suvokus, mano gyvenimas visiškai pasikeitė.
Kai kurie mokytojai sako, kad mes detaliai turėtume įsivaizduoti gyvenimą, kurio norime. Ką jūs manote apie tokią susikurtą gyvenimo vizija? Ar ji reikalinga, ar geriau tiesiog atsiduoti gyvenimo tėkmei?
Tai yra labai geras klausimas. Tai, ką vadiname vizija, gali kilti iš skirtingų vietų.
Vizija gali kilti iš išorinių sluoksnių: „Jeigu būsiu toks ir toks, tada gyvenimas bus toks“. Tarkim, jeigu būčiau roko žvaigždė, susilaukčiau daug dėmesio. Tačiau tokios vizijos kyla iš ego. Iš mąstymo: „O, jeigu turėčiau šitą patirtį, tai tada išspręstume šitą skausmo problemą, jo nepaliktų“. Kai kurie žmonės labai stengiasi išpildyti tokias svajones. Tačiau jei jiems pasiseka, pastebi, kad nėra laimingi.
Tačiau yra skirtinga vizijų rūšis, kurias mes daugiau ne sugalvojame, o priimame. Tačiau tai įvyksta tik tada, kai išmokstame atsiverti ir atsiduoti. Mano patirtis liudija, kad kai mums pavyksta užmegzti ryšį su siela, tada Gyvenimas padeda mums įgyvendinti daugybę dalykų.
Ir tada viskas daug lengviau negu priversti Gyvenimą išpildyti ego viziją. Tada gali pasinerti į gyvenimo tėkmę.
Siela visada žino, ką mes turime daryti gyvenime. Tai protas nuolat bruzda: „O koks mano tikslas? Ką turėčiau nuveikti?“ Tačiau visos šios mintys kyla būtent iš tos mūsų dalies, kuri visai nenori žinoti sielos tikslo, nes to bijo. Dažniausiai tokia vidinė gynyba viską „suknisa“. „O, gyvenimas yra š…“, „Koks tu idiotas, kad ja pasitikėjai, jai juk tu niekada nerūpėjai“ – visos šios negatyvios istorijos laiko užburtame rate.
Aš su didžiuliu dėkingumu iki šiol prisimenu, kaip mano tėtis bėgdavo šalia mano dviratuko ir laikydavo sėdynę, kol buvau pakankamai tvirtas išsilaikyti pats. Būtent tai aš ir vadinu palaikymu ir krypties parodymu. Manau, kad šiais laikais transformacija yra kaip komandinis sportas. Įmušti įvartį vienam pačiam ar mėginti groti simfoniją vienam pačiam būtų absurdiška. Tas pats ir su dvasiniais dalykais. Manau, kad didžiausias dalykas, ką galiu padaryti, tai sujungti žmones, kad jie galėtų praktikuoti kartu. Tada mano vaidmuo yra jiems tarsi palaikyti dviračių sėdynes, kol jie yra pakankamai tvirti, kad išlaikytų pusiausvyrą.
Paprastai mūsų gyvenime viskas yra aukštyn kojomis. Mąstome: „Kaip galiu išspręsti šitą problemą? Ką daryt? Reikia pagalvot“. Tačiau dažnai taip kalba tik vidinės gynybos dalis , kuris stengiasi apsaugoti nuo skausmo. Jeigu leidžiate sau visiškai patirti kūno pojūčius, tai kaip šalutinė pasekmė atsiras išmintis. Ir tai nebus tai, ką išmąstėte logiškai.
Dėl kokios priežasties gali kilti baimė žinoti savo tikslą?
Na, pagalvokite. Kai tai žinome, akivaizdu, kad turime augti ir keistis. Tačiau yra tavyje tai, kas visiškai nenori tavo augimo. Jos kaip tik bando tave saugoti nuo…. skausmo. Tačiau jei augi, turi patirti augimo skausmą.
Kai atsiveriame ir nebijome būti pažeidžiami, tada leidžiame per gyvenimą vesti sielai. Ir tada gauname visus atsakymus į savo klausimus. Yra būdų, kaip užduoti klausimus ir gauti atsakymus iš sielos. Ir tai yra visai kitoks dalykas negu mėginimas protu suvokti problemas ir jas išgvildenti. Galima tai vadinti intuicija arba vedimu iš aukščiau. Tai yra skirtingas būdas negu išmąstyti.
Kai kuriems žmonėms tai gerai skamba ir tai vilioja juos išmėginti. Tačiau dalykas tas, kad norint tai pasiekti, turi pirmiausia pamatyti, kiek daug tave valdo skausmas ir baimės. Ir būtent tai patyrus atsiveria galimybė sulaukti to tikrojo vedimo.
Kaip ir minėjau, mes visi esame čia tam, kad išmoktume mylėti. O viena iš mokymosi mylėti praktikos dalis yra leistis būti sužeistam. Juk mes neklausiame, kodėl reikia eiti į sporto klubą, kad užsiaugintum raumenis. Nežinau, kodėl taip yra. Bet faktas, kad norėdamas užsiauginti raumenis, turi kelti didesnį svorį, net jei tai bus nemalonu. Nemalonūs pojūčiai yra dalis proceso.
Jei mokaisi mylėti, skausmas taip pat yra dalis proceso. Žaizda yra viso kūno patirtis. Ir iš tikrųjų dirbti su ta žaizda – leisti sau patirti skausmą. Daugeliui žmonių reikia išliūdėti, patirti pyktį ar nuoskaudos, kurios užspaustos kažkur giliai.
Ar būna, kad žmogus turi daugiau ne kaip vieną žaizdą?
Taip. Sakydamas „žaizda“ aš kalbu apibendrintai. Galima tai vadinti ir tarpusavyje susijungusių žaizdų konsteliacija.
Esminiai pokyčiai įvyksta tik atsidavus šiai praktikai. Kitaip tai liks tik dar viena idėja prote. Todėl man visada liūdna, kai žmonės klausia, kiek laiko trunka išgydyti šias žaizdas.
Kai leidžiate sau pajusti visus kūnus pojūčius, kokie tik yra, dalims, atsakingoms už vidinę gynybą, yra baisu. Atrodo, kad pasiduodate. Tačiau išties tai yra transformacijos pradžia. Tada leidžiate sau būti visiems jausmams, nesvarbu, ar jie malonūs, ar skausmingi. Tada priimate ir džiaugsmą, ir liūdesį. Ir kai jūs pasitraukiate jiems iš kelio, tada jie tiesiog juda per jus. Tai yra tarsi leisti sau patirti bet kokio jausmo aukščiausią išraišką. Kartais aš net vadinu tai orgazmu.
Kokių praktikų reikia, kad gebėtume taip patirti?
Yra keli būdai. Vienas yra kasdienė meditavimo praktika, kasryt po pusę valandos ramiai sėdi ir tiesiog jauti visus pojūčius visame kūne. Tuo rimtai užsiėmus, labai greitai paaiškėja, kad tai yra labai sunku.
Aš pats daug laiko praleisdavau medituodamas. Buvo metas, kai studijavau psichologiją ir tuo pačiu metu gyvenau zen centre. Valandų valandas leisdavau sėdėdamas tyloje, stebėdamas mintis ir pojūčius. Tai man padėjo suprasti, kiek mano galvoje yra šlamšto. Mano protas nuolat buvo neramus ir veikė autopilotu.
Gera žinia tada, kad viduryje šios balsų kakofonijos jūs galite nubusti. Tada galite vėl sugrąžinti dėmesį prie kūno pojūčių stebėjimo. Galiausiai vis lengviau įsišaknysite savo kūne ir galėsite toleruoti kuo įvairiausius pojūčius. Būsite mažiau priklausomi nuo galvoje skambančių istorijų.
Kai kurie žmonės medituodami ar atlikdami kitas praktikas, laikosi labai griežtos disciplinos. Jie tramdo savo emocijas. O jūs kalbate apie tai, kad reikia duoti emocijoms kelią…
Aš nepalaikau to griežto požiūrio į meditavimą, kai emocijas stengiamasi tramdyti. Kaip tik sakau – jei per meditaciją norisi verkti, tai ir verk. Netikiu griežtumu. Mano patirtis rodo, kad emocijos aprimsta tada, kai jas sąmoningai ir su atjauta stebime. To išmokę, medituoti galime ne tik tyliai sėdėdami, bet ir vairuodami, valgydami, valydamiesi dantimis ir, žinoma, bendraudami.
Mano būdas – stebėti tas dalis, kurios „saugo“ nuo išsilaisvinimo ir rodyti joms meilę. Tol, kol jos pačios nuspręs su mumis eiti išvien pažinimo keliu.
Kaip susidomėjote radikalaus atvirumo praktika?
Pastebėjau, kad dvasingumu besidomintys žmonės gyvena tarsi atsisieję nuo savo kūno. Jie nieko nenori žinoti apie pyktį, konfliktus, seksą, gėdą. Jie nori gyventi tarsi debesėliuose. Jaučiau, kad tai negali būti teisinga. Kita vertus, stebėdamas tuos, kurie užsiima saviugda, mačiau, kaip juos įsuka jų pačių istorijos ir jie negali matyti platesnio vaizdo.
Taip ėmiau kelti klausimus, kaip galima būtų šiuos du požiūrius sujungti. Kaip galima meditavimą paversti dvasine praktika? Kaip paprastas pokalbis gali būti gili meditacija? Kaip intymumas tarp dviejų žmonių gali tapti transformacijos keliu? Kokie galėtų būti mūsų pokalbiai, kad jie vestų į tą patį gylį kaip meditavimas?
Taip aš sukūriau praktiką, kurią pavadinau „Radikaliu Intymumu“ (ang. „Radical Intimacy“) ir jos ėmiau mokyti. O paskui visai atsitiktinai knygyne pamačiau knygą, kuri vadinasi „Radikalus atvirumas“ (ang. „Radical Honesty“). Atsiverčiau ją ir radau parašyta, kad komunikacija yra meditacija. Tada nusprendžiau būtinai susitikti su knygos autoriumi Brad Blanton.
Su juo mes iškart pajutome ryšį ir paskui daug metų kartu dirbome. Padėjau jam kurti organizaciją ir netgi vedžiau mokymus „Radikalaus atvirumo“ mokytojams. Tai yra labai įdomu, nes aš ir Bradas – visiškai skirtingos asmenybės. Netgi mūsų požiūris į radikaliai atvirą bendravimą yra kitoks: Bradas nevengia konfrontacijos, o aš esu daug švelnesnis ir besistengiantis sukurti ryšį. Todėl galiausiai aš sukūriau praktiką, kurią pavadinau „Revoliuciniu bendravimu“ (ang. „Revolutionary Relating“). Jungiu ir „Radikalaus Atvirumo“ metodus, ir budistinę išmintį. Galima sakyti, kad ši praktika yra „miksas“ iš to, ką žinau.
„Santykio revoliucija“ – tai praktika, kurios moko Taber Shadburne. Į santykius kaip į dvasinę praktiką žvelgiantis mokytojas tvirtina – mes klystame galvodami, kad mylėti jau mokame. Mūsų veiksmai dažnai kyla iš baimės, nerimo ir nepasitenkinimo. T. Shadburne manymu, gyventi iš meilės – tai veikti iš paties didžiausio atvirumo. Tačiau kas yra tas atvirumas? Ar tai reiškia, kad turime kitiems sakyti mintis, kurios ateina mums į galvą? Kai „Masters of Calm“ festivalyje mokytojas praktiškai parodė, ką reiškia būti atviram, daugelis dalyvių buvo nustebę, kiek dėmesio jis skiria kūno pojūčiams.
Gal galite pasidalinti, kuo jūsų paties bendravimas su žmonėmis skiriasi nuo įprastinio?
Dažnai būdami su kitais žmonėmis, kokia bebūtų pokalbio tema, patiriame daugybę pojūčių. Tačiau pokalbio tema atrodo tokia svarbi, kad jų net nepastebime. Stebėti kūno pojūčius – būtina kalbėjimo meditacijos dalis. Kur tai bevyktų, turite leisti sau patirti tai, kas vyksta kūne ir nebijoti to įvardinti.
Kartais per užsiėmimus žaidžiame žaidimą. Susėdame ratu. Ir tada, tarkim, aš, sakau: „Kartais aš apsimetinėju, kad esu ramus ir susitelkęs, kai išties esu šiek tiek neramus, ar viskas gerai pavyks ir ar žmonės apie mane susidarys gerą įspūdį – ypatingai tada, kai jie yra užsieniečiai“. Visi kiti man padėkoja: „Ačiū, kad pasidalinote“. Tada kitas žmogus tęsia pasakodamas, kada jis apsimetinėja ir kas tuo metu iš tiesų vyksta jo viduje. Ir tada vėl visi jam padėkoja.
Mano filosofinėje sistemoje meluoti nėra nei blogai, nei gerai. Nemanau, kad Dievas supyksta ant tavęs tada, kai meluoji. Tačiau melavimas iš tiesų kelia kančią – ir man, ir kitiems žmonėms. Meluodamas aš pasistatau aplink save sieną. Taip aš atsiskiriu nuo žmonių, nors su jais kaip tik norėčiau didesnio artumo.
Bendrauti atvirai reikia mokytis. Tą geriausiai daryti su bendraminčiais. Kai bendrauji atvirai, seni konfliktai, įtampos išeina į paviršių. Gali būti ir ašarų. Galiausiai nutinka taip, kad jaučiame daug stipresnį ryšį negu buvo prieš tai. Tai reiškia, kad mes kartu „suvirškinome“ tam tikrus dalykus.
Užrašė Ginta Gaivenytė
Nuotraukos iš asmeninio Taber Shadburne albumo
Naujausi komentarai