Buvo taip – pakylu nuo motociklo ir smegenys suvokia, kad kai nusileisiu, yra tikimybė, kad – viskas.

Tuo momentu kažkas atsitinka ir viskas labai sulėtėja. Ir tada akistata su savimi – noriu dar šiame pasaulyje kažką nuveikti, ar jau nebe. Tą akimirką sprendžiu – noriu likti, ar noriu išeiti. Turiu ir tą, ir tą galimybę. Tai yra apsisprendimo reikalas. Visiškai ramu. Galiu rinktis.

Esu patyręs dvi motociklo avarijas. Po antrosios, devynerius metus pagyvenę Airijoje, su žmona Jurga nusprendėme grįžti į Lietuvą. Visokie ženklai rodė, kad kažkas ne taip – darau ne tai, ką turiu, ir ne taip, kaip reikia.

Į Airiją buvote išvykę dėl pinigų? 

Dėl nuotykių. Nevažiavome dėl pinigų. Tik mūsų nuotykis truputį užsitęsė.

Grįžau namo, galvoju, į Seimą reikia. Jau Airijoje porą metų ties lietuviška politika dirbau. Pradėjau dėliotis, kas galėtų būti mano elektoratas, ir pamačiau vieną grupę žmonių, su kuria niekas išvis nedirba – sveikuoliai. Pradėjau su jais draugauti, pažindintis. Tai buvo savanaudiškas ėjimas, reikalingas, kad mane išrinktų. Politikoje taip yra – susirandi sau elektoratą ir dirbi. Visi politikai labai sąmoningai suvokia, kas yra jų rinkėjai, ir sąmoningai žinutes kreipia būtent jam. Niekam kitam. Jei reaguoja ir kiti, politikams dar geriau.

Atsimenu, pirmą kartą pas Sigitą (Sigita Kriaučiūnienė – Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė – aut.) nuėjau. Susipažinom. Sako: „O, tai sveikuoliai tau įdomūs? – ir duoda geltonus sveikuolių marškinėlius. – Tai va, tau marškinėliai“. „O, – sakau, – ačiū“. Bet tada: „Palauk, tu rūkai?“, – klausia. „Taip, rūkau“, – sakau. „Negausi“, – sako. (Juokiasi). Nedavė man tų sveikuolių marškinėlių. Buvo keista. O paskui nuėjau pas juos į 7-ių dienų kursus ir nustojau rūkyti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Papasakok, kaip tai nutiko?

Maudynės Vilnelėje kovo mėnesį, kai dar ne visi ledai nutirpę, meditacija, sveikas maistas plius rytinės mankštos padarė savo. Trys dienos – ir viskas. Nebuvo sunku mesti. Pamenu, trečią dieną 6 val. ryto važiavau į rytinį pasimaudymą, pasiėmiau cigaretę , užsirūkiau ir supratau, kad negerai. Ir neberūkiau. O juk anuomet laikiau cigaretes mašinoj, kišenėj, darbe ofise – visur! (Juokiasi). Tai va, galvojau apdirbsiu sveikuolius, o jie apdirbo mane. Netgi tapau Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos nariu. Ir taip po truputį išėjau iš politikos. Nuėjau į švietimą.

Esi pasirinkęs dvasinio kelio tradiciją, kuri nėra lietuviška, joje yra daug kitos kultūros ritualų. Daugelis žmonių sako, kad mes, lietuviai, esame katalikai ir negalime iki galo suprasti ir juo labiau perimti kitų kultūrų tradicijų. Kaip tu tame būni?

Jei baimė didesnė už norą mokytis, vadinasi, dar ne laikas. Man absoliučiai nebuvo baisu.

Žmogus yra linkęs prisirišti. Kokia yra lietuviška tradicija? Katalikybė Lietuvoje įsitvirtinusi šimtą metų, krikščionybė – du šimtus. Tai čia jau mūsų tradicija?

Jei žiūrėtume į kalbą, tuomet iš kur Lietuvoje tiek sanskrito žodžių? Jagė, agnis… Čia katalikiška, musulmoniška? Iš visokių kultūrų esame „prisigaudę“ įvairių dalykų ir turime štai tokį „miksą“. Naudoju tokią alegoriją: yra didžiulis pastatas, kuriame gyvena labai daug šeimų. Įeini į tą pastatą ir ieškai savo šeimos. Ateini pas vienus, pabūni svečiuose, pasižiūri – ne mano šeimynykščiai. Tada pas kitus nueini ir taip, kol atrandi savo šeimyną.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip pavyko sutikti savo mokytoją?

Kartą į savo organizuojamą festivalį „Masters of Calm“ pakviečiau astrologą ir Vedų žinovą Vasantą Das. Ir pajutau nuo jo lyg kažkokį aromatą, kuris labai traukė. Tai tikrai buvo panašu į kvepalus. Supratau, kad noriu apie šį žmogų sužinoti daugiau. Ėmiau lankyti jo paskaitas, kuriose jis daug kalbėjo apie savo mokytoją ir kvietė drauge vykti pas jį į Indiją.

Kuo labiau domėjausi dvasine praktika, tuo aiškiau supratau – niekur nenueisiu be Mokytojo. Bandžiau jo visur ieškoti. Tačiau tais, kuriuos sutikdavau, abejodavau. Galiausiai nusprendžiau pats sukurti tokią vietą, į kurią atvyktų daug mokytojų. Taip atsirado festivalis „Masters of Calm“. 

Įdomu, kad dar nepamatęs savo mokytojo, suvokiau, kad tai yra mano kelias ir turiu juo eiti.

Dabar dvasinių dalykų pasiūla tokia didžiulė, kad tikrai sunku atsirinkti. Ką patartum ieškotojams?

Labai svarbu paminėti, kad iš tikrųjų, mokytojas susiranda mokinį tada, kai žmogus yra pasiruošęs. Pavyzdžiui, kada vaikas yra pasiruošęs eiti į mokyklą? Niekada. Tėvai paima jį už rankos ir nuveda. Žmonės dažniausiai ieško ne mokytojo, o savo problemos sprendimo. Problema išsisprendžia ir viskas vėl gerai. O kai iškyla nauja, vėl prasideda ieškojimai. Kai atsiranda mokytojas, ateina suvokimas, kad problemos visai kaip jūra – praeina ir viena, ir antra banga, tačiau su jomis nereikia kovoti… Reikia išmokti plaukti ir keliauti į krantą.

Mokytojo reikia pasiteirauti, kas yra jo mokytojas. Dabar daug žmonių, kurie bando derinti įvairias sistemas ar atrasti savo. Tačiau man daug patikimesni atrodo tie, kurie seka ilgametę tradiciją turinčia mokytojų linija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mokytojas turi būti laiko patikrintas. Aš, visų pirma, klausiu, kiek laiko dėstytojas ar lektorius užsiima savo veikla. Jei paaiškėja, kad jis metus šį tą paskaitinėjo ir yra savamokslis, nuo tokio reikia kuo greičiau bėgti. Būna, kad mergina turi lankstų kūną, nuvyksta į mėnesio trukmės jogos mokytojų kursus ir jau vadina save joge. Tačiau, pravedusi vakarais užsiėmimus, paskui bare geria šampaną.

Tavo manymu, moterys ir vyrai turi skirtingas pareigas visuomenėje?

Taip, aš manau, kad moterų ir vyrų vaidmenys skiriasi.

Labai gražiai lietuvių kalboje yra sudėliota: vyras veda, o moteris išteka. Tai aiškiai nurodo į pasiskirstymą, ką turi daryti moteris, ir ką turi daryti vyras. Kai vadovauji kolektyvui, kažin, ar gali tiesiog tekėti. Privalai vesti. Štai todėl aukštas pozicijas užimančios moterys turi ypatingai dirbti su savimi.

Kartais vadovėms patariu išmokti perjungti mygtuką iš vyriškumo į moteriškumą. Net tikrą mygtuką galima parduotuvėje nusipirkti ir užrašyti vienoj pusėj „vyras“, o kitoj – „moteris“. Grįžti namo ir perjungi… Tai padėtų sąmoningai išjungti ambiciją vadovauti.

Būna šeimų, kuriose vaikus prižiūri vyras.

Aš sakau, kad vyrams labai patogu, kai moteris parneša pinigų, o jie gali sau sėdėti ant fotelio. Vyrai iš prigimties linkę į tinginystę. Štai todėl jiems reikia sunkaus darbo. Vyras viską turi užsidirbti savo fiziniu darbu.

Moteris kaip tik turi suvokti, kad materiją ji valdo ne rankomis, o savo energija.

Gamtoje kiekvienas sutvėrimas turi sau skirtą vietą. Žuvys gyvena vandenyje, plėšrūnai nakčia išlenda medžioti, o mažesnieji gyvūnėliai ieškoti maisto. Tobulos harmonijos ciklas. Prisiminus žilos senovės laikus, moteris, pirmiausia, buvo motina ir tik vėliau – žmona, draugė ar auklė. Amžiai slinko vienas kitą keisdami beprotišku greičiu. Moters padėtis visuomenėje taip pat smarkiai kito… Tačiau ar mūsų pasąmonėje vis dar nėra užkoduota pagrindinė gyvenimo misija, per kurią ir atsiskleidžia magiškieji moteriškumo stebuklai?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip pažadinti savo moteriškumą šiais laikais?

Jei moters gyvenime stinga moteriškumo, reikėtų peržvelgti geriausių draugių sąrašą ir ieškoti pavyzdžių tarp jų. Jei pavyzdinių draugių nėra, reikia ieškoti geresnės aplinkos.

Pavyzdžiui, moteris ieško darbo. Kalbėtis reikėtų ne tik su viršininku, bet ir su komanda. Įsivertinti, ar noriu būti panaši į žmones, su kuriais dirbsiu?

Moteriškumą ugdyti padeda ir savanorystė. Būtent todėl, kad neatlygintinai dirbdama moteris ugdo nuolankumo savybę. Atsiranda noras duoti ir už tai nereikalauti atlygio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip nutinka, kad šiais laikais tiek daug moterų nori elgtis kaip vyrai?

Moterys šiais laikais supainiojo paklusnumą ir nuolankumą. Tačiau tai yra visai tarpusavyje nesusiję dalykai. Paklusnumas kyla iš baimės, o nuolankumas – iš meilės. Kartais moterys bijo būti nuolankios, nes joms nuolat buvo aiškinama, kad jos turi būti nepriklausomos. Tačiau nuolanki moteris kaip tik jaučiasi laisvesnė.

Jeigu moteris visiškai paklūsta vyrui, ar vyras tuo nepasinaudos?

Neišprusimas yra taip galvoti. Protingas vyras niekaip negali išnaudoti savo mūzos, kuri jam teikia paramą ir įkvėpimą. Šalia garsių vyrų beveik visada yra mažiau matoma moteris. Tačiau kas nutiktų, jei tos moters nebūtų? Tada ir vyro nebūtų. Iš tiesų stipri moteris yra ta, kuri gali atsistoti už vyro ir pastumti jį į priekį. Pati ji nusprendžia likti kiek nuošaliau.

Gaila, kad tiek mažai mokymų, kuriuose būtų teigiama, kad vyro užduotis yra iš miško parnešti malkų, o moters – pasidžiaugti tomis malkomis.

Siekiančios būti nepriklausomos moterys iš tiesų jaučiasi nesaugios. Nesaugios tiek finansine, tiek dvasine prasme. Jos nepasitiki savimi, nepasitiki savo likimu ir pačiu gyvenimu.

Mums, žmonėms, derėtų mokytis iš gamtos. Pavyzdžiui, žvirblis nekaupia maisto atsargų žiemai, o tiesiog pasikliauja savo instinktais ir atsiduoda likimui. Moteris iš prigimties yra pamišėlė ir šituo dalyku ji turi naudotis, o loginius apmąstymus ir sprendimus tegul galvoja ir priiminėja vyras.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet juk kartais moteris turi būti „karo lauke“…

Tai yra jos pasirinkimas. Į vadovaujamąsias pareigas moteris ateina savo noru. O visose kitose gyvenimo srityse ji puikiai gali išsilaikyti pati ir net pasinaudoti savo moteriškumu.

Kaip paaiškintum, kad tokioms „vadovėms“ dažnai būna sunku sugyventi su partneriu?

Vadovaujanti moteris traukia moteriškus vyrus. Ir atvirkščiai – nuolanki, moteriška moteris traukia vyriškus vyrus. Sporto klube panelės dažnai kiloja įvairiausias geležis, stengdamosi susikurti gražią išvaizdą. Tačiau ką toks sportas ugdo moteryje? Valią, užsibrėžtų tikslų siekimą, jėgą, konkretumą – taigi, vyriškas savybes. 

Dabar pagalvok – koks vyras į savo namus norės parsivesti dar vieną vyrą, kuris turi moterišką vardą ir pavardę? Dažniau nutinka atvirkščiai – stipri moteris pati pasirenka vyrą ir tas vyras dažnai panašesnis į jos vaiką. Tačiau gera žinia – net ir tokioje poroje santykiai gali visiškai pasikeisti, jei moteris sąmoningai taps nuolanki.

Kai susipažinai su žmona, kuris poroje buvote stipresnis? Tu?

Ne, aš visą laiką prisistatydavau kaip Jurgos Vidugirienės vyras. Tačiau viskas pasikeitė atsiradus vaikams. Tada mano žmona pamatė, kad vadovės tempu nebesuspės. Ėmėme ieškoti sprendimų.

Vaikų mokykla, būreliai, darželiai atima labai daug laiko ir jei mano žmona būtų vadybininkė darbe, kas „vadybintų“ vaikus? Dabar moteris gali pasirinkti, o ankščiau tokios prabangos nebūdavo. Jei moteris turėdavo po keturis ar penkis vaikus, kam tu ten bepavadovausi…

Iš lėto ji atsitraukė ir į priekį ėmiau judėti aš.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mindaugas Vidugiris – Lietuvoje, o dabar jau ir Airijoje kasmet vykstančio festivalio „Masters of Calm“ sumanytojas bei organizatorius. Į Lietuvoje rengiamą festivalį kiekvienais metais suvažiuoja tūkstančiai dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Iš arčiau su įvairiomis dvasinėmis praktikomis bei sveika gyvensena susipažinti kviečiančiame festivalyje „Masters of Calm“ kasmet dalyvauja apie 100 mokytojų bei lektorių. Per dešimt gamtoje vykstančio festivalio dienų būna pravesta apie 1000 valandų paskaitų. Saviugda, proto ir kūno sąmoningumas, dvasinis tobulėjimas – pagrindinės festivalio temos.

Jis taip pat profesionalus lektorius, karjeros ir asmeninio tobulėjimo bei organizacijų vidinės kultūros konsultantas, komunikacijos ir bendravimo treneris, „Success Republic“ ir „Whatansu“ patyriminių stovyklų jaunimui (sutraukiančių beveik 600 dalyvių per metus!) bendraautoris bei vadovas.

Keturių vaikų tėvas.

Fotografijos iš asmeninio Mindaugo albumo.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta „Masters of Calm“ festivalis, gali spėti sudalyvauti, visa informacija: www.Mastersofcalm.lt

Autorės:

Ginta Gaivenytė, Elija Šivickaitė, Rūta Adamonytė

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!