Kaip moteris gali jaustis laiminga be vyro? Į Lietuvą dažnai atvykstantis mokytojas Artur Sita tvirtina – moteris gali jausti gyvenimo pilnatvę, atradusi savyje ramybę. Tačiau kai dalijamės patirtu grožiu su kitais, džiaugiamės stipriau. Jei ryšys atsiranda tarp vyro ir moters, toks džiaugsmas net kūniškai perkeičia.
– Susitikimuose apie meilę kalbate taip, lyg tai būtų tas pats, kas nušvitimas. Ar tikrai įsimylėję mes patiriame tą patį?
– Taip, meilė ir nušvitimas yra tas pats. Jei meilė atsitinka, jos užmiršti neįmanoma. Įsimylėjęs aiškiai girdžiu, kaip čiulba paukščiai. Regiu, kokia graži gamta. Eidamas parku, džiaugiuosi medžiais. Susitinku su žmonėmis – irgi džiaugiuosi. Tik dėl to, kad esu įsimylėjęs. Tada gyvenimas atsiveria, ištrykšta kaip šaltinis.
– Gal įsimylėję atsipalaiduojame, paleidžiame norą kontroliuoti?
– Taip, tai visiškas atsipalaidavimas. Nėra minčių apie ateitį. Tiesiog darau tai, ką reikia padaryti. Einu į darbą, dirbu – lyg dirbčiau dėl to vieno žmogaus. Ir darbas lengvai einasi. Tai, kas anksčiau buvo rūpesčiai, išsisprendžia savaime. Nebereikia jokių paskatų, nes paskatos yra mano viduje. Nereikia ir padėkų. Ką tik bedaryčiau ir kur bebūčiau, esu laimingas.
Tokia pati yra ir būsena ištinka ir prabudus. Vienintelis skirtumas tarp meilės ir nušvitimo – įsimylėjusiam atrodo, kad meilės šaltinis yra kitas žmogus.
– Juk gali žmogus įsimylėti ir Dievą – Jėzų arba Krišną…
– Meilę visada kažkas pažadina. Nušvitimą irgi kažkas pažadina, žmogus neprabunda tiesiog šiaip sau. Kitas žmogus ar Dievo paveikslas yra kaip degtukas, kuris įžiebia ugnį. Tačiau tai nereiškia, kad turime būti priklausomi nuo to, kurį manome įsimylėję. Tiesiog tai įvyko per jį ar per ją.
– Per vieną susitikimą minėjote, kad nušvitimas įvyksta tada, kai protas ramus. Tačiau žmonės dėl to ir nori nušvisti, nes tikisi proto ramybės. Tai kas įvyksta pirmiau – nušvitimas ar proto nurimimas?
– Tai neatskiriama. Tarsi klaustum – ar pirmiau dingsta tamsa, ar atsiranda saulė? Aš atsakau – kai saulė užteka, tamsa prapuola. Tačiau tai nėra du skirtingi vyksmai. Negali pirmiau išnykti tamsa, o paskui užtekėt saulė. Tai vyksta kartu. Ateina nušvitimas, protas nurimsta. O kai protas nutyla, tai ir reiškia, kad atėjo savęs pažinimo akimirka. Sąmonė pasirodo kaip saulė. Proto tamsa paprasčiausiai dingsta.
– Ar tai yra ryški patirtis, lydima stiprių jausmų?
– Nebūtinai. Prabudimas yra patirtis, kuri jau yra. Visada yra. Tačiau dauguma žmonių į viską žvelgia per gyvenimo dalelę, kuri vadinama asmenybe, protu arba ego. Net jei patiria malonumą, tuoj pat pajunta kentėjimą. Išvyksta į gamtą, bet negali ja gėrėtis. Sukasi mintys: „Oi, kaip čia gražu, kaip gaila, kad už dešimties minučių išvažiuojame“. Arba: „Oi, kaip čia gerai, kaip gaila, kad aš čia viena“. Protas visada vers kentėti – net tada, kai patiriamas grožis.
O kas yra nušvitimas? Kai tai įvyksta, antroji – galvojimo dalis prapuola. Tiesiog stebi gyvenimą ir tau gražu.
– Ar moteris pirmiausia turi atrasti ramybę savyje, ar eiti ieškoti vyro? Yra sakančių, kad moteris išvis negali prabusti pati viena.
– Netiesa, kad moteris negali nušvisti, jei šalia jos nėra vyro. Moteris gali būti viena be jokio jausmo, kad kažko trūksta. Tačiau laimingi žmonės būna tik kartu su kitais. Gali būti laimingas su kaimynas, draugais – nesvarbu, vyrais ar moterimis. Mes džiaugiamės gyvenimu, prisiliesdami prie vienas kito.
Štai dabar mes sėdime namo terasoje miške. Man čia labai gražu, net nėra žodžių nusakyti, kokia čia puiki gamta. Jei dabar čia būčiau vienas, apsvaigčiau nuo grožio. Tai mane veiktų daug stipriau negu dabar. Vienatvėje galiu išgyventi ekstazę, kai tiesiog gėriesi grožiu. Tai su niekuo nepalyginama.
Bet vieną akimirką atsiranda jausmas, kad norėčiau su kažkuo šiuo grožiu pasidalinti. Nesvarbu, su vyru, ar su moterimi. Koks nors kaimynas išeina iš namų ir sako: „O, kaip šiandien šilta“. Persimetu keliais žodžiais, ir tai puiku.
O jei tai vyksta tarp vyro ir moters, tai dvigubai stipriau. Tas džiaugsmas kūniškai perkeičia. Esame pasiruošę susijungti šitoje meilėje. Tai jau yra šventė.
– Vis dėlto sakote, kad gamtos grožį pats vienas patirtumėte stipriau.
– Taip, tai labai įdomu. Žavėtis gyvenimu tikrai gali ir vienatvėje. Kai pažįsti save, visas gyvenimo grožis prateka per tave. Dviese gal ir ne taip gražu. Bet tada džiaugsmingiau. Grožį pakeičia bendrystės džiaugsmas. Apie tai pasakoja Biblijoje esanti istorija apie Adomą ir Ievą. Adomas nenorėjo būti vienas, nes negalėjo grožiu su niekuo pasidalinti. Poetai ir dainininkai kuria, nes nori dalintis. O kai kurie susituokia ir vaikus augina. Kiekvienam skirtingai.
– Kodėl tada santykiai žmonėms dažnai kelia itin didelę įtampą?
– Duokš ranką, parodysiu. Štai dabar tavo ranka atpalaiduota. Jeigu tau malonu mano ranką laikyt, o aš noriu išeit. Tada tu mėgini mane sulaikyt. Kažkas tau patinka, ir tai griebi. Matai – jau nesi atsipalaidavusi. Mėgini valdyti tai, kas tau atrodo vertinga. Jei esu tau svarbus, o noriu išeiti, atsiranda įtampa.
Nori atsikratyti įtampos? Nagi paleisk mane, leisk man gyventi savo gyvenimą. Jei aš išeisiu, tai išeisiu. Vadinasi, nenorėjau su tavim būt.
– Tačiau tada aš patirsiu skausmą.
– Gali rinktis. Arba skausmas, arba įtampa. Tiksliau – arba praradimo keliamas skausmas, arba įtampos keliamas skausmas. Vaistas nuo šio skausmo yra tavo brandus supratimas. Kai supranti mėginimo valdyti absurdiškumą, tai pasibaigia.
– Dažnai žmonėms siūlote susitelkti į jutimą „Aš esu“. Ar tai ir yra tas vaistas?
– „Aš esu“ jutimas yra kaip pusiausvyra. Kai šį jausmą įgauni, tada atsiranda darna. Tačiau jis neatsiranda iškart. Kai vaikas ima stotis ant kojų, mes jam galim šaukti: „Laikyk pusiausvyrą“. Tačiau jis nesupranta, kas tai yra. Jis negali išsilaikyti ant kojų. Štai aš galiu balansuoti kairėn dešinėn, kairėn dešinėn – tai vyksta tiesiog savaime. Tačiau kaip atrasti tą pusiausvyrą, jei jos dar nejauti? Jei mėginsi vėl ir vėl, vieną dieną tiesiog rasi, tiesiog pajusi. Tada išmoksi visada būti darnoj.
„Aš esu“ jutimas yra pačioje būties ašyje. Kai prie jo prisilieti, matai – gyvenimas visada yra darna. Net jei suklumpi, žinai, kaip atsikelti. Tie, kurie tai atranda, daugiau jau nieko neieško.
– O kaip mūsų tikroji Esatis susijusi su kūnu?
– Dvasia yra kūne, bet nuo kūno ji nėra priklausoma. Štai kava, ji yra puoduke. Ragauju kavą, o ne puodelį. Taip ir gyvenimas yra ragavimas skonio, kad esu.
Kūnas yra vieta sielai. Kančia kyla iš idėjos, kad siela yra priklausoma nuo kūno. Būtų tas pats, jei manytume, kad kava priklauso nuo puodelio. Tada taip susirūpintume puodeliu, kad užmirštume kavą. Ji atvėstų. Taip ir neišgertume tos kavos, nepajustume skonio. Kaip šiandien per susitikimą viena moteris dalijosi, kad taip ir pragyveno gyvenimą, nepatyrusi skonio.
– O ką daryti tiems, kurie ieško savęs, bet gyvenimo džiaugsmo neatranda? Juk gali kilti niūrių minčių: „Jei aš nesu kūnas, tai kam šiame pasaulyje gyventi?“
– Gyventi neįdomu, kai nejaučiu gerumo. Kai atsiranda gerumo jausmas žmonėms, gamtai ir pasauliui , nė už ką nepanorėsiu iš jo išeiti. Tada pasaulis toks gražus ir galiu jame padaryti tiek gero. Be gerumo pasaulis tuščias, beskonis. Tik gerumo jausmas užpildo gyvenimą prasme. Meilė – tai gyvenimo prasmė, kuri pabunda atidavimo ar veiksmo akimirkomis – kai gyvenu ne dėl savęs. Gyvenimas be gerumo ir meilės – tuščias laiko gaišimas.
Tai prasideda nuo pagarbos vienas kitam ir atjautos. Tada darau tiek, kiek galiu. Mes juk negalim imti ir apželdinti visos planetos. Tačiau galim pradėti nuo savo kambario, namo ar kiemo šalia namo. Galiu dalyvauti bendrijoje, kuri užsiima šalies ar planetos apželdinimu. Paskui pamatau, kad jau daugybė augalų auga, ir aš prie to prisidėjau. O iš pradžių tik kambaryje pasodinau vieną augalėlį.
Pradžia yra geri ketinimai. Ir jie ateina ne iš proto, o iš širdies. Galiu leisti tam atsitikti. Tada gyvenimas tampa tiesiog įkvėpimu.
Apie Artur Sitos kelią:
Dėmesingumas savo paties buvimui – tai Artūro Sitos žinia. Jis pats savęs nevadina dvasiniu mokytoju. Jis niekada neužsiėmė jokiomis dvasinėmis pratybomis. Tiesiog jau būdamas vaikas labai mėgo atidžiai stebėti aplinką. Jam buvo keturiolika, kai nutiko tai, ką jis vadina malone. „Nėra manęs, tik visuma. Plati, viską apglėbianti tyla – tai yra viskas, kas yra“, – taip jis vėliau mėgino neapibūdinamą patirtį įvardinti žodžiais.
Autorė Ginta Gaivenytė
Fotografijos Miglos Zavadskienės
Jei tau patinka mūsų turinys, gali mus paremti. Ačiū.
Naujausi komentarai