Asmeninio augimo trenerė Ramunė Andrijauskė save vadina romantiška būtybe. Ji augo darnioje šeimoje – matydama tėvus, kurie vaikšto susikibę už rankų. Moteris taip pat svajojo sutikti mylimąjį, su kuriuo galėtų viskuo dalintis. Tačiau jos sielai teko patirti skyrybų skausmą. Per septynerius meilės ieškojimo metus atėjo suvokimas, kad pirmiausia džiaugtis gyvenimu turi išmokti pati viena. Gongų meistras ir jogas mokytojas Vyrenijus Andrijauskas į jos gyvenimą atėjo tada, kai ji buvo pasirengusi dalintis.
– Man susidarė įspūdis, kad esate graži pora. Bet gal aš klystu?
– Mūsų buvimas iš tiesų gražus. Paprastas. Su pagarba vienas kitam.
– Prieš aštuonerius metus vedžiau šokio ir judesio terapiją. Organizavau mokymų programą ir man reikėjo didelės salės. Vyrenijus turėjo savo jogos centrą Vilniaus Šiaurės miestelyje. Atėjau pas jį nuomotis patalpų. Vėliau susitikdavome seminaruose, renginiuose, – pasikalbėdavome.
– Viskas prasidėjo ne nuo traukos iš pirmos žvilgsnio, bet nuo ramios draugystės?
– Taip, tai buvo rami draugystė. Aš jį atpažinau kaip artimą žmogų. Buvo toks jausmas, kad kartu būti paprasta ir gera. Su Vyrenijumi būdama jaučiau, kad galiu būti savimi.
Kai susitikę žmonės iškart jaučia stiprią trauką, tai dažnai lydi priklausomybė. Norisi su tuo žmogumi būti kartu kuo daugiau. Norėdami vienas kitam įtikti, slepiame savo įpročius. Tarkim, man patinka varškės pyragai. Tačiau sutinku partnerį, kuris yra žaliavalgis ir sportininkas. Gali būti, kad mano varškės pyragai liks paslaptyje. O štai su žmogumi, su kuriuo gali būti savimi, skanauti varškės pyragą taps bendru ritualu. Tai įvyks lengvai ir paprastai.
Manau, kad ilgalaikius santykius sukūrusios moterys visos išmoksta būti savimi. Jei negali, tai galiausiai vienas arba kitas partneris pasirenka išeiti. Juk nebūti savimi – tai būti nuolatinėje įtampoje.
– Moteris gali tvirtinti, jog nori būti savimi, tačiau iš tiesų norės, kad vyras tenkintų jos įgeidžius. Kaip atpažinti tikrą buvimą savimi?
– Buvimas savimi atpažįstamas per vidinę ramybę. Vienas iš leidimo būti savimi ženklų yra tai, kad galiu su kitu būti tyloje. Dažnai santykių pradžioje žmonės pasakoja vienas kitam istorijas, klausinėja įvairiausių dalykų. Viskas atrodo įdomu. Tačiau vieną dieną nebelieka apie ką kalbėti ir tampa nejauku. Netgi šiek tiek nuobodu.
Dieve, kviečiu žmogų į savo erdvę, kuris pasiruošęs patirti Tave per mane. Kuris aistringai ieško Tavęs, Dieve. Parodyk jam kelią, Dieve,Į Save per mane. Tegul mano akys bus to kelio pradžia, o mano širdis – ta begalybė, kurioje mudu apsikabiname, Dieve, Tavo glėbyje. Dieve, parodyk kelią vyrui, kuris ieško Dieviškumo moteryje, kuris ieško Tavęs ir suranda Tavo žvilgsnį mano akyse. Tavo meilę – mano širdyje. Tave per mane suranda. Ir mane dar labiau link Tavęs pakylėja, Dieve. Dieve, žinau, kad esu Tavo meilės valioje. Tegu mano noras ištirpsta Tavo meilės vandenyne. Atsiduodu jo gelmei ir bangoms. Atsiduodu Tau, Dieve.
Ramunės sukurtas eilėraštis
– Į bažnyčią kelią man kaip tik parodė mano jogos mokytojas indas Prasadas Rangnekaras. Jis man sugrąžino tai, kas artimiausia – tikėjimą Jėzumi ir Marija. Tai įvyko ne skaitant šventraščius, bet per būsenos patyrimą.
– Žodis „paprasta“ tikrai apibūdina ir mane, ir Vyrenijų. Mes tikrai paprastai gyvename. Net konfliktų nebūna, nes mes į viską žiūrime paprastai. Jei kažko nėra – tai nėra, gal bus rytoj. Leidžiam gyvenimui tiesiog vykti.
Kita vertus, paprastumas neprieštarauja ypatingumui. Jeigu esu ypatinga, norėsiu sutikti ypatingą vyrą. Ir mums tame ypatingume bus paprasta. O paprastumas santykiuose yra labai svarbu.
Iš Vyrenijaus aš nuolat mokausi. Jis gali apglėbti kylančias mano emocines bangas. Gal lyginant su kitomis moterimis, tos mano bangos yra nedidukės. Tačiau gera, kad jis geba apkabinti mano bangavimą ir nuraminti. Sudaryti man galimybę būti.
– Nuolankumas tikriausiai yra man nuo vaikystės būdingas bruožas. Nuo mažens gerbiau vyrus – netgi tuos, kurie nelabai buvo verti pagarbos. Ši mano pagarba vyrams kilo iš mano santykių su tėčiu.
Niekada negirdėjau tėčio pakeliant balsą. Visuomet jis su meile bendravo ir su mama, ir su mumis – dviem dukromis. Ir maistą pagamindavo, ir indus suplaudavo. Savo darbą taip pat su meile dirbo. Buvo kranininkas ir statė namus. Labai paprastas žmogus. O mano mama buvo virėja.
– Jūsų tėveliai buvo labai žemiški žmonės?
– Taip. Visiškai žemiški. Kartu labai gilūs. Mano tėčio svajonė buvo būti dainininku. Nusileidęs iš krano kabinos, jis eidavo dainuoti į chorą. Jis turi talentą dainuoti širdimi – labai labai giliai. Galima sakyti, kad jis man perdavė dainavimo stilių. Štai mano mama dainuodavo garsiai. Ji – veikli ir vadovaujanti, gimusi po Liūto ženklu. O tėtis – paslaptingas, tylus „Skorpionas“.
Turėjome tradiciją kartu vakarieniauti. Mano mama – pokštininkė. Ji prie stalo pasakodavo juokingas istorijas. Būdavo labai smagu. O liūdėdavome irgi visi. Mūsų šeima gyveno tuo pačiu ritmu.
Mano tėvų namai buvo atviri visiems. Jei ką reikėdavo pavalgydinti – pavalgydindavo. Jei reikėdavo pagalbos – padėdavo.
– Mano gyvenimas klostėsi ne pagal tėvų scenarijų. Veikiausiai to reikėjo tam, kad mano siela galėtų augti. Abu su Vyrenijumi esame išgyvenę skyrybas ir turime vaikų iš ankstesnių santuokų. Mums svarbu būti kartu su jais visais – taip, lyg tai būtų viena šeima.
Štai vienu gyvenimo tarpsniu auginau penkis vaikus. Turėjau dukrą iš ankstesnės santuokos, o mano antrasis vyras Mykolas buvo našlys su trimis vaikais. Man nebuvo nė trisdešimties, kai tapau keturių vaikų mama. O paskui mes dar savo dukros Ievos sąmoningai sulaukėme.
Tai buvo akimirka, kai privalėjau atsisukti į save. Nebuvo paprasta priimti, kad gyvenimas taip stipriai keičiasi. „Čiau mano idėjos, planai, svajonės. Viskas, dabar gyvenimą turėsiu atiduoti vaikams. Gaminsiu maistą ir tvarkysiu namus“, – taip man atrodė iš pradžių. O paverkusi dieną kitą suvokiau, kad kaip tik atsiveria erdvė svajonėms įgyvendinti.
Buvau baigusi režisūrą, taip pat – lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau visuomet norėjau studijuoti psichologiją. Pradėjau mokytis geštalto terapijos, suvokdama, jog neturiu jokių žinių, kaip auginti keturis skirtingus vaikus. Be to, vyro vaikai buvo praradę mamą. Dėl to jie išgyveno liūdesį ir pyktį. Artimiausias jiems žmogus buvau aš. Todėl privalėjau rasti būdą, kaip jiems padėti. Taip galų gale pradėjau dirbti ir su savimi.
– Aš visuomet kviečiu moteris pirmiausia „išsilaižyti“ savo žaizdas. Labai svarbu save pagydyti nuo ankstyvoje vaikystėje patirtų traumų. Savo mokymus dėlioju taip, kad padėčiau moterims suvokti, kodėl joms skauda. Siekiu, kad jos pamatytų vaikystėje atsiradusias proto programas ir atpažintų meilės žinutes, kurias joms perdavė tėvai.
– Jūs pati labai gražiai pasakojote apie savo tėtį. Tačiau juk daugybė moterų santykį su tėvu prisimena skausmingai.
– Taip, sutinku daugybę moterų, kurios buvo mušamos ar kurių tėveliai gėrė. Arba buvo susitelkę tik į darbą. O gal net ir neturėjo žinių, kaip būti su vaikais – ypatingai su dukromis. Mano scenarijus yra labai retas. Skirtingai nuo daugelio, aš ir dvasiniais dalykais ėmiau domėtis ne todėl, kad man gyventi buvo bloga.
– Turiu dovaną intuityviai jausti kito žmogaus būseną. Tai ne visada man pasitarnauja, nes galiu greitai per daug susitapatinti su kito žmogaus jausmais. Tas sudėtingas situacijas ne tik išgyventi, bet ir pripildyti meilės man padeda tėvai. Iš tiesų ta meilės energija, kurią davė ir duoda tėvai, man padeda ir kitus vesti į šviesą.
Moterys ateina, nes jaučiasi su manimi kaip namuose arba kaip pas mamą. Kai kurios sako, kad vis grįžta apsikabinimui. Paskui su tais apsikabinimais jos gali grįžti pas savo tėvus.
– Ir tada jau jos gali savo meile tėvus gydyti?
– Taip. Man pati didžiausia dovana girdėti, kad moterų mamos išmoko apsikabinti ir pasakyti „myliu“. Taip pat džiaugiuosi sužinojusi apie žingsnelius, kuriuos moterys padarė santykiuose su tėčiu.
Tėvai yra du žmonės, per kuriuos pažįstame visus pasaulio vyrus ir visas moteris. Jei moteris bijojo savo tėčio, tai ji ir su vyrais bus atsargi. Tačiau tokie jau pasaulio dėsniai, kad į savo erdvę ji kaip tik prisitrauks vyrą, su kuriuo turės išspręsti tai, kas su tėčiu buvo neišbaigta…
Kai pačios sau gebame tapti mamomis ir atrandame savo vidinį tėtį, tada jau galime užmegzti naujus santykius su tėvais. Tačiau pirmiausia reikia atrasti savo vidinę šviesą. Todėl moteris kviečiu pamatyti, ką jos gyvenime išbarstė ir surinkti sielos „kauliukus“.
Mėgstamiausias La Lobos užsiėmimas – rankioti kauliukus. Tada ji sudeda kauliukus į vieną vietą. Atsisėda ramiai prieš griaučius ir gieda savo giesmę. Ką reiškia moteriai giedoti savo giesmę? Tai – giedoti iš pačios gelmės apie tai, kas labiausiai skauda. Apraudoti tai, ką pametėme. Giedoti iš širdies ir iš pilvo. Per paprastus dalykus – šokį, judesį, giesmę susigrąžinti save.
Išbarstyti kaulai – tai sielos dalys kurias pametame prisitaikydamos. Pirmiausia taikomės prie tėvų, nes norime būti mylimos. Paskui taikomės prie draugų ir mokytojų. Gera žinia – kiekviena iš mūsų galime tuos kauliukus susirankioti.
– Kaip?
– Pirmiausia – atkreipdamos dėmesį į savo kūną ir kas jame skauda. Be savo vidinės „žemės“ pajutimo – savo gimdos, pilvo – negalime toliau judėti. Jei pėdos nestovi ant žemės, nesijausime tvirtai ir negalėsime pasakyti, ko norime. Todėl mes paimame būgną, mušame ir giedame žemu balsu. Žemos būgno vibracijos padeda pajusti savo galią.
Tačiau jei mano pagalbos prašo pernelyg „žemiška“ moteris, tada mes ieškome aukštų virpesių. „Dangiškų“ dalykų paieškai būgnai netinka. Aukštus virpesius kuria varpeliai, Tibeto dubenėliai, krištolinis dubuo, fleita.
– Jei moteris jau turi vyrą ir yra sukūrusi šeimą, bet santykiai nėra darnūs, ar juos ji gali pakeisti, įgijusi vidinės šviesos?
– Be abejo. Tai gali paliudyti daugybė moterų, kurios atėjo į moterų ratus. Dažniausiai jos atėjo, ištiktos krizės. Kai moteriai baisu, liūdna ir tuščia, tada reikia naujo įkvėpimo. Pirmiausia ji turi atsakyti sau: „Ko aš dabar noriu?“
Dažnai savęs radimo tema ypač svarbi tampa, atsiradus vaikeliui. Atėjus naujai gyvybei, viskas šeimoje pasikeičia. Gyventi po senovei neišeina ir nesinori. Tada moteriai reikia stipriau jausti save. Juk ji atsakinga už vaiką, taip pat nori atsakingam gyvenimui įkvėpti tėvą. Būna, kad vyras net išsigąsta, kai moteris visa pasineria į vaikelio auginimą…
– Kiekvienas mūsų savyje turime vyriškos ir moteriškos energijos. Fiziškai ir emociškai sveikiausia, kai tarp moteriškumo ir vyriškumo yra darna. Todėl partnerių mes dažnai ieškome tokių, kad mus papildytų.
Vadinamieji „vyriški“ vyrai dažnai ieško „moteriškų“ moterų. Tokių, kurios savyje turi atsipalaidavimo energijos. Tokios moterys moko džiaugtis paprastais dalykais – pavyzdžiui, kačiukais ar gėlytėmis. Jos vyrams parodo skonius, prieskonius, atspalvius.
Tačiau jeigu vyras pats turi savyje moteriškos energijos, jam nereikia karštligiškai ieškoti papildančios partnerės. Jis ir pats moka pasėdėti atsipalaidavęs prie Vilnelės, pagaminti skanų patiekalą, pasidžiaugti saulėlydžiu. Geriausia santykius kurti tada, kai mokame patys save pripildyti ir tada jau galime dalintis su kitu savo džiaugsmu.
Kartais moteris sako ieškanti moteriškumo, o aš jai patariu nueiti į aikido pratybas. Matau, kad jai kaip tik reikia „vyriškos“ energijos, kad ji pati galėtų atsistoti ant žemės. Tada mes stiprinam joje žemės ir ugnies elementus. Tada ji pasijunta tvirta ir išdrįsta pasakyti savo nuomonę. Kitaip jai visuomet reikės vyro, kuris imtų ir vestų už rankos. O juk svarbu, kad mes vienos – ir su vyru, ir be jo – būtume pilnatvėje.
– Materialūs dalykai susiję su mumyse esančia žemės energija. Jei tvirtai stovime ant žemės, tada galime eiti ir atlikti savo darbus. Galima tai vadinti „vyriška“ energija, tačiau iš tiesų mums visiems jos reikia.
Man labai svarbu, kad mano kojos tvirtai stovėtų ant žemės. Nelaukiu, kad mane kas nors per gyvenimą neštų. Pati dirbu, tačiau priimu ir Vyrenijaus pagalbą – ypač, jei jis kurioje nors srityje yra stiprus. Jaučiu, kad mes esame partneriai.
Aišku, nuostabu, jei vyras yra meistriškai įvaldęs materiją. Pavyzdžiui, tai, kad Vyrenijus turėjo gongus, man atvėrė galimybę jais groti. O jis, kol dar nebuvo su manimi, nemąstė taip giliai apie santykių psichologiją. Taigi, nebūtų galėjęs vesti seminarų poroms. Kai susijungėme į vieną erdvę, mums atsiskleidė naujos galimybės.
Autorė Ginta Gaivenytė
Fotografijos iš asmeninio Ramunės albumo
Naujausi komentarai