Viena socialiai naudingiausių patirčių buvo darbas banke. Na, žinote, poetas ir bankas nelabai dera. Tiesiog tuo metu reikėjo dirbti, visa tai buvo laikina, bet visumoje ši patirtis labai naudinga. Ilgą laiką nesinorėjo atskleisti, jog esu poetė, nes ne paslaptis, jog į poetus, ypač bankuose ir kitose didelės atsakomybės reikalaujančiose įstaigose, žiūrima ne itin rimtai – bus mat išsiblaškęs, išplaukęs į kitą pasaulį, keistas, nepatikimas lyg atskridęs iš kitos planetos. Deja, ilgainiui visiems paaiškėjo, kad esu poetė, ir pradžioje į mane buvo pažvelgta tik su kreiva šypsenėle. Tačiau vėliau viskas susiklostė sklandžiai. Puikiai atlikdavau savo darbą, su visais sutardavau ir žmonės pamatė, kad tie poetai nėra jau tokie neprognozuojami.
Kartą banko jubiliejaus proga net parašiau 76 akrostichus savo kolegoms bankininkams, kas juos labai nuoširdžiai pradžiugino. Gražiai surimavau žodžius, iš kurių pirmosios raidės kiekvienoje eilutėje sudarydavo to žmogaus vardą.
Statistiškai yra žinoma, kad poeziją skaito gal tik 1% pasaulio žmonių. Dar kokiam 1% žmonių poezija yra suprantama, nors skaito ją retai.
Kūryba atskleidžia magišką, slėpinių kupiną pasaulį. Tai yra šventa sritis, pakylėjanti virš kasdienybės, nukelianti į kerintį fantazijos pasaulį. Kūryba yra aukščiau pačio kūrėjo, visų jo asmeniškumų. Ji kompensuoja visus trūkumus. Menas – tai atviras įkvėpimo šaltinis visiems, norintiems pakylėti savo gyvenimą virš kasdienių problemų ir prisiliesti prie pačios amžinybės. Šiandien pabandysime bent truputėlį praverti tą šaltinį, kad jis taptų dar lengviau prieinamesnis ir palukštensime ne vieną svarbų klausimą, kuris suteiks ne tik peno pamąstymui ir iš to iškylančią dar gausesnių klausimų laviną, bet taip pat įkvepiantį aiškumą, kad viskas yra kur kas paprasčiau, nei dažnai esame linkę manyti.
Manau, kad vienatvė – neišvengiama kiekvieno menininko tapatybės ir jos formavimo proceso dalis. Tik visiškoje tyloje išgirstame geriausiai derančią melodinę liniją, netikėčiausią poetinę frazę. Kaip pasakytų žymūs praėjusių amžių kompozitoriai, muzika – tai ne natos, o pauzės tarp jų.
Esu poetė lyrikė (ir nematau čia jokios gėdos, nors daugeliui tai galbūt siejasi su sentimentalumu), tad turbūt natūralu, kad esu įsimylėjusi Romantizmą, visas jo estetines, socialines, kultūrines vertybes ir tuometinių meninių pažiūrų visumą. Tai paaiškina, kodėl esu linkusi idealizuoti – tiek žmones, tiek reiškinius, tiek meno rūšis. Būtent dėl šios priežasties socializuotis mėgstu meniniais/egoistiniais tikslais: kad pasisemčiau kūrybinės energijos iš žmonių, bendruomenių ar skirtingų aplinkų, o vėliau, jau visiškos vienatvės aplinkybėmis, paversčiau šias idėjas į poeziją.
Su realybe idealizuojamų asmenų ar objektų atitikmuo mano kūrybinėje sąmonėje neišvengiamai prasilenkia. O nusivilti nemėgstu, tad pirmenybę visada teikiu vienatvei. Ten aš patiriu dvasinę harmoniją ir poetines kulminacijas, tad specialiai jos jaukintis nereikia. Jaukintis tenka tik žmones (tarp jų – ir menininkus, ypač juos). Dažniausiai pavyksta, tačiau vienatvė yra būtina sąlyga net slapčiausioms poetinėms ir realistinėms patirtims įsisąmoninti ir vėliau suteikti joms žodžio pavidalą.
Performansai yra viena mėgstamiausių mano kūrybinių dalių, kuriuose išeini į kontaktą su publika, visuomene, plačiuoju pasauliu. Intensyvus kūrybinis darbas vyksta ne vien kuriant poeziją užsidarius savo kambariuke, bet ir bendraujant, vedant kūrybinius pasirodymus. Kaip aktyvi poetė esu linkusi daug bendrauti su žmonėmis – tai įneša naujų vėjų, naujų idėjų į gyvenimą ir yra kaip kūrybinės energijos mainai. Daug kūrybinės energijos gauna tiek žiūrovai, tiek aš pati, mes keičiamės įkvėpimu vieni su kitais.
Dažniausiai mėgstu skaityti nedidelei bendruomenei, kurioje susidaro tam tikras jaukumo, intymumo pojūtis. Tada žavingesnė būna ir kūrybos galia. Muzika taip pat turi ypatingą poveikį – be jos būtų ne taip. Jaukūs knygynai, senoviniai kambariai su paveikslais ir knygų lentynomis – tai tos vietos, kurios atspindi aukštą kultūrą ir yra tinkamiausios poezijai skambėti per jų senovines sienas. Tose vietose iškilmingiau nusiteikia ir pats klausytojas. Menas turi būti kažkas, kad priverčia žmogų suklusti, pasitempti, todėl labai svarbus yra jo pateikimas. Žmonių masės su didelėmis moderniomis salėmis ir perdėtas populiarumas manęs netraukia – ten jau dingsta visas žavesys.
Man svarbu, kad žmonės įsigilintų, giliau pajustų kūrybą. Performansų metu mėgstu ne tik skaityti kūrybą, bet ir bendrauti su publika, uždavinėti įvairius provokuojančius klausimus ir su didžiausiu susidomėjimu laukiu žiūrovų atsakymų. Menas juk tampa menu tik tada, kai yra gyvas, kai sąveikauja su auditorija, o ne dūla stalčių lentynose.
Mane labai jaudina pats siekiamybės procesas. Pasiekus kažką tampa nebeįdomu, tokios temos atsispindi ir kūryboje. Temos, be abejo, nuolat keičiasi ir tai priklauso nuo esamų gyvenimo patyrimų. Visada norisi perteikti kažką naujo. Metaforas ir įvaizdžius mėgstu rinktis netradiciškai. Tokios metaforos kaip „meilės akys“, „širdies balsas“ vartojamos nebent ironiškai. Mano turima pasaulio vizija tragiška, pesimistiška. Kūryboje netiesiogiai atsispindi užslopinti poreikiai, instinktai.
Mane asmeniškai labai žavi mitologijos menų sąveika. Gana dažna mano kūrybos tematika yra uždrausta meilė. Tai dažnai itin painios ir komplikuotos situacijos, kuomet meilės pasiekti neįmanoma. Figūruoja sakralinės temos atstovai dvasininkai, arba vedę vyrai, kuriuos vilioja jaunos moterys.
Kodėl apie tai rašau? Psichologai galėtų teigti, kad vis dar nesąmoningai bandau susigrąžinti tėvo meilę, nors tai netiesa, nes mano santykiai su tėvu visuomet būdavo geri. Tiesa, anksti netekau motinos, todėl santykis su moteriškumu pažeistas ir šis tragizmas netiesiogiai atsispindi kūryboje. Tai ir mažų detalių sureikšminimas, hiperbolizmas, derealizacija. Visuomet smagu iškonstruoti realybę ir sukurti ją visai kitokią, negu ji yra iš tiesų.
Tad nereikėtų visko, ką rašau, priimti kaip realybės. Žmonės dažnai manęs klausia ar tai, kas parašyta, buvo iš tikrųjų. Žinoma, kad ne, nebūtinai. Viskame slypi daug fantazijos, be kurios nebūtų ir kūrybinio žavesio. Kūryba nėra pilkas realybės atvaizdavimas. Žinoma, ji turi tam tikrą realybės pagrindą, tačiau turi pakylėti, įnešti šviežią oro gūsį į žmogaus gyvenimą.
Ir kita vertus, daugelis išgyvenimų turi įtakos kūrybai. Todėl griežtai prieštarauju, kad reikia atsieti kūrėjo biografijos detales nuo poezijos. Tai neatsiejami dalykai, nes asmeniniai išgyvenimai turi įtakos.
Dangaus kūnai suteikia man labai daug įkvėpimo. Mes stebime Visatą ir matome kaip sprogsta žvaigždės, formuojasi naujos galaktikos. Visur pilna ribinių situacijų, kurias sunku suvokti. Sprogimai ir nauji gimimai formuoja naujas pradžias, todėl Visatoje jokių ribų nėra.
Tačiau nors ir gyvename Žemėje, kuri yra tos pačios Visatos dalis, visuomenė yra prikūrusi begalę tabu bei įvairių ribų. Visa tai dirbtina. Ribos, sugalvotos visuomenėje, yra absurdiškos. Be abejo, tam tikra tvarka yra būtina, tačiau dažnai toji tvarka išvirsta į tabu ir prietarus. Žmonės dažnai man sako – Egle, tau jau 30 metų, o tu dar neturi šeimos, nesituoki, dirbi tik pagal individualios veiklos pažymėjimą, suprask – nedarai to ir to, kas visuomenėje priklausytų. Tačiau viskas gyvenime juk turi vykti natūraliai ir nieko nepagreitinsi.
Taip ir menas – jis turi provokuoti, šokiruoti, griauti senas struktūras, peržengti visas ribas, skatinti suvokimą, jausmų gylį. Ribinės situacijos pasireiškia tuomet, kai pasiekiama ir sulaužoma riba, įvyksta tas kosminis sprogimas. Mes nustatome žodžiais tam tikras ribas, tačiau dažnai pamirštame, kad žodžiai tėra sukurtos sąvokos – jie patys riboti. Žodžiai gali tik labai sąlygiškai perteikti mintis. Ribos irgi yra tik žodžiai – jos išgalvotos. Todėl konservatyvi ir susikausčiusi visuomenė man niekuomet nebuvo ir nebus pavyzdys.
Kalbant apie įkvėpimą, tai dar galima būtų paminėti mąstymo struktūras, kuriuos formuoja mūsų mąstymą. Jas kartas nuo karto derėtų atnaujinti. Kai pirmą kartą nuvykau į Italiją – tai buvo pirmoji vakarų pasaulio šalis, kurioje teko lankytis –išsilaisvinau iš visų postsovietinių sustabarėjimų. Chaotiška Italijos struktūra labai gerai išlaisvina nuo darbų, nuo rėmų, leidžia atsipalaiduoti. Ten prasiveržia kūrybinės galios!
Kūrėjas supranta, kad gali kurti ką nori ir kad kūrybai jokių ribų nėra. Žinoma čia svarbu išlaikyti balansą. Kūrėjas giliau negu bet kas kitas suvokia realybės ribotumą, todėl trokšta kompensuoti tą ribotumą per kūrybą ir sąmoningai sutirština spalvas. Menininkui niekada neužteks vien to, ką jaučia pats, jis norės praturtinti savo patirtis supindamas jas su kitų žmonių patirtimis ar išgalvotais dalykais. Potyriai poezijos lygmenyje juk būna kur kas tikresni, stipresni nei kasdieniame gyvenime, todėl norisi juos išgyventi giliai, neribotai, taigi, kurti laisvai ir neribotai.
Kiekvienam kūrėjui visuomet bus svarbu intuicija ir empatija, gebėjimas giliai įsijausti į kitus žmones, jų patirtis, įvairius gyvenimo reiškinius. Bet kurio kito žmogaus būseną, įsigilinus į ją, galiu paversti eilėraščiu, perteikti ją kūrybine forma.
– Pakalbėkime apie kiekvienam kūrėjui šventus miestus – jie artimi ir tau. Kokie gi yra mistiškųjų Venecijos ir Paryžius įvaizdžiai, kokius slėpinius slepia miestai šie?
Venecija yra menų sostinė. Ji žavinga savo kaukėmis, tamsiu kanalų vandeniu ir nežinomybe – niekada negali žinoti, kas slypi už kito šviesios saulėtos gatvės kampo, nežinai kur tave nuplukdys keistas irklininkas. Paviršius ir kaukės yra gražu, o kas po jomis slypi nežinai. Gal tai tik paprastas buities žmogus. Viskas yra apgaulinga, buitiška, kasdieniška. Tas nežinomumo slėpinys ir intriga žavi labiausiai.
Parašykite man eilėraštį pirštais
ant klaviatūros
sakydavo
Frederikui Šopenui
ŽoržSand
parašykite man
sakydavo
Venecijos žvakėmis
židiniui
palėpėje
kažkur prie upės
parašykite
ar bent pažadėkite
kad parašysite
aš jus skaitysiu
Venecijos kaukių
bemiegėmis akimis
atmerkusi
kiekvieną knygą
ties išplėštu puslapiu
aš į jus
kiekvieną neišplauktą naktį
gondolomis
irsiuosi
aš savo pirštais
po vandeniu
grosiu jus
visose klaviatūrose.
Paryžiuje studijavau su Erasmus programa. Paryžius yra tikra visų romantikų įkvėpimo viršūnė. Romantizmas, sentimentai, trapiausi ir labiausiai pažeidžiami jausmai, lyriškumas – visu tuo kvėpuoja šis miestas. Žinoma, yra dvi pusės. Man pačiai teko matyti visokius pavojingus žmones, purvinus aprašinėtus metro tunelius ir daug kitokių dalykų, kurie nuteikia nebe taip romantiškai ir idealistiškai. Tačiau pripažinkime – kartais gyventi atvirukuose yra geriau nei realybėje. Iš kurgi daugiau pasisemtumėme įkvėpimo? Tikrai ne iš skubančių žmonių masių ir grėsmingų tunelių. Pačios romantizmo idėjos nėra banalios ir jos niekada nebus sugadintos. Kas norės, tas atras romantinę Paryžiaus dvasią jo senajame palikime.
– Kokie yra tavo didžiausi įkvėpimo šaltiniai? Iš kokių kūrėjų darbų semiesi įkvėpimo?
Tai būtų XIX a anglų literatūra: Čarlzas Dikensas, Viljamas Tekerėjus, Baironas, Viljamas Vordsvortas. Svarbu nepamiršti ir gimtosios šalies literatūros. Labiausiai patinka naujųjų laikų poetai Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis ir kiti. Etapais jaučiu nostalgiją senajai Lietuvos praeičiai bei gamtai. Patinka ir Adomo Mickevičiaus kūryba, ypač jo sonetai.
Vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių yra muzika, dievinu ir paveikslus. Ne paslaptis, jog bet kokia meno rūšis: ar tai būtų muzika, ar tapyba, ar poezija, yra stipresnė tada, kai sąveikauja su kitomis meno rūšimis – jos viena kitą praplečia ir papildo. Todėl poetas visada semiasi įkvėpimo ir iš kitų meno rūšių.
Stipriausią įtaką mano kūrybai daro būtent muzika. Dievinu muzikantus, ypač pianistus. Parašiau eilėraštį apie rankas, būtent apie pianistų rankas, kurios yra labai trapios ir paslaptingos:
Jų rankos
Jų rankas visada nedrąsu liesti
sužeisti baisu
atšaldyti ar ne laiku paleisti
pernelyg stipriai suspausti riešą
įbrėžti nagu ar žiedu
kad neskaudėtų
kad randų neliktų
kad neišteptų kraujas
priešaušrio baltumo pirštų
jų rankos
visada nepagydomai trapios
net žiūrėti į jas nedrąsu
kad nenudegintų plėšriai
žemiškas mano
žvilgsnis
ir nepaslystų pirštai
pačiu netinkamiausiu metu
jų rankos
visada nepavydėtinai jautrios
net žodžiu jas įžeisti lengvai
galėtų nesubtili mano
rolė
akompanimento statusas
išgąsdinti jas galėtų
vienu neapdairiu apkabinimu
ir rankos slėpsis
ir saugosis
baugu bus žiūrėti
kokios didelės
kokios paklaikusios akys
dangstosi
neapgalvotu ranku gestu
dar pastebės kas
išgąstį
ilgesį
ir netgi
aritmiškai žalią gaisrą
kaip tada
rankos pasiteisins?
Jų rankos
visada neprilygstamai
baikščios
lyg drovėtųsi prisipažinti
kokią slepia savyje
jėgą.
Toks yra gyvenimas ir viską tereikia atlikti lengvai ir žaismingai. Tuomet tave vedanti jėga visuomet lydės ten, kur tau reikia.
Pabaigai belieka pasakyti, jog svarbu neužslopinti savo kūrybinės energijos. Jei jauti, kad nori ir gali kurti, tai ir kurk. Negalvok apie rezultatą, apie tai, kaip viskas turėtų susiklostyti, apskritai negalvok, kaip turėtų būti. Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kas įžiebia, be ko negali gyventi. Kurdamas palaipsniui įgausi savitą braižą ir profesionalumą, pritrauksi bendraminčius ir tuos žmones, kuriems tavo kūryba bus artima. Tai yra didžiausias džiaugsmas.
Eglė Kirilauskaitė – jaunosios kartos poetė, lyrikė, performatyviosios poezijos atstovė, vertėja, redaktorė, kultūros vadybininkė
Autorius Dominykas Raudonius
Nuotraukos iš asmeninio Eglės albumo.
Naujausi komentarai