Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu detektyvus“
Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.
Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18 a. pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.
Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19 a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m.
Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.
Kodėl raganos tapo tavo romanų herojėmis? Ką jos tau reiškia?
Raganas kiekvienas iš mūsų įsivaizduojame skirtingai. Tai be galo platus paveikslas, kurį mums pateikia mitologija, kultūra, istorija, kino filmai, net animaciniai filmukai. Dažniausiai vaizduojama sena skarmaluota senutė, gyvenanti voratinkliais apaugusioje trobelėje, ar jauna, seksuali gundytoja, arba šelmiška mergaitė, magijos pagalba susitvarkanti visas paauglystėje iškylančias problemas, taip pat kortas dėliojanti būrėja arba paprasta eilinė moteris, niekam nematant praktikuojanti pagonišką magiją savo namuose.
Pasaulyje raganų tikėjimai, tokie kaip Wicca, tampa vis populiaresni. Juos praktikuoja tūkstančiai žmonių. Narius žavi tai, kad raganiškieji tikėjimai patys liberaliausi, juose žmogus turi visišką pasirinkimo laisvę. Jie neturi griežto taisyklių rinkinio, kaip turėtų elgtis ar kuo tikėti šamaniškomis tradicijomis besidomintis žmogus, pagrindinis priesakas – nekenkti kitam. Jų šventės remiasi Mėnulio ir Saulės ciklais, savo ritualais jie stengiasi pagerbti Žemės grožį. Raganomis save vadinantys žmonės tiki, kad gamta šventa ir kiekvienas akmenėlis, žolynėlis ar vandens telkinys turi savo dvasią. Šis tikėjimas labai siejasi su judėjimais, sprendžiančiais Žemės ekologines problemas. Tiesa, raganų medžioklės metais sukurti mitai, bauginimai ir siaubo pasakos vis dar gyvi kolektyvinėje atmintyje ir su istorija nesusipažinusiam žmogui net mūsų laikais kelia baimę ir atmetimo reakciją.
Mane labai stebina mūsų kultūriniai paradoksai – kai žmonės, sustoję į ratą ir garbinantys gamtos šventumą, vadinami pavojingais keistuoliais, o tie, kurie miškuose atsikrato savo šiukšlių, ar į vandens telkinius supila ištisų gamyklų atliekas, laikomi normaliais. Gal nelabai gerais, tačiau normaliais.
Ragana, kaip mitologine būtybe, aš domėjausi nuo paauglystės, o apie Wicca ir panašius judėjimus sužinojau maždaug prieš dešimtmetį. Su didžiule nuostaba suvokiau, kad raganos patys taikiausi ir tolerantiškiausi dvasingumo ieškantys žmonės. Jie neieško naujų narių, neturi „valdžios“, toleruoja kuo įvairiausius įsitikinimus. Juk mes įpratę, kad tikėjimų dogmos labai griežtos.
Kaip paneigtum mitą, kad ragana blogio simbolis? Ko dabartinė visuomenė nežino apie raganas?
Kiekvienas, bent kiek pasidomėjęs istorija, gali suprasti, kaip ir kodėl raganos buvo padarytos blogio simboliu. Vis dėlto, mažai susimąstome, kad tuo pačiu metu ir moteris buvo padaryta blogio, kaltės ir menkumo įsikūnijimu.
Mums atrodo, kad raganų teismai, tikėjimas nužiūrėjimais ir puotomis su velniais buvo labai seniai, viduramžiais ir mūsų moderniai visuomenei neaktualūs. Pradėjusi rašyti apie raganas, supratau, kad mūsų visuomenėje labai gyvas ir svarbus šis įvaizdis, o raganas deginančių laužų atšvaitai dar ryškūs kolektyvinėje atmintyje.
Į žodį „ragana“ visi reaguoja skirtingai – su baime, pasibjaurėjimu, smalsumu, susižavėjimu. Vis dėlto, raganų istorija – tai moterų istorija. Nors dabar nė viena moteris neįsižeidžia pavadinta ragana, tačiau, nesusimąstome, kad noras įtikti, patikti, nutylėti, nepasirodyti keista, taip pat baimė būti vieniša ir senti, gali būti nulemta tris šimtus metų trukusių raganų medžioklių. Juk paskutinės raganos buvo sudegintos ne taip seniai – aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Nors sakoma, kad tarp nužudytųjų buvo ir vyrų, tačiau nedaug ir dažniausiai dėl ryšių su raganystėmis apkaltintomis moterimis. Nukentėjusiųjų skaičius nėra tiksliai žinomas, manoma, kad iki šimto tūkstančių, tačiau tai bene vienintelės istorinės žudynės, apie kurias kalbama… su šypsena ir pajuokavimais.
Kokia tavo knygos „Tapk ragana (jei nori)“ esminė žinutė?
Rašydama šią knygą daug galvojau apie moteris. Trokštu ir linkiu, kad jos atgautų savo galias, kurios istoriškai buvo atimtos. Nors moterys jau išsikovojo daug oficialių teisių, tačiau joms sudėtinga atgauti sunkiau apčiuopiamas vidines galias, tokias kaip: pasitikėjimas savimi, meilė sau ir kūnui, ištikimybė įsitikinimams, savo norų suvokimas ir drąsa jų siekti, tikėjimas, kad esi verta meilės ir visa ko geriausio tiesiog todėl, kad esi, be didžiulių pastangų to nusipelnyti. Nors šios galios dabar mirga visuose moterims skirtuose žurnaluose ar televizijos laidose, tačiau visuomenė vis dar kartoja, kad vyrai bijo stiprių moterų, todėl nepatartina tokia tapti. Kad moteris pati kalta, jei: prie jos priekabiavo, ją išprievartavo, jos vyras išėjo pas meilužę ar jei ji mažiau uždirba atlikdama tą patį darbą, kaip vyrai ir t.t. Galva apsisuka bandant susigaudyti tarp tokios daugybės vieni kitiems prieštaraujančių patarimų ir reikalavimų.
Visur prikišamai rodoma, kad moters kūnas turi būti tobulas ir jis naudojamas kaip prekė ar priemonė kitoms prekėms parduoti. „Tapk ragana (jei nori)“ mėginau tarp eilučių parodyti, kiek daug yra aplinkos primestų norų ir tikslų, kuriuos kartais negalvodamos priimame kaip savo ir vykdome visuomenės užduotą programą, niekaip nesuprasdamos, kodėl jaučiamės tuščios ir nelaimingos. Juk buvome geros mergaitės ir klausėme visų patarimų…
Dirbdama mokykloje supratau, kad tas „smegenų plovimas“ prasideda nuo pirmos klasės – gabus/negabus vaikas, rimtas/nerimtas mokomasis dalykas, bendraujantis/atsiskyręs keistuolis ir t.t. Pavyzdžiui, jeigu vaikui labiau už kitus dalykus patinka piešti ir per pamoką susižavėjęs žiūri pro langą, mėgaudamasis medžių lapų atspalviais, formomis ir svarsto, kaip ant popieriaus išgauti šnarančių lapelių įspūdį – mokykloje bus labai sunku. Tėvai nuolat girdės, kad vaikas nedrausmingas, išsiblaškęs, negabus ir nesusikaupiantis. Kol pats tuo patikės.
Kaip manai, ar eilinis žmogus galėtų regėti ir jausti nematerialųjį pasaulį? Gal tai ir būtų tikrasis sąmoningumas?
Kiekvienas žmogus jaučia neregimąjį pasaulį. Problema ta, kad mes jį suvokiame šiek tiek (arba smarkiai) iškreiptai. Prisižiūrėję filmų manome, kad neregimasis pasaulis turi pasirodyti su dideliais garso ir vaizdo efektais. Tikimės, kad vaiduoklis pasirodys su permatomu kūnu, raganos skraidys ant šluotų ir garsiai, piktai kvatos, o magija užsiimantis žmogus mojuos burtų lazdele, norėdamas pasidaryti arbatos. Laukdami tokio šou, nepastebime ar nevertiname tylių, tačiau be galo svarbių dalykų, vykstančių aplink mus (o dar svarbiau – mūsų viduje) kiekvieną akimirką.
Mes visi jaučiame aplinkos ir kito žmogaus skleidžiamą energiją, reaguojame į ją, tik ne visada atsižvelgiame į šiuos pojūčius. Ieškodami sąmoningumo žmonės taip pat kartais ieško stiprių įspūdžių, eina į vieną dvasingumo seminarą po kito. Svajoja plika akimi matyti energetinio lauko spalvas, auras ir čakras. Ir dažnai čia suklumpa, pradėję iš aukšto žiūrėti į kitus, ne tokius „dvasingus“ ir „nušvitusius“. Juk kaip dažnai socialiniuose tinkluose galime pamatyti diskusijas, kuris pašnekovas aukštesnės sąmonės, o kuris žemesnės!
Ne visai maloni tiesa yra ta, kad kartais eilinis, mažai išsilavinęs žmogelis gali būti kur kas sąmoningesnis už tuos dvasingumo seminarų lankytojus, jei jis nesusimąstydamas skuba padėti papuolusiam į bėdą, myli savo šeimą ir vertina jų meilę, gerbia maistą, kurį valgo ir gamtą bei kiekvieną padarą joje. Ir visa tai daro natūraliai, be patoso. Mums sunku susitaikyti, kad kartais svarbiausios paslaptys yra labai paprastos ir kasdieniškos.
Iš kur semiesi informacijos apie magiją? Ką intriguojančio pavyko sužinoti?
Anglų kalboje yra du žodžiai, reiškiantys magiją. Antrąjį sukūrė raganos, kad atskirtų skirtingas magijos rūšis. „Magic“ reiškia tą magiją, kurią rodo iliuzionistas scenoje.
„Magick“ – tai magija, kurią kuria raganos. Ji subtili, sunkiai apčiuopiama, tačiau be galo smagi meno forma. „Magick“ kuriama pasitelkiant dvasias ir deives, mėnulio ir saulės ciklus, savo mintis, jausmus ir ketinimus bei papuošiama materialiais atributais – žvakėmis, gėlėmis, kristalais ir t.t. Norint teisingai atlikti tokią magiją, reikia žinių, o tam jau yra prirašyta daug knygų. Galima informacijos semtis iš mokytojų ir susirasti tuo užsiimančią raganą, kuri įkvepia ir žavi, ar klausytis įrašytų paskaitų. Tačiau be galo svarbi ir asmeninė patirtis, todėl raganos rekomenduoja turėti savo burtų ar Šešėlių knygą, ir į ją susirašyti tuos dalykus, kurie veikia būtent tau. Kaip ir rašymas, magija reikalauja daug individualaus santykio su kuriamu dalyku.
Kurios knygos rašymas buvo pats įsimintiniausias? Ką teko patirti?
Kaip vienoje šeimoje gimsta skirtingi vaikai, taip ir knygos būna skirtingos – kiekviena su savo charakteriu, užgaidomis ir tikslais. Vienos knygos rašant „slysta“ lengvai ir sklandžiai, pirštai vos spėja paskui mintis, o kitos ožiuojasi ir nenoriai atsiskleidžia.
Įnoringiausia man pačiai buvo „Tapk ragana (jei nori)“. Visų pirma, pradėjau rašyti visai kitą knygą, ne apie raganas. Kai jau buvau smagiai įsivažiavusi, vieną vėlų vakarą berašant į mano mintis „atėjo“ raganos – mitinės, mistinės, archetipinės. Tuomet tas, kiekvienos moters viduje slypinčios, pagonių pramotės balsas ėmė šnabždėti: rašyk apie mus. Su raganomis nepasiginčysi. Teko atidėti jau pradėtos knygos rašymą ir imtis naujos.
Dabar man sunku pasakyti, kas ką labiau rašė – ar aš knygą, ar knyga mane. Ją kuriant su manimi įvyko daug pokyčių, suvokimų ir smagių mistinių nutikimų. Pavyzdžiui, vieną vasaros naktį sėdėjau po žvaigždėtu dangumi ir mąsčiau apie tuo metu rūpimą, su knyga susijusį klausimą. Žinojau atsakymą, tačiau abejojau. Tokiu atveju žmonės dažnai kreipiasi į Visatą ar Dievą, ir aš ištariau: „Duok man ženklą“. Laukiau atsakymo, tačiau, aišku, aplinkui tebuvo rami, tyli naktis. Atsidusau, įsijungiau telefoną ir pasitikrinau paštą. Ten vienos leidyklos naujienlaiškyje buvo pranešimas apie pasaulyje žinomos, viešos (nes dalis žmonių vis dar vengia atvirai kalbėti, kad tuo domisi) raganų žynės, šamanės Phyllis Curott išleistą knygą ir pridėtas vaizdo įrašas. Įsijungiau, o įrašo pabaigoje raganų žynė sako: „Tai, kad tu žiūri šį vaizdo įrašą ir yra tas ženklas, kurio ieškai“.
Kitas, įdomesnis nutikimas, įvykęs rašant, buvo vieno iš veikėjų prisistatymas man, kaip autorei. Tą kartą rašiau ranka į sąsiuvinį, užsirašinėjau veikėjų dialogą, kai staiga, nei iš šio, nei iš to kraujo lašas iš nosies kaptelėjo ant rašomų žodžių. Ir aš supratau – juk šis herojus energetinis vampyras! Kalba ir elgiasi kaip vampyras, kokių kiekvienas iš mūsų esame sutikę gyvenime. Tikriausiai man gana neblogai pavyko atskleisti vampyrišką liniją knygoje, nes vienas skaitytojas pakomentavo, jog veikėjas toks panašus į jo močiutę, kad skaitant jam kilo šiurpai.
Lavisa Spell – trijų meilės romanų ir dėkingumo dienoraščio autorė. Pirmoji raganiškosios serijos knyga „Būti (su) ragana“ išleista 2016m. Prie šios knygos išleistas dėkingumo dienoraštis “Mano gyvenimo stebuklai” (2016m.) kaip Šešėlių knygos pradžiamokslis. Romanas “Meilėje kaip kare” pasirodė 2017m. Seriją apie raganas pratęsė “Tapk ragana (jei nori)” (2019m.). Šis romanas pristatytas 2020m. tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Daugiau informacijos tinklalapyje www.lavisaspell.lt
Noriu, kad skaitytojas, savo brangaus laisvalaikio metu pasirinkęs mano knygą, smagiai leistų laiką ir užsimirštų, pasinėręs į žodžiais pinamą aistros ir magijos kupiną istoriją. Kad užvertęs knygą jaustų malonų virpesį krūtinėje, lyg po romantiškos melodijos. Ir kad tuo pat metu jo galvoje nuskambėtų keletas svarbių klausimų apie savo paties gyvenimą.
Naujausi komentarai