Tomas Gudėnas: „meilės generavimas ir dalinimas – tai gražiausia, ką žmogus gali pasiekti šiame gyvenime“

Kokios priežastys jus atvedė į jogos kelią? Ką joje radote?

Mane į jogą atvedė įvairios, įdomios ir netgi sunkios gyvenimo patirtys. Prieš jogą dirbau kaskadininku ir parkūro atletu. Tai tokia sporto šaka, kai žmonės laipioja sienomis, šokinėja nuo stogo ant stogo ir atlieka kitus akrobatinius triukus. O kaskadininkai daro sudėtingus, pavojingus judesius, tačiau dėl kūno ir proto treniruočių, tą pavojų sumažina, palikdami žiūrovams ir sau tik įdomumą bei džiaugsmą.

Ši įdomi veikla – viena iš vaikystės svajonių. Tačiau bėgant laikui pastebėjau, kad to džiaugsmo lieka vis mažiau, atsiranda daugiau traumų ir darbo vien dėl atlygio. Pastebėjau, kad netgi mėgiama veikla nustoja džiuginti, jei ja užsiimi tik dėl pinigų. Tada supratau, kad visas mano dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip palikti įspūdį kitiems. Juk nuo to, ar žmonės susižavės ir nustebs, priklausė mano atlyginimas, darbo pasiūlymai, kelionės ir visos kitos galimybės.  

Palaipsniui pradėjo dažnėti traumos ir kilo daugiau noro pasipuikuoti, kažką įrodyti kitiems bei tapti įžymiu. Taip pradėjau jausti daugiau melancholiškų, depresyvių emocijų ir kūno sunkumo dėl patirtų traumų. Atsirado didesnis potraukis alkoholiui ir norėjosi tarsi pasiilsėti nuo gyvenimo.

Sunkumas kūne tapo pagrindine paieškų priežastimi. Kai pradėjau karjerą, manyje degė vidinė ugnis. Jaučiau lengvumą, veržlumą, nes visi tie pavojingi triukai buvo mano svajonės ir aistros tobulėti dalis.

Tada supratau, kad visas mano dėmesys buvo sutelktas į išorinį kūno valdymą. Ėmė trūkti kažkokio vidinio, nematomo ir sveikesnio santykio su savimi. Pradėjau domėtis, kodėl taip yra.

Ieškojau atsakymų įvairiuose menuose, dvasiniuose mokymuose, filosofijoje ir moksle. Norėjau suprasti, kodėl žmonės kartais jaučiasi blogai, o kartais gerai. Kodėl tie patys dalykai vieniems suteikia įkvėpimą, sveikatą o kitiems depresiją, ligas. Ir suradau vidinį pasaulį, į kurį nuo vaikystės nelabai žiūrėjau.

Taip pat atradau daug įdomių veiklų, kurių visai nežinojau arba į jas kritiškai žiūrėjau. Šioms paieškoms padėjo mano ankstesnysis darbas, dėl kurio galėjau keliauti, dalyvauti įdomiuose renginiuose, konferencijose, mokymuose. Per tas keliones susipažinau su joga ir meditacija.    

Jogoje radau daugiau galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir pajaučiau, kad mano viduje ištisa visata įvairių pojūčių, patirčių, minčių, jausmų. Savyje galiu kurti gerą savijautą, nepriklausomai nuo to, ką pasakys kiti. Tapo nebesvarbu ar pagirs, ar sukritikuos, ar duos gerą atlyginimą, ar išvys lauk. Pasidarė daug svarbiau būti nuoširdžiam ir padaryti geriausia, ką galiu.

Pastebėjau, kad daugelis žmonių stringa su savo tikslais ir svajonėms, nes per daug susikoncentruoja į savo įvaizdį, į tai ką pasakys kiti.

Tuo tarpu joga ir meditacija man suteikė sugebėjimą pamatyti savo vidinį pasaulį, jame kurti laimę, džiaugsmą, išmintį, kurią dabar pritaikau kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Kuo dabar užsiimate? Kodėl apsistojote Indijoje?

Vykstant vidiniams pokyčiams ir esminių atsakymų paieškoms, apkeliavau daugybę šalių, dalyvavau įvairiuose mokymuose, konferencijose, jogos užsiėmimuose, perskaičiau šimtus knygų, ieškodamas kur gi ta tiesa ir plačiausias, realybę atitinkantis požiūris.

Dvasingumas dažnai nėra toks tikslus, kaip mokslas. Nes jame kalbama apie vidinę, subjektyvią patirtį. Dėl to skiriasi Koranas nuo Biblijos, nes kiekviename iš jų pranašai pasakoja apie savo asmenines dvasingumo patirtis. Ir lygiai taip pat skirtingose jogos mokyklose bei kryptyse yra tam tikri niuansai. Visi mokymai skirti išsilaisvinti iš kančios, realizuoti savo potencialą ir patirti šio gyvenimo palaimą.

Tyrinėjau įvairių mokymų formatus, kol pagaliau patekau į Indiją ir suradau savo jogos mokytoją. Jis galėjo atsakyti į klausimus, į kuriuos niekur kitur neradau atsakymų. Mokytojas nuo pat vaikystės meditavo, gyveno su iškiliausiais meistrais ir apkeliavo visą Indiją. O kaip žinome, šioje šalyje sukaupta didžiausia pasaulyje išminties biblioteka. Ji mokina besąlyginės meilės, sąmonės aukštumų siekimo, psichinės, fizinės ir dvasinės gerovės, lavina intelektą ir ryšį su gyvąja gamta.

Man nelabai įdomi abstrakti filosofija, nes jos negalima patirti. Daug įdomesnės pritaikomos žinios, dėl kurių padėtis Žemėje gerėtų – liktų mažiau smurto, ligų ir kančios. Kad atsirastų daugiau draugiškumo ir klestėjimo.

Praktiškai pritaikant išmintį gimsta palaima. Mokytojo vedamas atlikau konkrečius, nurodytus veiksmus ir organizme vyko biocheminiai pokyčiai, tada sąmonės galimybės padidėjo ir galėjau matyti tas spalvas ir pasaulio reiškinius, kurie man anksčiau buvo nematomi. Kodėl tai įmanoma? Kol smegenys neveikia pilnu pajėgumu, jaučiam nuobodų, depresyvų gyvenimą, o nuoseklios praktikos pagalba jų pajėgumas padidėja ir požiūris į kasdienybę pasikeičia.

Mūsų smegenys, širdis ir visas kūnas yra instrumentas. Priklausomai nuo to, kaip mes juo naudojamės, keičiasi gyvenimo patirtis – ji bus kupina meilės arba atskirties skausmo.

Tai dėl to ir apsistojau Indijoje, nes niekur kitur nebuvau sutikęs mokytojų, taip gerai išmanančių žmonių jausmus, protą, sąmonės galias. Jie palaipsniui mokina, kaip patirti vis aukštesnę gyvenimo kokybę, pradedant mažiausiu materialistinio klausimu iki pat didingiausio dvasinio patyrimo.

Ar tikrai žmonės randa atsakymus ir ramybę Himalajuose? Kuo ši vieta ypatinga?

Šiuolaikinė Indija jau nėra tokia, kokia buvo prieš kelis šimtus metų, nes labai suvakarėjusi. Retas Indijos pilietis domisi tuo šlovingu šalies palikimu ir daugiau dėmesio skiria įvairioms naujoms technologijoms ir pramogoms. Tačiau tikrasis Indijos auksas yra išmintis – kaip pakeisti savo mąstymą, kvėpavimą, dėmesį, mintis, kad viduje būtų gyva meilė.

Tad kaip ir visame pasaulyje, Indijoje yra tuštybės.  Nebus taip, kad vos tik atvykę į Indiją lengvai rasite daug išminčių. Čia irgi daug šarlatanų – vieni sąmoningai apgaudinėja, kiti tik skaitę vieną knygą, pabuvę viename kurse ir dabar jau dėsto kitiems. Jie mano, kad daro gerą darbą, deja, kadangi gerai neišmano temos, dažnai tomis perduodamomis žiniomis klaidina. Tada susidaro sąlygos užsisukti dvasiniame ego.

Nesvarbu, kiek žmogus perskaitęs knygų ir išklausęs mokymų, jei žinios nėra pritaikytos praktiškai jokios naudos nebus. Tada viskas lieka tik teoriniame lygmenyje.

Jogos tikslas – praktikos pagalba patirti pokytį, o ne tik apie jį galvoti. Taigi Indijoje lengva pasiklysti ir patekti į vietą, kuri iš išorės atrodo labai saldžiai. Pavyzdžiui, prabangus ir gražus retrito centras, o jame sėdi koks nors auksu pasipuošęs guru, kalbantis malonius žodžius. Būdami gražioje vietoje žmonės jaučiasi geriau ir pradeda tikėti, kad jie progresuoja, nors iš tiesų pokytis nevyksta.

Dėl tokių paviršutiniškų dalykų labai nuvertėjo dvasingumo mokymai ir žodžio guru prasmė. Juk jie tik moko tuštybės ir gražiai praleidžia laiką. Tad nesvarbu – tai Indija, Amerika ar Lietuva. Visur gali būti ir išminties, ir apgavystės.

Tačiau didesnė tikimybė gerą kazino rasti Las Vegase, o ne Pakruojo rajone, todėl ir tikrus jogos mokymus greičiau rasite Indijoje. Klausimas tik kiek laiko praeis, kol Indija dar bus tuo išminties centru, nes dabar vis daugiau jos žinių paplinta po pasaulį.

Daug kalbate apie žmogaus struktūrą ir dvasingumą. Gal galite išskirti esminius aspektus, kas yra žmogus ir kas padeda save suvokti?

Savęs suvokimas nėra vienadienis dalykas. Jei atrodo, kad pilnai savęs nesuvokiate, nieko tame blogo nėra. Kai žmogus save suvoks, jam nebeliks poreikio gyventi, nes tai bus tarsi egzistencijos viršūnė. Tiesiog nebebus ką veikti, nes viską žinos apie šią visatą.

Tad svarbus tas atradimo procesas ir prabudimas nėra baigtinis dalykas, jis visada turi vykti. Mes nuolat nubundame kažkokiems dėsniams, kurių nepastebėdavome, nes visata nėra baigtinė. Ji tokia didelė, kad mums gali užtrukti tūkstančius metų, kol ją pažinsime.

Šiuolaikinis mokslas dabar jau daug žino apie žmones, pavyzdžiui, iš ko susidedame. Jau aišku, kad turime kūną, jį jaučiame ir jis yra sąmonės dalis. Bet daugelis žmonių tiki, kad jie ir yra tik kūnas.

Joga irgi nori užtikrinti, kad kūnas gerai funkcionuotų. Bet jogai ir dvasingumo mokytojai žino, kad mes neapsiribojame savo kūnais ir už fizinio kūno ribų yra kažkas daugiau. Juk kai jaučiame meilę ar pyktį, nematome šių emocijų. Fiziologiškai galima atsekti, kad tai skirtingi neuromediatoriai ir hormonai, koreliuojantys su meilės ar pykčio pajautimu. Bet tie hormonai nėra tas pats, kas jausmai. Jie jaučiasi, o hormonai aptinkami per mikroskopą. Tada galima teigti, kad dar viena sąmonės dalis – jausmai.

Taip pat žinome, kad yra mintys. O nuo mąstymo priklauso didžioji dalis mūsų gyvenimo kokybės. Vadinasi, ir mąstymą reikia tobulinti, visus psichologinius procesus ugdyti.

Jei nelaviname kūno, jis atrofuojasi, lygiai taip pat ir protas. Tačiau yra dar vienas sluoksnis – pasąmonės lygmuo. Jogoje vadinamas išminties sluoksniu – t. y. informacija, ne tik pasiekianti protą, bet ir  tapusi žmogaus dalimi. Tiksliau tai įgalinančios programos, tokios kaip disciplina, atsakomybė, arba naikinančios – savigrauža, kitų žmonių kaltinimas. Indijoje pasąmonė įvardinama vigjanamaja kosha arba agjanamaja kosha – teisingų žinių lygmuo arba neteisingų.

Taigi šiuos tris sluoksnius tyrinėja šiuolaikinis mokslas. Tačiau jogai išskiria dar du sąmonės sluoksnius, apie kuriuos šiuolaikinis mokslas kol kas nutyli, nes neturi priemonių joms patirti. Žmonės, kurie niekada nelavino savo jautrumo ir dėmesingumo, gali nesuvokti turintys šias dalis.

Vienas iš minėtų dviejų mokslo neištirtų sluoksnių – prana maja kosha – energijos lygmuo. Kai judiname kažką daugiau nei kūno raumenis ir jaučiame įvairius pojūčius nervų sistemoje – palengvėjimą ar pasunkėjimą, šilumą ar atšalimą, įvairius virpesius ir judesius viduje.

Nors mokslas vartoja energijos terminą – kinetinė, cheminė, potencinė, bet į jogoje minimą dvasinę energiją vis dar žiūri skeptiškai.

Jei išmokstam valdyti savo energiją, galime transformuoti jausmus. Pavyzdžiui, vietoje pykčio sukurti ramybę, vietoje baimės – drąsą.

Aukščiausias sąmonės lygmuo – ananda maja kosha – tai palaima. Kosha tarytum uždanga, arba kitaip – palaimos sluoksnis. Tai mūsų pačių sąmonės dalis, kurioje esame visiškoje ekstazėje. Kai kurie žmonės tai patiria per svaigalus, orgazmą, šokdami ar grodami muzikiniu instrumentu, piešdami. Jie nusikelia į tokią būseną, kurioje tarsi dingsta laikas. Tada viduje patiria nesibaigiantį džiaugsmo ir grožio srautą. Tomis akimirkomis atsiribojama nuo kūno, proto ir energijos ribų bei prisiliečiama prie tos beribės asmenybės dalies, kuri yra viso džiaugsmo ir meilės šaltinis. Ananda maja kosha persmelkia visą visatą. Vadinasi, kiekvienas šios Žemės žmogus gali būti laimingas.

Deja daugelis turime fizinio kūno sutrikimų, neigiamų emocijų, kartais energija neprateka ir nejaučiame lengvumo, ar mintys susipyksta su savimi, o kartais pasąmonė turi ribojančių įsitikinimų. Visa tai užstoja galimybę prisiliesti prie tos palaimos, kuri prieinama kiekvienam.

Jogos procesas nuima nereikalingas įtampas iš kūno, jausmų, proto ir pasąmonės, kad galėtume prisiliesti prie dieviškojo sluoksnio, kuriame jaučiame ryšį su kitais, atsiranda dėkingumas, atjauta, nuoširdumas, palaikymas, įkvėpimas. Kuo daugiau atsiveriame tai asmenybės daliai, tuo gyvenimas tampa šviesesniu.

Pasidalinkite giliausiomis įžvalgomis, kas tai yra dvasingumas ir ko jame ieškoti?

Dvasingumas yra mokslas apie mūsų patirtį. Seniau tai buvo vadinama siela, o dabar vadinama sąmone. Tačiau tai mokslas, kurio negalime apibrėžti skaičiais ir formulėmis. Jame kalbama apie transformaciją iš kančios į visišką palaimą, iš susipriešinimo į vienybę, iš neapykantos į meilę ir tame procese tūkstančiai skirtingų sąmonės lygmenų. Pavyzdžiui, vienas žmogus nuolat gyvena skausme, kitas pavyde, trečias kartais jaučia kaltę, ketvirtas jaučiasi normaliai, penktas dažnai jaučia įkvėpimą, šeštas patiria daug dėkingumo momentų ir absoliučią meilę, o septintas – beribėje ekstazėje. Dėl to kiekvienam iš jų dvasingumas bus skirtingas reiškinys.

Tam, kuris nuolat pyksta – dvasingumas padės išmokti nebepykti. Tam, kuris jaučiasi normaliai – dvasingumo užduotis patirti didesnį grožį ir įkvėpimą. O esančiam ekstazėje – matyti Dievą visur, kur jis yra.

Dėl to ir ginčijasi žmonės dėl dvasingumo sąvokos, nes kiekvienas yra skirtingoje fazėje ir nesupranta, esantys to paties evoliucinio proceso dalimi.

Man dvasingumas yra tas procesas, kai iš suvaržyto gyvenimo keliauju į ryšį su visata. Tada kyla natūralus noras rūpintis tuo, kas egzistuoja. Atsiranda dėkingumas už tai, kad esame ir kiekviena akimirka įsiprasmina, nebelieka kuo skųstis, ko bijoti ar būti nepatenkintu.

Kai išmanome dvasinius dėsnius, jaučiame, kad šioje Žemėje gyventi yra apdovanojimas, o ne bausmė.  

Kaip paaiškintumėte sąvoką – žmogus gyvenimo kūrėjas? Ko dauguma nesupranta?

Kūrimas – tai galimybė sąmoningai pasirinkti. Pavyzdžiui, gyvūnai gyvena vien tik iš instinktų, skatinančių medžioti, susirasti maisto, daugintis ir iš to gauti malonumą. Žmonių smegenys labiau išsivysčiusios ir atsiranda moralė bei galimybė rinktis sprendimus.

Gyvūnai nesirenka evoliucijos, jie tiesiog evoliucionuoja, nes tai vienintelis būdas išgyventi. O žmonės jau gali progresuoti be poreikio išgyventi, nes turi maisto, šiltus namus ir aprangą. Tad galime rinktis  – degraduoti arba augti. Galime sukurti savyje pokytį ir išsivaduoti iš šimtmečius mus slegiančių kančių. Tame pasirinkime slypi žmogaus kūrėjo prigimtis.  

Daugelyje mokymų naudojamas žodis pabudimas – tai tas momentas kai išeinama iš aukos gyvenimo ir staiga suvokiama, kad galima su duotu laiku šioje Žemėje daryti, ką norime. Bet ne taip, kaip sako mama, kiti artimieji ar draugai, o pasiekti galbūt daugiau nei didieji mokslininkai ar menininkai. Ta nubudimo akimirka yra suvokimas, kad gali padaryti kažką naujo, ko dar nebuvo ir patirti, augti, mylėti bei plėstis. Tad manau tokia graži mūsų, kaip kūrėjų, dalia.   

Ką reiškia būti čia ir dabar? Kodėl daugelis klaidžioja mintyse, nejausdami dabarties ir kaip tai pakeisti?

Visatoje ir yra tik čia ir dabar, nėra nieko daugiau. Kas buvo, to jau nėra, o ką planuojame, galbūt niekados nebus. Realiai yra tik ši akimirka, kurioje esame.

Iš kur kilo tokia frazė? Nes atsirado žmonių, kurių dėmesys išėjo iš čia ir dabar bei pradėjo suktis įsivaizduojamose mintyse. Galvoti apie praeitį ir ateitį gali būti labai naudinga, bet jeigu mintimis prie jų prisiriša ir neleidžia pilnai dalyvauti čia, tada kyla problemos. Jei žmogus nuolat nostalgiškai galvoja apie studentavimo laikus, tai nepanaudoja energijos dabartyje ir negali sukurti nieko naujo bei gražaus.

Sąvoka čia ir dabar neapriboja mūsų nuo planavimo ar prisiminimų, bet skatina daugiau dėmesio skirti šiai akimirkai. Kodėl tai svarbu? Nes mes nesame tik protas, fizinis kūnas ar tik emocijos, o visi šie sluoksniai. Čia ir dabar yra momentas, kai kūnas, jausmai, protas, išmintis ir palaima veikia išvien. Tai vadinama joga – vienybės būsena.

Kai žmogaus sąmonė fragmentuota, jis galvoja apie vieną, daro visai ką kitą. Čia ir dabar atveda mūsų visas dalis į vienybę. Tada galime gyvenime judėti kryptingai bei realizuoti savo talentus ir galimybes, kurios įrašytos į mūsų smegenis, į DNR.

Kai atsiranda vienybė ir suvokimas, ką jaučiame, ką galvojame, kaip kvėpuojame, kokia mano intencija, ką planuoju ir t. t., visi šie dalykai integruojasi ir žmogus tampa galingu. Tada gali pradėti kurti tai, kas kelia džiaugsmą. Dėl to išpopuliarėjo tiek daug praktikų, raginančių susitelkti į kvėpavimą, esamus pojūčius, pažiūrėti į savo širdį, vien tam, kad žmonės mokėtų savo dėmesiu keliauti per šią akimirką, o ne tik per tai, ko bijo ateityje ar ko pasigedo praeityje.

Ką jums reiškia tikėjimas? Kaip jūs suvokiate ir patiriate Kūrėją?

Šiuolaikiniam žmogui dažnai nelengva naudoti tą patį žodį Dievas ar Kūrėjas, nes praeityje buvo daug randų ir skausmo, susijusio su religija. Tai kryžiaus žygiai, raganų deginimas, pedofilijos skandalai ir panašiai. Tokie įvykiai žodžiui Dievas suteikia nemalonų prieskonį ir kyla klausimai, kodėl Jo vedami žmonės darė tokius nusikaltimus.

Tačiau reikėtų suprasti, kad Dievas nėra kažkoks objektas, o apibūdina pačią aukščiausią įmanomą patirtį bei visatos išraišką. Mes pasaulį matome ir jaučiame per pojūčius – akis, ausis, nosį, lytėjimą ir mąstymą, bet nematome visko, kas egzistuoja. Todėl mums reikia tobulinti savo patyrimų instrumentus, visus anksčiau mano minėtus sluoksnius. Reikia išsilaisvinti nuo mąstymo klaidų, nuo fizinių ir jausminių įtampų. Surasti savyje palengvėjimą.

Taip keičiasi mūsų sąmonės būsena ir pažinimo lygis. Žmonės šiais laikais dažnai kratosi religijų, nes, palyginus su viduramžiais, jų pažinimo lygis padidėjo. Dabar matome, kad daugelis užrašytų tiesų neatitinka fizinės realybės, todėl atsirado skepticizmas.

Bet visi praleidžia esminį dalyką, kad taip vadinamas Dievas negali būti aptiktas fiziniais pojūčiais. O tik tada, kai pakinta mūsų sąmonės būsena. Kai beribės sąmonės nebetemdo neigiamos emocijos, klaidingi įsitikinimai, fizinės problemos, negatyvios pasąmonės programos, tada galima patirti daug daugiau nei iki tol.

Taigi Dievo paieška vyksta ne kažkur bažnyčioje ar virš žvaigždžių. Jo paieška – tai sąmonės plėtimasis. Nes kiek sąmonė apima, tiek ji ir mato. Kažkam Dievas bus stabu šventykloje, dar kažkam – legenda, apie senovėje gyvenusią asmenybę, trečiam – abstraktus idealas, gyvenantis astraliniame lygmenyje, o ketvirtam – gyva patirtis.

Tik pajutus gyvą patirtį, žodžiai nebegalioja ir lieka tik simboliai. Tad visi žodžiai, įvairių laikmečių piešiniai, apibūdinantys Dievą, sako tik vieną dalyką – pasaulyje yra kai kas daugiau, nei tu matai ir tai didesnė galybė, negu protas gali apčiuopti. Jeigu save transformuosi, patirsi aukščiausio lygio ekstazę ir vienybę su šia didybe.

Deja, dabar yra daug mokslininkų, negebančių matyti tos gyvosios meilės ir neigiančių visa tai, nes jų prietaisai to neapčiuopia.

Tuo tarpu dvasiniai mokymai neužstringa viename kelyje. Jie sako, kad yra daug skirtingų takų, vedančių į tą prašviesėjimą, dėl  kurio patirtis tampa gyva.

Kodėl nyksta religijos? Nes jos užstrigusios ties vienu keliu. Be to, yra dar viena bėda, kad dažnai apie Dievą kalba Jo nepatyrę žmonės. Taip keliaujama iš kartos į kartą, perduodant knygose užrašytas tiesas, jų neįkūnyjant.

Dievą gali patirti kiekvienos religijos, dvasinės konfesijos atstovas ir net kiekvienas ateistas. Tačiau patyrę, jie perduos tai skirtingai. Ateistas nesakys, kad patyrė Dievą, o paminės prasiplėtusios sąmonės būseną. Musulmonas tikins, jog kalbėjo su Alachu. Jogas įvardins tai kaip samadhi būseną. Dėl to svarbu neprisirišti prie vieno mokymo naudojamos terminologijos, o lavinti save visapusiškai, kad taptume atviri tam dieviškumui ir leistume pasireikšti tokiomis formomis, kokiomis galime per save praleisti.

Tas dieviškumas yra visko, kas visatoje egzistuoja, suma. Tad kaip įmanoma aprašyti Dievą? Galima tik duoti praktinį mokymą, kuriuo vadovaujantis, kūne ir prote vyks pokyčiai bei bus įmanoma atsiverti gyvai, šviesiausiai patirčiai.

Ką norėtumėte akcentuoti skaitytojams?

Norėčiau žmonėms palinkėti, kad laisvu laiku prisimintų apie išsivadavimo iš vidinių suvaržymų galimybę ir atsivertų tam, ko ieško jų širdys. O jos nuolat trokšta ryšio su tuo, kas gražiausia šiame gyvenime.

Jei šiek tiek investuojame laiko į išmintį, praktiką ir bendravimą su bendraminčiais, tada artėjame prie galimybės pamatyti daugiau šviesos ir sugebėjimo ją pernešti į kiekvieną gyvenimo situaciją.

Dvasingas žmogus yra ne tik vartotojas, vaikštantis į kursus, skaitantis knygas ir ieškantis naudos tik sau, o tas, kuris savyje generuoja meilę ir ją dalina kitiems.

Jogos mokytojo Tomo Gudėno Facebook puslapis „Durys į begalybę“.