– Gal tas laikas, kai mergina ieško gyvenimo draugo, bet neranda, ir yra skirtas tam, kad ji išmoktų būti kantri?
– Tikrai taip. Ilgai buvau vieniša ir labai dėl to liūdėjau. Dabar suprantu – tai buvo labai naudingas metas, kai mokiausi draugauti pati su savimi. Viena eidavau pasivaikščioti, viena užsukdavau į kavinę pyragėlio suvalgyti.
Apie tai, kad meilėje reikia kantrybės, Dorotė kalba neabejodama. Ji drąsiai dalijasi su manimi savo meilės istorija. Nusprendžiau šią moterį pakalbinti, pamačiusi jos nuotraukas internete. Tiksliau, pirmąsyk feisbuke pastebėjau ilgaplaukio garbanoto vyro nuotrauką pievoje tarp aguonų. „Mylimasis“ – toks buvo nuotraukos pavadinimas. Supratau, jog Rytį Girską fotografavo jo žmona Dorotė. Paskaičiau komentarus prie nuotraukos. Anyta marčią vadino saulele ir linkėjo abiems laimės. Pasijutau taip, lyg būčiau į Rojaus sodą žvilgtelėjusi. Tada ėmiau smalsauti, kaip susitiko grupės „SenSvaja“ kūrėja, giedanti sutartines, ir profesionaliai indiška sitara grojantis muzikantas?
– Gal gali atskleisti, kaip susipažinote?
– Mes susitikome, kai abu jau buvome pasiruošę. Dabar matau, kad visas kosmosas taip sudėlioja, kad du vienas kitą pasirengę sutikti žmonės susitiktų.
Nuvykau į festivalį „Gaja“ ir tiesiog mėgavausi. Mes giedojome sutartines, o Rytis su draugais grojo indišką muziką. Paskui kartu grįžome namo. Ir aš jį tada pastebėjau.
Sutikti savo žmogų, sukurti su juo šeimą ir pakviesti į šį pasaulį naują gyvybę – tai man atrodo gyvenimo prasmė. Man labai svarbu saviraiška ir tikrai dainuosiu ant scenos. Žinau, kad negalėsiu būti vien namų šeimininkė. Bet atrasti žmogų, kuris tave jaučia – tai tokia dovana. Labai džiaugiuosi, kai žmonės sutinka vienas kitą.
Nesėkmingos santykių patirtys – kaip gyvenimo egzaminai. Kai išmokau dėkoti už tai, ką patiriu, mano širdis labiau atsivėrė meilei. Iki tol labai blaškiausi. Dairydavausi į užsieniečius, nes jie man atrodė įdomesni ir geresni vyrai negu lietuviai. Lietuvoje net nemačiau tinkamų partnerių. O kai nurimau pati savyje ir pradėjau mėgautis gyvenimu, susipažinau su Ryčiu.
– Manai, kad santykiai prasideda nuo moters susidomėjimo?
– Aš tikiu, kad partnerį moteris išsirenka, jį tarsi pakviečia. Dažnai būna, kad vyrui jau seniai moteris patinka, tačiau santykis neprasidės, jei ji nepažvelgs. Tikrai moteris vaidina stiprų vaidmenį.
Tiesa, per pirmą pasimatymą dar galvojau, kad jis man pernelyg šaunus. Jaučiausi jo neverta. Dabar net keista, kad taip galvojau. Pati pradėjau save labiau vertinti ir mylėti. Dabar labiau pasitikiu savimi ir savo galiomis.
– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai ištekėjai? Ar pati pasikeitei?
– Tikrai pasikeičiau. Domėjausi, ką apie vyrų ir moterų santykius sako senoviniai indų šventraščiai Vedos. Skaitydama knygas, visada manydavau: „O, moteris turi taip elgtis, tai ir aš taip darysiu“. Tačiau ištekėjusi pamačiau, kad gyvenime ne visada išeina elgtis pagal teoriją. Matau, jog iš mamos ir močiučių perimtos programos „įsijungia“ man visai nenorint ir galiu pasielgti visai priešingai.
Tikiu, kad tikrai yra tyra meilė, kuri gali kalnus nuversti. Tai – visiškas ego atsisakymas. Mūsų su Ryčiu santykiai gražūs, tačiau ego juose pasitaiko. Esu dėkinga Ryčiui, kad jis mane taip gerai supranta. O juk mane suprasti ne taip ir lengva. Esu jausminga, kitas vyras negalėtų pakęsti mano audrų.
– Tu tiki, kad partneriai kaip veidrodžiai atspindi vienas kitą?
– Taip, tai visiška tiesa. Jei man nepatinka koks nors jo įprotis, turbūt aš turiu irgi panašų. Deja, nors tai labai svarbu, nepasakosiu apie tai, kas mane santykiuose erzina, nes taip jausčiausi negerbianti savo vyro.
– Galim paimti tiesiog įprastą pavyzdį iš moterų ir vyrų gyvenimo. Tarkim, vyras mėto kojines, o moterį tai varo iš proto. Ar tokia problema išsispręs, jei moteris ieškos bėdos priežasties savyje?
– Jei vyras mėto kojines, gali būti, kad moteris savo kojinių nemėto. Tačiau galbūt ji kitur gyvenime yra netvarkinga. Galbūt nemyli savo kūno, galbūt netvarkingos jos mintys. Gal netvarka santykiuose su mama. Kai atrandi, ką susitvarkyti, tada keičiasi vaizdas ir kitoje veidrodžio pusėje. Žiūrėk, jau jis taip nebesielgia… Neigiama savybė nebūtinai turi būti tokia pati. Juk ir veidrodis atspindi ne visiškai taip pat, o sukeičia puses vietomis.
– Vedose nurodomos griežtos gyvenimo šeimoje taisyklės. Ar tau, menininkei, jų laikytis neatrodo per sunku?
– Vedose atrandu daug išminties. Tačiau tikrai ne viską įmanoma pritaikyti dabartiniam jaunam žmogui, augusiam visai kitokiame pasaulio suvokime. Pavyzdžiui, raginimas neskubėti su intymiais santykiais man atrodo išmintingas. Palaikau šias idėjas ir, jei turėsiu dukrų, švelniai ir atsargiai apie tai joms stengsiuosi papasakoti. Tačiau labai švelniai ir atsargiai. Kuo toliau, tuo mažiau esu linkusi kalbėti kategoriškai.
Tas pats ir su religiniais pasirinkimais. Aš prijaučiu senovės baltų tikėjimui, tačiau pažįstu daug krikščionių. Būdama mieste mielai užsuku į bažnyčią. Man patinka ten tvyrantis šventumas. Nors miške šventumą jaučiu geriausiai. Man patinka, kad sugebame gražiai sugyventi. Labai nesmagu, kai žmonės vienas su kitu susipriešina dėl skirtingų pasaulėjautų.
Mano gyvenime būna ir sunkių laikotarpių, todėl jaučiu, kad dar yra kur tobulėti. Tačiau yra vidinis jausmas, kuris veda. Labai lengvai galiu atsirinkti, kas yra mano, atpažinti, kur yra laimė. Tai yra pamatas. O ant to pamato galima statyti ir statyti.
– Jau eidama kalbėtis supratau, kad tikrai esi gamtos vaikas. Mane nustebino, kai pasakei, jog nori pasivaikščioti per lietų…
– Lietus yra fantastiška. Kai tik pamatau, kad lyja, einu pasivaikščioti. Ruduo yra mano laikas, kuomet galiu mėgautis po vasaros šurmulio ištuštėjusiu miestu. Dabar įsigijome savo žemės ir pradedame kurtis arti gamtos, tuo labai džiaugiuosi. Tačiau man patinka ir tos galimybės, kurias siūlo miestas. Ypač rudenį jaučiu, kad man reikia visų lempučių… Gamtoje sutemus dingsta spalvos ir metas eiti miegoti. O Vilniuje vakare važiuoju dviračiu ir matau, kaip gražiai apšviesta Šv. Onos bažnyčia, kaip švyti kavinių lemputės. Ir taip gražu.
Gimiau Vilniaus centre, „ant asfalto“. Tačiau mano tėvai visada buvo arti gamtos. Jie abu menininkai – tapytojai, o mama dar ir žoliauja. Draugavome su „Romuva“, jie veždavosi mus su seserimi į vasaros stovyklas, kur prie laužų dainuodavome.
Kai dabar su Ryčiu važiuojam koncertuodami iš vieno Lietuvos galo į kitą, pakeliui visada sustojam prie piliakalnių. Kartais turim tik penkias minutes, jau tuoj bus repeticija. O vieną rytą grįžome iš draugo vestuvių, visą naktį prašokę ir anksti kėlęsi. Pamatėm ženklą „Piliakalnis“, susižvalgėm: „Užsukam?“ Užlipom ir iškart jėgos atsistatė.
– Gal todėl ir baltiška kultūra tau tapo tokia artima?
– Taip, mane nuo vaikystės lydėjo jausmas, kad viskas aišku. Vėliau, jau studijuodama, ėmiau skaityti V. Megre knygas apie Anastasiją, kurios irgi yra apie pirmapradę gamtos kalbą. Tada dar ramiau pasidarė.
Dvasingumo ieškantys žmonės dažnai keliauja į Indiją ar užsiima rytietiškomis praktikomis. Ir mano vyras ne kartą buvęs Indijoje – ir mantras giedojo, ir ašramuose lankėsi. Aš dešimtį metų jau domiuosi joga ir ajurveda, tačiau labiausiai pasikliauju savo protėvių lietuvių išmintimi.
Vietoj indiškų mantrų renkuosi lietuviškas sutartines. Dabar suprantu, kodėl – dar būdama maža susipažinau su savu, prigimtiniu tikėjimu.
Folkloras man duoda didžiausią įkvėpimą kurti. Įkvepia ir nuostabūs tekstai, ir ritmai, ir melodijos. Noras kurti buvo toks stiprus, kad nebaigiau kultūros istorijos ir antropologijos studijų. Jau tada buvome sukūrusios „SenSvają“. Per paskaitas sėdėdavau gale ir rašydavau grojaraščius…
– Sutartines ne tik giedi, bet ir kitus mokai giedoti. Ką svarbu žinoti, mokantis giedoti sutartines?
– Nelengva giedoti sutartines, ypač pirmuosius kartus. Žmonės dažnai mano, kad sutartinių melodija yra ta pati, tačiau ne visada. Dvejinių sutartinių melodijos yra visai kitokios, tik tekstas tas pats. Aš giedu vieną, o kitas žmogus – kitą melodiją. Susieina du skirtingi pradai ir atsiranda darna.
Trejinių sutartinių melodija ta pati. Toks kaip veidrodžio principas – viena grupė baigia giedoti, tada kita pradeda. Giedant trimis grupėmis labai svarbus dalykas yra pauzė. Per seminarus visada pabrėžiu, kad pauzė yra gebėjimas paklausyti.
Kartais giedant apima jausmas, kad tik tai nesibaigtų. Kartoju žodžius, į akis žiūriu kitoms moterims. Yra buvę labai stiprių potyrių, tačiau tokios patirtys vyksta daugiau uždarose erdvėse. Scenoje yra kitaip. Ten ateinu pasidalyti su žmonėmis tuo, ką turiu, kuo tikiu ir kas mane įkvepia!
– Sutartines giedate kartu su seserimi Agota. Turbūt esate labai artimos?
– Esame labai artimos sielos. Paauglystėje, aišku, kivirčydavomės. Bet paskui kartu ėmėme skaityti apie Anastasiją, į pievas važinėti ir žoliauti. Dabar labai gerai viena kitą suprantame, o išsiskyrusios pasiilgstame.
Scenoje labai stipru, kai gieda viena kitą jaučiančios seserys. Į sutartinių ratus atėjusios moterys yra man sakiusios, kad gera ne tik giedoti, bet ir į mūsų, seserų, tarpusavio bendravimą pasižiūrėti. Iš pradžių buvo juokinga tai girdėti. Tačiau dabar supratau – reta šeima dabar gražiai sutaria, todėl žmonės darnos yra labai išsiilgę.
Autorė Ginta Gaivenytė
Fotografijos iš asmeninio Dorotės albumo
Dorote galima rasti čia:
Naujausi komentarai