Mokytis groti pianinu pradėjau dvidešimt aštuonerių. Kiek save pamenu, visada to norėjau, tačiau iki tol netikėjau, jog galiu. Dar trečioje klasėje buvau giliai įsitikinusi, kad muzikos mokyklai esu per didelė. Kadangi niekas tokio mano įsitikinimo nepaneigė, gyvenau manydama, jog man per vėlu. Vėliau, jau pradėjusi mokytis, vis pasvarstydavau, ar tikrai suaugęs žmogus gali išmokti groti. Šis klaidingas įsitikinimas galutinai išnyko tik tada, kai susipažinau su Dmitrijumi Golovanovu.
Jis man tvirtai pasakė, jog groti aš išmoksiu. Ir nuo to laiko tuo nesuabejojau – nė vieno karto. Dabar klavišinių virtuozas, džiazinės ir improvizacinės muzikos atlikėjas man yra mylimas mokytojas, į kurio pamokas einu kaip į šventę.
– Žinau muziką mylinčių žmonių, kurie pasimokę muzikos mokykloje, praranda norą groti. Kas jiems ten nutinka?
– Ir aš vieną tokį labai gerai pažįstu – Dmitrijų Golovanovą. Norą groti buvau praradęs du kartus. Man, kaip ir visiems vaikams, trūko ryšio su mokytoju. Išdėstęs teoriją mokytojas mano, kad padarė viską, ką galėjo, o jei vaikai neišmoko, tai patys ir kalti. Dėl to tik vienam iš dešimties patinka mokytis muzikos mokykloje. Mano manymu, mokinys turi būti matomas kaip unikalus reiškinys. Mokytojas turi skatinti tai, kas įdomu mokiniui. Nereikia turėti ambicijų perduoti informaciją, kuri naudinga ir įdomi tik tau pačiam.
Mano studentai labai skirtingi: vieni praranda įkvėpimą groti, kai aš juos giriu, o kitiems, priešingai, norisi skatinimų ir pagyrimų – tada jie žydi ir puoselėja norą groti. Vienas iš pedagoginių iššūkių yra išlaikyti balansą tarp malonumo mokytis, atradimo džiaugsmo ir institucinių reikalavimų perduoti kuo didesnį kiekį informacijos. Reikalavimai metų gale atsiskaityti dėl pasiektų rezultatų priverčia mokytojus nekreipti dėmesio į individualius mokinių poreikius. Lietuvoje mokytojams labai trūksta psichologinių žinių. Man mūsų muzikos edukacijos sistema atrodo tiesiog netoleruotina.
Kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mus, studentus, pakvietė groti į prezidentūrą. Tai buvo viena iš gėdingiausių patirčių mano gyvenime. Dvi dienas prieš koncertą nusprendžiau atlikti etiudą, kurio nebuvau grojęs pusę metų. Namie sugroti pavyko puikiai, todėl į sceną išėjau labai pasitikėdamas savimi. Atsisėdus prie fortepijono stresas užblokavo kažką mano smegenyse – iš septynių puslapių kūrinio prisiminiau tik pirmąjį.
Groju prezidentūroje tą pirmąjį puslapį pirmą, antrą, trečią kartą ir suprantu, kad ketvirtą jau grot nebegaliu, nes žmonės pastebės, kad čia kažkas ne taip. Kūrinio tempas buvo greitas, tonacija sudėtinga. Nusprendžiau improvizuoti – grojau nežinia ką. Sėdėjau visas raudonas, bet po to atsistojau, nusilenkiau ir išdidžiai išėjau. Neturėjau kito pasirinkimo – į mane žiūrėjo rektorius, politikai, turėjau bent gerai atrodyti. Dabar norėčiau išgirsti, kas ten buvo. Po tokios patirties pradėjau mąstyti, kas yra sąmoningas grojimas. Supratau, kad turiu išlavinti įgūdį improvizuoti tiek gerai, kad puikiai sugročiau net su ausų kištukais ausyse ir dar žiūrėdamas tiesiai prezidentei į akis. Galvodamas apie gėdą, negalvoji apie muziką, todėl reikia mokytis tokių minčių neprisileisti.
– Man irgi atrodo, kad groju blogiau, kai mane stebi kiti. Ar tai – psichologinis fenomenas, būdingas daugeliui?
– Taip, šis fenomenas yra bendražmogiškas. Jis susijęs su neteisinga pedagogika. Mano studentas saksofonininkas per atsiskaitymus taip jaudindavosi, kad negalėdavo groti. Keisdavosi jo balsas, sutrikdavo artikuliacija, kūnas drebėdavo. Vaikystėje muzikos mokykloje jis turėjo traumuojančią patirtį, kai koncerto metu jam nukrito natos ir dėl didelio streso jis nesugrojo. Nuo to laiko vaikinas bijojo groti mintinai. Esu įsitikinęs, kad aplinka jį už tai baudė. Jeigu man yra įdiegta, jog suklydęs nieko nepasieksiu, jausiuos nesaugus. Muzikos mokyklose vaikai yra nuolat vertinami, gavus aštuntuką gali susiformuoti įsitikinimas, kad esu blogesnis. To ir užtenka, kad atsirastų scenos baimė.
– Ar tikrai įmanoma suaugusiam žmogui išmokti gerai groti?
– Įmanoma. Vaikystėje išmokstama groti maždaug per aštuonis metus. Jei pradėsi mokytis būdamas dvidešimt aštuonerių metų, tai trisdešimt šešerių tu jau tikrai mokėsi. Vadinasi, mažiausiai dar trisdešimt metų džiaugsies grojimu. Jeigu tau pačiam gera, tai verta daryti. Be to, suaugęs žmogus mokosi kompleksiškai, gali ilgai išlaikyti dėmesį – vaikams tai nepavyksta. Problema yra tik laikas, kurį tu gali skirti grojimui – suaugę paprastai turime atsakomybių darbe, šeimoje.
– Mano draugė į muzikos mokyklą atėjo būdama aštuonerių metų. Pirmoji mokytoja jai vis kartodavo, kad jei norėjo kažko pasiekti, reikėjo ateiti penkerių, o dabar jau – per vėlu.
– Juk tai nesąmonė. Taip sakydama ji tiesiog išliejo savo nuoskaudą dėl asmeninių nepasisekimų. Gal šios mokytojos kolegė pradėjo mokytis metais anksčiau ir tapo labai žymi atlikėja. Mano pasaulėžiūroje pasiekti daugiau reiškia groti geriau. Koncertų ar gerbėjų skaičius nėra objektyvus pasiekimas, nes muzikos vertė matuojama ne honorarais ar žinomumu.
Kai stojau į akademiją, mano noras buvo vienas: išmokti groti taip, kad man pačiam būtų gera. Buvau sužavėtas pianisto Michel Petrucciani atlikimo ir norėjau groti kaip jis. Savo asmeninį tikslą aš pasiekiau. Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ naudojame kompozitoriaus Daniel Johnston, sergančio maniakine depresija, muziką. Šis muzikantas gyvena tik dėl to, jog kuria muziką. Gyventi – tai jam yra didysis pasiekimas.
Matau savo aplinkoje muzikantų, kuriems reikia pasaulinės šlovės, jie nori važiuoti į 260 koncertų per 365 dienas. Aš turiu du vaikus ir man smagiau su jais rogutėmis pasivažinėt negu tiek daug keliauti.
– Kas tau svarbu mokant savo studentus?
– Kadangi džiazo ir improvizacinės muzikos atlikimas yra man svarbiausia veikla, tai natūraliai noriu perteikti atlikimo džiaugsmą savo mokiniams. Dalinuosi malonumu būti nepriklausomam nuo natų ir aplinkybių. Man labai svarbu mėgautis tuo, ką darau. Noriu, jog ir mano mokiniai išmoktų pastebėti, kas muzikoje jiems teikia džiaugsmą ir malonumą. Turiu dvylika metų patirties dėstydamas akademijos studentams. Kuo ilgiau dėsčiau, tuo geriau supratau, kaip reikia sudominti. Visų pirma, mokiniai turi norėti ateiti į pamoką. Vienas iš pagrindinių mano tikslų yra padaryti taip, kad žmogus kuo anksčiau galėtų pagroti.
„Jei tavo mokytojas papasakoja apie savo klaidas scenoje ir tu matai, kad jis visai dėl jų nesijaudina, tada supranti, kad ir tau suklydus nėra ko gėdytis. Pasijuoki ir gyveni toliau“, – sako vienas ryškiausių Lietuvos džiazo pianistų, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Dmitrijus Golovanovas.
– Ar mokantis muzikos mokytojas reikalingas? Gal galima mokytis savarankiškai?
– Būtinai reikalingas. Mokytojas yra žmogus su patirtimi. Jis žino galutinį tikslą ir lydi tave kelyje, neleisdamas daryti klaidų, kurios istorijoje jau yra žinomos. Taip pat mokytojas duoda žmogišką santykį.
– Kas yra geras mokytojas?
– Geriausias nereiškia žinomiausias ar brangiausias. Pirmiausia, mano mokytojas man turi patikti. Jei jis man simpatiškas kaip žmogus, natūralu, kad norėsiu eiti į pamoką. Jei pamokoje būti gera, mokinys mokosi dėl paprastos priežasties – nori patikti savo mokytojui, stengiasi dėl jo. Mokinys pats turi nueiti kelią, mokytojas tik būna šalia, nukreipia. Bet kokio amžiaus žmogus gali išmokti labai daug, jeigu turi paskatinimą mokytis, bet ne kiekvienas mokytojas gali išmokyti. Aš manau, kad mokytojas gali atrasti ryšį su tam tikrais vaikais, ne su visais. Būna, kad broliai lankosi pas tą patį mokytoją ir vienam jis patinka, o kitam – ne.
Vokietijoje mokiausi pas dėstytoją Richie Beirachą. Kaip asmenybė jis buvo visiškai nepatrauklus, netgi atgrasus: pagyvenęs, nutukęs, nemaloniai elgėsi, o kadangi retai prausdavosi, visas jo butas smirdėjo. Bet mane jis kažkodėl mylėjo ir buvo man draugiškas. Pamenu kartą aš jo kažko paklausiau ir jis man labai nuoširdžiai atsakė. Visą pamoką kalbėjomės apie tai, kas buvo svarbu man. Prisimenu, per kelias valandas pasikeitė visas mano suvokimas apie muziką.
Jis papasakojo man apie savo vaikystę, karjerą. Pamačiau jo širdį ir sielą – tarp mūsų atsirado ryšys. Galvojau, kad jis gimė džiazo genijumi, bet sužinojęs, dėl kokių atsitiktinumų ir kitų faktorių jis pasiekė muzikos viršūnę, pamačiau, kad jis toks pats žmogus, kaip ir aš. Netgi mažiau laimingas, kenčiantis, nes gyvena toli nuo namų, draugų. Ir aš supratau, kad visa tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo atgrasu, iš tiesų yra dėl žmogaus ligos. Dėl to, kad jis man atsivėrė, tapo man simpatiškas ir man labai norėjosi pas jį eiti.
– Jau septyneri metai esi improvizacijos teatro „Kitas kampas“ muzikantas. Įgarsini scenoje be išankstinio pasiruošimo gimstančius vaidybinius etiudus, spektaklius, improvizuotus muzikinius pasirodymus. Kuo tave praturtino laikas, praleistas teatre?
– Į teatrą mane pakvietė Audrius Bružas. Tuomet jau dėsčiau akademijoje. Pasižiūrėjau kelis jų pasirodymus ir pagalvojau, kodėl nepabandžius. Buvo labai įdomu, nes galėjau improvizuoti. Tai buvo ne džiazinės improvizacijos, o vaidybinių scenų įgarsinimas, kompozicinis darbas. Man labai patiko komanda, jų požiūris. Muzikantai retai kalbasi apie improvizaciją, o „Kito kampo“ aktoriai apie tai kalbėdavo daug ir man tai buvo be galo įdomu. Jie yra tikri improvizacijos profesionalai, žino, kaip padaryti, kad būtų gerai, kai yra blogos sąlygos. Taip pat ir aš, jei į sceną ateinu blogos nuotaikos, negirdžiu instrumento ar manęs klausosi prasta publika, žinau, kaip kokybiškai pagroti. Teatras mane praturtino labai daug kuo. Formavo suvokimą apie meną, improvizaciją, sceną, scenos baimę.
– Teatras sumažino scenos baimę?
– Ne tas žodis sumažino. Prieš tai viena didžiausių mano baimių buvo kalbėti scenoje. Ji būdinga daugeliui muzikantų. Pradėjęs groti su „Kitu kampu“ aš stebėjau, kaip aktoriai pasirodymų metu kalba ir kalba visokias nesąmones visai dėl to nesijaudindami. Stebėjau, kol vieną dieną man teko vesti bigbendo, kuriam dėsčiau, koncertą. Aš paėmiau mikrofoną, įsivaizdavau tą laisvą „Kito kampo“ atmosferą ir pradėjau kalbėti. Pamačiau, kad tai nėra taip sunku ir baisu, kaip atrodė – buvo labai lengva. Šnekėjau laisvai, nebijodamas juokauti ir bendrauti su publika, visiems labai patiko. Teatras išmokė suprasti ir vertinti bendradarbiavimą, kontaktą su auditorija. Muzikoje mes to nevertindavom. Patirtis teatre labai prisidėjo prie to, koks dabar esu.
Dmitrijus Golovanovas – klavišinių virtuozas, džiazo ir improvizacinės muzikos atlikėjas, kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, improvizacijos teatro „Kitas Kampas“ muzikantas.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė
Nuotraukos iš asmeninio Dmitrijaus Golovanovo albumo
Naujausi komentarai