Berniukas tarė: „Mama, eime pasiklausyti tylos“. „O kas ta tyla?“ – paklausė mama. Berniukas atsakė: „Kai girdi vėją, girdi, kaip skleidžiasi gėlės…“ Tai – tikra istorija, kurią papasakojo pažįstama moteris. Labai gražiai pasakyta. Tyla – tai besiskleidžiančio žiedo girdėjimas.
Kada pirmąkart suvokėte, kas yra tyla?
Tylos patyrimas tikriausiai atėjęs iš kažkur toli, tai galbūt gimstant jau buvo mano sieloje.
Kiek pamenu, susitikau su Tylos pasauliu, kai mokykloje ėmiau rašyti eilėraščius ir dienoraščio eilutes. Tai būdavo tos sakralios minutės, kai aplinkinis pasaulis tarsi nutolsta, o tu pasijunti esanti savo viduje, su savimi. Gal nuo tada man Tyla labiausiai ir siejasi su poezija. Su kitokiu girdėjimu, kai stebuklingai iš Tylos ateina kitokie žodžiai, prasmės, asociacijos… Kai tarsi „pagauni“ erdvėje tvyrančias netikėtas mintis. Tereikia išmokti jas užrašyti.
Dar, pamenu, labai nustebindavo akimirkos, kai žmonės kalba, kalba, kalba ir staiga stoja tyla. Ne veltui sakoma, Tylos angelas praskrido… Kai staiga pajunti, kas svarbiausia.
Paskui jau sąmoningai mokiausi ir kitokios Tylos – minčių tylos. Rytuose sako, kad išorinio pasaulio tyloje labiausiai imi girdėti minčių triukšmą. O paskui ateina kitas Tylos lygmuo – kai tų minčių nebelieka, tik alsavimas… Tokioje tyloje ilsisi protas ir siela, mes visi esame tai patyrę – gamtoje, vidurnaktį, anksti rytą auštant, patiriant pilnatvę.
Mokytojai sako, kad To neįmanoma pagauti žodžiais. Kokia prasmė tuomet yra tą tylą gaudyti?
Nežinau. Žinoma, nėra prasmės. Kaip nėra prasmės ir rašyti eilėraščius, bet poetams tai atrodo būtina. Man irgi atrodo prasminga – rašyti, skaityti eilėraščius. Žodžiais išreikšti savo patirtis Tyloje. O nuostabiausia, kai nuskambėjus eilėraščiui – lieka jo aidas… Ir kokią minutę dar niekas nenori nieko ištarti. Kas tai?
O gal užtektų tiesiog visiems susirinkti ir patylėti?
Ir patylėti visiems kartu turbūt būtų neprošal. Galėtų būti ir tokie tylos vakarai… Bet šįkart – tyla eilėraščiais ir garsais… „Tylos sodų“ programa – tai mano mylimiausi eilėraščiai, kuriuos atrandu pati sau ir tuomet perskaitau kitiems. Šįkart tarp kitų nuostabių lietuvių poetų eilėraščių pirmąsyk perskaitysiu ir sau atrastos romų poezijos iš kadaise aktorės Monikos Mironaitės parengto „Čigonų poezijos vakaro“. Jo įrašą atradau teatro muziejaus archyvuose kurdama spektaklį „Lietuviškoji Nora“. Tad kviečiu visus į mūsų „Tylos sodus“.
„Tylos sodai“ – poezijos ir muzikos improvizacijų programa pagal mėgstamiausius aktorės ir poetės Birutės Mar eilėraščius, kurioje skamba lietuvių poetų Just. Marcinkevičiaus, D. Kajoko, J. Strielkūno, M. Martinaičio, R. Katinaitės-Lumpeckienės ir pačios aktorės bei poetės Birutės Mar eilės; tai savita žodžių ir garsų meditacija, kviečianti klausytojus kartu pabūti kūrybos erdvėje, kur iš čia ir dabar tvyrančios bendros tylos gimsta žodis ir muzika.
Birutė Mar žinoma kaip viena įdomiausių poezijos interpretatorių Lietuvoje, apdovanota festivalio „Poezijos pavasaris“ prizu kaip geriausia aktorė-skaitovė. Jos kūryboje svarbią vietą užima individualios raiškos eksperimentiniai projektai ir monospektakliai, apjungiantys teatrą, muziką, poeziją ir šokį, savaip interpretuojantys asmenines patirtis, įvairių kultūrų įtaką. Autorės ir atlikėjos projektai yra pelnę daug tarptautinių apdovanojimų ir pristatyti virš trisdešimties pasaulio šalių.
Egidijus Ališauskas – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos docentas, liaudies instrumentų orkestro vadovas, taip pat Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentas ir vadovas. Meistriškai įvaldęs lietuvišką instrumentą – birbynę, Egidijus Ališauskas yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą kaip atlikėjas solistas, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, yra įrašęs kompaktinių plokštelių.
Kalbino ir užrašė Ginta Gaivenytė
Fotografijos iš asmeninio albumo.
Naujausi komentarai