Šiuo metu pasaulyje siaučiant koronavirusui, žmones vis labiau apima neramios mintys, baimė ar net panika. Kaip išsaugoti sveiką protą ir priimti adekvačius sprendimus, pasakoja emocijų paleidimo treneriai Rytis ir Jurga Lukoševičiai, sąmonės galios treneris, koučeris Mindaugas Valickis bei verslo mokymų lektorė, koučingo ir streso valdymo konsultantė Janina Sabaitė Melnikovienė.
Valstybė reaguoja į situaciją pagal vidines taisykles, o kaip derėtų elgtis piliečiams, kad neaugtų chaosas?
Janina Sabaitė Melnikovienė sako, kad tai, ką girdime ir matome iš valstybinių institucijų – „nekelkite panikos“, „situacija kontroliuojama“ – kaip tik sukelia dar daugiau nerimo ir abejonių. Todėl turime sąmoningai suprasti ir iš dalies atleisti tiems, kurie taip kalba, nes daugeliui pareigūnų ar valstybės tarnautojų ši situacija pirmoji. Jie reaguoja kaip kiekvienas eilinis žmogus kylant pirmai, apsauginei reakcijai: bėgti, neigti ar raminti, nors tai ir nepadeda.
Remiantis žmogaus elgesio motyvais ir neuromokslo tyrimais, kuo didesnis atvirumas ir kuo skaidresnis, sąžiningesnis prisipažinimas, kad kažko nežinai, nemoki ar pirmą kartą su kažkuo susiduri, tuo kyla didesnis pasitikėjimas ir noras susitelkti, padėti vieni kitiems.
Dabar didžiausia grėsmė kyla dėl informacinės krizės ir nežinojimo, kaip valstybė bei institucijos yra pasiruošusios suvaldyti situaciją, net jei ji būtų perdėtai sureikšminama ar ne iki galo įvertinama. Kasdienis kiekvieno piliečio dėmesingumas paprastose darbinėse, laisvalaikio situacijose ir bus tas kertinis persilaužimo momentas.
Verta sąmoningai kiekvienam įsivertinti, už ką esu atsakingas (už save, savo šeimą, artimiausią aplinką namie ir darbe, žmones, su kuriais susitinku ir pan.), kur yra mano atsakomybės ribos ir kiek aš galiu daryti įtakos visai situacijai.
Įdomus būtų bandymas, savotiškas eksperimentas, jei pavyktų priimti šią situaciją su smalsumu: o kaip aš reaguoju į dirgiklius? Kiek neigiamos informacijos vartotoju ir kiek pats sąmoningai didinu/ mažinu jos kiekį? Kokių veiksmų norėčiau imtis impulsyviai ir, kokių iš tiesų reikia imtis, jei į situaciją žiūrėčiau iš šono? Kokius teigiamus reiškinius aš galiu pastebėti (pvz. priminimas apie dažnesnį rankų plovimą, apie galimybes pakeisti požiūrį ir veiklą atsiradus apribojimams ir pan.)?
Kodėl, kai kyla masinės krizės, daugelis žmonių dramatiškai reaguoja į susidariusias aplinkybes?
Rytis Lukoševičius: kad dauguma iš mūsų gyvename slopindami savyje labai daug jausmų, susijusių su nesaugumu ir baime. Visada tikimės, kad gyvensime patogiai, saugiai ir komfortiškai. Tokie pasaulinio masto įvykiai, kaip epidemijos, kiekvienam žmogui sužadina tas užslėptas ir užspaustas baimes.
Nemalonius jausmus slopiname, nes norime patirti kuo mažiau emocinio diskomforto. Tačiau kai savyje viską, ko nenorime jausti, užgniaužiame, rezultatai būna visai ne tokie, kokių norėtume. Nemalonūs jausmai nesumažėja ir nepranyksta, bet atvirkščiai, išsprogsta vos tik progai pasitaikius, sukelia labai aštrią reakciją.
Taip jau yra, kad baimė gimdo dar didesnę baimę. Tada kiekviena smulkmena, naujiena ar pokalbis vis primena apie tuos didžiausius vidinius mūsų nuogąstavimus.
Atrodo, kad kuo daugiau apsisaugosime ir pasiruošime, tuo bus saugiau. Jeigu tai būtų tiesa, tai žmonės, kurie labiausiai visko bijo ir daugiausiai nuo visko saugosi, kasa bunkerius ir perka kruopas, turėtų jaustis labai ramūs. Deja saugumo jausmas nuo to nepadidėja. Tad kai atsiranda priežasčių masinei baimei iškilti į paviršių, staiga pamatome, kad didžioji dalis žmonių gyveno didžiuliame, vidiniame nesaugume.
Iš vienos pusės, tokios situacijos labai nemalonios, bet iš kitos pusės – tai puiki proga pasižiūrėti į iškilusius, nesuvoktus jausmus ir giluminius emocinius blokus. Tokiais atvejais galite paklausti savęs, ko iš tikrųjų bijote: mirties, ligų, praradimo, nelaimių, skurdo, skausmo?..
Suvokę, jog patys save kankiname, turime šansą išsilaisvinti iš baimės gniaužtų ir atgauti vidinę laisvę bei stabilumą. Gal tai ir nepadės išvengti visų nemalonių įvykių, bet suteiks daugiau užtikrintumo ir džiaugsmo kasdienybėje.
Ko daugelis žmonių nežino apie savo jausmus ir emocijas?
Rytis Lukoševičius įsitikinęs, kad dažnai žmonės galvoja, jog jei teisingai išanalizuos problemą, baigsis ir nemalonios emocijos. Visi jausmai pirmiausia pasireiškia kaip fiziniai pojūčiai kūne. Tad ieškodami didesnio emocinio stabilumo, turėtume dėmesį nukreipti ne į teisingą mąstymą, bet į kūno pojūčių stebėjimą. Kaip mano kūnas jaučiasi, kai aš tai patiriu?
Jaučiant emocijas, nereikia ieškoti sudėtingų pavadinimų. Svarbu pastebėti, ką fiziškai patiriu kūne. Gal kur spaudžia, tempia ir pan.?
Dar vaikystėje, užplūdus jausmams, mes išmokstame bijoti kūno pojūčių, nes mums nuolat kartoja: neverk, nepyk, nesiožiuok, nebijok, neliūdėk. Kai vaikystėje šie jausmai buvo dar nauji, be pavadinimų, nuolatiniai perspėjimai jų nejausti, išmokė tiesiog vengti fizinio patyrimo, kuris tuo metu ateidavo į kūną. Taip įpratome blokuoti kylančias emocijas. Pradėjome analizuoti ir vertinti, kas vyksta, ką daryti.
Kai užklumpa masinės panikos nuotaikos, visi slopinti kūno pojūčiai ima kilti į paviršių, tuomet vėl skubame vertinti protu ir stengiamės apsisaugoti, išspręsti tam tikrais veiksmais ir „racionaliais“ sprendimais. Deja, baimė netrukus užgožia protą ir pradeda valdyti gyvenimo pasirinkimus bei sprendimus.
Tad ką daryti? Tiesiog skirti laiko tik sau: ramiai atsisėsti ir stebėti, kur kūne intensyviausiai patiriate fizinius pojūčius, kai galvojate apie galimą nelaimę? Taip apie savo jausmus ir emocijas sužinosite kur kas daugiau, nei mąstydami, pasakodami ar galvodami apie juos.
Kaip išsaugoti vidinį balansą ir ramiai reaguoti sudėtingose situacijose?
Jurga Lukoševičienė tikina, kad užklupus netikėtiems, nemaloniems įvykiams kyla daug masinės baimės ir pykčio. Pasimetimas krizės metu tik atskleidžia bendrą, psichologinį visuomenės pasirengimą. Norint išsaugoti vidinį balansą bet kokiomis aplinkybėmis, reikia nuolatinio treniravimosi.
Kaip mes metodiškai, pamažu stipriname kūną, kad jis įveiktų vis didesnį fizinį krūvį, taip žmogus turi treniruoti ir protą, kad išliktų ramus ir susikoncentravęs, užgriuvus netikėtumams. Tam, kuris niekada neramino proto, staiga tapti ramiu labai sunku. Proto aiškumas streso atveju negali nutikti savaime.
Vidiniam užtikrintumui ir ramybei plėsti, praktikų būna įvairių: meditacija, emocijų paleidimai, religinės maldos. Taip pat yra daug sporto šakų, kurios didina proto koncentraciją ir pan. Kas dieną, metodiškai mokant protą atsipalaiduoti, netikėtos krizės metu stabilumas išliks savaime.
Kodėl taip kartais sunku suvaldyti emocijas ir kaip jas tinkamai kontroliuoti?
Jurga Lukoševičienė teigia, jog mes negalime sukontroliuoti, kad pavyzdžiui, rytoj, antrą valandą dienos patirsime truputį baimės ir dešimt minučių džiaugsmo. Emocijos ateina tada, kada ateina. Niekada nežinome kas, kada ir kaip iššauks jausmus.
Paprasčiausia, ką galima padaryti tuo metu, kai kyla stresas, pagalvoti: o kaip norėčiau reaguoti toliau? Gal trokštu būti ramesnis ir užtikrintas, bet ar dabar taip išeina? Ne. Daugelis žmonių tokiose situacijose būna labai savikritiški ar save baudžiantys, smerkiantys.
Pats lengviausias būdas tai nutraukti – išsakyti, kaip norėtumėte reaguoti ir pripažinti, kad kol kas dar taip neišeina. Tai labai padeda nepereiti į savęs baudimą, smerkimą ar dar didesnę paniką, bet pripažinti realybę ir išsakyti intenciją: o kaip norėčiau?
Reikėtų patyrinėti savo praeitį, panašias situacijas ir ten paleisti, atleisti, išspręsti užspaustus jausmus, kad nesineštume to skausmo, sunkumo, baimės ar pykčio. Paskui klausti savęs: o kaip aš noriu iš tikrųjų reaguoti? O tada save kreipti į tą norimą būseną: ramybę, atsipalaidavimą, taikesnį bendravimą. Taip dėmesys bus sufokusuotas ne tik į problemą, bet ir į sprendimą, kurio norime.
Kas slepiasi už panikos ir baimės numirti?
Mindaugas Valickis: už panikos ir baimės numirti slepiasi išgyvenimo instinktas. Kuo labiau mes bijome, tuo stipriau dominuoja instinktai, kurie užgožia racionalųjį protą ir žmogaus sąmoningumą. Tokiose situacijose žmogaus dėmesys labai stipriai susiaurėja ir jis visą arba didžiąją dalį dėmesio pradeda telkti į problemą, kuri kelia grėsmę, todėl žmogaus efektyvumas kitose gyvenimo srityse sumažėja: ar tai būtų darbas, santykiai, fizinis aktyvumas ir t.t. Taip pat žmogus tada linkęs perdėtai ruoštis blogiausiam scenarijui ir priiminėti emocijomis grįstus sprendimus.
Kai žmogus jaučia paniką ir baimę numirti, jis yra labai pažeidžiamas: mažiau pastabus, racionalus, sąmoningas bei linkęs daryti tai, ką daro ar nori kiti. Tokiomis sąlygomis labai lengva žmogumi manipuliuoti, ypač jei manipuliacijai pasitelkiama baimės ir panikos eskalacija. Todėl šiuolaikiniame informacijos pasaulyje pasidaro labai sunku atsirinkti, kur teisinga ir naudinga informacija, o kur tiesiog manipuliacija, verčianti žmones daryti tam tikrus veiksmus ar pirkti tai, ko galbūt visai nereikia.
Ką daryti jaučiant paniką ir baimę numirti? Pirmiausia suvokti, kad šie jausmai susiję su instinktais ir primityviąja mūsų smegenų dalimi. Instinktai yra tai, ką daugiausia paveldėjome iš daugelio kartų prieš mus. Tuo metu, kai formavosi šie instinktai nebuvo taip išvystyta medicina, neturėjome prevencinių priemonių ir koordinuotų pasaulinių pastangų suvaldyti situacijas. Taigi, instinktai mus verčia reaguoti neadekvačiai esamoje situacijoje ir tai natūralu. Vien tai suvokę, jau mes tampame racionalesni ir sąmoningesni, bei pradedame mažiau kreipti dėmesio į mirties baimę ir paniką, ir priimame mums reikiamus bei naudingus sprendimus.
Kaip adekvačiai valdyti savo elgesį, protą ir psichiką, jei kažkas blogo nutiko pačiam žmogui ar jo artimui?
Mindaugas Valickis ragina pirmiausia suvokti, kad susidūrus su ribine patirtimi, kai nutinka kažkas pačiam ar artimam žmogui, mus pradeda užvaldyti emocijos ir instinktai. Tada žmogus linkęs elgtis spontaniškai, dingsta sąmoningumas ir racionalumas. Čia ir kyla didžiausios problemos. Emocijos ir instinktai mus verčia elgtis automatiškai pagal praeities patirtis, kartais net labai senas, paveldėtas instinktų pavidalu iš labai seniai. Tie seni elgesio modeliai dažniausiai neadekvatūs esamai situacijai, todėl žmonės, užvaldyti emocijų ir instinktų, neretai linkę dar labiau viską komplikuoti.
Ką daryti tokiose situacijose? Suvokti, kad emocijos ir instinktai remiasi daugiausia praeities patirtimi. Veikiami instinktų ir emocijų mes ne tik jaučiame visą dabartinių aplinkybių sunkumą, bet dar ir prisimename visas sunkias patirtis iš praeities, taip dar labiau pasunkindami situaciją. Todėl mano rekomendacija: priimti emocijas, mintis ir instinktus tik kaip mūsų smegenų mums siunčiamą informaciją iš praeities patirčių, ir suvokti tą informaciją tik kaip patarimą bei priminimą. Tokiu atveju mes tampame gyvenimo šeimininkais ir įgyjame galimybę sąmoningai bei racionaliai pasirinkti: elgtis pagal senas patirtis ar blaiviau įvertinti situaciją ir priimti geriausią sprendimą.
Ką patartumėt verslo sektoriui? Kokios galimos didžiausios reagavimo klaidos?
Janina Sabaitė Melnikovienė: didžiausios klaidos – reaguoti perdėtai arba nereaguoti išvis.
Informacinė erdvė pilna straipsnių ir vaizdo įrašų, vyksta daug diskusijų kasdieniame žmonių gyvenime, todėl svarbu pastebėti ir pripažinti, kad šiandien tai – viena dažniausiai pasitaikančių temų. Todėl galima skirti laiko padiskutuoti apie tai, remiantis pateiktomis rekomendacijomis ir sąmoningai įsivertinti, kiek tai aktualu iš verslo ir, kiek tai svarbu iš bendražmogiškos pusės.
Papildomi dezinfekantai, kitos rekomendacijos – jų svarbu laikytis, nes tai parodo įmonių sąmoningumą ir adekvatų reagavimą į platinimą informaciją.
Taip pat netgi galima paskatinti darbuotojus pasidomėti sveikesniu gyvenimo būdu: sveika gyvensena, sportu, mindfulness užsiėmimais, streso valdymo praktikomis, paskaitomis.
Vienas iš teigiamų koronaviruso efektų Lietuvos verslui – įvertinimas, kurios darbo funkcijos gali būti atliekamos nuotoliniu būdu, kiek iš tiesų darbdaviams reikia, jog darbuotojas sėdėtų biure dėl noro kontroliuoti jo darbą, o kiek iš tiesų tai reikalinga dėl bendravimo „akis į akį“. Čia užduotis verslo vadovams, personalo ir IT specialistams, nes dabar kaip tik gera galimybė pabandyti, parengti ir pražaisti scenarijų, pamodeliuoti, o jei didžioji dalis dirbtų nuotoliniu būdu – kaip tai atrodytų, kaip vyktų tarpusavio komunikacija, pasidalinimas darbais ir jų kontrolė, kokių papildomų IT įrankių reikėtų, o kiek galėtų susitvarkyti su esamais resursais. Taip pat tai proga įsivertinti, kiek patys darbuotojai, dirbdami iš namų yra atsakingi ir geba organizuotis savo darbo laiką, informacijos perdavimą, projektų įgyvendinimą ir pan.
Įmonėms vedant krizių komunikacijos strategines sesijas, dažnai mėgstu paprovokuoti – o kaip reikėtų gyventi, jei ši situacija taptų nuolatine ir turėtume išmokti susigyventi? Kaip pasikeistų mūsų darbai, projektai, gyvenimas, kelionės? Ir labai smagu matyti, kaip kompanijos atranda daug resursų, galimybių, pradeda modeliuoti naujas verslo kryptis.
Tad linkime visiems vidinės stiprybės, išminties, supratingumo ir, žinoma, stiprios sveikatos.
Tekstą rengė www.tekstaijususekmei.com
Kalbino Rūta Steponavičienė, redagavo Rasa Banelė ir Jurgita Barišauskienė
Naujausi komentarai