Trisdešimtmetė Vrajananda Devi Dasi – lietuvė. Jau penkerius metus ji su vyru ispanu gyvena Indijoje. Prieš dvejus metus jiedu susilaukė dukrytės Nadyos. Bet apie viską iš pradžių.

Niekada gyvenime nesate ragavusi mėsos ir alkoholio. Kaip taip nutiko?

Nesu ragavusi ir žuvies bei kiaušinių. Mano abu tėvai yra vaišnavai, todėl mane augino pagal vaišnaviškas tradicijas.

Ar niekada nesinorėjo pabandyti?

Turėjau stiprų vidinį įsitikinimą, kad man to nereikia. Negalėjau pagalvoti, kad galėčiau valgyti kokį nors gyvūną. Mano šeimoje mityba buvo laibai įvairi, nebuvo taip, kad valgėme tik bulves ir morkas ir aš nejaučiau kokio nors produkto trūkumo. Gal kai buvau kokių šešerių, buvo įdomu paragauti mėsos, bet taip ir nepabandžiau.

O alkoholio vartoti nemačiau prasmės. Studentavimo laikais vakarėliuose grupės draugai sakydavo: „Mes geriam, tu negeri, o tau dar linksmiau nei mums!“ Nenorėjau gerti vien dėl gėrimo.

Koks Jūsų tikrasis vardas? Kokia jo reikšmė?

Mano vardas yra Ananda. Jį mano mama rado „Bhagavad Gitoje“. Jis reiškia palaimą, labai didelę laimę. Mamai šis žodis labai patiko ir jiedu su tėčiu nutarė man duoti tokį vardą.

Papasakokite, kaip atsidūrėte Indijoje?

Su šeima visą gyvenimą domėjomės indų kultūra. Mano tėvams dar sovietiniais laikais į rankas pakliuvo „Bhagavad Gita. Kokia ji yra“ – Krišnos sąmonės religijos knyga. Jie ją perskaitė ir labai susidomėjo šia religija, filosofija ir gyvenimo būdu, tapo vegetarais. Nors augau aplinkoje, kurioje daug bendravome su vaišnavais (Krišnos sąmonės pasekėjais) ir man toks gyvenimo būdas buvo labai artimas, kaip ir kiti mano bendraamžiai ėjau į valstybinę mokyklą, mokiausi universitete.

Į Indiją pirmą kartą atvykau 2013 m. studijuoti šventraščių. Majapuras, į kurį atvykau ir kuriame dabar ir gyvenu, yra miestelis, netgi, sakyčiau, kaimelis vakarų Bengalijoje. Krišnaitams jis, kaip ir Vrindavanas, yra kaip krikščionims Jeruzalė ar Vatikanas. Šis miestelis yra svarbus vaišnavų centras. Kai pirmą sykį į jį atvykau, man jame patiko, bet neketinau čia likti – vis tiek Indija yra Indija – kitas klimatas, kita aplinka, kiti žmonės.

Prieš išvykdama apsilankiau pas moterį, buriančią Taro kortomis. Iš kortų kaladės išsitraukiau labai gražią saulės kortą su dviem stovinčiais žmonėmis ir ji man pasakė: „Dabar skrisdama į Indiją susitiksi savo gyvenimo meilę“. Ir iš tiesų Majapure aš susipažinau su savo būsimu vyru. Mes susituokėme ir likome čia gyventi.

Kaip susipažinote su savo vyru?

Kritau savo būsimam vyrui į akį Majapuro šventykloje. Aš jo iš pradžių net nemačiau! Pirmoji mano viešnagė Indijoje ilgai netruko, tad jis su manimi susisiekė per bendrą mūsų pažįstamą moterį. Susisiekęs pasakė, kad aš jam patikau ir jis norėtų su manimi susipažinti su perspektyva vesti. Tuo metu jis man nepatiko. Kai antrą sykį nuvažiavau į Indiją, pradėjau jį vis dažniau pastebėti ir man kažkoks balsas iš vidaus pasakė, kad tai yra vyras, kuriuo galiu pasitikėti ir kurį galiu gerbti. Nieko panašaus nebuvau jautusi. Mes vis susižvilgčiodavome, kol galiausiai nusprendėme susitikti pas tą moterį, kuri mus suvedė. Tai buvo tarsi piršlybos. Susitikę pamatėme, kad mums patinka bendrauti ir nusprendėme pažintį tęsti.

Kodėl nusprendėte likti Indijoje, juk Jūsų vyras – ispanas? Nebuvo minčių gyventi Ispanijoje arba Lietuvoje?

Viena iš priežasčių, dėl kurios likome Indijoje, buvo ta, kad čia yra mano vyro darbas – Majapure jis dėsto šventraščius. Kita priežastis – mums patinka dvasinė aplinka, kurioje gyvename, čia turime daug bendraminčių, mums čia smagiausia. Lietuvoje ar Ispanijoje ilgą laiką gyventi būtų sudėtinga, į gimtuosius kraštus važiuojame tik atostogauti. Neatmetame galimybės dėl vaikų mokslų kraustytis gyventi į Lietuvą, Ispaniją ar Angliją, bet kol kas patogiausia gyventi Indijoje.

Gyvenate bendruomenėje? Koks yra vietinių požiūris į jus?

Vaišnavų Iskono šventykla turi labai didelę saugomą teritoriją, primenančią kurortą – čia yra parkas, sūpynės vaikams. Mes joje ir gyvename. Bet aplinkui gyvena ir daug vietinių. Jie gerbia šventyklos teritorijoje gyvenančius vaišnavus, nes šventykla kiekvieną dieną alkstantiesiems dalina maistą.

Indijoje ne visi yra vaišnavai ir ne visi garbina tą pačią Dievo formą. Dievas yra vienas, bet mes visi skirtingi ir Dievas maloningai leidžiasi būti vadinamas skirtingai.

Vietinių nestebina lietuvė ir ispanas, gyvenantys Indijoje?

Kadangi esu baltaodė, vietiniai į mane žiūri labai smalsiai, dukrytę nori fotografuoti, paliesti. Kartais jaučiuosi kaip „Mona Liza“ galerijoje. Nepastebėtai išlikti sudėtinga.

Indai yra labai paprasti ir atviri. Vakaruose žmonės akivaizdžiai vienas į kitą nespokso, o indai – kas ant dūšios, tą ir matai. Nori ir žiūri. Ir ką tu jiems pasakysi. Kartais, kai kokie nors vyrai žiūri, pasijuntu nejaukiai, bet dažniausiai jaučiuosi gerai – man visi tokie smalsautojai atrodo kaip vaikai.

Mus, lietuvius, turinčius kuklumo geną, tas žiūrėjimas iš tiesų gali trikdyti. Jautiesi saugi?

Kartais norisi kad nežiūrėtų, bet šiaip aš jaučiuosi saugi, nes gyvenu saugioje teritorijoje. Per visą laiką, kol čia gyvenu, tik vienas vyras yra pasakęs „aš noriu sekso su tavimi“. Priėjo ir angliškai pasakė. Aš kažkaip pasimečiau. Būtų dar ką pasakęs, gal būčiau jam užplojusi. Neišsigandau, nebijojau, kad jis kažką man padarys, tiesiog buvo nemalonu. Šiaip žmonės čia labai paprasti. Daug žmonių turi labai mažai pinigų, bet vis tiek yra laimingi, draugiški, daug šypsosi.

Kaip į Jus žiūri vietinės moterys?

Aš ir pati į jas žiūriu! Tarkime, mes su vyru einame ir moterys į mane žiūri, nužiūrinėja, joms įdomi baltaodė moteris. Bet aš visiškai nejaučiu iš jų konkurencijos. Būdama Indijoje pastebėjau, kad man nesvarbu, kaip aš atrodau. Tai nereiškia, kad savimi nesirūpinu, bet jaučiuosi visai kitaip nei Lietuvoje, čia nesijaučiu vertinama, turinti išlaikyti tam tikrą lygį, stilingai atrodyti. Indai nevertina žmogaus pagal tai, kaip jis atrodo ir yra apsirengęs.

Juk ir pasakymą turime „Pagal drabužį pasitinka, pagal protą palydi“.

Indijoje moterims svarbu apsirengti dorovingai. Su trumpu sijonu niekur neičiau – jau segėdama ilgą gaunu labai daug dėmesio. Tradicinės normos čia yra labai gilios, jas reikia gerbti ir nevaikščioti apsinuoginus.

Ką pati veikėte Indijoje prieš susilaukdama vaikelio? Kaip atrodė Jūsų diena?

Esu baigusi anglų k. filologiją ir turiu mokytojo kvalifikaciją, tad iki susilaukiau dukrytės, savanoriavau Krišnos sąmonės vaišnavų mokykloje – mokiau vaikus anglų kalbos. Prieš pamokas kas rytą eidavau į šventyklą, medituodavau, kartodavau mantras, tada pusryčiaudavau ir eidavau į mokyklą. Ten vesdavau maždaug 6–7 pamokas, papietaudavau, grįždavau namo, ruošdavausi pamokoms, pabendraudavau su vyru ir eidavau miegoti. Ryte – vėl į mokyklą. Man labai patiko mokykla, o mokiniai daug kartų sakė, kad jiems labai patinka mano pamokos. Mane tikrai labai vertino kaip specialistę, kaip mokytoją.

Gal galite pasidalinti, kokius skirtumus pastebėjote tarp mokyklos Indijoje ir Lietuvoje?

Per trejus metus nei sykio vaikai man nebuvo pasakę ko nors įžeidžiančio. Dūkti kažkiek dūkdavo, žaismingai neklausydavo, bet jie mane labai mylėjo ir nuolat sakydavo komplimentus, tarkime, kad gražiai atrodau. Indai labai atviri, jiems lengva išreikšti savo emocijas ir  mintis – ką galvoja, tą ir sako. Lietuvoje mokytoja dirbau neilgai, bet nieko panašaus negirdėdavau, mokiniai buvo uždaresni. Vaikai čia pagarbesni. Tarkime, Lietuvoje esu stebėjusi pamoką, kurios metu vaikai darėsi cigaretes. Čia irgi vaikai, būna, atsikalba, bet jie labai geranoriški ir jeigu mokytoja su jais gražiai elgiasi, vaikai labai gražiai atsako.

Mokykloje, kurioje mokiau, labai mažos klasės – po 8-10 vaikų, berniukai ir mergaitės mokosi atskirai. Man labai patiko, kad klasės atskiros, nes mokiniai, ypač paaugliai, gali labiau susitelkti į mokslus, o ne galvoti, kaip vienas kitą kuo nors nustebinti, tarp mergaičių kyla mažiau konkurencijos. Dėsčiau ir berniukams, ir mergaitėms. Vaikai buvo nuo 13 iki 15 metų amžiaus. Bet tokio amžiaus vaikai Indijoje yra daug mažiau subrendę nei tokio paties amžiau vaikai Lietuvoje. Lietuvoje trylikamečiai ar kiek vyresni jau ir atrodo suaugę, ir temos, kuriomis domisi visai kitokios. O čia paaugliai daug vaikiškesni, nes Indijoje vyrauja kultūra, kuri sako, kad lytiniai santykiai galimi tik po vestuvių. Aišku, žmonės čia daug anksčiau veda nei vakaruose, kokių 18–os metų. Bet bręsta ir suaugusiais tampa vėliau.

O kiek metų buvo pačiai, kai ištekėjot? Kur ir pagal kokias tradicijas vyko Jūsų vestuvės?

Kai tekėjau, man buvo 25-eri. Lietuvoje sudarėme civilinę santuoką ir atšventėme su artimaisiais, o paskui organizavome indiškas vestuves čia, Indijoje. Nutarėme, kad vestuves kelsime ne vyro, o mano gimtinėje, nes aš čia turiu šeimą ir daug draugų, o vyras Ispanijoje turi tik kelis giminaičius. Be to, prieš mums susipažįstant jis jau maždaug 6 metus gyveno Indijoje, o dar prieš tai Anglijoje. Kitas dalykas, aš manau, kad kai kalbama apie vestuves, vyras turėtų kaip įmanoma labiau daryti taip, kaip nori moteris.

Taigi jo giminaičiai atskrido į Lietuvą ir iškėlėme įprastas vestuves, kurių metu vilkėjau baltą suknelę, visi šoko, tik nebuvo alkoholinių gėrimų ir mėsiškų patiekalų. O Indijoje tuokėmės laikydamiesi indiškų papročių, vilkėjau raudoną sarį. Apie tokias vestuves svajojau nuo mažų dienų.

Kaip giminės žiūri į tai, kad nutekėjot į Indiją?

Man atrodo, kad visus giminių priekaištus dėl kitokio gyvenimo būdo sugėrė mano mama, ji buvo tarsi „atpirkimo ožys“, tad man daug aiškintis nereikėjo. Visi sakydavo: „Kokia mama, tokia ir dukra“. Giminėms gal tik keista buvo, kodėl nusprendėme apsigyventi Indijoje, o ne, tarkime, Ispanijoje – juk mano vyras iš Malagos.

Daug kam atrodo, kad Indija purvina, nešvari, kupina visokių pavojų, moterims čia labai nesaugu. Bet tai tik dalis tiesos – Indija labai didelė ir įvairi.

Minėjote, kad Jūsų vyras dėsto šventraščius. Kiek žinau, jis dar ir porų specialistas, psichologas? Kokios įtakos vyro veiklos turi judviejų santykiams? Ar tai, kuo jis užsiima, palengvina, ar kaip tik, apsunkina judviejų santuoką?

Jis turi dvi veiklas – viena yra šventraščių dėstymas, o kita – porų vedybų bei asmeninio augimo koučingas.

Mano vyras labai stengiasi tai, ką sako savo klientams, pritaikyti praktiškai. Sakyčiau, jis tikrai yra labai išmintingas vyras. Prieš vestuves jis man pasakė: „Geriau būti laimingam negu teisiam“. Man ši frazė labai patiko, nes kas iš dviejų teisių, jeigu abu nelaimingi.

Kaip Jums atrodo, kas lemia laimingus santykius poroje? Kaip yra Jūsų santuokoje?

Anksčiau mąsčiau labai stereotipiškai, žinojau, kokios yra vyro ir moters pareigos, bet dabar suprantu, kad iš tikrųjų mes visi esame labai individualūs, reikia atrasti, kas svarbu yra būtent tam žmogui. Sakyčiau, kad vyras ir moteris turi žinoti svarbiausius vienas kito poreikius. Ne norus ar užgaidas, o poreikius, kurie jam tikrai yra svarbūs, ir pasistengti į juos kiek įmanoma labiau atsižvelgti. Tarkime, mano vyrui labai svarbi yra tvarka. Aš nesu labai tvarkinga. Šis nesutapimas – viena pagrindinių ir vos ne vienintelė mūsų pykčių priežasčių. Kitam vyrui tvarka gal būtų ne tokia svarbi ir jeigu aš tvarkyčiau, kepčiau, šveisčiau, santuokai tai daug nepridėtų. Taigi, manau, svarbu atsižvelgti į tai, kas svarbu būtent mūsų antrajai pusei.

Dar svarbu atsižvelgti į 5 meilės kalbas ir paklausti, kaip tas žmogus jaučiasi mylimas, gerbiamas ir vertinamas.

Labai verta sunkiais momentais ne bėgti nuo kito žmogaus, ne užsisklęsti, bet stengtis su juo bendrauti, jam pasipasakoti apie savo jausmus. Tai labai suartina.

Taip pat labai svarbi pagarba, ypač vyrams. Aš gerbiu savo vyrą kaip žmogų, žiūriu į jį kaip į asmenybę, ne kaip į pinigų uždirbėją. 

Jeigu moteris nori būti karaliene, su vyru ji turi elgtis kaip su karaliumi. O jei vyras nori būti karalius, su žmona turi elgtis kaip su karaliene.

Aš vis dar mokausi pasakyti vyrui savo norus. Anksčiau laukdavau, kol vyras atspės, ko noriu, nors ir pati iki galo nežinodavau, ir pykdavau, jei neatspėdavo. Moteriai labai svarbu iškomunikuoti, ko ji nori ir pasižiūrėti, kurie lūkesčiai yra normalūs ir sveiki, o kurie truputėlį nerealūs, nusižiūrėti iš pasakų ir filmų.

Galiausiai, svarbu kasdien skirti laiko ryšiui, pokalbiams.

Dukrytę gimdėte Indijoje?

Gimdžiau Lietuvoje – vis dėlto sveikatos priežiūra Lietuvoje geresnė nei Indijoje.  Be to, Indijoje labai populiaru daryti Cezario pjūvį. Lietuvoje tokias operacijas daro jeigu tikrai reikia, o čia gali pasakyti, kad reikia, nes toks gimdymas kainuoja daugiau pinigų (apie 200–250 eurų) ir trumpiau trunka. Daug medikų net nesivargina laukti natūralaus gimdymo pradžios, ypač per pandemiją, jie tiesiog sako: „Darysim Cezario pjūvį“. Kitas dalykas, yra privačių ligoninių, kurios labai rūpinasi pacientais ir gyvenimas ten kainuoja kaip labai gerame viešbutyje.

Indijoje moterys gali gimdyti kaip nori, niekam tai neįdomu, nevedama jokia gimdymų statistika. Tarkime, Majapure yra kelios moterys, kurios neturi oficialaus pribuvėjos statuso, bet turi nemažai patirties ir priima gimdymus namuose. Įstatymai šios srities niekaip nereglamentuoja. Taigi gimdymas namuose netraktuojamas kaip nusikaltimas, kaip mėginama teigti, tarkime, Lietuvoje, o yra įprasta praktika.

Ką reiškia vaiką auginti Indijoje? Ar sulaukiat kokios nors pagalbos?

Tradiciškai indėms gal yra lengviau, nes šeima gyvena pas vyro tėvus. Esminis skirtumas tarp vaikų auginimo Lietuvoje ir Indijoje yra tas, kad čia vyrauja labiau tradicinis požiūris į moters vaidmenį, nors jis irgi keičiasi, ir į vaikus auginančią ir nedirbančią moterį žiūrima palankiai, niekas neragina jos eiti į darbą. Lietuvoje moteris, kuri tik augina vaikus, dažnai sulaukia klausimo: „O tai tu daugiau nieko nesugebi?“ Čia šeimos dažnai yra gausesnės, vaikai vienas kitam padeda. Be to, man atrodo, kad ir socialiniai ryšiai Indijoje glaudesni, tad ir vaikus auginti čia lengviau.

O kas pačiai padeda – juk tiek Jūsų, tiek vyro giminės toli? Tai labiau Jūsų rūpestis, ar dalyvauja ir vyras?

Su vyru esame sutarę, kad aš rūpinuosi vaiku ir namais, o jis išlaiko šeimą. Kartais ir vyras su vaiku pabūna, pažaidžia, į lauką išeina. Auklės nesamdome, bet turime namų tvarkytoją. Vakaruose sau to leisti negalėtume, bet čia darbo jėga palyginus nebrangi. Ji ateina kiekvieną dieną ir atlieka daug namų ruošos darbų – skalbinius padžiauna, grindis, puodus išplauna, daržoves supjausto – man belieka iš jų ką nors pagaminti. Mums labai patinka tai, kad daržovių prekeiviai atneša tiesiog į namus. Tai labai palengvina buitį – juk prekybos centrų kaip vakaruose, čia nėra. Patogu ir tai, kad visur galime rasti vegetariško maisto – juk visi aplinkui vegetarai.

O kalbant apie pagalbą prižiūrint vaiką, tai vietinės auklės samdyti aš nenorėčiau, nes indai nevengia vaikui užploti per užpakalį, suduoti per ausis. Jie iš tikrųjų yra grubesni, garsiai kalba, gali aprėkti, bet nepriešiškai, tiesiog jie turi mažiau apsimetimo ir nevelka visko į mandagumo kultūros apvalkalą.

Indijoje žmogus miršta, ant Gangos kranto sukraunamas laužas ir visi gali matyti, kaip deginamas lavonas. Čia labai aiškiai matosi visos ligos, skurdas, žmonės turi mažiau iliuzijų, kad gyvenimas vien tik rožėmis klotas.

Tai vaikas iki 5 metų ne karalius, kaip kad vedose rašoma?

Mano mama irgi vedose paskaitė, kad vaikas iki 5 metų – karalius ir, man atrodo, ji mus su broliu truputį išlepino. Vaiko kaip karaliaus vaidmenį aš suprantu taip, kad jam duodama meilės, dėmesio, apkabinimų. Tuo pačiu manau, kad vaikui nuo pat mažens reikia ribų.  Man su ribomis sunku – atrodo, galėčiau Nadyą visą dieną bučiuoti. Sakoma, pirmieji 5 metai yra patys svarbiausi, tai yra laikas, kai vaikas turėtų gauti viską, kas geriausia – meilę, rūpestį, gero maisto – kaip karalius. Bet ne daiktų ar nesveiką nuolaidžiavimą.

Kas pačiai sunkiausia gyvenant Indijoje?

Sunku prisitaikyti prie čia vyraujančio klimato. Tarkime, dabar Indijoje yra ne tik karšta, be ir drėgna. Vos išėjus į gatvę ima žliaugti prakaitas. Viduje be kondicionieriaus būtų labai sunku. Tuos kelis mėnesius, kai lauke būna 36-40 laipsnių, skrendame praleisti Lietuvoje arba Ispanijoje.

Dar sunku, kad čia nėra didelių prekybos centrų, parduotuvių, knygynų, vakarietiškų pramogų. Aišku, pasiilgstu šeimos, draugių, kurios gyvena Lietuvoje. Reikia iš naujo susikurti gyvenimą, užmegzti ryšius. Bet dabar Majapuras man tampa namais.

Ar turite draugų/–ių lietuvių? O ne lietuvių? Kaip atrodo Jūsų socialinis gyvenimas?

Majapure turiu kelias artimas drauges, viena jų irgi yra lietuvė. Ji, kaip ir aš, irgi yra iš Kauno, yra ištekėjusi už indo ir gyvena čia jau 10 metų. Abi beveik tuo pat metu pagimdėme pirmagimius ir labai susidraugavome. Dar turiu kelias drauges iš Pietų Afrikos, Europos. Indžių draugių praktiškai neturiu, nes su jomis man sudėtingiau rasti bendrą kalbą – jų pasaulio matymas visai kitoks. Su draugėmis, kurios turi vaikų, stengiuosi susitikti kuo dažniau. Neseniai pradėjome organizuoti mamų grupę – kas dvi savaites su vaikais susitinkame pažaisti, pabendrauti, pakalbėti būtent mums, mamoms, aktualiomis temomis.

Dar užsiimu socialinėmis iniciatyvomis. Jau du kartus organizavau lėšų rinkimą vargingoms šeimoms. Sykį rinkau lėšas vienos moters akių operacijai. Moteris abejose akyse turėjo kataraktą, o nemokamų operacijų Indijoje niekas nedaro. Facebook‘e pasidalinau su draugais informacija, kad tai moteriai reikia operacijos ir paprašiau paaukoti pinigų. Daug žmonių paaukojo ir mes sumokėjome už jos kataraktos operaciją ir nupirkome jai akinius. Kitai moteriai reikėjo lėšų po cezario operacijos niekaip negyjančioms žaizdoms gydyti. Surinkome pinigų ir jos gydymui. Indijoje situacija tokia, kad jei šeima neturi pinigų, žmogus su ligomis turi tiesiog susitaikyti, nes čia nėra jokios sveikatos apsaugos, pašalpų, pensijų ir panašių dalykų.

Ar situacija Indijoje kaip nors keičiasi?

Jauni žmonės nori užsidirbti pinigų, išvažiuoti į didesnius miestus ar net užsienį. Neretas indas Facebook‘e kalbina merginas ir ieško sau „žalios kortos“ – gal susiras kokią vakarietę, gaus leidimą gyventi užsienyje, paskui išsiskirs. Tokių atvejų tikrai yra nemažai. Bet yra ir labai daug dvasingų žmonių.

Kaip manote, ko galėtume pasimokyti iš indų?

Atsidavimo Dievui, tikėjimo ir dėkingumo už tai, ką turime.

Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!