Jeigu moteris bijo gyvenimo, tuomet atvesti savo vaiką į tokį pasaulį, kurio pati bijai, yra labai sudėtinga. Gimdymas bet kokiu atveju įvyks, tačiau bus sunku šį veiksmą atlikti gražiai ir palankiai.
Ji buvo teatro aktorė. Kurdama šeimą su vyru nenorėjo vaikų. Tarsi joje būtų koks nors dramblys. O tada nutiko šis tas fantastiško – vienas susitikimas aukštyn kojomis viską apvertė. Ir gimdymas tapo esmine jos gyvenimo veiklos sritimi.
Mokydamasi pas Igorį Čarkovskį, gimdymo vandenyje pradininką Rusijoje, Elena Tonetti susidūrė su alternatyvia gimdymo praktika, įskaitant gimdymo stovyklas prie Juodosios jūros, kur kūdikiai gimdavo aplink plaukiojant laukiniams delfinams.
– Jūsų organizacijos tinklalapyje skaičiau, kad esate pelniusi „dvasinės akušerės“ statusą. Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas?
– Vadinasi, sugebėjau atrasti žmones, kuriems rezonuoja tai, ką kalbu. Daug kartų girdžiu sakant: „Aš žinojau, kad tai yra, bet neturėjau tai nusakančių žodžių. O kai išgirdau Jus kalbant apie moters pagijimą ir įgalinimą, supratau, jog visa tai jau žinojau“. Tai tarsi akivaizdžių dalykų įvardinimas ir leidimas žmonėms pajusti jų pačių tiesą. Aš tikrai nebandau įtikinti žmonių, kad viskas yra štai taip.
Kas veikia, kas neveikia? Kas daro mane laimingą kaip žmogų, moterį ar gilesnio ryšio su gyvybės šaltiniu ieškotoją? Kaip aš galiu patirti greitą, artimą ryšį su visa ko Kūrėju? Kaip galiu nueiti savo gyvenimo kelią išgyvenant savo dvasinę ir fizinę prigimtį vienu metu? Apie visa tai kalbu iš savo patirties.
Pagrindinė mano žinia dabar yra tai, kad dvasingumas yra susietas su žemiškumu. Ta jėga, kuri sukūrė mūsų nuostabius kūnus, padarė juos ne tam, kad jie kentėtų, o tam, kad patirtų džiaugsmą kūne. Man visuomet atrodė mįslinga, kodėl mes turime tik 5 pojūčius. Kai plačiau pasidomėjau šia tema, atradau, kad žmogus turi net 138 pojūčius!
– Oho! Nejaugi tiek daug?
– Taip, tai tiesa. Būdami kūdikiai, esame trikdomi įvairiais pojūčiais – grubaus elgesio, didelio garso, ryškios šviesos, ryšio su motina trūkumo. Tuomet kūdikis patiria visumos suirimo būseną. Iš šios būsenos mes negalime išeiti, todėl pasiliekame joje ilgą laiką. Dauguma žmonių gyvena savo gyvenimą būtent tokioje atskirtumo būsenoje.
– Tikra tiesa. Mes netgi negirdime savo kūno kalbos.
– Būtent! Mokslinėje literatūroje galime aptikti, jog kiekviena odos ląstelė turi po malonumo receptorių. Kyla išties įdomus klausimas, kodėl jėga, sukūrusi mūsų kūnus, įdėjo šį receptorių į kiekvieną odos ląstelę? Dauguma mūsų pojūčių turi būti aktyvuoti. Problema ta, kad mūsų senelių pojūčiai nebuvo aktyvuoti. Vadinasi, tie patys mūsų tėvų pojūčiai nebuvo aktyvuoti ir tėvai negalėjo mums padėti aktyvuoti mūsiškius. Tokius akivaizdžius pojūčius kaip šalinimas mes išmokstame, nes jų mums reikia gyvenime. Kai kurių pojūčių, kurie gali sukelti tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui, sėdimą ant klozeto, mes mokome savo vaikus. Tame yra prasmės, nes mes atkreipiame dėmesį į šį pojūtį, praktikuojame, aiškiname, mokome savo vaikus atpažinti pojūtį ir atitinkamai elgtis. Taip yra ir su kitais pojūčiais: ritmo, laiko, balanso, empatijos, telepatijos. Jie visi reikalauja dėmesio ir praktikos. Jeigu užuojauta yra neaktyvuota, tuomet žmogus nežino, kad gali užjausti. Mes turime tiek daug traumų ir smurto, nes užuojautos pojūtis žmoguje nėra sąmoningai aktyvuotas.
Dvasiškai galima mylėti gyvenimą ir atlikti tam tikras praktikas, tačiau jeigu kūne gyvena pačios patirta gimimo trauma, tai kūnas vis tiek bijos gimdyti. Už tai atsakingos skirtingos mūsų smegenų dalys, kurios kontroliuoja fizinį kūno pajautimą ir dvasinį savęs suvokimą. Labai svarbu suprasti, kad už fizinį, emocinį ir mentalinį kūno lygmenis yra atsakingos skirtingos smegenų dalys, kurios turi veikti kaip viena komanda. Jeigu gimę mes patekome į atskirtumo būseną, tai reiškia, kad tam tikra mūsų smegenų dalis nebuvo aktyvuota ir mes patekome į emocinį ištirpimą. Tai reiškia, kad iki mūsų neateina mūsų sielos pojūtis ir negalime su kažkuo dvasingai bendrauti, artimai draugauti ar mylėti būtent dėl tos smegenų dalies neaktyvumo.
–Ar galime tai pavadinti kažkokiais blokais mūsų viduje?
– Žinoma. Kaip galima ką nors mylėti iš atskirtumo būsenos? Galime kam nors jausti aistrą, tačiau tai jau kita smegenų dalis ir lytinių organų atsakas į kažkokį kvietimą. Bet širdis tame nedalyvauja. Juk yra didžiulis skirtumas tarp to, ar kūną traukia seksualiai, ar mylime kitą visa širdimi. Taigi širdies ir lytinių organų apjungimas yra labai didelis žingsnis, tačiau mes nežinome, kaip juos apjungti į vieną bendrai veikiantį mechanizmą. Įprastai, esant atskirtumo jausmui, mes mąstome tik viena vieta – galva, širdimi arba lytiniais organais. Tam, kad visa apsijungtų, reikia, kad visos trys smegenų dalys būtų vienodai intensyviai ir tuo pačiu metu aktyvuotos. Čia ir slypi visas triukas. Mūsų smegenų dalys visai kaip gulbė, vėžys ir lydeka iš žinomos liaudies pasakos, kur kiekvienas herojus gerai žino, kas jam reikalinga ir naudinga, todėl tempia į savo pusę. Labai dažnai šie poreikiai kertasi tarpusavyje ir neutralizuoja vienas kitą, vadinasi mes stovime vietoje ir niekur nejudame. Ir jeigu bent vienas iš veikėjų laimi, tai visas mechanizmas pralošia, nes kitos dalys liko be nieko.
– Papasakokite apie tuos laikus, kai susidomėjote sąmoningu gimdymu. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Ten, iš kur esu kilusi – Uralo kalnų, gyvenimas šeštajame–septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo labai patogus. Man nuo pat jaunų dienų norėjosi gyvenimą padaryti geresnį. Nesupratau, kodėl turėtume likti tame diskomforto lygyje, jeigu gali būti geriau. Eidama tuo keliu patyriau įvairių išbandymų ir veiklų, kol supratau, kad žmonės greičiau sukuria daugiau netvarkos, nei jos įmanoma sutvarkyti. Šis suvokimas buvo pagrindinė mano nusivylimo priežastis.
O kaip galima pakeisti žmones? Pakeičiant tai, kaip mes juos pradedame. Tai taip paprasta ir akivaizdu, jog aš nesuprantu, kodėl iki šiol niekas tuo nesirūpina. Didelė dalis mūsų problemų kyla dėl izoliacijos bei atskirtumo vienas nuo kito gilinimo, nuo mūsų namų – Žemės, nuo mūsų egzistencijos šaltinio. Taip neturėtų būti.
Moterys turi tą pačią reprodukcinę anatomiją kaip katės, beždžionės ar vilkai. Jeigu šie gyvūnai gali atsivesti palikuonis be jokių traumų, tai kodėl žmonės patiria tokius siaubingus išgyvenimus ir verčia tuos pačius baisumus iškęsti savo kūdikius? Besimokant man paaiškėjo, kad tai susiję su pagrindinių nervų sistemos nustatymų programavimu gimstant mažai mergaitei. Taigi viskas, ką žinome apie gimdymą, ląstelių lygmeniu įrašoma dar mūsų kūnui būnant gimdoje ir gimimo momentu. Motinos emocijų kokteilis suteikia mūsų kūnui „statybinius blokus“. Gimdoje mes susiurbiame, įtraukiame, įsimename visą savo giminės istoriją. O daugumos šeimų istorijos tikrai nėra įkvepiančios.
Smalsios ir savo kryptį žinančios moters Elenos Tonetti-Vladimirovos ilgametė patirtis galiausiai tapo unikaliu „Gimimas į gyvenimą“ (angl. k. „Birth Into Being“) metodu. Jaunos aktorės iš Maskvos kelias link sąmoningo gimdymo prasidėjo prieš 37 metus Rusijoje, kai ji prisijungė prie sąmoningo gimdymo judėjimo.
– Supratusi visa tai, tikriausiai priėjote kažkokį lūžio momentą? Galbūt įgijote medicininį išsilavinimą?
– Deja, tuo metu, kai pradėjau savo darbus, nebuvo tokios medicinos mokslo institucijos, kuri mokytų apie šiuos dalykus. Visos mokymo įstaigos siūlė baime paremtas manipuliavimo motinomis ir vaikais programas. Vaiko gimdymas Rusijos gimdymo namuose 9-ajame dešimtmetyje buvo tiesiog siaubingas. Tai buvo labai kankinantis, nepagrįstai žiaurus ir nežmoniškas būdas susilaukti kūdikio. Net keliose gimdyvių kartose kūdikiai iš motinų buvo paimami iškart po gimdymo. O dauguma moterų, net apie 95 procentus, pamatydavo savo kūdikį tik praėjus penkioms dienoms po gimdymo.
Kūdikio laiko suvokimu, kiekviena akimirka yra lygi amžinybei. Todėl negalime vaikui pasakyti, kad jis pamatys savo mamą po penkių dienų ir tuomet gaus jos pieno. Aš stebiuosi, kaip mes išgyvenome tuos laikus, kuomet buvo pažeidžiamos šios žmogaus teisės, tai yra naujagimis paimamas iš mamos. Pavyzdžiui, jeigu tą patį padarytume gimusiam kačiukui, jis tiesiog neišgyventų. Žmogus nėra vien kūnas, jis turi didžią sielą, kuri laiko jį šiame kūne ir dėl to nuo kūno taip lengvai neatsirišama. Tuo metu tokia praktika buvo laikoma normalia ir moteris net nedrįso ar bijojo prašyti palikti jai vaiką. Ligoninės buvo labiau panašios į kalėjimus, kur moterys buvo užgauliojamos ar net mušamos.
– Visa tai skamba išties graudžiai. Papasakokite apie tai, kokius pokyčius Jūs matėte kaip galimą išeitį iš tokios situacijos?
– Kai atsirado sąvoka „gimdymas vandenyje“, kurią sugalvojo Igoris Čarkovskis, situacija gimdymo namuose buvo tokia bloga, kad moterims buvo visiškai nesunku priimti kažką naujo. Tai, žinoma, turėjo ir gerąją, ir blogąją puses. Vien išgirdusios, kad vanduo palengvina gimdymą, moterys tą ėmė ir daryti. Tačiau vien žodžiai darbo nepadaro. Visa moteriškos giminės linija stovi gimdyvei už nugaros, todėl neužtenka vien patalpinti ją į vandenį. Tai ne taip paprasta.
Moterys, kurios turėjo galimybę pasiruošti šiam įvykiui, išgyveno išties nuostabius, ekstatinius gimdymo patyrimus. Tam, kad gimdymas būtų išgyvenamas kaip ekstazė, o ne kankynė, reikia atlikti nemažai pasiruošimo, tame procese yra daug sudedamųjų dalių. Ne visoms moterims pavykdavo pasiekti tokių gerų rezultatų ir tai gąsdindavo kitas gimdyves. Tai buvo laikai, kai informacija nekeliavo taip laisvai, kaip dabar per internetą ir kitas ryšio priemones. Todėl pagrindinė žinia tuo metu buvo, jog gimdymas vandenyje kai kuriais momentais yra naudingas, tačiau nebuvo žvelgiama į platesnį vaizdą.
Pirmoji iš priežasčių, kodėl gali kilti gimdymo vandenyje komplikacijų, priklauso nuo to, kaip gimė pati gimdyvė, nes tai nulems jos kūdikio atėjimą. Jeigu ji gimė netinkamai, tuomet ji turėtų neutralizuoti savo gimimo traumą. Antroji priežastis yra išgyventa seksualinė prievarta. Jeigu moteris nebuvo mokoma džiaugtis savo seksualumu arba patyrė seksualinę traumą, tuomet gimdymo metu visa tai iškils jai tiesiai prieš akis. Taigi negatyvi seksualinė patirtis lygiai taip pat turi būti neutralizuota. Taip pat yra emocinės traumos, kai moteris buvo užgauliojama tėvų, giminaičių ar mokytojų vaikystėje, kurios trukdo lengvai gimdyti. Taigi moteris turi pati labai gerai išsianalizuoti, kokios jos gyvenimo situacijos ar traumos gali sukelti komplikacijas gimdymo metu.
– Kaip neutralizuoti šias traumas? Ir ar įmanoma jas visiškai išgydyti?
– Taip, žinoma. Neįtikėtina, koks atsparus yra žmogaus kūnas. Organizmas turi savarankiškai pasitaikantį, automatinį mechanizmą, kuris nori būti naudojamas, tačiau mes leidžiame atminčiai laikyti save palūžusia. Kažkada įvykusi trauma yra vienas dalykas, tačiau visai kas kita, kad mes laikome ją savo kūne. Mes pamirštame ir neleidžiame kūnui pačiam save pagydyti ir leisti energijai skleistis visa apimtimi, po visą kūną. Todėl turime sugrąžinti kūnui tą prisiminimą, kad jis gali vėl būti sveikas ir nekaltas.
Dar gyvendama Rusijoje, Elena buvo įsitraukusi į tvarios bendruomenės judėjimą „Gyvenamasis kompleksas jaunimui“, vadinamą MJK (rusų k. santrumpa „Molodyojney Jiloy Komplex“). Pirmoji tokio tipo bendruomenė Sibire turėjo daugiau nei 30 000 gyventojų ir buvo saugumo, demokratijos, sveiko gyvenimo būdo ir progresyvaus ūkininkavimo oazė. Elenos pirmasis dokumentinis filmas „Kaip pildosi svajonės“ yra išsami jos patirties su šia bendruomene apžvalga. MJK bendruomenė pakvietė grupę jaunų žmonių iš Maskvos, kurie vadino save „žaidimo technikais“, pravesti organizacinį veiklos žaidimą 21-ojo amžiaus mokyklai sukurti. Projekte dalyvavo 16 „žaidimo technikų“ (tarp jų buvo ir Elena) bei 300 bendruomenės gyventojų.
80-ieji buvo Elenos transformacijos laikotarpis. Tuo pačiu metu ji, kartu su savo vyru, garsiu „žaidimo techniku“ Sergejumi Naumovu, bei kitais kolegomis, vesdavo verslo vadybos seminarus, vadinamus „Žaidimais“, kurie buvo labai veiksmingi įvedant socialinius ir ekonominius pokyčius tuomet dar gyvavusioje TSRS.
– Kaip Jums kilo mintis pagelbėti moterims gimdymo srityje?
– Tai įvyko 1982 metais, kai susipažinau su Igoriu Čarkovskiu. Tuomet aš jau buvau viena iš „žaidimo technikų“ ir turėjau labai aiškią kryptį – norėjau nugyventi savo gyvenimą ne veltui. Aš mačiau, kad tai, ką daro mano vyras, yra labai svarbu, įdomu ir duoda momentinį rezultatą. Todėl su malonumu įsijungiau į jo „žaidimus“. „Žaidimas“ tęsdavosi visą savaitę ir tai buvo smegenų šturmo seminarai – didelis įvykis „Žaidimą“ užsakiusioje organizacijoje.
Kaip tik tuo metu, kai pilnu tempu vyko šie „žaidimai“, manęs paprašė susitikti su Igoriu Čarkovskiu ir pažiūrėti, ar mes galime jam kuo nors padėti. Susitikusi su šiuo žmogumi supratau, kad jis kalba labai įdomiai, tačiau jau 20 metų jam nepavyksta su tuo nieko daugiau padaryti. Iki tol jis buvo priėmęs vos penkis gimdymus.
Mes susitarėme dėl 20 minučių konsultacijos, kuri pavirto į 4 valandų be galo įdomų pokalbį. Garbus pašnekovas aiškino, kad „žaidimo technikai“ užsiima visiškai bereikšme veikla, nes bando pritvirtinti ramentus visiškai vaikščioti negalinčiam žmogui. Jeigu iš tiesų norime ką nors pakeisti pagedusioje sistemoje, tai pradėti reikia nuo to, kaip moterys gimdo vaikus.
Tuo metu nėštumas ir besilaukiančios moterys mano mintyse užėmė paskutinę vietą. Netgi kurdami šeimą su vyru nusprendėme, kad nenorime turėti vaikų. Mano pačios gimimo trauma buvo didžiulė, todėl aš visai nenorėjau susilaukti vaikų. Tai buvo toks pojūtis, tarsi mano virtuvėje būtų dramblys, o aš jo prispausta prie sienos ir nieko aplink negaliu matyti. Tokiu būdu, patirta trauma visiškai uždengė man kelio matymą. Ir štai staiga, Igoris Čarkovskis pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia pašalinti dramblį iš tos virtuvės, tada viskas taps suprantama ir aišku. O tam, kad padėtum kam nors kitam, reikia pradžioje savo dramblį pašalinti.
– Grįžusi po šio pokalbio, savo komandai pareiškiau, kad nuo šiol užsiimsime gimdymais. (Juokiasi). Visa tai buvo keista ir nesuprantama, juolab, kad visi buvo jauni ir apie vaikus dar net negalvojo. Po daugybės aiškinimų ir įtikinėjimų, pamažu veikla pakrypo nauja linkme – mes pradėjome dalyvauti pamokose ir užsiėmimuose su nėščiosiomis. Ir maždaug po dviejų metų visa tai virto į judėjimą už sąmoningą gimdymą. Kadangi į paskaitas ateidavo daug žmonių, o jokių stiprių mokytojų nebuvo, tai viskas vyko bandymų ir mokymosi iš klaidų metodu.
– Jūsų patirtis ir gyvenimo kelias išties labai įkvepiantis. Ką jūs norėtumėte pasakyti visoms straipsnį skaitančioms moterims?
– Iš viso to, ką patyriau ir išgyvenau, supratau, kad moteriai svarbiausia yra išmokti būti moterimi. O tai reiškia – gerbti savo kūną, gerbti ir vertinti save. Moteriai labai svarbu valdyti savo galią, nes ji yra neįtikėtinai didelė. Juk moteris turi galią sukurti tai, kas prieš tai neegzistavo – unikalų žmogų. Tai yra neįtikėtino gilumo kūrybinis veiksmas, prieinamas tik dievams.
Jeigu ji atskleis šį kūrybinį potencialą, tuomet ji bus laiminga. Moteris turi teisę būti laiminga per meilę gėlėms, medžiams, gyvūnams, sau, vaikams, žmonėms, mėgautis kūniškais malonumais per seksualinius santykius ir gimdymą. Ir visa tai būtinai reikia išgyventi. Sąmoningai nugyventas gyvenimas – tai mūsų teisė ir kartu pareiga. O tai reiškia, kad turime gyventi augindamos savo malonumų tenkinimo sugebėjimus ir ieškodamos to, kas teikia daugiausiai malonumo. Svarbiausia atrasti tokį kelią, kuriame moteris yra laisva eksperimentuoti, bandyti, daryti klaidas ir mokytis iš jų, drąsiai keliauti per gyvenimą, reikalaujant pagarbos sau.
Kalbino Skaistė Matonytė
Jau šią savaitę – balandžio 28 dieną – Lila.lt rekomenduoja apsilankyti antrą kartą vyksiančioje konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“. Daugiau informacijos: www.mamosdiena.lt. Sąmoningo nėštumo ir gimdymo mokytoja Elena Tonetti vaizdo pranešimo „Psichologinės traumos – kas būtum be jų?“ metu tiesiogiai iš Kalifornijos pasidalins unikalia suaugusiųjų traumų gydymo metodika, kuri išlaisvino ir grąžino jaunatvišką džiaugsmą, kūrybą ir savitumą daugybei žmonių penkiuose mūsų planetos kontinentuose.
Daugiau apie Eleną: Elena Tonetti–Vladimirova yra nuolat besiplečiančios tarptautinės organizacijos „Gimimas į gyvenimą“ (angl. k. „Birth Into Being“) įkūrėja ir direktorė. Organizacija skirta sąmoningai evoliucijai ir klestinčios ateities socialinės struktūros, grindžiamos meile, atjauta ir sveiku protu, kūrimui. Būdama lektore, režisiere ir autore, Elena pasitelkia daugialypę terpę, kad dalintųsi savo žinia su pasauliu. Daugiau nei 32 metų nenuilstančio atsidavimo pelnė jai „dvasinės akušerės“ statusą tarp tūkstančių žmonių. Šiuo metu ji yra apmokiusi daugiau kaip 200 specialistų 22 šalyse, kurie naudoja šį metodą visomis pagrindinėmis kalbomis.
Naujausi komentarai