Siūlau moterims vienos dienos praktiką – stebėti kokį nors savo „trūkumą“ ir dėl jo kylančias emocijas. Anksčiau kompleksuodavau dėl savo rausvų skruostų. Pudruodavau juos. O vieną dieną nusprendžiau, kad nedengsiu makiažu. Stebėjau savo emocijas. Ir staiga aplinkiniai man pradėjo sakyti: „Kokie nuostabūs tavo rožiniai skruostai“. Tada supratau, kad kai save priimu, tada man padeda ir išorė.

–  Gabriele, ar tu visuomet jauteisi graži?

 Esu patyrusi, ką reiškia jaustis negražia. Kai kurie žmonės man sakydavo, kad „neturiu klubų“.  Patikėjau, kad mano figūra – tikrai bloga. O tada savo klubų ir kojų ėmiau nebemylėti. Tokiomis mintimis tik naikinau save. Nesugebėjau įvertinti savo unikalumo. Kai dabar tai prisimenu, mąstau, kaip gaila, kad taip galvodama švaisčiau savo energiją. Juk iš tiesų viskas su mano kūnu buvo gerai.

–  Kas yra graži moteris?

     Graži yra ta moteris, kuri yra sąmoningai iki galo priima save. Priima su viskuo. Didysis grožis atsiskleidžia, kai žmogus ne akcentuoja, kas jame yra blogai, bet netobulumą priima. Kai žmogus myli save, jis myli ir kitus. Tada ir grožis iškart pasimato.

 Būna, kad moteris savęs nepriėmimą bando uždengti storu makiažo sluoksniu. Tai matydama, suprantu, kad ji negali pakęsti savo veido odos. Arba nuolat rengiasi laisvomis suknelėmis, slėpdama kurias nors kūno dalis.

 Man visos moterys gražios. Būna, ateina moterys ir sako: „Aš nemoku šokti ir dar mano kojos kreivos“. O aš žiūriu į ją ir matau, kad ji tobula. Tačiau jai reikia laiko, kad tai suprastų. Toks ir yra mano tikslas. Siekiu, kad moterys atskleistų savo moteriškumą. Ne seksualumą, o moteriškumą, kuris atsiranda, kai save priimame. Kai energija ima laisvai judėti, tada moteris prasiskleidžia.

 Esi pasakojusi, kad įkurti holistinę šokių mokyklą tave paskatino psichologiniai sunkumai. Papasakok, su kokiais iššūkiais susidūrei.

–  Šiais laikais mes norime atrodyti tobuli. Negana to, norime tobulumą pasiekti greitai. Tai – lyg fabrikas, dirbantis didžiuliu greičiu. Man ėmė atrodyti, kad jei ko nors nepadarau greitai, tai su manimi kažkas negerai. Stengiausi nuolat įrodinėti sau ir aplinkai, kad esu verta būti šiame gyvenime. Manau, kad tokį norą tobulai atrodyti labai skatina socialiniai tinklai. Iš feisbuko galime susidaryti įspūdį, kad kiti yra tobuli, o tik mūsų gyvenime vis ko nors nepakanka. Tas nepakankamumas mane nuvedė į destrukciją.

Nusprendžiau, kad turiu kažką daryti. Tačiau eiti pas psichoterapeutą nenorėjau.  Juk visos bėdos prasideda ne fiziniame, o energetiniame kūne. Intuicija mane nuvedė į moterų ratus, vedamus  puikios jogos mokytojos Linos Lilos. Bendra seserystės energija atgaivino. Lina Lila parodė, kaip savimi pasirūpinti. Santykis su ja praplėtė mano sąmonę. Supratau, kaip dirbti su energijomis, kaip man gali padėti meditacija, kvėpavimas ir jogos asanos. Tai mane nuvedė net iki jogos mokytojų kursų.

Judesys man – kaip viso kūno malda. Aš nesu prisirišusi prie jokios religijos, bet tikiu, kad yra viena visuotinė energija. Daug yra kelių prieiti prie energijos šaltinio. Mano kelias – per judesį. Šokdama jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti. Labai norisi tai daryti. Atrodo, kad šokis man turi ir gydantį poveikį. Judėdama jaučiuosi patogiai.

Dirbant su kūnu, atsiveria daug talentų. Juk mūsų raumenyse tarsi įsirašo patirtos emocijos. Dėl to ir patiriame fizinį ar emocinį skausmą, kad tai iš kūno išeitų. Atlikdami jogos asanas ar šokdami kartais žmonės pradeda juoktis ar verkti. Viskas su tuo gerai. Išjudinus kūną energija išeina, o paskui ateina nauja. Judant ir kvėpuojant galima išsivalyti.

– Kuo tavo holistinė šokių mokykla skirsis nuo kitų šokių mokyklų?

  Paprastai šokių mokyklose svarbu siekti tikslų. Holistinės metodikos mokytojai sako, kad mes turime ne mokyti teorinių žinių, o keliauti kartu su vaiku. Taigi, svarbus pats ugdymas, vykstantis kiekvieną akimirką. Holistinio metodo tikslas – sujungti fizinį kūną, protą ir sielą. Kiekvienas vaikas – unikalus. Todėl mokydama šokti, dėmesį sutelkiu į vaiką.

Daugelis šokio menininkų pamiršta savo karjeros pradžią. Kad kažkada buvo niekam neįdomūs, kūrė keistas ir prastas choreografijas. Jie žino dabartinę savo vertę ir į jaunąją kartą žiūri iš aukšto. Būdama vyresnė būtinai palaikysiu jaunimą. Nesvarbu konkurencija, jeigu darai iš širdies. Jaučiu, kad turiu daug energijos ir galiu ja dalintis. Darbas su vaikais mane labai augina – kasdien tobulėju. Prieš tai bandžiau visokiausių kitų veiklų, bet nei viena taip neužveda.

– Esi pastačiusi judesio spektaklį “Kažkur ten”, kuriame vaidina ne tik aktoriai, bet ir Klaipėdos neįgaliųjų centro bendruomenė. Kodėl į šokio teatrą norėjai įtraukti žmones su negalia?

Viskas prasidėjo nuo šokio terapijos vakarų. Man norėjosi, kad bendruomenė, kuri yra pamiršta, galėtų įsitraukti į šokį. Daug studijavau apie jų negalią. Dauguma žmonių turėjo psichinių sutrikimų. Juos kamavo šizofrenija, epilepsija. Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip gali padėti šokis ir garsas. Susitikdavome kiekvieną savaitę. Klausydavomės tibetietiškų dubenėlių muzikos ir šokdavome autentišką šokį.

Kartais jie ateidavo labai pavargę, o kartais kaip tik būdavo labai aktyvūs. Todėl rėmiausi savo intuicija, duodama jiems užduotis. Vyksmas buvo labai gražus.

O paskui, po kokių trijų mėnesių prasidėjo kūrybinis darbas. Nusprendžiau kurti spektaklį kartu su šokėjais ir neįgaliųjų bendruomene. Man labai padėjo socialiniai darbuotojai. Jaučiuosi saugi, nes žinojau, kad jie man patars.

Šokėjai ir neįgalieji turėjo vieni kitus prisijaukinti. Pradžioje visi turėjome baimių. Su šokėjais kalbėdavomės apie kylančius jausmus. Jie sakydavo: „Aš bijau, nenoriu jų liesti, ką man daryti“. Teko laužyti tuos stereotipinius įsitikinimus. Labai džiaugiuosi, kad galiausiai šokėjai ir neįgalieji labai vieni kitus pamilo.

– Kokį poveikį ši patirtis turėjo žmonėms su negalia?

– Daugelį tai įkvėpė šokti namuose. Jie suprato, kad šokdami gali nusiraminti. Net darbuotojai sakė, kad jaunuoliai tapo gerokai ramesni. Aišku, ruošiantis premjerai buvo visokių emocijų.

Patekę į sceną jie viską apžiūrinėjo, lietė. Kaip vaikai domėjosi, kokia scenos danga, kodėl juodos spalvos. Pamačius lempas scenoje, jiems buvo kokio pusvalandžio nuostaba. O nusilenkdami po spektaklio visi verkė.

Gabrielė Raudytė – šokėja, mokytoja, choreografė. Jos svajonė – kurti tokius spektaklius, kuriuose šoktų net žiūrovai.

Nuotraukos iš asmeninio Gabrielės Raudytės albumo

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!