Porą kartų buvo, kad atsikeliu ryte ir niekur nenoriu važiuoti: blogai išsimiegojau, niūri diena. Bet ateinu į ligoninę, persirengiu klounu, pralinksminu sergantį vaiką ir grįžta malonumas.
„Jei būdamas aktoriumi nejauti kiekvienam žmogui meilės, tuomet nereikėtų būti scenoje. Gali vaidinti pikčiausią personažą, bet tuo pačiu turi mylėti partnerius, žiūrovus ir tuos, kurių nėra teatre. Šituos žodžius išgirdau klausydamasis vaidybos pedagogo Michailo Čechovo paskaitų. Jie mane labai stipriai paveikė, privertė susimąstyti. Dabar mokausi meilės. Žinoma, ne visada pavyksta, bet kryptis tokia“, – sako „Teatro P“ įkūrėjas, teatro ir kino aktorius Artūras Dubaka.
Spektaklis „Oneginas”
– Organizacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ dirbi gydytoju klounu – teiki emocinę pagalbą sergantiems vaikams. Kodėl nusprendei tapti socialiniu klounu?
– Kai tik prasidėjo socialinių klounų judėjimas, mane labai kvietė prisijungti. Galiausiai prieš metus nuėjau į atranką. Klounada man buvo neatrastas žanras, patraukęs tuo, kad nieko apie jį nežinojau. Man patinka būti gydytoju klounu, patinka padėti sunkiomis akimirkomis. Kai atėjęs į palatą randu liūdną vaiką, o man išeinant jis būna linksmas, tai labai motyvuoja tęsti. Iš to, kaip į mane reaguoja vaikai, pasikraunu energijos dienai ar net savaitei. Tu neši šviesą ir tau ji grįžta atgal.
– Kuo gydytojų klounų publika skiriasi nuo publikos teatre?
– Keturi vaikai ligoninės palatoje – tai jau didžiausia publika, kokia gali būti. Kartais ateina tėvai ar lankytojai, bet dažniausiai pasitinka vienas, du vaikai. Tu labai konkrečiai matai, kokia vaiko psichologinė, fizinė būsena. Ligoninėje prisitaikai prie žiūrovo. Kiekviena palata unikali ir tu privalai pajausti, kokie vaikai šiandien. Tokia specifinė publika – labai įdomi mokykla.
Dabar su klounais turim spektaklį, kurį rodom vaikams su proto negalia ir vystymosi sutrikimais: autistams, vaikams su Dauno sindromu. Maniau, bus keista, nežinojau, kaip jie mane priims. Bet net patį pirmąjį kartą nebuvo jokios įtampos. Iš tų vaikų natūraliai eina meilė. Jų meilės energija labai stipri, nepažabota ir neuždaryta. Jei vaikas nesupranta įprastos komunikacijos, tu jam gali nerodyti jausmų, bet jis vis tiek juos rodys. Tai yra tikrai labai malonu. Ir galvoju tada, tai kodėl aš skaičiuoju, kiek aš vienam meilės duodu, kiek kitam, o trečiam gal išvis neduodu.
– Koks buvo pirmas įspūdis ligoninėje?
– Iš pradžių į ligoninę atėję naujokai klounai stebi, kaip dirba kiti. Aš pirmus kartus jutau didelę įtampą. Kadangi vaikai sergantys, nežinojau, kokiomis temomis galima kalbėti, kokių temų geriau vengti. Buvo baisu eiti į onkologinį skyrių. Vis galvojau, kaip reaguosiu, kai pamatysiu vaiką, kurio būklė mane šokiruos: ar aš išliksiu džiaugsmingas, ramus viduje, ar sugebėsiu tęsti žaidimą. Tos baimės kilo iš nežinomybės. Gerai, kad mes visada einam poromis. Jei vienas klounas pasimeta, kitas padeda.
Mes grojam ir kūdikiams „ankstukams“, muzika juos raminančiai veikia. Gulėdami intensyvios terapijos skyriuje, jie girdi vien aparatų garsus: burzgimą, nuolatinius pypsėjimus. Kai patekau į neišnešiotų kūdikių skyrių, tokių mažų vaikų dar nebuvau matęs. Žiūriu į žmogų, gulintį inkubatoriuje, prijungtą prie aparatėlių. Aplink jį daug tetų, skaičiuojančių kiekvieną širdies dūžį ir mirktelėjimą, mama atsargiai su pirštinėmis ima jį ant rankų. Tiek daug trapumo, o tuo pačiu gyvybės. Žiūriu ir suprantu, kad iš jo susiformuos visavertis žmogus, kuris gyvens, kurs, o galiausiai, vėl tapęs trapiu, pasiners atgal į gamtą. Ši patirtis paliko labai šviesų įspūdį. Tai buvo artimas prisilietimas prie pačios gamtos, esmės, Dievo. Tą dieną ėmiau vertinti gyvybę.
– Ar būdamas klounas su vaiku užmezgi artimą ryšį?
– Idealu, jei užmezgu. Gydytojo klouno darbas nėra susidraugauti su vaiku, bet mes turime pajusti, ko jam reikia. Mūsų tikslas vaiką atpalaiduoti, pralinksminti per iracionalius žaidimus. Būna labai gražių atvejų, kai jauti, kad ne tik prajuokinai, bet išeidamas atsisveikini su savo draugu. Buvo ligoninėje mergaitė Vakarė, su kuria dažnai matydavausi. Po to ji ilgam dingo, tik girdėjau, kad jai blogai. Ir vieną dieną eidamas koridoriumi pamačiau ją su mama. Prisimenu, aš taip nuoširdžiai apsidžiaugiau.
– Kuo tave praturtino gydytojo klouno patirtis?
– Klounada man padeda vaidinant, suteikia atvirumo ir mane papildo. Kuo toliau, tuo man ligoninėje maloniau. Ši veikla suteikia prasmės. Atsisakiau iracionalių baimių, vis mažiau psichologinių blokų. Atradau, kad juokauti galima visaip. Su patyrusiais klounais diskutavom, kad klounadoje visos temos yra leistinos, svarbu tik jas atskleisti laiku ir vietoje bei su gera energija. Dabar eiti į onkologinį skyrių linksma: kad ir ką matai, gali iš to daryti humorą. Pats vaikas taip elgiasi.
Socialinė veikla į mano gyvenimą atėjo daug anksčiau negu teatras. Paauglystėje savanoriaudavau „Atgajos“ vaikų stovykloje. Ten formavausi kaip asmenybė, pradėjau domėtis menu, groti gitara, išlaisvinau save. Tada buvo sunkių momentų, kai jaučiausi nepripažintas, išgyvenau beprasmybę, nežinojau, kaip save išreikšti. Mokykla buvo džiunglės, kuriose paskęsdavau. O stovykloje turėjau atsakomybę rūpintis vaikais, mokiausi apie jų problemas, psichologiją.
– Tau teko vesti M. Čechovo vaidybos metodikos mokymus specialistams, dirbantiems su nuo priklausomybių sveikstančiais žmonėmis. Kuo vaidybos sistema gali būti naudinga socialiniams darbuotojams ir slaugytojams?
– Pratimai, kurie ugdo gerą aktorių, lygiai taip pat ugdo ir gerą žmogų. Nuo priklausomybės kenčiantis žmogus neturi stiprios valios, atsakomybės už savo veiksmus. Per vaidybos ir vaizduotės pratimus galima išmokti valdyti savo emocijas bei jaustis stipriam situacijose, kuriose paprastai jautiesi silpnas. Mūsų nuotaika nėra priklausoma nuo išorinių įvykių, ją sukuria mūsų mintys. Treniruojama vaizduotė tampa įrankiu, padedančiu kasdieniniame gyvenime. Žmonės savo būsenas keisti gali labai greitai. Sukūrus mintyse stiprų vaizdinį atmosfera iš liūdnos tampa pakylėta, žaisminga ar agresyvi. M. Čechovo sistema man, kaip racionaliam, daug galvojančiam žmogui atvėrė supratimą, kad ne viskas sprendžiasi per logiką. Išlaisvino manyje spontaniškumą, vaizduotę.
Po aktorystės studijų išskridau į trijų mėnesių M. Čechovo vaidybos sistemos kursus Niujorke. Pinigų užteko tik lėktuvo bilietui, bet jaučiau, kad man tai reikalinga. Galvojau, jeigu noriu, viskas bus gerai, kažkaip aš tų pinigų gausiu. Pasitikėjau Visata ir ji suteikė man galimybes. Pinigai ėmė ir atsirado. Man dažnai būna, kad viskas išsisprendžia savaime, jei einu link to, ko labai aiškiai noriu. O jei nepavyksta, reiškia, iš tikrųjų nenorėjau. Meninėje veikloje daug rizikos, daug neapibrėžtumo – turi pasitikėti, kad viskas bus gerai. Racionaliai viską vertindamas galbūt išvis nieko nedarytum.
– Kiek tau svarbu žaismingumas kasdienybėje?
– Man tai labai svarbu. Humoro jausmas, žaismė yra sveikatos požymis. Pastebėjau, kad jei pradedu perdėtai rimtai kažką daryti, sureikšminu situaciją ar nebeįžvelgiu joje nieko juokingo, vadinasi, man kažkas psichologiškai ar fiziškai nėra gerai. Aktorius yra profesionalus vaikas. Jis žaidžia, kuria, fantazuoja, daro nesąmones, bet yra profesionalas ta prasme, kad savo žaidimą kontroliuoja.
Norėčiau, kad žmonės šviesiau, su lengvumu ir su daugiau humoro žiūrėtų į pasaulį. Kad nesureikšmintų dalykų, kurių nereikia sureikšminti. Scena šią žinutę man padeda skleisti.
– Su bičiuliais Baliu Ivanausku ir Aura Garmute įkūrėte savo teatrą „Teatras P“, kuriame norite padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būseną. Kodėl, tavo manymu, reikia į tokią būseną nerti?
– Vaikiška būsena atveria. Žaisti, svajoti, matyti dalykus tarsi pirmą kartą – tai vis vaikiški dalykai, kurių reikia visiems žmonėms. Mes betarpiškai kreipiamės į suaugusįjį kaip į vaiką, į žaismingąją jo pusę. Norėjimas būti „normaliam suaugusiajam“ kartais gali uždaryti kūrybiškumą ir asmenybės skleidimąsi.
Kai filmavausi pas lenkų režisierių profesorių Krzysztof Zanussi, mudu daug kalbėjomės ir kartą diskutavom apie normalumą. Jis pasidalino su manimi, kad žodį „normalu“ pradėjo girdėti tik sovietų laikais. Anot jo, anksčiau Lenkijoje tokio žodžio nebuvo.
Normalumas, kaip vertybė, atėjo iš to, kad visi turi būti vienodi, atitikti sugalvotą standartą. Keista tai vertybė, bet labai įsišaknijusi. Aš pats dažnai vartoju šį žodį. Bet yra daugybė vertybių, kurios žymiai geresnės negu būti normaliam, tarkime, būti geram, kilniam.
– Prieš metus su Baliu Ivanausku darėte poetinį žygį per Lietuvą. Dvidešimt dienų pėsčiomis ėjote nuo Klaipėdos iki Vilniaus ir kasdien vis kitame miestelyje rodėte poetinius performansus „Vakaras P“ ir „Vakaras O“. Kas labiausiai įsiminė iš šio žygio?
– Dabar žygį prisimenu kaip dvidešimt dienų trukusią brolišką meditaciją. Ėjome trys vyrai: aš, Balys ir operatorius Edvinas. Buvo labai įdomus jausmas ilgą laiką būti vien vyriškoje kompanijoje. Absoliutus atsipalaidavimas. Su didžiuliu malonumu mes iš pradžių kalbėjom apie nieką, banaliai juokavom, pilstėm iš tuščio į kiaurą. Paskui perėjom į gilumas – pradėjom kalbėtis apie dvasinius dalykus, planus. Tai buvo dvidešimt dienų trukęs pokalbis. Daug buvo ir tylos. Ėjimas man išvalė galvą, žygio metu pradėjau suvokti, kas man yra svarbu. Artėjant link Vilniaus buvo labai aišku, ko namie pasiilgau.
Ėjimas padėjo žymiai giliau atskleisti poeziją, kurią skaitėm. Mūsų pasirodymai per tas dienas labai patobulėjo. Šiemet planuojame žygį kartoti.
– Minėjai, kad dvasingumas ir teatras tau dabar atrodo neatsiejamai susipynę.
– Teatre dvasingumas visada buvo aktualus. Sovietiniais laikais valdžia užsakydavo statyti spektaklius, aukštinančius komunizmą, bet režisieriai pradėjo kurti metaforiškai. Mūsų teatras yra neatsiejamas nuo dvasingumo, nes mes, jo kūrėjai, visi sutinkam su tuo, kad reikia dvasiškai tobulėti. Apie tai kalbamės labai dažnai. Mums rūpimos temos natūraliai atsispindi ir mūsų darbuose. Nebrukame to tiesiogiai, nebadome pirštais, bet viduje keliame klausimą, kokia vieno ar kito spektaklio prasmė. Mums „prie dūšios“ rūpintis žmonių gerove.
Aš praktikuoju savo minčių valdymą. Jeigu mane aplanko bloga, pikta, pagiežinga mintis, stengiuosi jos neauginti.
Artūras Dubaka – teatro ir kino aktorius, „Teatro P“ įkūrėjas, dainų autorius ir atlikėjas, socialinis klounas.
„Teatro P“ spektaklis „Oneginas“ balandžio 27 d. 19 val. Lietuvos Teatro, Kino ir Muzikos muziejuje: https://tickets.paysera.com/lt/event/spektaklis-o-neginas
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė
Nuotraukos iš asmeninio Artūro Dubako albumo
Naujausi komentarai