Ar žinojote, kad Vilniaus senamiesčio širdyje slepiasi mažutė, be galo moteriška Balio salos oazė, pilna pačių maloniausių staigmenų? Jau sustojus tarpduryje nosį pakutena šiltas smilkalų aromatas, plačiai atsiveria gražiausių audinių spalvų paletės, akį pamerkia ramus, paslaptingas Buda, o besišypsanti šios erdvės šeimininkė kviečia drąsiai užeiti vidun.
Šitaip susipažįstame su Lina Pačešiūnaite – ji taip pamilo Balio salą, kad dėl jos ilgainiui paliko visus visuomenėje prestižiniais laikomus darbus ir nusprendė visa širdimi atsiduoti savo svajonei – atidaryti meile, estetika ir kvapais alsuojančią balietišką parduotuvėlę. Taip prieš du metus Vilniuje duris atvėrė „Cantika“.
Pati Lina – tikra jaukumo ir estetikos puoselėjimo meistrė, kiekvieną užsukusį lankytoją pasitinkanti su nepaprasta šiluma, o išlydinti lengvais, džiaugsmingais linkėjimais.
Lina, kaip tavo pačios gyvenime atsirado Balio sala?
Aš be galo mėgstu keliauti, esu aplankiusi išties nemažai skirtingų kraštų. Balis visuomet buvo ta vieta, į kurią labai norėjosi nuvykti, nors niekada nebuvau joje buvusi. Dažnai keliaudavau po Europos šalis tuometinio darbo reikalais, su kelionių bendražygiais turėjome tradiciją: susėdę kartu keldavome klausimą – tai kurgi keliausime šįkart? Aš visuomet sakydavau – į Balį! Visi, ypač vyrai, manęs klausdavo: o ką tame Balyje veikti? Aš sakydavau, kad nežinau, nes nesu ten buvusi, bet jaučiu, kad turiu nuvykti.
Būdavo, kad iš įvairių kelionių parvykę draugai ir pažįstami pranešdavo kur keliavo, norėdavo susitikti, pasipasakoti, pasidalinti įspūdžiais. Jei kas nors pasakydavo, kad grįžo iš Balio – galėdavau viską mesti ir pulti žiūrėti nuotraukų čia ir dabar. Balio sala mane taip viliojo, buvo taip saldu apie tai vien pagalvoti, kad tą saldumą, atrodė, jaučiau burnoje. Įdomu tai, kad pačia šalimi nebuvau intelektualiai domėjusis, neskaičiau informacijos, kelionių aprašymų.
Galbūt turėjai pašaukimą, vidinį vedimą ten nuvykti?
Taip, jausmas buvo visai kitoks, nei įprastas kelionių troškimas – tikrai kažkas kito. Ne visi žmonės tiki tokiu vidiniu vedimu, bet aš tikiu, kad taip gali būti – jausmas, kurį patyriau, buvo išties neįprastas.
Kaip įvyko pirmoji tavo kelionė į Balio salą, jau po šio suvokimo?
Tuo metu, apie kurį pasakoju, gyvenime pradėjo vykti daug pokyčių, viskas labai stipriai keitėsi – tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tada sau pasakiau – viskas, dabar pradedu naują gyvenimo etapą ir pati sau pasidovanoju kelionę į Balį. Po kelių mėnesių nuo šio sprendimo, Kalėdų laikotarpiu netyčia nugirdau dviejų žmonių pokalbį, kuriame buvo aptarinėjama kelionė – šalis, į kurią neva tiesiog būtina nuvykti visiems, norintiems atrasti gyvenimo džiaugsmą. Niekada neturėjau pomėgio kištis į svetimų žmonių pokalbius, bet tąsyk atsiprašiau ir paklausiau: kokia gi tai šalis? Ir, žinoma, atsakymas buvo Balis!
Tuomet supratau, kad man reikia nusipirkti bilietą į Balį ir visai nebesvarbu, keliausiu viena ar su kažkuo. Keliauti viena nebijojau, juolab jau buvau buvusi Azijoje. Sukūriau grupę internete savo draugėms, kurios galimai norėtų prisijungti, ir pradėjau planuoti kelionę. Skridau trims savaitėms, o veiklos priplanavau tiek, kad turbūt būtų užtekę porai metų! Galiausiai išėjo taip, kad visos planuotos draugės atkrito, bet prisijungė mano gera bičiulė – rūpestinga šeimos moteris, turinti du vaikus ir niekada neturėjusi jokios ilgesnės kelionės. Puiki kompanija!
Mudvi išskridome į Balio salą balandį, o aš sakiau savo draugei, kad nežinau, kas turėtų būti tame Balyje, kad dar kartą į jį sugrįžčiau – paprastai į jau aplankytas vietas daugiau nebekeliaudavau. Nusileidus oro uoste ir išlipus iš lėktuvo apėmė be galo geras ir keistas jausmas – lyg būčiau visiškai savo vietoje.
Ar Balis tave sužavėjo iškart?
Taip, iškart. Balyje man viskas buvo taip gražu, kad negalėjau patikėti. Žavėjausi nuostabiais augalais, spalvomis, nemačiau jokių šiukšlių – tiesiog nemačiau nieko, kas kitiems žmonėms galimai keltų neigiamas asociacijas.
Balis man sugrąžino labai daug manęs pačios: iki tol buvau žmogus, kuris nuolatos bėga, lekia, rūpinasi šeima, neturi laiko niekam, išskyrus darbus, reikalus, įsipareigojimus. Tuo metu buvau visiškai atitrūkusi nuo savo moteriškumo, dėmesio šiai akimirkai, kvapų, pojūčių. Iš pradžių buvo keista, kad Balyje laikas tarsi sustojęs: žmonės realiai kreipia dėmesį vienas į kitą, mato, girdi vieni kitus. Sužavėjo ir pasitempusios, moteriškos balietės, švelnūs jų rankų judesiai, gražūs drabužiai.
Pirmą kartą būdama Balyje supratau, kaip stipriai buvau nutolusi nuo savęs pačios, kaip stipriai įsisukusi į alinantį uždarą ratą: pinigai-karjera-lėkimas.
Kokie dalykai, atrasti Balyje, stipriausiai surezonavo su tavo vidumi?
Kvapai, dėmesys žmogui, baliečių ritualai, atvirumas, saugumas, besąlyginis kito žmogaus priėmimas be jokio vertinimo. Patiko, kad ten niekas neklausia, ką tu veiki, koks tavo statusas, priešingai: klausia kuo tu domiesi, ką tau būtų įdomu nuveikti, atrasti.
Nekalbu apie labiau turistines vietas, kuriose pati buvau mažai – man išties pasisekė, nes turistinis Balis yra visiškai kitoks. Kalbu apie bendrą tikrojo, autentiško Balio kultūrą.
Trečią ar ketvirtą kelionės dieną mudvi su drauge sutikome vietinį gidą, kuris paklausė: ar tikrai aš noriu matyti tokį Balį, su visomis reikalingomis uždėti varnelėmis, kokį buvau susiplanavusi pamatyti? Pasiklioviau vietiniu žmogumi ir tikrai nenusivyliau.
Kai pamačiau tą tikrąjį Balį, tuos vietinius žmones, vėliau tapusius artimais draugais, išgyvenau šeimos susietumo jausmą. Pasirodo, netgi visai svetimiems žmonėms gali būti įdomu, kaip tu jautiesi, jie noriai dalinasi savo namais, savo kultūra, didžiuojasi ir žavisi žmonėmis, kuriems įdomus jų balietiškas gyvenimas. Po tokių išgyvenimų buvo ganėtinai sunku sugrįžti į Lietuvą.
Galbūt kažkokiose kitose pasaulio vietose ar kelionėse esi patyrusi tai, ką patyrei būdama ten?
Niekada gyvenime. Kaskart sugrįždama į Balį jaučiausi taip, lyg grįžčiau namo. Lyg ir vėl esu tame kitokiame pasaulyje, kokiame anksčiau niekada nebuvau.
Kokia yra „Cantikos“ atsiradimo istorija? Ar tavo meilė Balio salai pagimdė norą bent dalelę jo atvežti į Lietuvą?
Į Balį vis sugrįždavau daugybę kartų: vėl ir vėl keliavau ten, nes tas jausmas, kurį patirdavau saloje, man tapo tiesiog būtinas. Turėjau planų kraustytis gyventi į Balį. Ilgiausia mano kelionė ir buvimas ten užtruko 5 mėnesius. Per tą laiką tyrinėjau, kaip jaučiuosi, ar Balis yra ta vieta, kurioje norėčiau gyventi nuolatos.
Apsisprendžiau, kad vis tik kraustysiuos ilgam ir sugrįžau į Lietuvą tik tvarkytis reikalų, darbų, dokumentų. Bet tuo pačiu metu stipriai sušlubavo mano tėčio sveikata – vienintelis dalykas, dėl kurio būčiau pakeitusi savo sprendimą išvykti. Man net nebekilo klausimų – suvokiau, kad niekur nebeskrisiu, būsiu Vilniuje tiek, kiek reikės, padėsiu tėčiui pasveikti ir atsistoti ant kojų. Taip ir įvyko, o tuo pat metu po truputį gimė ir materializavosi „Cantikos“ idėja – supratau, kad būti be Balio tiesiog negaliu, jis būtinai turi reikštis mano gyvenime viena ar kita forma.
Tai buvo toks aiškus vedimas, kad tiesiog neįtikėtina. Nes žiūrint racionaliai, „Cantika“ atsirado tarsi pačiu netinkamiausiu man finansiniu laikotarpiu.
Kaip apibūdintum „Cantika“?
„Cantika“ – tai dalelė Balio salos, o kartu ir visas gyvenimas. Čia yra visko. Kartais žmonės klausia, ar šioje parduotuvėlėje viskas yra iš Balio – nebūtinai. Pavyzdžiui, aš turiu aistrą arabiškiems kvepalams, tad kažkiek jų taip pat galima rasti ir „Cantikoje“ – ši erdvė atspindi viską, kuo pati gyvenu.
Kalbant apie būtent Balio salos gėrybes ir suvenyrus, pačiame Balyje visko yra labai labai daug. Į „Cantika“ atrinkau tuos dalykus, kuriuose pati atradau džiaugsmą, kad galėčiau dalintis juo su kitais. Tad šią erdvę būtų neteisinga vadinti tik parduotuvėle, į kurią užsukę pirkėjai gali įsigyti smilkalų – noriu kurti tokią erdvę, kurioje žmonės galėtų atrasti ir vidinę ramybę, gyvenimo džiaugsmą.
Ir kaip sekasi kurti šią misiją?
Nemažai į „Cantika“ užsukančių žmonių ateina ne tiek kažko nusipirkti, kiek tiesiog jaukiai pasisėdėti. Čia praktikuojame atvirus pokalbius, netgi psichologijos, gyvenimo būdo konsultacijas – nesu psichologė, bet dalinuosi savo praktika, man pačiai gyvenime veikiančiais ar anksčiau suveikusiais metodais. Pamenu, kai savo gyvenime turėjau tikrai sunkų etapą, buvau jame visiškai viena – todėl žinau, kaip kartais sunku būti vienam ir kaip gera turėti su kuo pasikalbėti apie svarbius, rūpimus dalykus. Noriu, kad „Cantika“ būtų tokia vieta, į kurią atėję žmonės jaustųsi, kad nėra vieni ir vieniši. Tad „Cantika“ yra išties apie viską (šypsosi).
„Cantikoje“ yra daugybė įvairių rūšių balietiškų smilkalų. Ar taip pasireiškia tavo meilė kvapų pasauliui?
Kartais sulaukiu smagaus klausimo, kodėl „Cantikoje“ yra tiek daug smilkalų! Aš pati esu atradusi sielos ramybę įvairių kvapų smilkyme. O Balio saloje yra taikoma netgi smilkalų gydymo terapija – žiūrėjimas į smilkstančio smilkalo dūmo šokį bent 10 minučių. Tokiu įdomiu būdu netgi stiprią depresiją patiriantis žmogus nurimsta, apramina sielą. Išties, jei kada teko stebėti smilkstantį smilkalą, galite prisiminti, kad kartais dūmas juda labai gražiai, įdomiai, kūrybiškai.
Kitas svarbus aspektas – kvapas yra labai individualus jutimas ir mes niekuomet neužsidegsime smilkalo, kurio kvapas mums nėra malonus, priimtinas, o kartais būna netgi atgrasus. Todėl „Cantikoje“ yra šitiek rūšių skirtingų smilkalų kvapų – kad kiekvienas žmogus atrastų būtent sau tinkamus ir patinkančius kvapus, turėdamas galimybę patirti visapusišką smilkymo malonumą.
Lina, taip pat organizuoji patyrimines keliones į Balio salą – moterims ir mišrioms grupėms. Kuo ypatingos šios kelionės?
Kelionės ypatingos tuo, kad jų metu dalinuosi savo pačios atradimais Balyje. Planuoju ne tik keliones grupėms, kuriose keliaujame kartu, bet ir individualias keliones žmonėms, kurie keliauja patys. Visuomet klausiu: ar žmogus nori „instagraminės“ kelionės, ar tikrojo Balio? Jei žmogus vis tik renkasi „instagraminį“ variantą, tuomet nelipu per galvą pati sau ir sakau, kad tokiu atveju padėti negaliu.
Mano pačios organizuojamos kelionės dažniausiai vadinasi „Atrask Save Balyje“. Jų metu keliaujame pas mano drauges, pas pažįstamus žmones, į tas Balio vietas, kurių turbūt nerastume Google paieškose. Pavyzdžiui, visiškai privatus krioklys, kuriame galime leisti ne 10 minučių, o visą dieną – įdomu, tiesa?
Taip pat, pirmąją kelionės dieną paparastai žaidžiame linksmą žaidimą: ką norėtum padaryti, ko niekada nedrįstum, bet slapčia svajoji? Tai būna ir kardinalūs šukuosenos pokyčiai, kitoks maistas, nuotykis ir panašiai. Kelionių metu sudarome netikėtas sąlygas žmonėms patirti norimus, bet bauginančius dalykus. Pavyzdžiui, netikėtai išlaipiname keleivį prie kirpyklos durų (juokiasi). Iš pradžių viskas vyksta juoko forma, bet dažnai žmonės nustemba ir atranda save.
Kas vakarą turime vis kitokį bendrą pasisėdėjimą: kartais tai pokalbis apie Balio tradicijas, kartais aromaterapijos vakaras, kartais tiesiog bendri pokalbiai ir pasidalinimai.
Ko reikia, kad kelionėje žmogus iš tiesų atrastų save? Galbūt ypatingo nusiteikimo?
Tiesiog reikia leisti viskam būti – taip, kaip yra. Niekuo per daug nesistebėti ir neturėti išankstinių nusistatymų. Labai gerai, jei keliaudamas žmogus neturi lūkesčių. Svarbiausia leisti pačiai kelionei stebinti, galvoti, kad ji bus būtent tokia, kaip man geriausia, neblokuoti įvykių. Netgi jei kelionės metu viskas tarsi krypsta ne taip, kaip norisi, leisti viskam vykti, nesipriešinti. Tada Balis kiekvienam dovanoja atitinkamą dovaną, pačią tinkamiausią būtent tam žmogui.
Lina, ko palinkėtum visiems skaitytojams, išsiilgusiems kelionių?
Linkiu priimti viską, kas vyksta, ir atminti, kad dabar tavęs reikia būtent ten, kur tu esi – jei esi čia, vadinasi čia turi atlikti kažkokią misiją. O kelionė visuomet turi teikti malonumą, ne stresą – todėl kol kas verta tiesiog atsipalaiduoti. Svarbiausia kliautis savo širdies balsu, nes tik širdis žino, kas mums geriausia ir kur yra mūsų laimė. O skrydžiui visuomet išauš pats tinkamiausias laikas.
Daugiau apie „Cantika“: https://www.facebook.com/cantikaLT
Kalbino Miglė Kačinskaitė
Naujausi komentarai