„Reikėtų prisiminti tris gyvenimo skiriamus įspėjimus. Kuomet einame klaidingu keliu: mus įvykiai „pakutena“ lyg su plunksna, jeigu nekreipiame dėmesio – nemalonios situacijos pabyra tarsi sunkūs akmenys, jei toks supurtymas nepadeda, tuomet bloškia iš klystkelių lyg pravažiuojantis sunkvežimis“ – sako asmeninio tobulėjimo trenerė Rita Grinevičienė.
Rita, esi minėjusi, jog kažkada svarstei nutraukti savo gyvenimo kelionę. Kodėl?
Šeimoje buvau vyriausias vaikas. Kaip ir dauguma pirmagimių norėjau, kad viskas būtų pagal mane, todėl buvau veržli aktyvistė ir energinga mergaitė. Deja, su kiekvienais mokyklos metais, mano entuziazmas ėmė sparčiai blėsti. Jau pirmoje klasėje pastebėjau, kad nesu pati šauniausia ir mano teigiamų savybių čia beveik niekas nepastebi. Tuomet pradėjo formuotis įsitikinimas, kad nesu pakankamai gera.
Vyresnėse klasėse prasidėjo pašaipos. Kadangi mano šeima dažnai lankydavo bažnyčią, vaikai mane pradėjo pravardžiuoti „davatka“ ir „vienuole“. Laikui bėgant, patyčios tapo aršesnės ir skaudesnės. Po kelių skaudžių gyvenimo įvykių, ėmiau galvoti, jog esu nieko verta ir niekam tikus.
Vieną dieną pajutau, kad šioje Žemėje esu nereikalinga. Protą užvaldžius slogioms mintims ir emocijoms, užsilipau ant palangės ir pažvelgiau mirčiai į akis. Tačiau tą akimirką manyje kažkas nutiko. Galbūt tiesiog neišdrįsau padėti galutinio taško. Užuot išėjusi iš šio pasaulio, ryžtingai nusprendžiau visam pasauliui įrodyti, jog esu verta daug daugiau nei dauguma mano.
Kaip pasikeitė tavo mąstymas nuo tos ekstremalios akimirkos ant palangės iki dabar?
Nuo tos dienos įnirtingai kibau į mokslus, nes turėjau tikslą tapti bendrosios praktikos slaugytoja bei įstoti į universitetą.
Man puikiai pavyko: mokyklos valstybinį egzaminą išlaikiau aukščiausiu balu, todėl labai lengvai įstojau į pasirinktą fakultetą. Tapau viena iš pažangiausių studenčių. Baigusi bakalauro studijas, pasirinkau visuomenės sveikatos vadybos magistrą ir toliau išlikau viena geriausių. Mane į priekį ginė mintys, jog turiu įrodyti, kad esu verta gyventi šioje Žemėje.
Prireikė nemažai laiko, kol suvokiau, jog nieko, niekam neturiu įrodinėti, kad ir taip esu pakankamai gera, reikalinga ir į šį pasaulį atėjau kaip nugalėtoja. Kaip ir kiekvienas iš mūsų! Mes visi čia atėjome kaip nugalėtojai, nes pasauliui mūsų reikia.
Kaip ilgai jūsų šeima gyvena Anglijoje? Ar buvo sunku pritapti?
Į Angliją atvykome 2007 metais. Pradžioje buvo labai sunku, nes išvykome tik dviese su vyru Gediminu. Buvome toli nuo artimųjų, neturėjome draugų. Tad kol Gediminas studijavo, aš vis sakydavau: tu tik pabaik mokslus ir grįžtam atgal į Lietuvą. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas, kai jis pabaigė studijas, netikėtai susidomėjome tinkliniu marketingu ir tuomet viskas apsivertė. Matėm, jog Anglijoje daugiau galimybių kurti verslą.
Pradėjome daugiau bendrauti su žmonėmis, susipažinome su įvairių kultūrų ir tautybių atstovais, mūsų draugų ratas labai išsiplėtė, todėl palengva pritapome ir šiandien čia esame tikrai laimingi. Tad kol kas atgal į tėvynę grįžti neplanuojame.
Esi transformacijos koučerė. Dėl kokių esminių problemų į tave kreipiasi moterys? Ką joms dažniausiai patari?
Dažniausiai pas mane ateina moterys, nepatenkintos savimi ir savo veikla. Jaučiasi lyg užstrigusios. Pastebiu, jog jas stabdo praeities įvykiai ir su jais susiję įsitikinimai, todėl kartu ieškome giluminių priežasčių, užkertančių kelią sėkmei, pilnatvei ir savirealizacijai.
Noriu ir su jumis pasidalinti patarimu, kurį pati gavau iš savo koučerės, kai buvo sunku. Pirmiausia prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą, tuomet praktikuokite dėkingumą ir mokykitės užduoti sau teisingus klausimus, kad pasaulis atsiųstų norimus atsakymus ir situacijas.
Kaip kilo mintis parengti knygą „Klausimai keičiantys gyvenimą“? Kuo šie klausimai tokie ypatingi?
2016 metais dalyvavau viename renginyje, kuriame Lina Nikitinaitė pristatė knygą „Dėkingumo žurnalas“. Pakeliui namo galvojau apie tuos tris mano koučerės duotus patarimus: skleisti žinutę, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už savo gyvenimą ir galime jį kurti tokį, kokio patys norime, dėkingumą, aprašytą L. Nikitinaitės knygoje, ir tikslingus klausimus. Tuomet kilo idėja, kad reikia metodinės medžiagos ir apie klausimų formulavimą. Taip sugalvojau parengti gyvenimą keičiančių klausimų knygelę ir netrukus šį sumanymą sėkmingai įgyvendinau.
Kaip veikia klausimai? Mūsų pasąmonė yra tarsi Google sistema: ko mes klausiame, tą ir gauname. Klausdami kodėl mums nesiseka, mes keliame užduotį pasąmonei, kad ši pritrauktų reikiamus žmones, įvykius ir aplinkybes, galinčias parodyti, kodėl nesiseka. Todėl užduodami šį klausimą nesistebėkite, kad tik dar labiau nesiseka. Ta pati teorija galioja ir klausiant: „kodėl nesu mylimas, vertinamas ir neuždirbu tiek, kiek noriu?“ – gausite ir atitinkamus atsakymus.
Jeigu norime motyvuojančio atsakymo ir aplinkybių, tada turime klausti priešingai. Pavyzdžiui: „Kodėl mane vertina?“, „Kodėl aš galiu pasitikėti savimi?“, „Kaip daugiau uždirbti pinigų?“, „Kodėl aš jaučiuosi mylima?“. Tada pasąmonė ieškos tinkamų veiksmų ir žmonių, kad pritrauktų šias situacijas.
Galbūt esate pastebėję, kaip kalbėdami apie filmą, pamirštate aktoriaus vardą ir niekaip negalite prisiminti? Tačiau po pokalbio, atsitraukę nuo gvildentos temos ir pradėję kitus darbus, staiga imate ir prisimenate. Atsakymas „nukrenta lyg iš dangaus“. Taip nutinka dėl to, kad pasąmonė nenustoja ieškoti atsakymo.
Lygiai toks pat procesas vyksta pasąmonėje ir uždavus sąmoningus klausimus. Pasąmonė nenurimsta, kol nepateikia reikiamo atsakymo.
Uždavus norimą klausimą, reikėtų pradėti stebėti ženklus, nes atsakymas gali ateiti netiesiogiai, pavyzdžiui, per kitą žmogų, gal rasite socialiniame tinkle, žiniasklaidoje, knygoje ir pan.
Buvo vykdomas eksperimentas, lektorius Noah St. John klausytojo paprašė ištiesti ranką ir sakyti „aš esu turtingas“. Žmogui taip sakant, jis bandė nuleisti rankas žemyn ir jam pavyko. Paskui lektorius paprašė garsiai sau užduoti klausimą: „Kaip aš galėčiau tapti turtingas?“, tada ištiestos rankos pasipriešinimas tapo stiprus. Todėl, kai kartojame afirmacijas, kurios nėra tiesa mūsų pasąmonėje, visas kūnas priešinasi tam ir atmeta, kaip melą. Žinoma, afirmacijos veikia, bet užtrunka ženkliai ilgiau, kol nauja tiesa įsitvirtina. Klausimai veikia daug greičiau.
Tad rekomenduoju prisiminti, jog klausimas pasąmonei yra užduotis, kurią reikia įvykdyti.
Dažnai žmonės pasirenka studijuoti psichologiją, NLP, koučingą ir pan., susidūrę su asmeninėmis problemomis. Koks buvo tavo pagrindinis motyvas? Kaip pasikeitė mąstymas po NLP studijų?
Kai mano verslą ištiko krizė, ieškojau atsakymų, kodėl taip nutiko ir kaip turėčiau spręsti susidariusias problemas. Tuomet ryžausi paprašyti savo koučerės pagalbos. Šiandien esu dėkinga už tris svarbiausius patarimus ir laiko juostos terapiją, po kurios jaučiausi lyg naujai gimusi. Po vidinio pokyčio labai norėjau išmokti šio metodo, kad galėčiau padėti kitiems.
Mes dažnai kaltiname save dėl kažkokių neigiamų įvykių ir imame tapatintis su jais. Taip susiformuoja klaidingi įsitikinimai, pavyzdžiui, „aš negaliu, nemoku, bijau, esu tokia ar anokia“. Laiko juostos terapija padėjo perkainoti vertybes ir įžvelgti negatyviose situacijose naudą. Tuomet supratau, kad dėl vaikystėje patirtų patyčių, tapau atidesnė kitiems, ėmiau labiau gerbti ir vertinti aplinkinius. Apmąsčius, ką gero išmokau iš skaudžių situacijų, pavyko paleisti ilgai nešiotus skaudulius ir pažvelgti į viską kitu žvilgsniu. Visi įvykiai – tai mums duotos pamokos, kurių dėka galime augti.
Kiekvienas įvykis padeda kažką suvokti ir patirti, o sąmoningai reaguodami galime paleisti tai, kas mums nereikalinga. Todėl neturėtume laikyti pykčio ar nuoskaudų. Pasak NLP, mes visi įvykius priimame pagal savo suvokimą ir turimas patirtis, todėl kiekvieno žmogaus reakcija yra skirtinga. Šis suvokimas man padėjo labiau suprasti žmones ir išvengti nereikalingų konfliktų. Juk kiekvienas iš mūsų įvykius matome ir suprantame kitaip.
Ką norėtum pasakyti žmogui, svarstančiam apie gyvenimo nutraukimą?
Skaudūs įvykiai nėra galutinis gyvenimo taškas. Deja, tačiau dažniausiai žmogus save vertina neobjektyviai. Kiekvienas į šią žemę atėjome su svarbia žinute, tik galbūt reikia laiko ją savyje atrasti. Nemalonūs įvykiai, privedę prie klaidingo sprendimo, nėra kelio galas, priešingai, tai gali tapti nuostabaus gyvenimo pradžia.
Esu laiminga, kad tą lemtingą akimirką sustojau ir šiandien džiaugiuosi nuostabiais pokyčiais bei padedu kitiems išeiti iš negatyvių minčių rato.
Jei dėl sudėtingos situacijos kyla niūrios mintys, tuomet reikia ieškoti profesionalios pagalbos. Nutrauktas gyvenimas tikrai bus galutinis taškas. Jei žmogus ieškos pagalbos, galės viską susikurti iš naujo, taip, kaip nori: santykius, darbą ir t.t. Todėl rekomenduoju sudėtingose aplinkybėse suvokti svarbias pamokas, jas išmokti ir keliauti toliau.
Parengė Rūta Steponavičienė
Redagavo Rasa Banelė
Nuotraukos iš asmeninio Ritos Grinevičienės albumo
Naujausi komentarai