Vidinė kova tęsėsi. Galiausiai nusipirkau naują bilietą, nusiunčiau į vienuolyną savo daiktus ir kitą dieną nusprendžiau išvykti.  Vakarop niekaip negalėjau susidėti daiktų į savo nedidelį krepšį. Atrodė, kad kažkas mane nuo to saugo. Susimąsčiau: „Labai keista. Juk anksčiau niekada nesu praleidęs skrydžio. Negi dabar bus, kad praleisiu netgi du iš eilės?“ Nuėjau į ašramo meditacijos salę ir ten sutikau savo seną draugę. Papasakojau jai, kad kitą dieną turiu išvykti, tačiau niekaip negaliu susidėti daiktų. Ji patarė nesijaudinti: „Tiesiog eik namo miegoti ir pamatysi, kas bus rytoj“. Kitą rytą sutartu laiku atvyko taksi, bet aš juo neišvažiavau.

Tą karštą popietę Tiruvanamalajaus mieste sėdėjome ant laiptų netoli šventyklos valgyklos. „Ar jūs meldžiatės?“ – šį klausimą broliui Maiklui (Michael Highburger) uždaviau patį pirmą. Ne kartą buvau girdėjusi, kad Šri Ramanos Maharišio sekėjais save vadinantys vakariečiai aiškina, jog reikia ne melstis, o užduoti klausimą „Kas aš esu?“ Brolis Maiklas buvo benediktinų vienuolis Amerikoje, tačiau dabar jis gyvena induistiniame Ramanašrame. Maniau, krikščioniškas maldas jis jau seniai pamiršo.

Tačiau aš klydau. Brolio Maiklo atsakymas buvo: „Taip, meldžiuosi“. Mačiau, kad jis kalba nedvejodamas. Tada jis pridūrė, kad mes, vakariečiai, dažnai matome prieštarą ten, kur indai jos nemato. Jei tikime Dievu, neieškome savęs, o jei ieškome savęs, nustojame tikėti. O Indija – paradoksų žemė, kurioje viskas dera tarpusavyje.

Ypatinga brolio Maiklo gyvenimo istorija – išskirtinai žurnalo „Lila“ skaitytojoms.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kai man buvo devyneri, atostogavome prie krioklių. Plaukiodamas atsidūriau tiesiai po didžiuliu vandens kriokliu, kuris panardino mane po vandeniu. Dar buvau mažas ir, nors gerai mokėjau plaukti, negalėjau pasipriešinti krioklio galiai, kuri laikė mane po vandeniu. Kilo panika. Pagalvojau, kad tai jau ir viskas. Tačiau būtent tada didelė ranka mane sugriebė ir su didžiule jėga ištraukė iš vandens. Tai buvo mano tėvas, kuris mane stebėjo. Jis suprato, kad patekau į bėdą ir laiku spėjo mane išgelbėti. Šis įvykis mane sukrėtė. Ėmiau suvokti, kad gyvenimas trapus ir mirtis yra labai arti. O po aštuonerių metų per nelaimingą atsitikimą nuskendo mano mama.

Brolis Maiklas (5 m) ir jo tėvai

– Kaip nusprendėte studijuoti filosofiją? Taip mėginote rasti atsakymus į gyvenimo klausimus?

– Taip. Tačiau po dešimties metų studijų aš buvau pasimetęs dar labiau negu anksčiau. Išoriškai man sekėsi, tačiau širdis buvo tuščia, o protas sutrikęs. Neturėjau gyvenimo tikslo ir apskritai nemačiau prasmės gyventi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvenimas ėmė keistis, kai išvykau į Gvatemalą. Ten rašiau baigiamąjį darbą apie lingvistinę antropologiją. Gyvenau apleistame vienuolyne. Kadangi studijų metais intensyviai mankštinausi, Gvatemaloje trūko fizinio krūvio.

Netoliese jaunuolis iš Kolumbijos vedė jogos pamokas. Nors joga nesidomėjau, atrodė – tai bus geriau negu nieko. Nuėjau į pirmas pamokas ir man patiko. Tačiau nerimą man kėlė tai, kad kiekvieną kartą negalėjau atlikti paskutinės užduoties – ramiai gulėti ant nugaros, sekti kvėpavimo ir nuraminti minčių. Mano protas nuolat kažkur lakstė. Šis pratimas padėjo suvokti, kaip negaliu to suvaldyti. Kova su nevaldomu minčių procesu vyko keturias ar net penkias dienas. Ir štai tada įvyko tai, ką vadinu atsivertimo patirtimi.

– Kas nutiko? Kokia buvo ta gyvenimą pakeitusi patirtis?

– Jaučiausi apsuptas visiškai išbaigto pasaulio grožio. Kiekvienas reginys ir garsas liudijo apie pilnatvę, kurios niekada anksčiau nebuvau suvokęs. Nustebau pamatęs, kokios gražios gali būti kasdienės patirtys. Iškart suvokiau, kad patirtys, apie kurias rašė poetai ir šventieji, nėra tik hiperbolės. Jų žodžiai atėję iš tiesioginio tikrovės suvokimo.

Ėmiau suprasti, kaip klaidingai gyvenau anksčiau. Žinoma, toks gyvenimas niekada negalėjo man atnešti besitęsiančios laimės. Supratau, kad yra Dievas ir kad Jis (ar Ji) yra visko šaknis, pagrindas. Jis yra visur, net mano paties kvėpavime ir širdies plakime. Anksčiau kalbas apie mistiką ir dvasingumą vertinau įtariai. Dabar turėjau pripažinti savo aroganciją ir aklumą. Suvokiau, kad mano ankstesnis mokslu ir išvadomis pagrįstas pasaulio vaizdas buvo iliuzija.

Kelionė po Afriką

Mane taip stebino patirties grožis, kad sunkiai vakarais galėjau užmigti. Laukdavau, kada ateis rytas. Kartais prabusdavau antrą nakties ir nusivildavau, kad kiti dar miega ir negaliu keltis. Po dviejų savaičių eidamas gatve pastebėjau nedidelę šiukšlių krūvą. Apėmė susižavėjimas stebint, kokios spalvotos yra šiukšlės. Ėmiau klausti savęs: „Kas čia man darosi, kad net šiukšlių krūvą galiu matyti kaip gražiausią dalyką, kokį esu patyręs?“

Suvokiau, kad mano akademinė karjera baigiasi, nes niekada daugiau negalėsiu vaikytis protu sukurtų tikslų. Nusprendžiau palikti universitetą ir leistis į piligriminę kelionę. Kur keliausiu, dar nežinojau. Pradėjau skaityti knygas apie jogą ir Indiją, todėl maniau, kad penkerių metų kelionė užsibaigs Indijoje. Tačiau keliavau tik dvejus metus – turėjau grįžti, nes mano šeimai prireikė pagalbos.

Man buvo artimas dzenbudistų mokymas, kad tikrovė yra „anapus šventraščių, anapus žodžių ir raidžių“. Per akademinę karjerą rašto pasaulis mane buvo užvaldęs. Tačiau ėmiau gyventi tik tada, kai visiškai atradau tiesioginės patirties grožį. Sąmoningai naudodamas savo pojūčius, ėmiau „skaityti“ aplinkinį pasaulį. Septynerius metus vien tik meditavau – be jokių knygų. Vėl ėmiau skaityti tik prisijungęs prie vienuolių benediktinų bendruomenės Kalifornijoje.

Kaip nutiko, kad nusprendėte stoti į katalikų vienuolyną? Juk galėjote pašvęsti save meditacijai kuriame nors pasaulio zen vienuolyne. Gal todėl, kad ėmėte kartoti krikščioniškas maldas?

– Aš tiesiog mėginau rasti savo kelią – taip, kaip į stiklinį butelį patekusi besiblaškanti musė, kuri blaškosi tol, kol galiausiai randa angą. Po perkeičiančios patirties nusprendžiau atsiverti visoms galimybėms ir nesivadovauti įsitikinimais. Eksperimentavimas su kitomis religinėmis tradicijomis mane atvedė į krikščionišką gyvenimą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taip nutiko ne todėl, kad meldžiausi tik krikščioniškai. Kita vertus, nebuvo taip, kad meldžiausi nekrikščioniškai. Kai žurnalistai Motinos Teresės paklausė, apie ką melsdamasi kalbasi su Dievu, ji atsakė: „Aš nieko nesakau, tik klausausi“. Tada žurnalistas uždavė kitą klausimą: „O ką Dievas jums sako?“ Ji atsakė: „Jis nieko nesako, tiesiog klausosi“. Tai yra nuostabus kontempliatyvios maldos apibūdinimas. Galiausiai tai nėra nei krikščioniška, nei nekrikščioniška, kadangi tyla yra visų tradicijų maldos pagrindas.

Dabar Jėzaus širdies malda yra labai svarbi mano vidiniame gyvenime. Tačiau nematau prieštaros tarp „tiesiog klausymosi“ ir žodinės maldos – šie maldos būdai vienas kitą gali papildyti. Taip pat mokytis būti tyloje galima ir iš kitų tradicijų, o paskui tai pritaikyti krikščioniškame gyvenime.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gal galite papasakoti apie savo gyvenimą vienuolyne kartu su broliais benediktinais? Pavyzdžiui, man labai įdomu, kaip jus veikė nuolatinis grigališkojo choralo giedojimas.

– Vienas iš nuostabiausių dalykų benediktinų gyvenime yra kasdieninė liturgija – psalmių giedojimas keturiskart per dieną. Sakoma, kad vienuoliai benediktinai gyvena ilgai būtent dėl šio giedojimo. Labai mėgau giedoti ir man buvo dovanota malonė būti kantoriumi. Buvau visiškai naujokas, laimė, buvo ir giedotojų „profesionalų“ ir iš jų galėjau mokytis. Tačiau prisimenu – pirmosioms sekmadienio Šv. Mišioms, kurias turėjau vesti, ruošiausi septyniolika valandų.

Įdomus dalykas, kurį pastebėjau apie giedojimą kartu: jei bendruomenėje nėra darnos, išsiskiria nuomonės, beveik neįmanoma giedant susiderinti. Vadinasi, negali giedoti kartu su tuo, ant kurio pyksti. Neleisi jam giedoti arba aukštindamas, arba žemindamas, bet niekada tuo pačiu tonu. Ir tai skamba siaubingai. Laimė, tokios dienos pasitaikydavo retai. Tačiau kai taip nutikdavo, tai veikdavo beveik visus brolius.

Atrasdavau, kad per liturgiją kyla noras atleisti savo broliui ir šį atleidimą išreikšti prisiderinant prie jo giedojimo. Jis atsako tuo pačiu ir prisitaiko prie manęs. Galiausiai liturgijos pabaigoje mes jau giedame darniai. Kartu sprendžiasi ir bendruomenės problemos. Patyriau tai daugybę kartų ir kaskart tai mačiau kaip stebuklą. Tačiau iš tiesų tai nėra stebuklas. Tai yra žmogaus širdžių galia, kylanti iš tikėjimo Dievu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei vienuolystė nelaikoma svarbiu visuomenės reiškiniu, tai tik liudija šiuolaikinės Vakarų dvasios krizę. Šauksmas būti vienuoliu pranoksta laiko ir kultūros ribas. Stodamas į vienuolyną, tai instinktyviai jaučiau, tačiau dar neturėjau žodžių tam įvardinti. Esu labai dėkingas nuostabioms šios bendruomenės sielomis, kad galėjau įžengti į šią seną tradiciją.

Nuo savo jaunystės kelionių metų žinojau, kad Indija yra šventa žemė, kurioje daugumai žmonių svarbus dvasinis gyvenimas. Šiuolaikinė Indija skuba pasivyti Vakarus, tačiau dar ir dabar šventyklų gyvenimas ir garbinimas yra  pačiame centre. Tokiame pasaulyje Dievas yra ašis, aplink kurią viskas sukasi – socialiniai, politiniai, ekonominiai dalykai seka paskui. Atvykę į Aziją mes tai jaučiame, nors kartais nesugebame to įvardinti.

Pamenu, pasakojote, kad jūsų atvykimas į Indiją buvo susiję su liga?

– Tavo atmintis – tiesiog puiki. Taip ir buvo. Gyvendamas vienuolyne Kalifornijoje, skaičiau Henri Le Saux dienoraščius. Šis prancūzas benediktinų vienuolis atvyko į Indiją 1948-aisiais ir gyveno iki pat savo mirties 1973-aisiais metais. Jis labai poetiškai aprašė ašramą, kuriame sutiko mokytoją Ramaną Maharišį ir šventąjį Arunačialos kalną Tiruvanamalajaus mieste. Mane žavėjo jo įžvalgos apie Advaitos Vedantos mokymo ir krikščionybės sąryšius. Nusprendžiau, kad jei kada nors dar grįšiu į Indiją, pirmiausia vyksiu ten.

 

 

 

 

 

 

 

Nutiko taip, kad stipriai susižalojau nugarą ir šešis mėnesius vaikščiojau su ramentais. Kadangi vienuolyne toliau dirbau, gydytojai susirūpino, kad aš tinkamai nesiilsiu. Jie rekomendavo mano vyresnybei keturiems mėnesiams mane paleisti.

Išėjęs jau po poros savaičių galėjau paeiti be ramentų. Užuot skubėjęs atgal į vienuoliją, prisiminiau benediktinų išmintį – jei jau išvyksti, tai pasinaudok tuo ir per anksti negrįžk. Supratau, kad dabar turiu progą nuvykti į Indiją. Nusipirkau bilietą ir susiplanavau per du mėnesius aplankyti dešimt šventų vietų.

Kaip nutiko, kad apsistojote Tiruvanamalajaus mieste ir daugiau niekur nevažiavote?

 – Tą naktį, kai atvykau į Tiruvanamalajų, buvo pilnatis. Per pilnatį tūkstančiai piligrimų eina ratu aplink šventąjį kalną. Todėl mano taksi negalėjo pasiekti Ramanašramo, kur turėjau apsistoti. Toliau turėjau eiti pėsčiomis – tai buvo iššūkis, nes juk pusmetį vaikščiojau tik su ramentais. Pora kilometrų ėjau per lietų su minia.

Buvo dešimta vakaro, kai pasiekiau ašramą, kuriame anksčiau gyveno garsus mokytojas Ramana Maharišis. Lietus pylė kaip iš kibiro. Iš aukštesnių šventyklos vietų vanduo gurgėjo kriokliais ir viskas buvo užtvindyta.

Po dviejų dienų kelionės iš Šiaurės Amerikos ir dar dviejų nueitų kilometrų jaučiausi labai pavargęs. Daugybė piligrimų ilsėjosi po stogeliu prie jau uždarytos šventyklos kontoros. Įsispraudžiau tarp jų ir atsiguliau. Prie mano kūno spaudėsi dar penki ar šeši žmonės. Jausmas toks, lyg būčiau motinos gimdoje. Tada ramiai užmigau. Pabudau gal po valandos jau žinodamas, kad čia – ypatinga vieta, kurioje liksiu ilgiau negu planavau. Jau tada buvo nuojauta, kad nepamatysiu kitų šventų vietų, kurios buvo mano plane. Antrąjį viešnagės ašrame vakarą aš jau žinojau, kad išvis nenoriu iš čia išvažiuoti.

Du mėnesiai prabėgo greitai. Nusprendžiau likti ilgiau ir visai nebuvo gaila, kad praleidau skrydį. Štai tada prasidėjo vidinė kova: po dviejų mėnesių turiu grįžti į vienuolyną, tačiau ar galiu tikėtis ten atrasti tokį atsidavimo kupiną gyvenimą kaip čia? Niekur kitur nebuvau sutikęs taip Dievui atsidavusių žmonių kaip čia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tada praleidote antrąjį skrydį… O gal galite papasakoti, kaip vykote į miestą tvarkytis dokumentų, o rikšos vairuotojui buvo svarbiau ne jus nuvežti, o atlikti ritualą?

– Norėdamas pasilikti Indijoje, turėjau vykti į imigracijos tarnybą ir susitvarkyti dokumentus. Tą reikėjo atlikti skubiai. Todėl ėmiau nerimauti, kad autorikšos vairuotojas visai neskuba išvykti. Jis ramiai valė dulkes nuo savo transporto priemonėje įtaisyto altorėlio. Tada pradėjo garbinimo ritualą. Tai matydamas, vis labiau nervinausi dėl to, jog nespėsiu į susitikimą. Galiausiai jis uždegė ugnelę, aukodamas ją dievybei…

 

 

 

 

 

 

Tada atėjo suvokimas. Ir ėmiau juoktis iš savęs – aš, vienuolis, įsivaizdavau save kaip tikėjimo žmogų, tačiau štai dabar susiduriu su taksistu, kuris man rodo kaip gyventi tikėjimu kasdienybėje. Susigėdau dėl savo nerimastingumo. Jutau dėkingumą, kad galiu būti šalyje, kur taksistas man rodo, kaip gyventi tikėjimu.

Kitame Lilos straipsnyje – mūsų su broliu Maiklu pokalbis apie krikščionybę ir induizmą. Sekite Lilos naujienas feisbuko puslapyje: https://www.facebook.com/zurnalasLiLa/

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!