Dinh Thi Tien fotografija

INTERVIEW IN ENGLISH >>

Grožis mane pripildo. Žvelgdama į tai, kas gražu, patiriu gilų ramybės jausmą – o tai ir yra pati esmė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atvykusi į Lietuvą Prema Florence Isaac nuolat džiaugėsi sniegu. Vieną rytą atsibudusi ji stebėjo mažytes snaiges, kurios priminė cukraus kristalėlius. Teko pasiskolinti šiltų megztinių ir striukių. Iš Pietų Indijos ji atsivežė daug spalvingų suknelių ir lengvų šalių iš plonytės, šilką primenančios medvilnės. Aurovilyje gimusi ir augusi dizainerė niekada nesimokė siūti. Tačiau dvidešimt vienerių įkūrusi drabužių atelje „Rangoli“ ji iki šiol su meile dirba savo darbą.

Kai gimiau, iš Amerikos atvykusi moteris padovanojo mano mamai lagaminą, pilną nuostabių mergaitiškų rūbelių. Niekas tokių drabužėlių dar nebuvo matęs ir veikiausiai niekada nematė. Taigi, nuo pat gimimo rengiausi labai gražiai.

– Girdėjau, kad Tavo mama į Indiją iš Europos nuvyko autostopu. Ar tai tiesa? Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo tėvus?

– Mano mama Myriam augo Pietų Prancūzijoje, labai griežtoje katalikiškoje aplinkoje. Ji visada norėjo nuo to pabėgti ir ieškojo kitokio gyvenimo. Persikėlusi į Šveicariją, ji ištekėjo. Ten dirbo sesele vienoje iš didžiausių slaugos ligoninių. Ten ir gimė mano vyriausiasis brolis.

Vėliau ji grįžo į Paryžių – viena su sūnumi. Ten išgirdo apie svajonę kurti Aurovilį ir iškart suprato – tai yra vieta, kurioje ji nori gyventi. Paryžiuje prisijungusi prie Aurovilio asociacijos, ji sužinojo, kad nuvykusi į Aurovilį, metus laiko ji turės išlaikyti save pati. Dėl to ėmė dirbti per kelis darbus ir, taupydama pinigus, gyveno pigiausioje vietoje. Po metų ji jau turėjo užtektinai santaupų. Tada susikrovė daiktus ir kartu su sūnumi patraukė į kelionę. Mano broliui buvo septyneri. Taip, jie važiavo autostopu. Per Jugoslaviją, Turkiją, Iraną, Pakistaną…

– Kaip jauteisi, klausydamasi mamos istorijos apie kelionę?

– Mama man aiškino, kad tai buvo šešiasdešimtieji, hipių laikai. Tai buvo skirtinga tikrovė negu dabar gyvename.

– Jie buvo hipiai, drąsūs ir nesuko galvos dėl saugumo?

– Taip. Tačiau keliauti su mažu vaiku tikrai buvo nelengva. Ir nesaugu. Ji pasakojo, kad kartą net teko iššokti iš sunkvežimio. Indiją jie pasiekė po keturių su puse mėnesio. Atvykusi apsistojo Kašmyro regione – kelis mėnesius gyveno ten esančiame ašrame. Ji nenorėjo vykti į Pietus pačiu karščiausiu metu, nes net Šiaurėje buvo pakankamai karšta.

Ji buvo pasiėmusi pirmosios pagalbos rinkinį ir žmonės ėmė prašyti pagalbos. Kai vienas žmogus išgijo, daugelis ėmė eiti pas mano mamą ir prašė gydyti.

Vieną naktį kažkas pasibeldė į duris. Pranešė, kad reikia pagalbos sunkiai sergančiam moteriai, bet mama pamatė, kad moteris ne serga, o tiesiog yra nėščia ir jai jau metas gimdyti. Vietovė buvo atokiai nuo miesto, ligoninė ne tik per toli, bet ir per brangi kaimo žmonėms. Taigi mama turėjo priimti kūdikį. Vėliau Aurovilyje mama dirbo akušere ir padėjo priimti daug vaikų.

– Pasakų herojai dažnai susiduria su sunkumais, kol galiausiai pasiekia tikslą. Gal panašiai buvo ir su Tavo mama – galiausiai ji pasiekė Aurovilį, savo tikslą…

–  Kai pagaliau lapkritį ji atvyko į ašramą Pondičeryje, ten žmonės grupėmis susitikinėjo su Motina (dvasine lydere Mira Alfassa, kuriai ir kilo idėja apie Aurovilį). Kai atvyko mano mama ir brolis, taisyklės staiga buvo pakeistos. Motina pradėjo su žmonėmis susitikinėti individualiai. Taip ji susitiko gal su keturiais žmonėmis, o paskui vėl prasidėjo grupiniai susitikimai. Tačiau mano mama ir brolis susitiko su ja asmeniškai. Tai jai iki šiol atrodo didžiulė malonė ir galia, kuri padeda pereiti per didžiausius sunkumus.

Vėliau mano brolis nusiuntė Motinai savo piešinį. Pasirašė savo vardu: „Paskalis“. Tačiau šalia dar prirašė, kad jam toks vardas nepatinka. Motina jam atsiuntė atsakymą – davė jam tradicinį indišką vardą Gopal. Brolis labai džiaugėsi.

– O kaip su Tavo tėvu? Tavo tėvai susitiko Aurovilyje?

– Taip. Mano tėvas yra prancūzas iš Normandijos regiono. Aš gimiau 1977-aisiais. Tačiau tėvas paliko šeimą, kai tebebuvau kūdikis… Jam Aurovilis neįtiko. Vaikystėje su juo nė karto nesusitikau.

– Spėju, kad tai žaizda, kurią nelengva užgydyti.

– Taip.  Tačiau mes gyvenome laimingai. Mama buvo kartu ir labai jautri, ir superstipri. Bendruomenė mums buvo kaip didelė šeima, visur galėjome laisvai lankytis.

Vaikystėje buvo daug magiškų akimirkų. Pamenu, įlipdavau į guavos medį ir sėdėdavau valandų valandas. Tai buvo mano kontempliacijos laikas. Taip labai išlavinau intuiciją ir iki šiol esu labai intuityvi. Manau, kad intuicijos dovana atsirado todėl, kad išmokau susitelkti ir atgręžti sąmonę į save.

Kai mes, vaikai, augome, suaugusieji mums nuolat primindavo, kad pirmiausia turime žvelgti vidun. Labai naudinga ne rodyti pirštais į išorinį pasaulį, bet sprendimo ir šviesos ieškoti savyje. Dabar nuolat galiu grįžti į vidujai esančią stiprybę ir tai mane veda.

– Kurti drabužius pradėjai jau vaikystėje?

– Jau penkerių ėmiau piešti drabužių modelius. Moteris, kuri man buvo kaip krikšto mama, turėjo siuvimo mašiną. Aš vis jos prašydavau ką nors pasiūti. Man visada buvo svarbu gražiai rengtis. Drabužiai man yra kaip antra oda.

Paauglystėje ėmiau keliauti ir iki šiol keliones labai mėgstu.  Apvažiavau visą Indiją. Mane visur žavėjo spalvos ir tekstūros. Skirtingose vietose pirkdavau audinius ir vėliau iš jų kurdavau sau drabužius. Ilgainiui žmonės pradėjo klausti, iš kur tie drabužiai. Taip supratau, kad tokia šiuolaikinė apranga jiems rezonuoja.

– Kaip prasidėjo tavo verslas? Nors turbūt verslu to negalima vadinti, juk Aurovilyje verslo nėra.

– Aurovilyje tai vadiname komerciniu vienetu. Pradėjau kurti savo komercinį vienetą, kai man buvo dvidešimt vieneri. Tuo metu jaučiausi lyg būčiau kryžkelėje. Nežinojau, kuria kryptimi judėti.

Jei ko nors nežinau ar esu sutrikusi, atsigręžiu į savo vidų. Tiesiog sustoju. Tada žinau, kada ateina tinkamas laikas veikti. O juk daugybė žmonių aplinkui gyvena nuo reakcijos iki reakcijos. Tačiau kai nurimstame, mes galime ne reaguoti, o iš tikrųjų veikti.

Atsisėdau ramiai. Ir atėjo mintis: „Taigi aš kuriu rūbus žmonėms. Ir būtent tai man labai patinka“.

Tačiau nežinojau, kaip pradėti. Mano draugė pasakė: „Tiesiog mėgink“ ir ši jos frazė kaip veidrodis atspindėjo mano pačios mintis. Giliai viduje žinojau, kad turiu pamėginti.

Užsienyje dirbau įvairius darbus, taigi turėjau pasitaupiusi pinigų. Todėl nusprendžiau išsinuomoti patalpas. Aurovilyje buvo didelis komercinis vienetas, kuris ką tik bankrutavo. Jie prarado vienintelį turėtą klientą – didžiulį fabriką. Liko daug darbą praradusių ir amatą išmanančių žmonių. Aurovilis tiesiog prašė drabužių kūrėjus nuomotis patalpas ir duoti žmonėms darbo.

– Tu nusprendei pamėginti?

– Taip. Pirmiausia paprašiau pačios mažiausios erdvės, kurią įmanoma gauti, nes man patalpos buvo per didelės. Iš pradžių paėmiau tik vieną mašiną ir šiek tiek medžiagų pradžiai. Štai nuo tada niekada ir nesustojau. Nedirbau tam, kad pasiekčiau kokį nors tikslą ar įgyvendinčiau verslo planą. Tiesiog leidau viskam natūraliai vykti. Daug žmonių sakė, kad tai labai sunkus darbas, tačiau aš tą dariau su didžiuliu užsidegimu.

– Ir nejautei streso?

– Ne, nė kiek. Daugelis tų, kurie taip pat nuomojosi patalpas, nusprendė, kad jiems taip dirbti per sunku. Aš ištvermingai judėjau pirmyn. Nors dirbau dvidešimt keturias valandas per parą ir be laisvadienių, psichologiškai nepavargdavau, nes man dirbti patiko. Penkiolika metų tęsėsi klestėjimo laikotarpis. Savaime ateidavo ir pinigai, ir kūrybinės idėjos.

– Mane labai stebina, kad per tuos metus taip ir neišmokai siūti.

– Taip, iki šiol rūbų nesukerpu ir jų nesiuvu. Indijoje yra daug gabių siuvėjų ir sukirpėjų, tai kam man mokytis daryti tai, ką jie jau išlavinę iki tobulumo? Aš geriau investuoju savo laiką į kūrybą. Piešiu eskizus. O paskui dirbu kaip kūrybos direktorė – komandai reikia tiksliai išaiškinti, ko noriu.

– Dauguma Indijos moterų dėvi sarius. Tačiau nemačiau nuotraukos, kurioje pati būtum su sariu.

– Nors saris man atrodo labai elegantiškas rūbas, kai jį dėvi kitos moterys, pati saryje niekada nesijaučiau savimi. Nuo pat vaikystės mokiausi tradicinių indiškų šokių ir dėvėti sarį buvo privaloma. Tada galėjau labiau susilieti su šia apranga. Ir netgi tų indiškų šokių ilgai nešokau, nes aš, perfekcionistė, jaučiau, kad negalėsiu jiems atiduoti savęs visos. Esu pernelyg kitokia.

Šokdama buvau gavusi dovanų kelis sarius iš ypatingos indiškos medvilnės – tangailio. Ši medžiaga man labai patiko. Nustojusi šokti, šiuos sarius sukarpiau ir panaudojau savo modeliams.

Nuoroda į istoriją apie audėjas ir tangailio medžiagą:

Savo rūbus siūdavau iš tangailio medvilnės, kuri daug kam primena šilką. Ilgainiui pastebėjau, kad tangailio sarių kokybė ėmė prastėti. Vis sunkiau buvo gauti medžiagos, kuri man taip patiko – dabar ji buvo šiurkštesnė ir išausta ne taip kruopščiai. Pasirodo, kad tangailio amato tradicija pamažu nyksta – audėjų vaikai pasirinko darbus, kuriuos gali geriau užsidirbti.

Mano klientė ir draugė Brigita buvo Indijos amatų ekspertė. Ji mane ir nukreipė į patį šaltinį – tiesiai į tangailio medžiagos audėjų bendruomenę Vakarų Bengalijoje. 2005 – aisiais pirmąkart ten ir nukeliavau.

Kartais išausti kelis audinio centimetrus prireikia visos dienos. Kadangi tradicinis saris yra penkių metrų ilgumo, audėjai gali dirbti net ne vieną mėnesį. Tangailio audėjų bendruomenė labai įkvepia. Jie yra tikri savo amato meistrai. Kartu su jais dirbdama ne tik galiu atkurti tradicinių indiškų sarių audinių dizainą, tačiau taip pat kurti naujus audinius savo rūbams.

Laimei, aš turiu klientų, kurie labai vertina šios prabangios medžiagos kokybę, pritaikytą šiuolaikiškiems rūbams. Tai man leidžia prisidėti ir prie senovinio audėjų amato išsaugojimo, kurdama rinkos poreikį jų brangiam audeklui. O mano klientai gauna rūbus iš tokios medžiagos, kurios nėra niekur kitur net už didžiausią kainą.

– Jau dvidešimt metų vadovauji savo ateljė „Rangoli“. Tačiau taip pat turi ir septynerių metukų sūnų. Gal galėtum pasidalinti savo asmenine istorija?

– Vieną dieną man paskambino jaunas džentelmenas. Jis kalbėjo: „Man labai patinka jūsų darbai, aš esu dizaineris ir norėčiau jums dirbti“. Paprašiau jo atsiųsti savo darbų pavyzdžius elektroniniu paštu. Peržiūrėjusi supratau, kad jis – talentas. Paskambinau. Tada jaunas indas atvyko iš Čenajaus miesto. Pasakiau jam: „OK, dabar jūs pradėkit. Jūs dabar už viską atsakingas, o aš išvykstu“. Ir išskridau į Šveicariją ir Tunisą.

– Galų gale galėjai leisti sau paatostogauti?

– Kelionę aš jau ir taip buvau suplanavusi. Buvau pakviesta į dviejų ypatingų žmonių vestuves ir labai norėjau jose dalyvauti. Esu labai spontaniška – pajaučiu ir tada darau. Kai kurie žmonės mano, kad taip elgtis beprotiška, tačiau man toks elgesys suteikia lengvumo ir džiaugsmo.

Taigi, išvažiavau. Mes palaikėme ryšį ir mačiau, kad jis labai gerai dirba. Kai po pusantro mėnesio grįžau atgal į Aurovilį, mes ėmėme dirbti kartu. Aš jam netgi pasiūliau dviese kurti kolekciją. Sakiau jam: „Nedarau to pati viena, mes kuriame kartu“. Jis buvo labai laimingas.

Šiame bendro darbo sūkuryje tapome artimi. Įsimylėjome. Svajojome apie kūdikį ir šeimą. Greitai pradėjau lauktis.

Dabar mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau man labai svarbu tokioje situacijoje išlikti draugais. Džiaugiuosi, kad jis rūpinasi sūnumi Liamu ir jų ryšys yra tvirtas. Kai vaikystėje išsiskyrė mano tėvai, su savo tėvu nepalaikiau jokio ryšio. Jis tiesiog prapuolė. Todėl dabar esu laiminga, kad mes abu rūpinamės sūnumi.

Kasdien jaučiuosi palaiminta galėdama kartu su juo leisti laiką. Jis yra tokia ypatinga būtybė. Toks išmanus, toks intuityvus, mėgstantis juoktis ir pilnas džiaugsmo.

– Kokie pokyčiai įvyko tavyje, kai tapai mama?

– O, tai yra pati vertingiausia gyvenime mokymosi patirtis. Viskas, ką jam perduosiu, man bus grąžinta atgal. Pavyzdžiui, negaliu jam tiesiog liepti: „Būk geras“. Motina sakydavo, kad žodžiai be veiksmo turi nulį reikšmės. Taigi turiu būti jam pavyzdys, o tai reiškia, kad turiu būti geriausia savo pačios versija. Tai yra didelis iššūkis, bet kartu ir apdovanojanti patirtis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kalbino ir užrašė Ginta Gaivenytė

Kitą interviu su Prema Florence Isaac dalį apie jos santykius su sūnumi ir švietimo sistemą Aurovilyje skaitykite sausio mėnesį.

Fotografijos iš asmeninio Prema Florence Isaac albumo

Dizainerės asmeninis interneto puslapis:

https://www.premaflorenceisaac.com

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!