„Kai myli Dievą – dovanoji save, dėmesį, širdį, kiekvieną būties akimirką, nuolankiai, kantriai, pagarbiai ir labai saldžiai. Jis pažvelgęs į tave savo maloningu žvilgsniu pasikvies žaisti. Tu kaip gėlė skleisiesi Jo rojaus sode, o aplink dūgs bitutės, trokšdamos kopinėti tavo saldumą, kaip medų bei uosti skleidžiamą aromatą. Gėlės žiedo grožis raminantis ir pildantis sielos gelmes, jo spalvoti žiedlapiai lai nukloja taką, kuriuo žengia dieviškos pėdos. Minkštai, švelnus grakštumas te palieka įspaudą manoj širdyje. Meldžiu šiam gėlės trapumui tarnystės. Su Tavimi ir Tavyje aš gyva“, – tokiais jautriais žodžiais Lalita Priya Dasi (dvasinis vardas) pradeda interviu.
„Mano paskirtis nuoširdžiai mylėti Dievą ir palaikyti kiekvieną žmogų, kuris jo siekia – apgaubti šiluma, globa, priėmimu ir priglausti, kaip motina priglaudžia savus vaikus. Matyti nevertinant, atlaidžiai, visuomet būti pasiruošusiai pasitarnauti, juk meilė nieko neima sau, meilė tik duoda. Mano kelias yra Bhakti joga (Bhakti – išvertus iš sanskrito reiškia meilės atsidavimą, ryšį su visata, Dievu ir savimi), todėl neišvengiamai viso to tenka mokytis. Dėkoju dvasiniam mokytojui, vyrui, vaikams ir draugams, jų pagalba artėju savojo tikslo link“,– pasakoja meksikiečio, vaišnavų tradicijos pastoriaus ir vedų astrologo Vasanta Das žmona, trijų vaikų mama.
Kodėl susidomėjote joga ir kas paskatino išvykti į Indiją?
Viskas prasidėjo nuo savęs paieškų, kaip dažniausiai nutinka jauniems žmonėms – jie ieško savęs ir gyvenimo prasmės. Kiekvienas į dvasingumą ateina įvairiai – vieni galbūt smalsumo vedini, kiti patyrę dvasines kančias, ieško atsakymų į ramybės neduodančius egzistencinius klausimus. Toks periodas aplankė ir mane. Galvodavau, kodėl pasaulyje viskas vyksta taip, kaip vyksta, žmonės atrodė kaip marionetės, pametusios save, užvaldytos neišmanymo ar begalės ambicijų. Viduje nejutau pilnatvės, nes nemačiau atramos taško, o kitų taip vertinami išoriniai dalykai, man atrodė „neskanūs“, nepatrauklūs. Stebėjau pasaulio ribotumą ir man buvo be galo liūdna. Viduje girdėjau nuo vaikystės likusį skambesį, kaip kvietimą, jog yra kažkas daugiau. Tuomet atsiminiau kaip eidavome į bažnyčią su tėčiu, kaip jis mane mokė maldų, kaip piešiau angelus ir svajojau būti Jėzaus Kristaus mokine ir melsdavausi sudėjus rankutes prieš miegą. Manoji širdis tarsi alko to švelnaus pasaulio patyrimo, kilnaus buvimo jame.
Kadangi gimiau menininkų šeimoje – tėtis Lietuvoje žinomas juvelyras, mama teatro kostiumų dailininkė, scenografė – tai mano kelias tekėjo ta linkme. Paveldėjau spalvotą menininkų matymą, jautrumą, tikrumą, o savo esatį išreiškiu jausmu ir spalvomis popieriuje, molyje. Esu be galo dėkinga tėveliams už viską, ko mokė, kaip ugdė ir kaip mylėjo, su ta giliai įsišaknijusia stiprybe žengiu kasdien į gyvenimą.
Įstojus į Dailės akademiją, vis stipriau kilo egzistenciniai klausimai. Tėtis, matydamas mano vidinę būseną, atvėrė dvasingumo bei filosofijos langą ir parodė išeitį. Jis pats, studijų laikais, apie dešimt metų praktikavo jogą. Žinoma, sovietmečiu nelabai kas ja užsiėmė, todėl literatūros nebuvo daug. Tėtis turėjo „Upanišadas“ – indišką šventraštį, užrašytą rusų kalba, spausdintą rankine mašinėle, dar kiniečių praktikos knygų, todėl dalinosi viskuo, kas padėjo jam pačiam ugdyti sąmoningumą.
Taip pat skatindavo vis pasėdėti lotoso pozoje, nes tokiu būdu visos neramios mintys iš galvos nukrypsta į fizinį kūną ir tas dvasinis skausmas tampa ne toks intensyvus.
Nuo tada pradėjau savarankiškai praktikuoti, skaityti, ieškoti to kelio, kuriame atsispindėtų mano vidus. Atradau 5 Tibeto pratimus, gavau dovanų iš tėčio Aštanga jogos knygą ir taip savarankiškai praktikavau apie dvejus metus. Po kurio laiko tėtis atnešė laikraščio skelbimo iškarpą, informuojančią apie jogos klubo atsidarymą. Tuo metu, 2005 m., Vilniuje panašių jogos klubų buvo gal trys. Nedvejodama nusprendžiau lankyti, nes savarankiška praktika nesuteikia tokio suvokimo ir pajautimo, kaip mokytojas. Jau per pirmą užsiėmimą aplankė mintys, kad štai čia atrasiu tai, ko ieškau. Žinoma, tai buvo tik kelio pradžia. Netrukus gavau atsakymus į pagrindinius, manyje kylančius klausimus.
Tų metų pavasarį išvažiavau į pirmą kartą Lietuvoje vykusius Šivananda jogos kursus ir juos pabaigiau. Grįžusi vedžiau jogą, studijavau akademijoje ir dar dirbau, tai truko du metus. Jaučiausi gerai, bet ne iki galo pabudusi, širdis troško būti kiek kitaip. Stebėdavau įvairius mokytojus Lietuvoje ir nejaučiau galėsianti gauti to gyvo, nuoširdaus atsidavimo iš meilės pavyzdžio toje aplinkoje. Tuo tarpu širdimi lenkiuosi pačiam Svamiui Šivanandai, jo mokymams ir mokiniams, kurie taip gražiai paskleidė jogos žinią visame pasaulyje. Pats Svamis praktikavo ne tik Hatha jogą, bet ir tai, ko manoji širdis šaukėsi. Tą atpažinusi ir išjautusi ėjau toliau, likdama dėkinga iki šių dienų už Svami Šivanandos teiktą prieglobstį.
Be dėkingumo visam, kas supa, nepavyks nei plėstis, nei augti. Jausdami dėkingumą sušylam iš vidaus, paleidžiam lūkesčius ir kontrolę, pradedame plačiau matyti pasaulį, veiksmų sąsajas ir jaučiame amžiną ryšį Dievuje. Tai išlaisvina. Dėl to kiekviena praktika turi virsti nuoširdžiu pašaukimu, kupinu atsidavimo saldumo.
Dažnai mes ieškome meilės išorėje, tačiau ji, kaip ir laimė, sklinda iš mūsų vidaus. Deja, užtrunka kol išsivaduojame iš įvairių šio bei kitų gyvenimų patirčių įspaudų. Todėl mums reikia tos srities mokytojo pagalbos. Lygiai kaip mažiems vaikams svarbūs tėvai ir pedagogai galintys visko išmokyti. Taip ir dvasiniame širdies kelyje yra mokytojai, kurių tikslas priglausti, parodyti ir prilaikant vesti iki kol pats pradedi eiti, matyti ir girdėti tiesą bei išsilaisvinti iš pančiojančių ribotumų, kančios sąmonės. Tad mano nuoširdžiausias to meto tikslas buvo surasti tokį įkvepiantį vedlį.
Pavyko rasti tikrąjį dvasingumo mokytoją?
Vidinis troškimas pritraukė vieno žinomo Bhakti jogo – vaišnavo, indų mokytojo, Šrila Bhaktivedanta Narayana Gosvami Maharadžo kalbos įrašą kompaktiniame diske, kuriame jis kalbėjo būtent apie mokytojo svarbą mokinio gyvenime. Tą minutę aš supratau – štai mano širdies mokytojas, taip nutinka kai randi savo dvasinį mokytoją. Tada apima visą persmelkiantis žinojimas – tai Jis. Pamenu jo švelniai ramų balsą ir žodžių esmę, giliai prasiskverbiančią į mano sielą.
Žinojau, kad galiu jį sutikti, taip pat žinojau, jog norint mokytis iš jo teks būti atvirai pokyčiui, o tam reikia nutildyti protą ir padovanoti savo širdį, nes tik tokiu būdu jis, kaip sodininkas, galės pasodinti ten gražiausių gėlynų sėklų. O jos virs dvasinių vertybių lobynais, kurie skraidins mano sielą į džiuginančią šviesą. Tuomet, mano pareiga bus jais rūpintis, laistyti, neapleisti ir nuolat nuolankiai priimti mokymo nurodymus.
Parašiau jam laišką, maldaudama malonės mane priimti, kaip savą. Jis priėmė ir dovanojo man naują gyvenimą.
Taip gyvenimas nuvedė į Indiją pas mokytoją, į šventas Dievo žaidimų vietas. Nuvykusi mačiau mokytojo tikrumą, nuoširdumą, dieviškumo aspektą visame kame. Jutau ir patyriau jo sąmoningumo gylį. Mačiau ir jaučiau, kad mokytojas realizavęs save Dievuje. Tai rodė jo nuotaika, santykis į kitus, darbai, akys, visa esybė tiesiog spinduliavo tuo, ko tiek laiko ieškojau ir norėjau išmokti. Jo gailestingumas ir meilė vertė keistis.
Ar viešint pirmą kartą Indijoje sutikote savo būsimą vyrą?
Taip, tą kartą, kaip ir kiekvienais metais, visą mėnesį vyko piligriminės kelionės į šventas vietas, ten 2007 metais pirmą kartą išvydau Vasanta. Jis jau maždaug 7 metus gyveno Indijoje. Tuo metu mudu koncentravomės į dvasinius dalykus. Abu siekėme tų pačių tikslų ir praktikavome.
Vasanta pamačiau jau paskutinę dieną prieš išvažiuojant, kai dalino gražius lipdukus. Jo tarnystė buvo knygos, jų maketavimas, apipavidalinimas. Grįžus į Lietuvą ir susiklosčius aplinkybėms, bendravome laiškais internetu, buvome labai geri draugai, jautėme vienas kitą. Na, o po metų atėjo laikas susitikti. Vėl ten pat.
Žinojau, kad nenoriu santykių su žmogumi, kuris nesiekia ir nejaučia tų pačių dalykų kaip aš. Troškau, kad būtume viename kelyje ir suprastume vienas kitą. Taigi, jam, kaip ir man, turėjo būti svarbiau pažinti Dievą. Tad taip viskas ir susiklostė. Dievo dėka mano gyvenime atsirado Vasanta. Kartais kalbame tarpusavyje, kad esame malonės dovana vienas kitam, nes palaikome vienas kitą.
Ar buvo sunku apsispręsti tekėti ir kaip sekasi sutarti? Juk mes, lietuviai, santūresni, o meksikiečiai ugningi. Taip pat skiriasi kultūra, pasaulėžiūra.
Mokytojo dėka, prasiplėtus sąmoningumui, nebijojau nieko. Mačiau, kad augsime kartu, pastiprindami vienas kitą.
Kultūrinis skirtumas pasimatė gyvenant kartu. Esame išaugę skirtinguose kontinentuose, todėl tai natūralu, bet atvirumas, dėkingumas, pagarba ir pasitikėjimas visuomet išlieka gerų santykių pagrindu. Šias savybes nuolat po truputį ugdomės.
Meilė neatsiranda staiga, tai laike augantis dalykas. Ją kaip augalėlį reikia laistyti ir prižiūrėti – tai nuolatinis mokymasis galvoti ne tik apie save.
Taigi, Indijoje radau tai, ko ieškojau – atsakymus, meilę ir savo žmogų. Gyvenimas man susiklostė gražiai, pildosi širdies kertelių svajos. Esu absoliučiai apsupta meilės ir nuostabiausių žmonių, galiu nuolat augti, jaučiuosi apdovanota globa ir saugumu. Esu atvira stebuklų tėkmei (juokiasi).
Mokytojo prašymu sukūrėme bendruomenę, su kuria glaudžiai bendraujame ir dalinamės tuo, ko išmokome iš jo, ką žinome ir kas įkvepia. Gyvename apsupti nuostabios gamtos. Greta mūsų gyvenamojo namo yra ašramas, kuriame vyksta dvasinės praktikos: kas rytą garbinamos dievybės, Vasanta kartą per dieną skaito paskaitą, vyksta ugnies ceremonijos. Nuo praeitų metų trijų mėnesių praktika – kasdieninės maldos rengiant ugnies ceremonijas. Jas atlikdami meldžiamės už žmones, kurie prašo pagalbos ir bendrai už Lietuvos žemelę bei jos gyventojus, už visus tuos, kurie arti. Be to, žmonės nuolat kreipiasi į Vasanta dėl astrologijos, o šis paliečia ne tik žmonių protus, bet ir širdis.
Žinau, kad visas gėris ir apsauga į mūsų kasdienybę plūsta todėl, kad atsiduodame Dievui ir Jo galiai, valiai.
Ar jūs vedate jogos užsiėmimus?
Dabar dar ne, prieš metus vedžiau, bet greitai pamačiau, kad vaikai darželyje nesijautė laimingi. Kadangi neturėjau kažkokių papildomų savirealizacijos ambicijų, nutraukiau veiklą. Asmeninės ambicijos pamažu ištirpo jau būnant Indijoje, pas dvasinį mokytoją. Tad joga ir kita savarankiška veikla laukia savo eilės. Viskam ateina savas laikas.
Dažnai tenka girdėti moteris sakant, kad svarbiausia pirma ji pati, paskui vyras ir vaikai. Jei neskiri dėmesio sau, tai ką gali duoti kitiems? Sutinku, tačiau aš pirmiausia ėmiau pavyzdį iš savo šeimos ir mokiausi to paties atsidavimo, kurį jaučiau iš mamos. Žinoma, toks suvokimas aplankė ne iš karto.
Gimus dukrai vasaras praleisdavome Lietuvoje, o paskui pusmečiui išvykdavome į Indiją. Po kurio laiko ir tokių kelionių, susilaukėme dvynukų. Juos maitinau dieną naktį net trejus metus. Ir tuo džiaugiuosi, matau, kad jie pasipildę mano dėmesio bei meilės, nebijo jos rodyti kitiems. Vaikai jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Dėl to tik dar giliau suvokiau, kad motinos meilė – pagrindas vaiko gyvenime.
Kai bandžiau išeiti ir užsiimti veikla, visi namuose juto nepasitenkinimą. Todėl supratau, kad ne to visata iš manęs nori. Žinoma, buvo kilę visokių minčių. Juk moterys, užsisėdėjusios namuose, pradeda dvejoti, kad gal kažko svarbaus nedaro, nerealizuoja savęs, ima jausti nesaugumą. Bet ne, manęs tokios mintys neužkabina, nes šiame gyvenime, kaip suprantu, mokausi atsidavimo ir pasitikėjimo. Dėl to motinystę galiu pavadinti retritu. Tame aš augu. Pradžioje man tai nebuvo natūralu, natūraliau buvo turėti nepriklausomas veiklas, bet dabar ne to iš manęs visatai reikia. Kai ateis laikas, pasireikšti man kažkaip kitaip, tada taip ir bus. Šiame gyvenime aš mokausi vandens elemento, tą pažįstu savyje ir priimu, todėl Bhakti jogos praktika yra būtent ta mokykla, kurios man reikia.
Žinoma, aš Hatha jogos nepamiršau, dalis šios praktikos yra kasdienis, rytinis ritualas, be to, tai laikas sau, be kurio kūnas ir psichika jaučia trūkumą bei diskomfortą. Aš pasikraunu darydama kvėpavimo pratimus, medituodama, melsdamasi, kartodama mantrą. Tai mano dienos užtaisas. Taip stiprinu santykį su širdimi ir jos klodais, ugdau kantrybę ir išlaikau pozityvumą.
Svarbu gyventi čia ir dabar, neklaidžiojant mintimis nei po praeitį, nei ateitį. O aš esu reikalinga ten, kur dabar esu – šeimoje ir bendruomenėje. Sąmoningas buvimas dabartyje teikia džiaugsmą ir pasimėgavimą tuo, kame esu.
Taigi, visą save skiriate šeimai?
Aš, kaip ir kiekviena moteris, esu vyro kūrybinė energija, stiprinanti, sauganti, įkvepianti, palaikanti. Jeigu man blogai, tada sunku ir vyrui. O kai gerai, jis jaučiasi stipresnis. Jeigu aš būčiau užsiėmus kažkuo kitu, tokio palaikymo nebūtų, juk esame ne tik penkiese, šalia mūsų yra jaunų bendruomenės narių, kuriems reikia dėmesio ir santykio.
Kai užeina sunkesni periodai, tiek pati, tiek kitoms patariu sustoti ir susitikti su savimi, įsiklausyti į priežastis, reflektuoti. Tada paklausti savęs, kaip galiu tai pakeisti ir neatidėliojant drąsiai žengti į pokytį. Be to, kuo mažiau kyla noras viską kontroliuoti, tuo lengviau atsipalaiduojame ir paleidžiame.
Moteriai reikia kokybiško laiko sau, taip ji pasikrauna, atsigauna ir gali rūpintis kitais, tada šalia tokios moters labai gera būti. Man svarbu tas susitikimas su savimi, taip aš atsipalaiduoju, jaučiuosi laiminga tai darydama. Net ir gausioje šeimoje negalima savęs nei pamesti, nei prarasti. Juk ką galima duoti kitam, jei savęs nepažįstame? Jei neturi gero santykio su savimi, tai neturėsi ir su kitais.
Kaip patartumėte tinkamai palaikyti vyrą?
Tikėti juo, drąsinti, skatinti, išklausyti, atjausti ir gerbti, net jei poroje yra kažkokie asmeniniai skirtumai. Suteikti erdvės, kad vyras galėtų išlikti savimi. Visada būti šalia su tikėjimo ir palaikymo energija. Niekada nekritikuoti ir nelyginti su kitais. Patarti, kai tam ateina laikas, švelniai nukreipti. Vyrai mėgsta kai juos pagiria.
Santuokoje labai svarbus dėkingumas vienas kitam ir aplinkai. Domėjimasis vienas kito vidiniu pasauliu, jausmais, mintimis.
Mes su vyru abudu esame stiprūs. Išaugau šeimoje, kur mama dominavo, todėl ir aš tą perėmus. Tad ir pati mokausi tų išvardintų dalykų. Gyvenimas su Vasanta mane labai gerai ugdo. Žinoma, kiekvienoje šeimoje būna liūdesio, mes ne išimtis. Tačiau kai yra meilė, galima kartu iš to išbristi, o tada jausti ją dar stipriau. Santykių krizė dažniausiai ištinka dėl nepateisintų lūkesčių, neišsikalbėjimo. Svarbiausia nekaltinti vienam kito, nekonkuruoti kuris geresnis. Kito nepakeisi, tik save gali keisti.
Visata taip jau sudėlioja, kad gauname lyg kitą medalio pusę ir turime išmokti įvairių dalykų. Todėl atspindį kitame vadinu didele dovana, nes taip augame ir nereikėtų to priskirti tik blogam likimui. Įprastai kitame matome tai, kas mumyse neišspręsta, tarsi trigeris. Jei žmogus spinduliuoja meilę, tai ji ir atsispindi.
O kaip jūsų vyro meksikietiškas temperamentas? Ar nesunku priimti?
Man patinka jo meksikietiškas šiltumas, atvirumas, juokeliai (šypsosi). Žinoma, pradžioje skyrėsi mitybos įpročiai, tačiau nemažai laiko pragyvenę Indijoje, valgome taip pat – vienoje lėkštėje suderiname daug skonių.
Labiausiai jis pasiilgsta saulės šilumos, salsos ir kukurūzinių paplotėlių (šypsosi).
Kodėl nusprendėte gyventi Lietuvoje?
Taip susiklostė aplinkybės ir laikas parodė, kad tai geriausia vieta mums būti. Vasanta labai atkaklus ir tvirtas žmogus, gailestingas, labai mylintis, jis apsistojęs Lietuvoje ne tik sugeba išlaikyti šeimą, bet ir savo širdies šiluma, nuoširdumu ir atvirumu paliečia lietuvių širdis. Skleidžia šviesą tiems, kas pasiilgo vidinės saulės, suteikia vilties ir įkvepia žengti į ten, kur siela atgimsta.
Parengė Rūta Seponavičienė
Naujausi komentarai