Ji – juodaodė (Lietuvoje tai nėra taip sureikšminama, bet Amerikoje odos spalva vaidina labai svarbų vaidmenį). Jos tėvai išsiskyrė vos jai gimus. Ji gyveno tai su mama, tai su tėčiu, tai su močiute. Nuolat blaškėsi. Būdama 9-erių pirmą kartą buvo išžaginta artimo giminaičio. Būdama 14-os, po vieno išžaginimo, ji pastojo. Šio fakto gėdijosi, jį slėpė, nuolat girdėjo tėvo žodžius: „Jau geriau tavo lavonas plauks Kamberlando upe, nei į šeimą ateis pavainikis“. Ji prašė Dievo pasiimti ją ir jos būsimą vaiką, nuolat mąstė apie savižudybę. Dievas buvo maloningas – vaikelis mirė netrukus po gimdymo. O ji nepalūžo, suprato Dievo ženklą ir gautą antrą šansą išnaudojo su kaupu. Ji, Oprah Winfrey, pažvelgusi į savo vidų, nugalėjo savo baimes ir pradėjo gyvenimą iš naujo. Štai kaip jai pavyko.

Stengiuosi kasdien padaryti ką nors gero kitam žmogui, nesvarbu, pažįstu jį ar ne.

Įkūriau mokyklą Pietų Afrikoje, nes mąsčiau apie tai, ką galėčiau padaryti prasmingo. Visada turėjau viltį, kad mano šou laida ir žurnalas turės prasmę ir bus vertas žmonių laiko. Važiuodama liftu prieš pat laidą, meldžiuosi, kad būčiau panaudota kažkam didesniam negu aš pati. Taigi, tai nėra tik plepėjimas. Visada ieškojau, kaip galėčiau būti geriausiai panaudota. Norėjau Pietų Afrikos mergaitėms duoti tai, ką kadaise man pačiai davė mano mokytojai. Norėjau, kad jos eitų į mokyklą nemokamai ir ten eidamos džiaugtųsi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neseniai, tvarkydama stalčius, radau savo seną dėkingumo dienoraštį. Ėmiau jį skaitinėti. Tada sustojau ir pasakiau sau: „Dieve, tada aš buvau tokia laiminga!“. Buvau laiminga dėl mažų dalykų – dėl mango skonio šerbeto ar dėl to, kaip mano pėdos bėgiojant liečia žemę. Tačiau tada nebranginau laiko, kurį galėjau praleisti su savimi. Dabar mano gyvenimu tapo mano pareigos.

Niekuomet pernelyg nesureikšminau pinigų, net ir tais laikais, kai vargiai sudūriau galą su galu.

Aš neskolinu pinigų, bet jei jums tikrai kažko reikia ir jei nuspręsiu, kad jūs negrįšite prašyti vėl, aš jums tai tiesiog duosiu. Štai žmogus beveik prarado savo namą. Mano atsakymas buvo: „Gerai“.

Oprah Winfrey šiuo metu yra viena iš dviejų juodaodžių moterų milijardierių!

Ėmiau matyti Dievą kituose žmonėse ir apskritai visuose dalykuose – jo dėkingumą, malonę ir dosnumą.

Aš, visų pirma, esu Dievo vaikas. Iš tiesų tuo tikiu. Esu dvasia, esanti kūne. Įsikūnijau kaip moteris juodukė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mano santykis su Dievu yra didelis dalykas. Mano mėgstamiausios Biblijos eilutės yra iš Psalmių knygos 37:4.: „Džiaukitės Dievu ir Jis jums išpildys visa, ko širdis trokšta“. Man Dievas yra tai, kas yra gera, didu, visa, kas yra meilė. Tai, kas yra amžinybė ir ramybė. Jei džiaugsiuosi šiais dalykais, jis išpildys mano širdies troškimus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dėkingumas ir malda.

Dienos metu aš visada dėkoju Dievui. Už viską. Už saugią kelionę miesto gatvėmis. Už tai, kad turiu ką valgyti. Už tai, kad galiu pakelti rankas, kad išsiplaučiau galvą. Pildau dėkingumo dienoraštį, kasdien užsirašydama bent po penkis dalykus, už kuriuos esu dėkinga. Kiekvieną vakarą atsiklaupiu prie lovos ir meldžiuosi – to išmokau iš savo senelės.

Gera diena.

Žinau, kad buvo gera diena, kai po viso darbo, kurį įdėjau į savo laidą, ji pasiekia dešimt milijonų žmonių visame pasaulyje, o tada kažkas parašo elektroninį laišką: „Tai, ką jūs sakėte, man buvo labai svarbu“.

Mūsų skausmo dydis priklauso nuo to, kiek buvome mylėti vaikystėje.

Kiekvieną interviu aš pradedu klausdama: „Koks yra mano ketinimas? Ką iš tiesų aš noriu pasiekti?“ Tu nieko negali pasiekti, jei teisi. Aš tikiu, kad visų skausmas yra toks pats. Visi esame turėję sunkumų ir iššūkių. Jei meilės nesulaukei, turėsi daugybę trūkumų, kuriuos visada mėginsi ištaisyti. Man tai gali pasireikšti santykyje su valgymu ir maistu. Kažką tai paskatins vartoti narkotikus. Tačiau kai kurioms moterims ši nemeilė gali pasireikšti taip: „Nežinau, kaip tvarkytis su savo gyvenimu, tai įkišiu savo vaiką į šaldiklį“. Tai atrodo ekstremalu. Tačiau aš iš tiesų tikiu, kad mes visi esame tokie patys. Tą žinodama, galiu kalbėtis su visais.

Jie pradėjo gyvenimą pasaulyje su pilnu puodeliu, o dauguma iš mūsų gyvename mėgindami jį užpildyti.

Labai pagarbiai žvelgiu į žmones, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną jautė savo tėvų meilę.

Aš sakyčiau, kad tai yra vienintelė didžiausia mano charakterio yda: noras, kad mane mėgtų. Tai ateina iš to, kad kažkada buvau išnaudojamas vaikas. Mane mušdavo ir aš negalėjau dėl to pykti ar išvis jausti kokių nors emocijų. Buvau išauklėta, kad kitų žmonių jausmai yra svarbesni negu mano pačios.

 

 

 

 

 

 

 

 

Santykių prioritetai.

Sužadėtinis manęs paklausė: „Kada pasirodys knyga?“

Knyga turėjo pasirodyti rugsėjo 14-tąją, o mūsų vestuvės buvo suplanuotos rugsėjo 8-tąją. Taip, jau buvo paskirta data. Tada jis sako: „Na, nelabai norėčiau, kad mūsų vestuvės konkuruotų su tavo knygos išleidimu“. Pamenu save galvojant: „Taip! Tikrai? Gerai, puiku!“. Galiausiai atšaukiau abu renginius ir nuo tol apie tai nebekalbėjome. Bet mes vis dar kartu. Ir jau aptarėme, kad jei būtume susituokę, turbūt nebebūtume kartu.

Gyvenimo tikslas.

Mano tikslas yra kurti tarpreliginę bendrystę, kurioje žmonės galėtų matyti, kad kiti žmonės iš kuo įvairiausių pasaulio kampelių yra panašūs į juos. Nors žmonės naudoja skirtingus žodžius išreikšti širdies šauksmui ir ieškojimui to, ką aš vadinu Dievu, tai vis tiek yra tas pats dalykas. Tai yra širdies  troškimas pažinti savo paslapties prigimtį. Tai yra širdies šauksmas pažinti dievišką galią mūsų gyvenimuose. Tai yra širdies ilgesys su tuo susijungti.

Oprah mintys

„Jeigu nežinai, ką nori, geriausia, ką gali padaryti – žinoti, ko tikrai nenori. Tai nuves tave prie žinojimo, ką tikrai nori daryti.“

„Visi geriausi spendimai į mano gyvenimą atėjo tada, kai vadovavausi savo vidiniu jausmu, kad būtent šis sprendimas yra geriausias.“

„Tu negauni to, ko nori, tu negauni to, ko tikiesi, tu gauni tai, kuo tiki.“

Būdama 8-erių Oprah buvo priversta išmokti ilgą tekstą, kuris pasibaigė žodžiais: „Likimo savo šeimininkas aš esu. Aš – savo sielos kapitonas.“ Šiuos žodžius, kurių prasmės mergaitė anuomet nesuprato, vėliau ji užsirašė ant veidrodžio. Jie tapo jos mantra.

Autorės: Ginta Gaivenytė, Justina Markevičiūtė, Rūta Adamonytė

 

 

 

 

 

 

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!