„Buvau iš tų superjautrių vaikų, kurie visko bijo, tačiau labai giliai jaučia – atvirai dalinasi psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, – Patirdavau ypatingas didingumo ir grožio būsenas. Tarsi aš kalbėčiau su kažkuo gyvu“. Tik ji tada neįvardindavo, kad tai yra Dievas. Tiesa, vis sapnuodavo, kad vaikšto ar net skraido po ypatingai gražias bažnyčias.
– Tvirtinate, kad kiekvienas žmogus yra turėjęs dvasinių patirčių? Kodėl esate tuo tikra?
– Dažnai pati klausiu žmonių, kokios akimirkos jiems atrodo ypatingos. Daugelis ima pasakoti apie vaiko gimimą – tai iš tiesų yra neįtikėtina dvasinė patirtis, vyrams netgi ryškesnė negu moterims. Kažkas stebuklingo, netelpa į jokius rėmus… Žiūrint į kūdikį, galima ir pačiam išgyventi jausmą, kad priklausai didesnei Visumai…
Tai skatina susimąstyti apie tai, kad gyvenimas yra paslaptis. Mes nežinome, iš kur atėjome ir kur išeisime. Tai yra faktas, kurį visąlaik triname iš savo smegenų. Arba užmirštame, pasinėrę į buitinius reikalus.
Jei apie gimimą mes dar mėgstame kalbėti, tai mirtis yra apskritai reta pokalbių tema. Tarsi jos išvis nebūtų. Net dvasinėse bendruomenėse paprastai pokalbiai vyksta paprastesnėmis temomis. Tačiau kai miršta pažįstamas žmogus, visi susimąstome: „Kur jis dabar? O kas bus, kai aš mirsiu?“ Kai tik prisimename savo laikinumą, iškart apima jausmas, kad čia yra paslaptis. Ir tai jau yra dvasinė patirtis. Tik lengva tai užmiršti ir vėl paskęsti buities reikaluose. Tačiau mes galime sąmoningai atsiremti į buvusias dvasines patirtis ir jas stiprinti.
– Žmonės dažnai sureikšmina meilės patirtis. Ar sutiksite, kad įsimylėjimas taip pat yra dvasinė patirtis?
– Įsimylėjimas „iškelia“ mus iš kasdienybės. Juk sakoma – kai žmogus myli, jis bendrauja su savo siela. Tačiau su meile yra kebliau negu su religija. Mylėti savo artimą yra sunkiau negu Dievą. Kalbu ne tik apie vyrų ir moterų meilę, kuri dažnai baigiasi nesutapus charakteriams. Net vienuolės man yra sakiusios, kad santykiai bendruomenėje yra didelis išbandymas.
Kita vertus, yra sakoma, kad per kitą žmogų kaip tik galime matyti Dievą. Juk visi, kurie mane įsimylėdavo, matydavo manyje kažką gražaus.
Daugelis žmonių apie gyvenimo klausimo paslaptingumą susimąsto, patyrę įvykių sutapimus. Pavyzdžiui, netikėtai susitinka su kokiu nors žmogumi ir dėl to visiškai pasikeičia gyvenimas. To niekaip negalima paaiškinti logiškai.
– Gal galite pasidalinti, kokios gyvenimo patirtys labiausiai palietė jus pačią?
– Man Dievas dažnai ima kalbėti gamtoje. Man nereikia didelių kalnų ar žvaigždėto dangaus, kartais užtenka koją į paprasčiausią mišką įkelt. Gamtoje iškart susiduriu su kita, ne žmogaus padaryta tikrove. Ko gero, ne visi žmonės susimąsto, kad ne žmogus sukūrė medžius, augalus, gyvūnus. O mane tai nuolat stebina.
Visi mes netobuli ir nesąmonių padarom. O kai kas nors nepavyksta, galvoje ima girdėtis kritikų balsai. Taip daugelis mūsų pradedame gyventi, stengdamiesi jokios klaidos nepadaryti. Ir tada gyveni tokioj „užzulintoj“ būsenoj, kai stengiesi jokios klaidos nepadaryti. O kai pradedi melstis, tas „užsizulinimas“ dingsta. Tada gali ištarti: „Tebūna Tavo valia“.
– Pati meldžiatės?
– Taip, dabar meldžiuosi, prašydama net paprastų dalykų. Pavyzdžiui, darau remontą ir noriu išsirinkti kilimą. Pasiėmusi parketlentę, važiuoju į parduotuvę. Tačiau pakeliui dar nusprendžiu pasimelsti. Paprašau Dievo pagalbos. Paskui tą užmirštu. Matau, kad sunkiai sekasi tą kilimą išsirinkti. Galiausiai pasirenku vieną: „Brangu, bet pirksiu“. Ir staiga pardavėjas pasiūlo parsivežti namo pavyzdžius pasižiūrėti. Sakau: „O jūs nebijote duoti, gal kitiems žmonėms reikės?“ Jie užtikrina, kad tikrai galiu parsivežti. O namie ir pamatau, kad tikrai neteisingai pasirinkau. Būčiau kelis šimtus eurų praradusi. Kaip tą paaiškinti? Ne pirmąsyk toje parduotuvėje perku ir niekada man nesiūlė vežtis namo pavyzdžių.
– Negalėtumėte to paaiškinti, remdamasi psichologijos mokslu?
– Ne. Galima sakyti, kad tai yra atsitiktinumas. Tačiau kaip paaiškinti, kad tie atsitiktinumai nutinka pasimeldus? Kai meldiesi nuolat, tokių dalykų ir nesureikšmini. Bet kai žmonės vienąkart per dešimt metų pasimeldžia, atsidūrę bėdoje, ir tada staiga atsiranda sprendimas, juos tai labai stipriai paliečia. Anksčiau ir pati į Dievą kreipdavausi tik išskirtiniais atvejais, todėl tą gerai žinau.
– Vieni sako, kad reikia tik melstis ir atsiduoti Dievo valiai. Kiti atlieka dvasines praktikas, siekdami pagerinti savo gyvenimą – prašo gero vyro, žmonos ar net pinigų. Kaip atskirti, kada Dievo prašome to, ko mums išties reikia, o kada mūsų prašymas yra tik egoizmo išraiška?
– Aš „slydinėju“ tarp to ir ano. Kai man atrodo, kad pati susitvarkysiu, tai Dievo nieko neprašau. Tačiau taip pasireiškia mano puikybė ir dažniausiai reikalai ne taip jau gerai susiklosto. Ir atvirkščiai – silpnybės dienomis norisi ištisai prašyti, netgi piktai pareikalauti: „Duok tuojau pat“. Jausmas lyg manyje būtų mažas vaikas, kuris tuoj pradės trypti kojomis.
Pati uždaviau šį klausimą labiau išmanantiems žmonėms. Jie man sakė, kad prašyti reikia net menkiausių dalykų, nes kai prašai, esi su Dievu. O Jis mėgsta, kai mes su juo kalbamės. Tačiau kartu prašydami visada turėtume pridėti: „Dieve, Tu žinai, kaip man geriausia. Padėk man pajusti tavo vedimą“.
Kaip atrasti pusiausvyrą tarp nuoširdaus prašymo duoti ir prašymo pajausti vedimą? Tai man dar atrodo sudėtinga. Tai yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai – paradoksas.
– Ar kartais neateina mintis, kad tai, su kuo kalbatės, yra tik vaizdinys Jūsų sąmonėje?
– Ateina. Aš irgi kartais suabejoju, ar čia kalbuosi su Dievu, ar su savo pačios pasąmone. Čia jau yra tikėjimo klausimas. Tačiau kai apima dvejonės, aš visada klausiu savęs, kada jaučiuosi laimingesnė. Ar geriau gyvenu tada, kai meldžiuosi, ar kai nesimeldžiu? Jei geriau, kai meldžiuosi, tai kam tada abejoti? Juk man tada šviesiau ir imu kūrybiškai mąstyti.
Į meditaciją dar panašūs žygiai į kalnus. Ten natūraliai pakliūni į meditacinę būseną. Daug informacijos ten nenusineši, susitelki į fizinius pojūčius. Taip natūraliai pereini į stebėjimo būseną. Stipriai pajunti savo vidų.
Po Amerikos kanjonus G. Petronienė keliavo kartu su vienuole. Jos susitarė ištisas dienas keliauti tyloje – persimesdavo tik keliais žodžiais, kai labai reikėdavo
– Kaip Jūs, psichoterapeutė, ėmėte domėtis dvasiniais dalykais?
– Pirmas mano susidūrimas su meditacija įvyko, kai dar su psichoterapija neturėjau nieko bendro. Tuomet studijavau fiziką. Universiteto koridoriuje pamačiau skelbimą apie meditacijos grupę ir pasidarė žiauriai įdomu. Kiti vaikščiojo į šokius ar sportus… O aš supratau, kad meditacija yra geriausias nuotykis. Pakliuvau į rimtai nusiteikusią bendruomenę. Ten vyko energijos meditacijos, šiek tiek panašios į ciguno praktiką. Šios pratybos man padėjo suprasti, kad žmogaus būsenos yra valdomos. Taip devyniolikos metų gavau pirmus sąmoningumo pagrindus – suvokimą, kad galiu matyti savo būseną ir tada ją pakeisti.
Supratusi, kad mano vidinis gyvenimas gali būti tobulesnis negu yra, nusprendžiau studijuoti psichologiją. Perėjau į psichologijos studijas,o ten atsitiko kaip ir daugeliui psichoterapeutų. Pamačiau, kad vidiniame gyvenime visko tiek daug ir viskas taip įdomu, kad dvasiniai dalykai nustojo dominti.
– Man labai įdomu, paaiškinkite, kodėl psichoterapeutams nerūpi dvasiniai dalykai? Ar dėl to, kad daugeliu atvejų tai prasilenkia su logika?
– Ne tik dėl to. Psichologija duoda daug būdų, kaip galima susitvarkyti su neigiamomis emocijomis ir atsistoti ant savo kojų. Psichologijos schemas perprasti daug lengviau negu dvasinius dalykus. Ir man tada to visiškai pakako.
Bet paskui – man buvo gal dvidešimt aštuoneri metai, tada jau buvau po skyrybų su vyru – išgyvenau sunkų laikotarpį ir psichologijos pradėjo nebeužtekti. Pradėjau kelti klausimus. Kas iš to, kad galiu suprasti emocijų priežastis – tarkim, kad negavau tiek meilės iš tėvų vaikystėje, kiek reikėjo? Bet ką daryti, jei vis tiek labai skauda ir nėra į ką įsikibti?
– Nežinau, kiek sutiktumėte atvirauti apie skyrybas… Esu kalbinusi Jūsų buvusį vyrą – taip pat psichoterapeutą Robertą Petronį. Ir man visada buvo klausimas, kodėl Jūs, abu nuostabūs, sąmoningi žmonės, neradote ryšio.
– Kai tuokėmės, mes dar nebuvome psichoterapeutai. Buvome studentai. Susituokėme antrame kurse, o išsiskyrėme ketvirtame. Skyrybų su R. Petroniu dabar labai nesureikšminu. Tik tiek, kad tuo metu buvau labai jauna. Paskui teko patirti daug sunkesnių išsiskyrimų, kai išgyvenau daug skaudžiau. O per pirmąsias skyrybas tiesiog supratau, kad aplink nėra mamų ir tėčių, taigi, manęs niekas nepaguos. Ir kad aš nežinau, kaip dideliame pasaulyje jaustis saugiai.
Kažkada su vienu draugu vaikščiojome po senamiestį, užėjom į Bernardinų bažnyčią. Šalta buvo, beveik Kalėdos. Užėjome tiesiog pasišildyti. Ten vyko rekolekcijos ir J. Sasnauskas skaitė paskaitą. Ir man pasidarė taip įdomu. Supratau, kad būtent to dabar man gyvenime reikia. Tiesiog nušvitimas. Paskui gal ketverius – penkerius metus gyvenau to paties Šventosios Dvasios pojūčio ieškodama.
– Turbūt esminis skirtumas tarp psichologijos ir dvasinių dalykų, kad net nesklandžiuose dalykuose dvasia veikia?
– Taip, ten, kur žmonės turi daug psichologinių problemų, Šventoji Dvasia gali labai sėkmingai veikti. Čia įdomu.
– O kaip gyvenime atsirado budistinė meditacija?
– Kai man buvo trisdešimt ketveri metai, mėginau kurti rimtus santykius ir nepavyko. Tuomet viena klientė papasakojo buvusi vienoj labai žiaurioj stovykloj, kur dešimt dienų sėdėjo ir kankinosi. Pagalvojau, kad tikrai ji kažką neteisingai darė, nes atrodo tik išsikankinusi ir nieko iš to negavusi. Man tai atrodė iššūkis. Nusprendžiau užsirašyti į Vipassana meditacijos stovyklą. Ir tikrai tai buvo labai stipru.
Viena stipriausių patirčių buvo ta, kad po trijų dienų visos mintys pasibaigė ir stojo tyla. Tai buvo toks keistas, net baisus potyris. O tada aš suvokiau, kad esu šiame pasaulyje visiškai viena. Ir kad ta vienatvė nėra nieko baisaus – niekur nežūsti ir neišsikraustai iš proto. Tai atnešė didžiulį palengvėjimą, nes gyvenime tuomet mano ryšiai nebuvo gilūs. Vipassana buvo labai stiprus atsirėmimas į save.
Vėliau dar tris kartus dalyvavau po dešimt dienų trunkančiuose tylos atsiskyrimuose. Grįžusi norėdavau ir namie išlaikyti sąmoningumą ir mačiau, kaip man sunkiai sekasi.
Tiesą sakant, į budistines tiesas niekada nesigilinau. Galvojau, kad dar ant pirmojo laiptelio stoviu ir labai toli dar nešuoliuosiu. O man taip nesigilinant į budizmą, praėjo visai nemažai laiko. Vienu metu labai pasinėriau į kūrybą: knygas ėmiau rašyt ir manęs pradėjo visiems reikėti. Labai džiugus laikas buvo. Tada apleidau budizmą, nes nebuvo nuo ko gelbėtis.
– Vadinasi, populiarumas tikrai padeda žmogui jaustis geriau?
– Taip, tai labai malonu. Iki tol save grauždavau ir manydavau esanti ne tokia, kokia turėčiau būti. O populiarumas padėjo suvokti, kad manęs ir netobulos kitiems reikia. Tai ištraukė mane iš nevisavertiškumo, nors į žvaigždes ir nesiveržiau. Nors buvo metas, kai kalbino visi populiariausieji žurnalai. Paskui ėmiau tą stabdyti, nes žinomumas ėmė varginti.
Vargino ne tiek populiarumas, bet tai, kad visi mane užvertė milžinišku kiekiu pasiūlymų. Mano nemokėjimas pasakyti „ne“ ir norėjimas būti gera visiems labai pakišo koją, nes labai pervargau. O pervargusi ėmiau visko atsisakinėti. Ir tada mano gyvenime atsirado krikščionybė.
Draugavau su vyriškiu, kuris buvo gana giliai krikščioniškame tikėjime. Mes kalbėdavomės apie tai. Ir įsivedėme taisyklę, kad sekmadieniais kartu garsiai skaitome kokį nors krikščionišką tekstą.
Kai garsiai skaitai, tada gerai įsimeni. Tai tų knygų „pririjau“ ir jos man pakeldavo dvasią. Knygos, kurios įsiminė, buvo James Martin „Jėzuito patarimai visiems gyvenimo atvejams“ ir Silf Margaret „Vidinis kompasas“.
Paskui vasarą nebuvo ką veikti. Sumaniau nuvykti į rekolekcijas Kulautuvoje ir patyrinėti, ką ten žmonės daro. Tai buvo tylos rekolekcijos. Kai prasidėdavo kalbos, tai man atrodė tokia paukščių kalba… Nors buvau pasiskaičiusi knygų, visiškai nesuprasdavau, kodėl viskas taip neracionalu. Šv. Mišios mane erzino, nes reikia tai sėstis, tai stotis, tai klauptis. Atrodė, kad budizmas šimtąkart geriau. Pamaniau: „Gerai, stebėsiu savyje kylančias reakcijas“.
Paskui mąsčiau, kad tai, ką sako Bažnyčia, man visiškai su mano vidine pajauta nesiderina. Nusprendžiau, kad reikia susirasti kokią nors vienuolę, kuri galėtų man daugiau paaiškinti.
– Kodėl pačiai tai rūpėjo?
– Knygas skaitydama jaučiau dvasinį pakilimą ir man norėjosi atrasti, kaip tai patiriama. Jaučiau vidinį gerumą, jaučiau, tarsi mane kažkas mylėtų ir užsinorėdavau pati kitiems nešti šviesą.
Kurti tuo metu neišėjo, santykiai taip pat nebuvo įkvepiantys. O aš nepratusi gyventi tik buitinį gyvenimą, noriu gyventi įkvėptai. O taip gyventi yra sunku – turi būti arba įsimylėjęs, daryti tai, kas tave „veža“, arba užsiimti dvasinėmis praktikomis. Religija visada „veža“, tik reikia rasti raktelį, kuriuo atrakintum dureles.
Kažkas vyksta ne pagal tavo planą. Jei esi nereligingas, tai tave erzina. O jeigu eini dvasiniu keliu, tai mąstai: „O, tai per tai Dievas man kalba ir kažką siūlo“. Galima tai vadinti spekuliacija… Bet net jei ir taip, tai vis tiek yra naudinga. Jeigu bet kurią gyvenimo situaciją matai kaip naudingą, tai jau yra gerai. Ir įdomumo gyvenime padaugėja.
– Jūsų manymu, ar reikėtų pasirinkti vieną dvasinį kelią?
– Manau, kad reikėtų. Ne todėl, kad vienas ar kitas geresnis. Aš gilinuosi į krikščionybę, nes ji man sava ir prie širdies „limpa“. Tačiau esu prisilietusi prie budistinės meditacijos ir žinau, kad ten yra toks gylis… Tačiau jei imsiu blaškytis po visus kelius, to gylio nepajusiu.
Kai eini tai vienur, tai kitur, gali sėkmingai „nusimuilinti“ nuo to, kas tau nemalonu. Tarkime, katalikai mato pareigą eiti išpažinties. Ar daug dvasinių ieškotojų eina išpažinties? Ne, daugelis išvis sako nedarantys nuodėmių. Tačiau taip yra todėl, kad išpažinti kitam savo klaidas yra nemalonu. Aš pati visada, kai tik einu išpažinties, jaučiuosi susidrovėjusi.
Arba žmogus, kuris pabando budistinę meditaciją, dažnai sako: „Kam čia visą laiką sėdėti, geriau pavaikščiosiu. Ir išvis – juk galima visą laiką gyvenant medituoti“. Tačiau budistinė praktika taip ir sudėliota, kad būtų nelengva. Tomis sunkiomis akimirkomis mes galime aiškiai pamatyti, koks besiblaškantis yra mūsų protas.
Išmintingi krikščionys taip pat sako, kad reikia mokytis susitelkti. Kitaip neįmanoma bus ilgai melstis. O jeigu meditacijos praktika padeda susikaupti, galima pasinaudoti ir tuo. Vipassana meditacijos praktikoje, sukurtoje Satya Narayan Goenkos, siūloma atsisakyti visų kitų praktikų. Tačiau aš nežinau, ar ten kitąsyk nuvykusi, neprijungsiu maldos.
– Dažnai tvirtai vieną kelią pasirinkę žmonės ima įrodinėti, kad dabartinis jų pasirinkimas – pats geriausias. Pažįstu krikščionių, krišnaitų ir netgi budistų, kuriems jų pačių praeities ieškojimai atrodo vien tik klaidos. Kaip tą paaiškintumėte?
– Tai yra gynybos mechanizmas – „skėlimas“. Visiškai tas pats mechanizmas pasireiškia paprastesnėse gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, vyras susiranda kitą moterį. Kažkodėl ankstesnė staiga tampa viskuo bloga – ir bjauraus charakterio, ir neįdomi, ir per stora, nors anksčiau buvo visai nieko. Išaukštinęs vieną, jis staiga ima žeminti kitą – tarsi įrodinėdamas sau antrosios didesnę vertę. Tai liudija, kad jis dar nėra visiškai įsitikinęs savo jausmų tikrumu ir antrajai moteriai.
Dvasiniuose ieškojimuose tas pats – jei žmogus puola kitus, tai jo paties tikėjimas silpnas. Jei nesi tvirtai įsišaknijęs, tada kitus kelius vadini blogais, taip save patį įtikinėdamas: „O, tikrai gerą kelią pasirinkau“. Tačiau tie, kurie iš širdies gilumos pasirenka, išvis nemąsto apie kitus kelius. Jie gali net pripažinti, kad kiti keliai irgi yra geri. Tiesiog dabar jiems patiems reikia eiti vienu savo keliu.
Rekolekcijose pasistiprinu dievo žodžiu, susilieju su beribe gamta, klausausi, kur mane veda ir ką man sako Dievas.
Kalbino ir užrašė Ginta Gaivenytė
Nuotraukos iš asmeninio Genovaitės Petronienės albumo
Psichoterapeutei reiktų pasidomėti fiziologija, hormonų poveikiu organizmui ir, jei teisingai mokysis, bent devynios dalys iš dešimties viso „dvasingumo” iš karto atkris 🙂 Tačiau tai – mokslas, reikia galvoti, mąstyti ir skaičiuoti, analizuoti. Tai kur kas sunkiau, nei „skęsti dvasingume”, tai yra, pasinerti į primityvią nemąstymo būklę.