„Pamenu, matau sapną lyg ne sapną: budistinės šventyklos pakraštys, prieblanda, laipteliai veda į apačią, šešios žvakės pastatytos, aš guliu ant gulto, suvokiu, kad esu vyras vienuolis, esu apsisiautęs oranžinės spalvos audeklu. Suprantu, kad tai yra mano šarvojimas. Matau savo basas kojas, rankas, bandau jas pajudinti, bet jos nejuda“, – apie savo patirtis Tamsos retrite pasakoja Edita ESENKU. Neeiliniai patyrimai būnant keletą dienų aklinoje tamsoje – ne žaidimas. Tai – labai rimtų, gydančių, transformuojančių praktikų pasekmė, bet jokiu būdu ne tikslas.

Tamsoje vyksta labai stiprūs vidiniai procesai, gali pradėti lįsti visos mūsų baimės, negatyvas ir, jeigu žmogus nežino, kaip stabilizuoti savo emocines būsenas, gali blogai jaustis, verkti. Todėl mes, prieš eidami į Tamsos retritą, pasirašome, kad prisiimame atsakomybę už save, jei „nučiuoš stogas“. Būna, kad žmogus pasiryžta išbūti dvi savaites, tačiau pabūna tik vieną, nes jaučia, kad per sunku, – pasakojimą apie retritus tamsoje pradeda Edita Esenku.

Edita, koks buvimo tamsoje praktikos tikslas?

Buvimas tamsoje yra viso mėnesio trukmės mokymų tęsinys. Jei Lietuvoje įsirengtume bunkerį ir jame sėdėtume, tai nebūtų tapatu tam, kas vyksta Tamsos retrite. Kuo tai skiriasi? Pirmiausia, retritas vyksta mus energiškai teigiamai veikiančioje aplinkoje. Antra, dirbama su pasaulinio lygio grand meistru. Visi mokiniai patenka į energinį jo lauką. Taigi esame visapusiškai nuo išorinio poveikio apsaugotoje zonoje. Mums yra lengviau praktikuoti, pajausti energijos tekėjimą per meridianus. Pagrindinė idėja – medituojant pamatyti šviesą tamsoje, ją įtraukti per trečią akį ir integruoti į savo kūną. Mūsų smegenyse – tarsi prizmė, per kurią įėjusi šviesa skyla į daug vaivorykštės spalvų atspalvių. Taip mes integruojame šviesą į savo kūno organus. Kiekvienas kūno organas yra susijęs su tam tikra spalva: plaučiai – su balta, kepenys – su žalia, širdis – su raudona ir t. t.

Taip žmogus sveiksta?

Taip, visa tai reikalinga, kad sustiprintume ir subalansuotume savo fizinį, emocinį ir dvasinį kūną. Neturėtume apleisti savo fizinio kūno ir užsiimti vien dvasinėmis praktikomis. Fizinis kūnas maitina sielą energija, todėl turime jį gerbti. Praktikų tamsoje metu mūsų siela labai sparčiai mokosi. Kai ateiname į žemę, mūsų siela yra kaip kūdikis – nieko nežino, nieko nesupranta. Daug sielų ir išeina kūdikio pavidalu. Kai išeiname iš gyvenimo kaip paaugę vaikai, yra tikimybė kitame gyvenime tęsti mokymąsi, o ne pradėti nuo nulio. Meistras sako, kad energija yra ten, kur ją nukreipiame. Jeigu nukreipsime visą energiją į statulėlę ar šventyklą, suteiksime tai statulai energijos. Daosiai sako, kad mūsų kūnas yra šventykla, tad visą dėmesį turėtume skirti šiai, o ne išorinėms šventykloms. Sako, jūs savyje turite penkis vaikus, jais ir rūpinkitės. Tai penki pagrindiniai organai: plaučiai, blužnis / kasa / skrandis, inkstai, kepenys ir širdis. Tuose organuose gyvena mūsų sielos ir dvasios. Kai sakome „siela“, įsivaizduojame kažką vieną, bet ją dar sudaro dedamosios, esančios pagrindiniuose mūsų organuose. Jei iš kurio nors organo dvaselė iškeliauja, žmogui pasimaišo protas.

Kaip ir kokiomis sąlygomis viskas vyksta? 

Viskas vyksta pastate aklinai uždangstytais langais, kad neprasiskverbtų jokia šviesa. Kai nevyksta retritas, langai atidengiami ir pastatas atlieka viešbučio funkciją. Pastato viduryje yra didelė bendra erdvė, aplink kurią per du aukštus išsidėstę kambariai. Retrito metu bendroje erdvėje būna suklota daug kilimėlių. Mes juos pasiskirstome ir įsidėmime, kiek žingsnių yra iki pasirinktojo kilimėlio, kad tamsoje galėtume prie jo sugrįžti. Gyvename savo kambariuose ir kasdien išeiname į bendrą erdvę praktikuoti su meistru. Sąmoningai renkamės kambarį pirmame aukšte, o kilimėlį – kuo arčiau kambario, kad būtų patogiau pasiekti tualetą ir grįžti į savo vietą. Kambaryje viską susidėliojame taip, kad rastume ir tamsoje. Darbas su meistru vyksta nuo ryto iki popietės. Meistras veda paskaitas, atsakinėja į klausimus, kartu atliekame meditacijas. Visas likęs laikas yra skirtas buvimui su savimi. Tuo metu rekomenduojama nesikalbėti, stengiamasi netriukšmauti, kad niekas neblaškytų mūsų proto. Su vyru gyvename viename kambaryje, bet komunikuojame visiškai minimaliai. Kadangi tamsoje nėra daug judesio, vyksta kūno detoksikacija. Maisto gauname labai ribotai ir visą laiką geriame vidurius laisvinančią arbatą bei detoksikuojančius papildus. Per penkias dienas kiekvienas paprastai netenkame po 3–4 kg svorio. Gavę saujelę maisto – obuolį, riešutų, kelis džiovintus vaisius – turime labai ilgai jį kramtyti – maždaug valandą. Per kramtymą į savo vidų integruojame daugiau či energijos.

O kodėl reikalinga detoksikacija?

Būdami tamsoje, nejudame tiek, kiek įprastai judėtume dieną. Kai suvartojame daug maisto ir mažai judame, lėtėja virškinimas, gali prasidėti vidurių užkietėjimas. Be to, badavimas, žarnyno valymas labai stiprina energijos judėjimą kūne. Kai neturime poreikio daug valgyti, galime ilsėtis ir labiau atverti savo meridianus, o kuo daugiau iš mūsų organizmo išeina toksinų, tuo geriau juda energija. Būdama namuose pati kas pusmetį badauju, valausi žarnyną, nes žinau, kad medituodama badavimo metu paleidžiu dar daugiau negatyvo ir viduje juntu ypatingus pojūčius – lyg manyje iš tiesų kažkas cirkuliuotų. 

Kas tuo metu vyksta fiziniame kūne?

Fizinis kūnas ilsisi, nes mažai judame. Kartais net sunku pusiausvyrą išlaikyti, ypač 5 dieną. Jei staiga atsistoji, galva svaigsta, žiūri, kur čia įsikibti. Dažniausiai gulime arba sėdime, ryte ir vakare darome mankštą. Vienas iš labiausiai erzinančių dalykų tamsoje yra nejudėjimas, nes pradeda skaudėti šonus, bet kai yra apribotos judėjimo galimybės, sumažintas maisto kiekis ir kūne vyksta detoksikacija, savaime norisi daugiau poilsio.

Nėra taip, kad daugybę valandų reikia sėdėti lotoso poza?

Kai dirbame su meistru, sėdime ant pastorintų čiužinukų. Sėdime lotoso poza, praktikuojame, paskui, kai sako atsigulti, kad pajustume energijos tekėjimą, atsigulame. Būna, kad nuo sėdėjimo paskausta kojos arba nuo gulėjimo šonai. Tačiau yra galimybė sėdėti ne tik ant kilimėlio, bet ir ant kėdės, prie kambario sienos. Šviesoje daosių meditacijos atliekamos ant kėdės – tam, kad pėda būtų padėta ant žemės, kad būtų įžemėjimo ryšys. Tada geriau jaučiamės. Ir pats meistras visada sėdi ant kėdės, niekada nesu mačiusi jo sėdinčio sukryžiuotomis kojomis. Programa sudėliota taip: sekmadienio vakarą įeini į Tamsos kambarį, o penktadienio vakarą išeini. Šeštadienis – tvarkymosi diena, o sekmadienį įeina nauja grupė. Galima dalyvauti ir ilgesnį laiką – dvi, tris savaites, bet mes niekada nesirinkome tokių ekstremalių variantų. Efektas prasideda jau po 3–4 dienų, o jei žmogus būna 10 ir daugiau dienų, prasideda dar stipresni efektai.

Gali detaliau papasakoti, kaip atrodo retrito kasdiena? 

Miegame. Ryte išgirstame gongą. Suprantame, kad laikas keltis. Atsikeliame. 7 val. išsivalome dantis. Praeina 15 min., tada sumuša „žemą“ gongą. Suprantame, kad atnešė arbatą. Būna du pusės litro termosai detoksikuojančių arbatų. Po 30 min. ateina meistras ir skaito paskaitą. Tada darome rytinę mankštą. Po mankštos gauname pusryčius. Tuomet mums atnešami medžiaginiai maišeliai, kuriuose būna maisto – obuolys, riešutai ir pan. Pietums būna arbūzo, pupelių. Toliau vėl praktikuojame, pavalgome, praktikuojame, pavalgome. Po pietų laisvas laikas: galime į dušą nueiti, savarankiškai praktikas daryti, tiesiog gulėti. Vakare būna daosių joga stuburui ir dubeniui pramankštinti. Paskui padarome šešių gydomųjų garsų meditaciją. Miegama, ypač pirmąsias tris paras, po 12–15 valandų. Tamsos retrite mes tarsi grįžtame į vaikystę ir leidžiame, kad visas mūsų kūnas, virškinimo sistema, regeneraciniai procesai grįžtų į vaikystės būvį.

Kuo ypatingi Tamsos retritai? 

Tamsos retritas pas meistrą unikalus tuo, kad jame užsiimame stipriomis praktikomis, kai dirbama su ugnies ir vandens elementais. Dėl šių praktikų ir aplinkos poveikio suaktyvinama mūsų kankorėžinė liauka ir po trijų retrito dienų tamsoje mes pradedame matyti šviesą ar netgi vizijas, primenančias 3D filmą. Tie vaizdai susiję su mūsų pačių fantazija. Kai tai vyksta, labai svarbu žinoti, kaip nurimti, kad per daug į tą vaizdų stebėjimą neįsijaustume. Visos praktikos tamsoje esmė yra gebėti „pagauti“ tą šviesą ir ją integruoti į savo energinį kūną. O tuos filmų žiūrėjimus, kaip meistras sako, galima palyginti su naudojimusi telefonu – jei telefone žiūrėsite „Youtube“, jūsų telefono baterija išsikraus per valandą, o jei juo naudositės sąmoningai, baterijos užteks kelioms dienoms. Lygiai taip pat su mūsų kūnu. Jei įsijausite į vizijas, per daug išeikvosite savo energijos. Poveikis, kuris sukeliamas Tamsos retrituose, yra panašus į tą, kurį sukelia susintetintas narkotikas DMT, tik viskas vyksta natūraliu būdu, nevartojant jokių haliucinogeninių priemonių. Buvimas Tamsos retrite, kai žmogus yra pasiruošęs ir turi intenciją pagerinti savo sveikatą, gydo. Kai kurie žmonės čia važiuoja vien dėl to. Daugeliui Tamsos retritas – kaip restartas. Išėjus iš tamsos viskas atrodo ryšku, kvapnu, skanu.

„Paprastai gyvenime mes nuolat matome kokius nors vaizdus, girdime garsus, uodžiame kvapus, ragaujame skonius. Tamsos retrite mūsų juslės nueina į vidų, nes akys nėra nuolat stimuliuojamos. Akys ilsisi, o uoslė ir klausa paaštrėja. Bet koks garsas atrodo kur kas garsesnis nei įprasta. Tarkime, kai kaimynas tualete nuleidžia vandenį, galvoju: „Galėtų tyliau…“ – savo įspūdžiais iš Tamsos retritų dalijasi Edita Esenku.

Kokių patyrimų pati esi turėjusi Tamsos retrituose? Ką jie tau davė? 

Tamsos retrituose mumyse vyksta gilūs procesai, įgyjame patirčių, kurios keičia mąstymą. Prieš kelerius metus su meistru „ėjome“ į gilią meditaciją. Jos pabaigoje jis nutilo ir aš „išsijungiau“ – užmigau. Sapnavau, kad matau savo laidotuves, bet iš praėjusio gyvenimo, kai buvau vyras vienuolis. Pamenu, kad bandau vis pajudinti savo kojas ir rankas ir jaučiu, kaip šlumšt ir nukrintu į savo kūną. Suprantu, kad jau esu čia, bet negaliu pajudėti. Labai išsigandau. Panašūs dalykai vyksta, kai mūsų siela išeina iš kūno. Pamenu, tuo metu vizijoje grojo muzika. Įdomu tai, kad, grįžusi į normalų būvį, galėjau ją atkartoti.

Paskui ji iš atminties išsitrynė. Tiksliai nežinau, ar regėjau savo praėjusį gyvenimą, ar tai buvo kas kita. Labai to nesureikšminu. Pernai Tamsos retrite patyriau vidinį išbandymą. Sugalvojau išsimaudyti vonioje. Prisipyliau į vonią šilto vandens, įlipau ir mane tokia baimė suėmė! Nesupratau, kas darosi. Nebegalėjau būti vonioje, išlipau ir atsigulusi ant lovos kokį pusvalandį verkiau. Paskui supratau, apie ką ši patirtis. Gimiau cezario pjūvio metu, nes buvo persisukusi bambagyslė. Mane teko reanimuoti. Man reikėjo aplinkos, kurioje būtų vanduo ir tamsa, kad paleisčiau savo gimimo nuoskaudą. Prieš tai taip pat turėjau patirtį, susijusią su gimimo nuoskauda. Paprastai iš pastato, kuriame vyksta retritas, esame išleidžiami penktadienio vakarą, kai jau būna sutemę, bet prie išėjimo yra apšvietimas. Kai išėjau iš tamsos, per staigiai atsimerkiau arba pamatyta lempų šviesa man pasirodė per ryški ir aš išgyvenau šviesos traumą. Juk kai gimstame, iš pradžių būname tamsoje, vandenyje, o staiga esame išstumiami į šviesą. Dabar leidžiu sau adaptuotis ilgiau ir pamažu atsimerkinėti pradedu tik savo kambaryje. Taigi galiu tvirtai pasakyti, kad man Tamsos retritas suteikė galimybę išsivaduoti iš gimimo traumų.

Kokios yra kitų žmonių patirtys?

Būna, girdime, kad kažkas verkia, nesusitvarko su emocijomis. Patalpoje, kurioje vyksta retritas, durų nėra, tik daug užuolaidų, tad prastai pasijutęs žmogus gali bet kada išeiti. Žmonės nelabai linkę atvirauti apie savo patirtis, bet, kai pasidalija, pasirodo, kad jų pojūčiai ir patyrimai ir panašūs, ir skirtingi. Būna, žmonės mato tuos pačius vaizdinius, tarkime, kad yra oloje, panašiai apibūdina jos tekstūrą. Bet kuriuo atveju vyksta darbas su energija. Vieni ateina labiau pasiruošę, kiti mažiau. Kiekvienas išsineša skirtingą patyrimų krepšelį. Vieni grįžta į pagrindinius mokymus, nes supranta, kad atėjo nieko nemokėdamas ir galėjo daug daugiau patirti, o kitas supranta, kad gavo labai daug ir reikia viską „suvirškinti“. Tamsos retrito tikslas nėra išgauti specialiųjų efektų, kurie stipriai paveiktų. Tai yra galimybė pamažu dirbi su savo emocijomis ir eiti vis gilyn į save.

Kaip retrite įgytos patirtys nusėda materialiame gyvenime grįžus namo? 

Harmoningiau save priimame, atsiranda daugiau meilės ir gerumo sau, ateina supratimas, kad esame unikalūs ir, jeigu sieksime būti, kuo nesame, niekada nebūsime laimingi. Kiekvienas kalba apie meilę sau, bet retas moka tai įgyvendinti praktiškai. Po kiekvieno retrito juntu, kad vis labiau atsikratau tų šabloniškų tobulos moters supratimo standartų, priimu savo netobulumą. Juk kiekvieną kartą tamsoje labai stipriai pasileidžia ir negatyvios emocijos. Dao meditacijose emocijas rūšiuojame lyg šiukšles ir kiekvieną kartą vis ką nors paleidžiame. Iš esmės visos dao praktikos padeda atsinaujinti. Darbas su meistru yra labai disciplinuotas. Su savimi dirbame nuo ryto iki vakaro be pasiteisinimų, kad norėčiau, tarkime, serialą pasižiūrėti. Tada galva geriau dirba, lengviau tampa planuoti, suaktyvėja kūrybiškumas. O kai mūsų galva veikia tinkamai, visada būsime stabilūs finansiškai. Meistras sako, kad daosis niekada neskursta, nes galva gerai veikia. Kai prieš dvejus metus mečiau darbą biure ir ėmiau žmones mokyti dao praktikų, man galva suveikė, kad dar galiu užsiimti prekyba probiotikais. Taigi išplėčiau savo veiklos ratą ir viską sudėjusi žiūriu, kad galiu gyventi. Mano pačios gyvenimas po šių praktikų labai pasikeitė.

Gal gali papasakoti, kaip žmogus gali pasiruošti Tamsos retritui dar būdamas Lietuvoje? 

Pagrindinius mokymus (dao energines meditacijas, čigongą, seksualines praktikas) aš ir pati vedu Lietuvoje, reguliariai organizuoju stovyklas, tad tai puikus pasiruošimas prieš susitikimą su meistru Mantak’u Chia. Svarbu išmokti seksualinę energiją transformuoti į gyvybinę energiją, išjudinti pagrindinius meridianus kūne, kad gyvybinė energija galėtų laisvai judėti. Svarbu nusiteikti ir tam, kaip bus po retrito. Patirtis rodo, kad išėjęs iš tamsos žmogus dar būna „kosmose“, todėl geriau dar keletą dienų pabūti gamtoje, pradėti grįžinėti prie įprasto maisto ir t. t. Tad visada patariu važiuoti ilgesniam laikotarpiui. Jei žmogus sugalvoja, kad nori į Tamsos retritą, gali susisiekti su manimi – papasakosiu, kiek viskas kainuoja, kaip užsiregistruoti.

Rūta ADAMONYTĖ

Šis interviu yra žurnalo „Raktas“ nuosavybė, buvo publikuotas žurnale „Raktas (2019 m. birželio numeryje). Žurnalo internetinė svetainė: http://www.raktas.eu/

Edita Esenku galite rasti čia – https://www.facebook.com/esenku.dao/

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!