Neseniai padėjęs galvą tėčiui ant peties verkiau ir sakiau jam viską, ko man trūko, kas skaudu. Mačiau, kaip jam sunku buvo tą girdėti. Mudu su tėčiu buvome stipriai atitolę. Grįžus į Lietuvą ėmė kilti susikaupęs skausmas, norėjosi artumo. Su tėvais ilgą laiką atvirai nesikalbėdavome. Pirmus kartus buvo keista, baugu, kaip sureaguos. Bet tai labai suartino.
Ignas Genys mane įkvepia atvirumui. Todėl pakviečiau jį pokalbio. Mudu susipažinome bendrų draugų namuose. Dviese virėme arbatą. Tuomet pagalvojau, kaip paprasta šalia jo būti. Sužinojusi, kad jis saviugdos treneris, nuėjau į vieną iš jo renginių ir nuo tada į mano pašto dėžutę periodiškai vis įkrisdavo po viešą Igno laišką, kuriame jis atvirai dalindavosi savo jausmais ir asmeniniais išgyvenimais. Stebėjausi jo drąsa žmonėms atverti tai, kas gėda ar jautru. Ir pradėjau tų laiškų laukti.
„Mane džiugina, kai žmonės pradeda kalbėti apie tai, kas yra viduje, kas kam rūpi ir skauda“, – sako Ignas.
– Labai reta, kad vyras taip atvirai, kaip tu, dalintųsi jausmais. Kodėl tu tą darai?
– Kažkada paklausiau savęs, ko aš bijau. Ir supratau – bijau atrodyti pažeidžiamas. Baimė, kad kiti mane pamatys tokį, koks esu giliai viduje, yra paralyžuojanti. Tada nusprendžiau paversti tai iššūkiu. Pasidalindamas viešai jautriais asmeniškais dalykais aš treniruoju savo pažeidžiamumo raumenį. Tai man leidžia nebesislėpti nuo savęs. Garsiai įvardinus, dėl ko man gėda, nebelieka toksiško gėdos poveikio. Taip galiu ir atsikratyti baimės. Anksčiau savęs kitiems parodydavau nedaug, o dabar man vis lengviau save atverti ir to nebijoti. Susikaupę neišsakyti dalykai verčia mus prikalbėti, ko visai nenorim. Stengiuosi išreikšti savo poreikius ir jausmus, nes tai kuria nuoširdų ir gilų santykį.
– Ar paatviravus tau būna nepatogumo jausmas?
– Tikrai būna. Vieną dieną viešai paatvirauju, o kitą dieną galvoju, kas dabar bus. Tai vadinama „pažeidžiamumo pagiriomis“. Neišvengiamai ateina mintys, kas ką pagalvos. Geriausias vaistas nuo to yra meilė sau. Iškilus sunkumams prisimenu, kad netobulam būti žmogiška, ir sau atleidžiu. Taip pat padeda suvokimas, kad atsiverdamas aš stiprėju. Pasitikėjimo tęsti suteikė ir patvirtinimas, kad tai vertinga kitiems.
– O kur yra tavo atvirumo ribos?
– Aš renkuosi vidurio kelią. Sakymas visko iš eilės be jokios atrankos yra ekstremalu. Mūsų elgesys turi padarinius, todėl nesu radikalaus atvirumo šalininkas. Bet jeigu žmogus artimas, svarbu išsisakyti. Parinkti tinkamą toną, kalbėti konstruktyviai, be kritikos.
– Kas įvyko tavo gyvenime, kad pradėjai atvirauti?
– Septynerius metus gyvenau Anglijoje. Studijavau medijų meną, bet supratau, jog nenoriu būti menininkas. Man visada buvo įdomu, kaip veikia protas, jo tyrinėjimui skirdavau daug energijos. Buvo gaila, kad nesimokiau psichologijos. Tada du metus skyriau kelionėms – Europai, Indijai, Nepalui. Keliavau, kad pažinčiau save. Tuo laikotarpiu gyvenau vienas, meditavau.
Vis prisimenu savo pirmą reakciją nusileidus lėktuvu į oro uostą Indijoje. Man žandikaulis nukaro. Maniau, kad manęs, daug keliavusio, niekas nenustebins, bet klydau. Gatvė ten kaip upė, viskas viename: ir sunkvežimiai lekia, ir pėstieji eina, ir karvė popiečio miego miega. Indai sugeba neatsitrenkti vienas į kitą tokiam chaose tik todėl, kad turi giluminį jausmą, jog priklauso bendram organizmui. Man pasirodė, kad jie gyvena kaip viena didelė šeima. Daug mokiausi iš jų.
Atėjo momentas, kai pajutau, kad man labai svarbu bendrystė su kitais žmonėmis. Tada ėmė kilti klausimai: kodėl aš susivaržau prie kitų, kodėl savęs nerodau, iš kur ateina gėda? Pradėjau galvoti, kaip kurti nuoširdų santykį. Norėjau puoselėti ryšius su artimaisiais, o tam reikia daug darbo su savimi. Be buvimo pažeidžiamam aš santykių neįsivaizduoju. Pažeidžiamumo esmė yra pasirodyti, koks esu, o ne tokiam, kokiu noriu, kad mane matytum.
– Vipasanos meditaciją praktikavai net aštuonerius metus. Ką tau davė ši praktika?
– Praktikavau vipasanos meditaciją, nes norėjau suprasti, kaip veikia pasaulis. Egzistenciniai klausimai man rūpėjo nuo paauglystės. Buvau vedamas stipraus poreikio išsiaiškinti, kodėl esu. Kai su draugu autobusiuku keliavome po Europą, atėjus šeštai vakaro, stodavome ir valandą medituodavome, o po to važiuodavome toliau. Stebėdamas save aš pamačiau nuolat kintantį organizmą. Tai keičia suvokimą ir suteikia brandos. Mes nepastebime daugybės viduje kiekvieną akimirką vykstančių subtilių dalykų, lemiančių mūsų savijautą, charakterį.
Įdomiausia, kad, kai buvau penkiolikos metų, niekieno nemokytas eidavau „išjungti savo proto“. Atsisėsdavau ramiai po medžiu, užsimerkdavau ir atsipalaiduodavau turėdamas tikslą, kad mintys manęs nevargintų. Kartais pavykdavo pabūti būsenoje be minčių. Po to jausdavausi pailsėjęs.
– Kartu su psichologu Antanu Grižu organizuoji vyrų saviugdos erdvę „TIKRAS“. Pastaruoju metu vyrų klubų daugėja. Kodėl tokia erdvė reikalinga?
– Man tai padeda sugrįžti į save ir pamatyti, koks aš esu. Šalia moterų vyrams gali kilti drovumas, sunkiau iki galo atsiverti. Mūsų vizija – padėti atsikratyti visuomenės primestų tikro vyro kaukių ir padrąsinti pamatyti savo tikruosius jausmus ir mintis. Apsimestinę drąsą, kai baimes paslėpęs vyras atstato krūtinę į priekį, mes norime paversti vidine drąsa. Kartu ieškome, kas yra vyriškumas, skatiname vyrus save pažinti ir pripažinti. Iki šiol feminizmas budino moteris, o dabar bunda vyrai.
– Kas labiausiai neramina vyrus?
– Dauguma vyrų nors kartą gyvenime yra patyrę baimę, kad juos pavadins moteriškais. Dažna gėda – atrodyti silpnam prie moters. Iš vyro tikimasi, kad jis bus šeimai uola, į kurią galima atsiremti. Kai vyras jaučiasi pasimetęs, kai kažko nežino – tikrai nedrąsu tą parodyti. Daug kas ateina su klausimais apie santykius su tėvu. Tėvo ir sūnaus ryšys labai daug turi įtakos tam, koks esu vyras, ir kaip aš save pozicionuoju visuomenėje.
– Kaip įvyksta berniuko tapsmas vyru?
– Su vyriškumu man asocijuojasi branda ir atsakomybė už save. Turbūt visi pritars, kad suaugęs žmogus savimi rūpinasi pats. Augančiam vyrui svarbu atsiplėšti nuo saugaus mamos pasaulio. Tradicinėse kultūrose tam yra iniciacijos ritualas – esminis berniukų perėjimo į vyrus etapas. Mūsų visuomenėje iniciacijų nėra, todėl virsmo procesas užsitęsia. Net ir suaugę kai kurie jaučiamės vaikais.
Kai tėvai netiki savo vaiku, tai ir jis pradeda savimi netikėti. Tėvas berniukui yra vyriškumo pavyzdys. Dažnai užaugęs sūnus daug ką daro vien siekdamas tėvo pripažinimo ir palaikymo. Tikėtis, kad šiandien galiu išprašyti to, ko man tėtis nedavė vaikystėje, nėra realu. Todėl svarbu išmokti savimi pasirūpinti patiems ir atrasti, kaip suteikti palaikymą tam viduje pasimetusiam berniukui.
Daugumoje šeimų tėvas sūnui vis primena: „susiimk, būk stiprus, neverk“. Vyrai labai daug praranda, nemokėdami iškomunikuoti savo emocijų. Dėl emocinio atsiribojimo vyras gyvena intelekto lygmenyje, teorijoje – ne tikrovėje. Moterims paprastai lengviau pajusti savo kūną ir jausmus, tuo tarpu vyrams reikia pasistengti.
– Tu turi mylimąją. Kas santykyje su moterimi skatina tavo vyriškumą?
– Su Raminta labai daug kalbamės. Man, kaip vyrui, norisi, kad galėčiau su savo moterimi pasidalinti tuo, kas mane neramina. Jei jaučiu jos palaikymą, jei ir ji man rodo savo pažeidžiamumą, vadinasi ji manimi pasitiki ir esame artimi. Kai moteris mato vyrą tik kaip saugumo suteikiančią uolą, pamiršdama, jog jis irgi yra žmogus, tai skatina vyrą užsidaryti ir viduje toksiškai kaupti savo jausmus.
Santykiai gali būti dvejopi: vieni, į kuriuos ateinam bėgdami nuo savo baimių, nevisavertiškumo jausmo, o kiti – gimstantys kuriant gilų tarpusavio ryšį. Jei kuriu santykius bėgdamas nuo kažko, norėdamas užsikamšyti savo vienatvės plyšius, tikėtina, prisitrauksiu lygiai tokį patį partnerį ir santykiai bus tik plyšių kamštis. O jei būdamas vienas esu laimingas toks, koks esu, pritrauksiu ir kitą tokį. Tuomet santykiai gims iš meilės pertekliaus, o ne trūkumo, ir juose bus pilnatvė.
Ignas Genys – saviugdos treneris, sertifikuotas koučingo specialistas (Baltijos koučingo centras), „Points of you“ metodologijos treneris, vyrų saviugdos erdvės „TIKRAS“ vienas iš organizatorių, savęs pažinimo mokymų „JAUSK. Emocijų patyrimo dirbtuvės“ autorius, emocinės paramos konsultantas „Jaunimo linijoje“.
Paskaityti Igno laiškus galima čia: https://augu.perpatirti.lt/straipsniai/.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė
Nuotraukos iš asmeninio Igno Genio albumo.
Naujausi komentarai