Va tokį „suktą“ klausimą gavau po netrumpos pauzės.., klausimą, kuris, regis, turi priversti mane pradėti atsakyt sau dar į kelis kitus klausimus.., o gal net ne į kelis..?
Nežinau kas pasakė frazę: „Tam kuriam vis dar kyla klausimai, kiekvienas atsakymas sukels tik dar vieną klausimą“.., tačiau esu įsitikinęs šio posakio esmingumu, todėl to užduoto klausimo neskaldysiu…
Tačiau „klausėjui“ užduosiu kitą klausimą:
- Ar šuo, pvz., klausia savęs – „Kaip išlikt šunimi?“… Arba karvė… Arba upė… Arba dangus?..
Sutikit, jeigu klaustų… – būtų juokinga…
O žmogus klausia… Ir jam nejuokinga…
Nes nuo vaikystės jam į galvą prikrautą tiek koncepsijų.., kad jis nebežino – kuri iš jų teisinga…
O neteisinga iš jų – NEI VIENA.
Nes koncepcijos, skirtingai nei GYVENIMAS, yra NEGYVOS.
Per tą didžiulį „jo galvoj“ sugulusių negyvų koncepcijų kalną, žmogelis nebemato gyvenimo.., užtat jam nuolat kyla daugybė „egzistencinių“ klausimų…
Bet aš negliu patart klausėjui – „nustok rūpintis ir pradėt gyventi!“.., nes bet kurie patarimai tėra dar viena koncepcija, kuri pamatyt gyvenimą irgi jam menkai tepadės…
- O ką tada daryt..? – visai suglumęs, manęs tada, turbūt, paklaus „klausėjas“…
Nieko specialaus… Galiu patikint, kad – GYVENIMAS viską padarys už Tave… Tavo paties rankomis (ir kojomis)… Ir Tu to net nepajusi…
Pabandyk nors pusę valandukės – NIEKO NEDARYT… Ir pamatysi ESMĘ…
Pamatysi, kad Tavo rankos/kojos ir smegenys jau seniai – kažkur „pakeliui“…
Pakeliui Į Rojų…
Nes niekur kitur nukeliauti mes neturime jokių šansų.
Rojus Čia.
Naujausi komentarai