Kur Ieva Sabaliauskienė investuotų pinigus, jei iki gyvenimo pabaigos galėtų jų turėti su kaupu? „Norėčiau turėti daugiau vaikų. Kokius septynis“, – nedvejodama atsako moteris.

Apie deimantus, gimdymus, finansinę gausą, žindymą, modelio darbą, sąmoningumą, santykius, ledinį jūros vandenį, Kanus… Drąsiai atviras ir visapusiškai turtingas interviu su Ieva Sabaliauskiene. Skeliam interviu į dvi dalis. Gali rinktis – skaitysi jas abi, ar tik vieną jų.

Skaityk apie Ievą kaip apie MAMĄ ar MODELĮ (gali paspausti ant pasirinkimo):

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėgstama Juozo Statkevičiaus ir kitų dizainerių manekenė įsitikinusi – trys maži vaikai jai visai netrukdo daryti karjeros, ir ne tik modelio. Padirbėjusi Europos Parlamente, Ieva baigė politikos mokslų magistrą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Magistrinį darbą ji gynėsi, kai dvyniams buvo vos pora savaičių. Kol moteris stovėjo prieš komisiją, saldžiai miegančius kūdikius lauke prižiūrėjo močiutė.

„Nenorėčiau rūpintis vien tik dvasiniais dalykais. Kai myliu save, savaime norisi pasigražinti ir kūną. Tačiau tai darau ne iš trūkumo, kad kažką užmaskuočiau. Pirmiausia, man svarbu priimti save, o tada jau galiu puoštis, darytis makiažą ar šukuoseną. Jei gražinčiausi tam, kad save pamilčiau, tai nepadėtų.“

Kai liekna dvylikametė Ieva per vieną vasarą gerokai ūgtelėjo, gatvėje ją ėmė stabdyti grožio pasaulio profesionalai. Sykį tai padarė garsus Lietuvos fotografas Raimundas Adžgauskas. Kartu su Ieva ėjusiai mamai jis tiesiai šviesiai pasakė: „Man reikia jūsų vaiko“. Tuomet Ievos fotosesija atsirado žurnale, kurio pavadinimas toks pats, kaip josios vardas. Taigi nuo „Ievos“ – tuo metu itin populiaraus žurnalo – viskas ir prasidėjo.

„Modelių pasaulyje yra keisto, „modelinio“ veido tipo moterų. Jos dažnai jaučiasi kaip bjaurieji ančiukai, iki jas pastebi fotografai. Aš save priskiriu prie tradicinių, klasikinių veido bruožų moterų. Nuo pat vaikystės šeimos aplinkoje mane visi girdavo. Visuomet jaučiausi esanti graži.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tuo pat metu ji nuėjo ir į Baltijos tekstilės parodą – vieną didžiausių mados renginių. Ten paauglę išsirinko visi dizaineriai. Tokia sėkminga pradžia aiškiai liudijo ne tik apie puikius fizinius duomenis, bet ir apie gabumus būti scenoje.

Tačiau Ieva nepametė galvos dėl sėkmės grožio pasaulyje. Pirmoje vietoje jai buvo mokslai. Paskatinta tėvų, šeštokė įstojo į vieną iš dešimties geriausių mergaičių mokyklų Londone. Pradžioje ši brangi tėvų dovana merginos nedžiugino. Atvirkščiai – mėnesį laiko kiekvieną vakarą ji verkdavo. Jausmus draskė ne tik didelis noras grįžti namo. Mokyklos režimas naujokei atrodė pernelyg griežtas.

„Buvo labai sunku iš lietuviškos liberalios mokyklos papulti į tokią griežtą sistemą. Jei priklijavai gumą po stalu, tai valandą krapštai visų gumas. Jei ten reikia daryti namų darbus ketvirtą valandą, tai reiškia, kad tikrai darai juos ketvirtą. Ne be penkių keturios, ne viena minutė po keturių, bet ketvirtą. Viskas labai griežtai“.

Dėl dukters išgyvenamų jausmų tėvai sunerimo ir leido po pirmo semestro visam laikui parskristi į Lietuvą. Tačiau Ieva nusprendė likti. Galbūt atsipalaidavo žinodama, kad turi galimybę bet kada grįžti namo. Be to, papildomos anglų kalbos pamokos jai padėjo sklandžiau susikalbėti su vietiniais žmonėmis. Ji pradėjo aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje, susirado draugių ir net pateko į atletikos komandą. Dabar Ieva džiaugiasi, kad pasimokius šioje mokykloje jai tapo savas visas pasaulis – su visomis skirtingomis etninėmis ir religinėmis pažiūromis.

 

 

 

 

 

 

Studijų metais Ieva susipažino ir su savo būsimu vyru. Supažindino bendri draugai. Eugenijus Sabaliauskas – menininkas, kuriantis apšvietimą spektakliams ir renginiams. Jis daug keliauja. Prieš susituokdami, mylimieji apkeliavo pusę pasaulio. Jei Eugenijui reikėdavo skristi į Čikagą, kartu vykdavo ir Ieva. Tada ji grįždavo į Berlyną arba Londoną, o vyras – paskui ją.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vyras niekada nepriekaištavo Ievai dėl modelio darbo. Tačiau moteris įsitikinusi, kad jam vis dėlto sukirba jausmai. Ypač tada, kai ji vyksta dirbti į ypatingas vietas, kur daug turtuolių, mėgstančių paganyti akis į modelius.

Štai kartą Kanuose ji demonstravo deimantų dirbinius. Deimantų papuošalus perka vyresnės moterys. Natūralu, kad ir jiems demonstruoti netinka keturiolikmetės. Taigi kviečiamos vyresnės gražuolės.

Pasipuošusi žėrinčiais papuošalais Ieva žengė ant podiumo prabangiausiame Kanų viešbučio sode. Manekenėms plojo Leonardo Di Caprio, Matt Damon, Nicole Kidman.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Džiaugiuosi, kad vyras manimi pasitiki. Nesu girdėjusi jokio priekaišto dėl netinkamo savo elgesio dirbant modeliu. Jis kaip tik man labai pataria. Ypač tada, kai reikia pačiai nustatyti savo kainas. Jis turi tvirtą nuomonę, kiek turėtų būti vertinama mano darbo valanda ir papildomi viršvalandžiai.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ievos manymu, tarp modelių yra daug sąmoningų moterų. Žinoma, tai priklauso ir nuo amžiaus. Paauglėms sąmoningumas rūpi mažiau. Tačiau tos, kurios vėliau lieka dirbti grožio industrijoje, į savo profesiją ima žiūrėti kitaip. Ieva tvirtina – kai ji jautė nedarną su savimi, tai atsispindėjo ir fotografijose.

„Jei mano dukra užsinorėtų būti modeliu, aš ją palaikyčiau. Tai – nuostabi patirtis. Dirbti su rimtomis agentūromis yra saugu – nepilnamečių mergaičių niekas niekur vienų nesiunčia. Neseniai darbavausi prodiusere renginyje Kazachstane. Ten negalėjau priimti tų merginų, kurioms dar nėra aštuoniolikos, nes per pristatymus buvo reklamuojamas alkoholis. Taigi mados pasaulyje yra tvarka“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Visos garsiosios manekenės tikrai nėra vien išorė. Negali užkariauti žmonių simpatijų vien fiziniais duomenimis. Vidinė savijauta labai atsispindi ne tik modelio veide, bet ir raumenų išsidėstyme visame kūne. Gali dėlioti rankas, kaip nori, bet žiūrovo neapgausi. Sąmoningesnis žiūrovas visada jaus, kokią jam perduodi emociją.“

Nuo pat mažens, dar nuo tada, kai vežimėliu supdavo lėlės, Ievą traukė motinystė.

Trys vaikai – Matas, Amelija ir Tumas – suteikė jos gyvenimui gylio.

Nešiojant ir auginant vaikus moters kūnas stipriai pasikeičia. Kaip šiuos pokyčius suderinti su modelio darbu, kur puoselėti išvaizdą – būtina? Abu Ievos dvyniai svėrė daugiau kaip tris kilogramus. Skirtingų lyčių vaikai turėjo skirtingas placentas, dėl to pilvas buvo milžiniškas. Dabar, žiūrėdama į senas fotografijas, moteris sunkiai gali patikėti, kad pilvas buvo toks didelis.

„Kiekviena sąmoninga moteris gali vėl po gimdymo susitvarkyti išvaizdą. Svarbiausia, kad ji tikėtų: „Po gimdymo būsiu tokia pati, kaip ir anksčiau.“ Jei moteris tikės mintimi „Dabar jau būsiu nukarusiu pilvu ir krūtine iki kelių”, taip ir atsitiks.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ieva nesuka galvos dėl teorijų apie vaikų auginimą. Jai svarbiau iš vidaus ateinantis aiškumas.

„Mūsų vaikai buvo gal mažiau pasitempę ar drausmingi nei kiti. Nesėdėdavo jie gražiai ir ramiai prie stalo. Bet aš jaučiau, kad nereikia mažiukų per daug laužyti. Nešiodavau Matą į trečią aukštą laiptais, nes jis prašydavo užnešti. Viena kaimynė man sakydavo: „Nenešiok, pripras!“ Galvodavau – labai gerai, tegu pripranta, kad gali visada manęs prašyti pagalbos. Eidama pro kaimynės butą, nuolat girdėdavau, kaip ji šaukia ant savo vaiko.“

Ievos manymu, vaikai labai gerai parodo visus tėvų elgsenos trūkumus. Kiekviena mama anksčiau ar vėliau suvokia – ji yra tokia, kokia nori būti. Štai tada galima arba nusivilti savimi, arba ieškoti sąmoningesnio būdo gyventi.

Būtent augindama vaikus Ieva ėmė ieškoti atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Tuomet į rankas pakliuvo Jurgos Adomo knyga „AŠ+MB=AŠ“. Perskaičiusi apie Jurgos vyro Ryčio Lukoševičiaus vedamas asmenines konsultacijas, moteris pajuto aiškų vidinį suvokimą: „Man šito reikia!“ Susiradusi Ryčio paskaitų internete, ji ėmė pati mokytis paleisti emocijas. „Atlikusi nurodytus pratimus, pajutau – nukrito gal dešimt akmenų, kurie mane slėgė“, – prisimena moteris. Tuomet ji nedvejodama užsirašė į asmeninę konsultaciją, vėliau dalyvavo interneto kursuose ir lankėsi stovyklose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie vidinės būsenos svarbą Ieva žinojo jau nuo mažų dienų. Jos mama rūpinosi ir savo išvaizda, ir vidiniu pasauliu. Būtų galėjusi sau leisti nuo ryto iki vakaro būti grožio salonuose, tačiau verčiau pasirinkdavo atsiskyrimų stovyklas. Apie sąmoningumo praktikas ir jogos pratybas ji atvirai kalbėdavosi ir su dukra.

„Mama pasakodavo apie savo patirtis ir suvokimus. Mano gyvenimas ir taip buvo šviesus ir gražus, o šios žinios viską dar labiau pagražino. Per ryšį su mama pasikeitė ir mano pačios požiūris į save.“

Nesenai Ievos tėtis atidarė Palangos Sveikatingumo centrą. Dukra tapo jo dešiniąja ranka. Centre nuolat vyksta paskaitos apie sąmoningumą ir meditacijos. Kartu su centro lankytojais Ieva dažnai eina prie jūros su šiaurietiškomis lazdomis, maudosi bet kuriuo metų laiku.

Pirmąkart į ledinį jūros vandenį ji niurktelėjo balandžio mėnesį. Laukdama maudynių, moteris nemiegojo visą naktį.

Jaudulys buvo didžiulis, ėmė net baimė.

Pribėgus prie jūros pūtė labai stiprus šiaurinis vėjas, plėšė rūbus, sūkuriais nešė smėlį, taškėsi sunkios bangos. Kai Ieva išlindo iš rūbų, ji visą pasaulį matė kaip per miglą. Tačiau padarė tai, ką buvo sumaniusi – pasinėrė į vandenį. Vėliau maudynių šaltoje jūroje jau nebebijojo, nes jautė natūralų norą grūdinti kūną.

Ievos manymu, sąmoningas gyvenimas padeda ne tik turėti sveiką kūną ir sielą, bet ir susitvarkyti materialinį gyvenimą.

„Kiekvienas nori gausos, bet ne vien finansų ar tik prabangos, o visokeriopos. Meilės, laimės, gerų emocijų gausos. Visi mes galime tai turėti, bet tiesiog dažnai kažkaip blokuojam. Būna, kad per stiprius, iš kartos į kartą perduotus įsitikinimus. Ėjimas sąmoningumo keliu stipriai padeda pažiūrėti į save ir suprasti, kur aš kažko sau neleidžiu, kodėl pati save stabdau. Dirbant su savimi, tikiu, kad galima visus šiuos dalykus susidėlioti sau taip, kaip patinka.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Toliau skaityk apie Ievą kaip apie: 

MAMĄ

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kelių metų gimdei, koks buvo nėštumas?

Pirmasis gimdymas grėsė per mano gimtadienį. Vis dėlto Matas gimė sausio 21-ą, o po dviejų dienų, dar gulint ligoninėje, man sukako 26-eri.

Mane prižiūrėjusi gydytoja sakė: „Kas bebūtų, 21-ą dieną negimdyk, nes bus mano šešiasdešimtmetis. Jeigu nori, kad aš priimčiau gimdymą, vienintelės šitos dienos nesirink, o visos kitos tinka – priimsiu kūdikį.“ O man kaip tik sausio 21-ąją penktą ryto prasidėjo sąrėmiai! Kokią aštuntą ryto skambinu gydytojai ir sakau, kad man sąrėmiai prasidėjo. O ji juokiasi, sako: „Atvažiuok į ligoninę“. Atvažiuoju, o ten – banketukas, vaišių padėta.

Visą nėštumą norėjau, kad kūdikį priimtų moteris. Man gimdymas atrodė toks labiau moteriškas reikalas. Bet kai mano gydytoja atvedė mediką vyrą, man jau viskas buvo nebesvarbu – sąrėmiai vyko tikrai intensyviai.

Atsimenu tą netikėtą jausmą, kai einu koridoriumi su vyru, man vyksta sąrėmiai ir gydytojas sako: „Tai ką, po pietų jau turėsit lėliuką“. Jausmas pribloškiantis. Visus devynis mėnesius apie tai svajojau, galvojau, pirmas vaikas… Ir staiga suvokiau, kad tai jau taip greitai išsipildys!

Besilaukdama „Pradžių pradžioje“ lankiau labai gerus žindymo kursus. Buvau nusiteikusi natūraliam gimdymui, bet kai prasidėjo rimti sąrėmiai, supanikavau ir paprašiau vaistų. Skausmas atrodė nebepakenčiamas.  Vyras dar bandė man priminti, kad planavome 100% natūraliai gimdyti, bet aš nebeklausiau jo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi pirmąjį kūdikį pagimdžiau su „epidūru“. Vėliau suvokiau, koks tai buvo nesusipratimas. Vaistai veikė, nebesupratau, kada stumti, kada stangintis. Tai ne visai buvo tas išsvajotas gimdymas. Medikai padėjo, viskas buvo gerai, bet  nesuvokiau, kas su mano kūnu vyksta. Gimdydama kitus du vaikus jau vaistų nebeprašiau.

Papasakok apie savo norą turėti dvynius.

Kiek save pamenu, visą gyvenimą norėjau turėti daug vaikų, didžiulę šeimą, didelių stalų, didelių klegesių. Tai buvo mano didžiausia svajonė. Man dvyniai visada atrodė pati didžiausia dovana, kokią tik gali gauti tėvai. Mano viena draugė manekenė taip pat turėjo dvynes. Aš vis prie jos pribėgdavau ir prašydavau apie jas papasakoti. Man atrodė: „O, Dieve, kaip jai pasisekė, ir aš taip norėčiau!“

Pamenu, kai pastojau, pirmą sykį nuėjau pas gydytoją patikrinimui. Ji man sako: „Ateik po savaitės, nes kažkaip keistai man rodo. Matau, kad yra nėštumas ir, turbūt, hematoma. Na, arba dvyniai.“

Kai išėjau iš gydytojos, iš karto paskambinau vyrui ir pasakiau: „Mes laukiamės dvynių!“. Tiksliai žinojau, kad tai dvyniai. Išsvajojau.

Mačiau tavo besilaukiančios fotografijų, man tas dvynių pilvas visai nedidelis pasirodė. Dirbai kaip besilaukiantis modelis?

Aš nedirbau kaip besilaukiantis modelis, bet kai laukiausi pirmagimio, net iki penkto nėštumo mėnesio dirbau kaip tiesiog modelis, nes mano pilvo visai nesimatė.

Papasakok, kaip gimsta dvyniai?

Dvynių gimdymas toks – iš pradžių po sąrėmių gimsta vienas, tada seka vėl lygiai tokie patys intensyvūs sąrėmiai ir vėl po truputį gimsta antras vaikas.

Medikai man sakė, kad taip jau yra, kad dvynių gimdymas natūraliai neprasideda, tad gimdymą paskatino. Man tai atrodė truputį keista, aš juos dar būčiau nešiojusi. Bet tyrimai jau buvo prasti ir vis prastėjo. Man sakė, kad mano gimda persitempusi, pavojinga ilgiau laukti, turiu gimdyti. Aš dar išsiderėjau nuo pirmadienio iki penktadienio palaukti.

Bet kai paskatino gimdymą ir man prasidėjo sąrėmiai, nuskausminamųjų nebeprašiau. Dvynius jaučiuosi pagimdžiusi pati. Viską jaučiau, jau nebe daktaras vaikus išėmė. Tas gimimo momentas toks ypatingas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Medikai dažnai nepaaiškina, kad pienas niekada nesibaigia. Kaip supratai, kad mama gali maitinti tiek, kiek ji nori?

Taip, net medikai kartais sako: „Jau baiginėjasi pienas, pienas pasidarė per liesas…“ Sužinojau, kad tai visiška nesąmonė. Pieno gaminasi tiek, kiek vaiką maitini.

Vaikas auga ir būna augimo šuolių. Tuo metu gali pasirodyti, kad pieno nepakanka, bet tada reikia tiesiog leisti pažįsti tuščias krūtis. Taip moters kūnas gauna signalą: „Aha, pieno šiuo metu gamini per mažai, matai, krūtys tuščios, o vaikas vis dar žinda, pradėk gaminti daugiau“. Taip atsiranda daugiau pieno ir jo būna vis daugiau ir daugiau – tiek, koks yra vaiko poreikis.

O jei tokiu momentu duosi mišinuką, kaip kartais rekomenduoja medikai ar kokios kaimynės, vaikas nebežįs tuščių krūtų ir kūnas nežinos, kad pieno jau reikia gaminti daugiau.

Taip jo gali pradėti vis trūkti ir trūkti. Vaikas auga, jam vis daugiau reikia maisto, o jei  duodama ne daugiau pieno, o vis daugiau mišinuko, vaikas pereina nuo natūralaus maitinimo krūtimi prie maitinimo dirbtiniais produktais. Joks mišinukas nepakeis natūralaus mamos pieno, kuris yra būtent toks, kokio reikia.

Pamenu, sykį kelioms dienoms turėjau išvykti dirbti modelio darbo. Savo dvynius jau maitinau ir kitu maistu, bet ir pieną jie dar žindė. Per tas porą dienų mano krūtys pieno praktiškai nebegamino, jo liko labai mažai. Grįžusi iš kelionės vėl pradėjau žindyti ir pienas vėl pradėjo gamintis. Tai labai natūralus procesas.

O kaip dvynių maitinimas vyksta?

Iš pradžių, kol jie dar nelaikė galvyčių, aš bandžiau maitinti juos abu iš karto. Bet buvo labai sunku fiziškai juos laikyti. Tai dariau, kaip išeina – kartais kartu, kartais po vieną maitindavau.

Vėliau, kai jie jau buvo didesni ir galėjo patys prie manęs prieiti, būdavo, tik grįžtu iš kur nors namo, iš karto pasikeliu suknelę ir jie abu priėję kartu maitinasi.

Miegodavau irgi kartu su abiem iš skirtingų pusių, kad naktį galėtų lengvai rasti kiekvienas savo krūtį. Vienas iš vieno šono, kitas – iš kito.

Ir Matas, ir dvyniai labai ramiai miegodavo visą naktį. Jei nebandai vaikų atskirti nuo savęs ir guldyti lovytėse, kai jie dar yra per maži ir tam nepasiruošę, bemiegės naktys – irgi mitas.

Sunku net pagalvoti apie tai, kad kiekvieną naktį būtų tekę keltis ir bėgti iki lovytės maitinti vaikų. Jau nekalbu apie buteliukų su mišinukais šildymą. Tada tai tikrai pajuodę paakiai ir tragiška nuotaika garantuota. Mažai pasidžiaugsi motinyste.

Vaikui reikalingas saugumas. Jis miega ir jaučia poreikį glaustis. Jausdamas šalia  šiltą mamos kūną, jis jaučiasi saugus ir užtikrintas, kad viskas gerai, jis gyvens, juo rūpinamasi. O tas, kuris atsikelia naktį ir klykia iš siaubo, nes suprato, kad yra paliktas vienas, tamsoje, šaltyje, išgyvena milžinišką paniką. Taigi bandymas atskirti mažylį nuo savęs yra linkėjimas jam išgyventi galimą mirtį. Tada tikrai bemiegės naktys prasideda.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

O kaip tu žiūri į miegojimą kartu su vaikais ir vyru?

Visi kalba apie intymumą, apie tai, kaip įmanoma vaikus migdyti šalia, į tą pačią lovą, kur tu su vyru būni dviese. Tai irgi išsisprendžia natūraliai. Aišku, tokiu atveju miegamojo lovoje intymių poros santykių nebelieka. Tada tai tampa šeimos miegojimo vieta, kur visi saugūs, ramūs, gali išsimiegoti. O intymumui juk yra pilna kitų vietų. Visada galima susikurti tam sąlygas.

Mes turėjome lovytes, bet jose guldyti vaikus būdavo nepatogu ir matėme, kad nenorime atstumti savo vaikų, kurie glaudžiasi prie mūsų ir naktį nori būti šalia.

Kodėl aš turiu tą vaiką kažkur kitur kišti, virkdyti, rikdyti? Kai gimė dvyniai, Matas, kad nesijaustų atstumtas, kurį laiką miegojo su vyru. O aš viena su dvyniais iš abiejų šonų. Vėliau atėjo laikas – visi tai vėl natūraliai pajautėm – aš jau norėjau užmigti ir atsikelti šalia vyro. Kuo puikiausiai visus vaikus iškėlėm į kitą kambarį ir vėl likom su vyru dviese.

Dabar aš užmigdau dvynius šalia, pabūnu su jais kartu. Kai jie užmiega, išeinu pas vyrą. Amelija naktį pareina pas mus, na, ir mes ją priimam. Toks etapas, amžinai tai nesitęs. O kai dvynius migdo vyras, jis šalia jų nesigula, jie su juo priprato užmigti kitaip. Mes susitarę migdyti pasikeisdami. Juk ir man pačiai reikia kartais pabūti vienai, paskaityti knygą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip nepamesti vyro dėmesio, kai į šeimą ateina vaikai? Kaip žinoti, kiek ir kada kuriam duoti?

Mano vyrui nereikia daug dėmesio. Man atrodo, kad jis net apsidžiaugė, kad gaus mažiau dėmesio, nes, regis, jam jo duodavau kiek per daug. Bet tikrai reikia rasti laiko pabūti dviese ir mes jo rasdavome. Dviese išvykdavome į trumpas keliones, vakare kur nors kartu išeidavome. Jei būtų tik parašyta, kad taip reikia daryti, nedaryčiau, bet aš jaučiu, kad tai svarbu. Man reikia pabūti dviese su vyru.

O kartais reikia pabūti vienai ir aš tai būtinai sau suteikiu. Išeinu su draugėmis, pasportuoju, kai pajuntu tam poreikį. Man padeda mama ar auklė.

Ar mąstai apie tai, kad vaikai tavo, ar ne tavo?

Man lengva nesisavinti vaikų, nes manęs niekada nesisavino tėvai. Jie man neprimetinėjo savo svajonių, siekių, pasiekimų. Jie patys buvo laimingi žmonės ir darė tai, ką norėjo daryti savo gyvenime. Jokio priverstinio baleto ar kito būrelio.

Jie nesikišo nei į mano profesinį, nei į asmeninį gyvenimą, nei tada, kai rinkausi gyvenimo partnerį. Bet visada jaučiau jų palaikymą, buvau aprūpinta finansiškai. Aš suvokiu, kad vaikai neateina man padėti nudirbti darbus ar stiklinę paduoti. Jie tiesiog eina kartu su manim, yra artimi žmonės.

Aš tik per šį suvokimą dažnai linkstu į didelę laisvę. Pavyzdžiui – norit valgykit, norit ne. Bet kai atsirado trys vaikai, tai pradėjo kelti man diskomfortą. Tada, vyrui paskatinus, įvedėme truputį sistemos, kad išmoktų, kai man ko nors reikia, daryti taip, kaip reikia man.

Aišku, vis tiek duodu jiems maksimalią laisvę ir tuose rėmuose. Tačiau dabar  drausmės daugiau. Nors aš ant vaikų praktiškai niekada nesu rėkusi. Kelis kartus per visą šį jų auginimą. Aišku, tada iš karto atsiprašiau, paaiškinau jiems, kodėl taip nesusivaldžiau. Man svarbu, kad jie jaustų save ir darytų tai, ko jiems tuo metu reikia.

Mano tėvai niekada ant manęs nerėkdavo. Man išliko prisiminimas, kad mano mama visada yra rami ir šneka su manimi ramiai. Baisu, kai vaikai rėkia ir dar mama pradeda rėkti „ant viršaus“.

 

 

 

 

 

 

 

 

O kaip tu žiūri į kitų moterų vaikus?

Aš niekada net negalvojau apie vaikus, kaip apie kitų mamų vaikus. Man tiesiog jie visi yra vaikai. Man jie įdomūs. Mūsų namuose dažnai būna kitų vaikų. Ateina Mato draugai su savo sesėmis ir broliais. Nėra problemos, jei reikia užpakalį, snargliuką ar burną nuplauti. Ne sykį esu tai dariusi. Rūpintis norisi natūraliai.

APIE KĄ SVAJOJA IEVA?

„Norėčiau išmokti dešimt užsienio kalbų (šiuo metu jau moku anglų, rusų, vokiečių, ispanų k.).“

„Noriu judėti. Baletas, modernusis šokis, joga – nėra taip svarbu, reikalingas pats judesys.“ 

„Norėčiau kuo daugiau leisti laiko su artimiausiais šeimos nariais – tėvais, sese.“

„Noriu filmuotis. Man norisi lipti ant scenos, šito neslėpsiu!“

Ieva galima rasti Palangos sveikatingumo centre: http://www.psvcentras.lt/ 

Fotografijos iš asmeninio Ievos Sabaliauskienės albumo

Autorės: Jurga Adomo, Ginta Gaivenytė, Rūta Adamonytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!