Fidžyje patyriau kosminį pojūtį. Ant jūros kranto ten stovi katalikų bažnyčia. Didžiuliai langai atviri, pro juos matyti Ramusis vandenynas. Žmonės pusnuogiai ir basi. Ir jie taip gražiai šlovina Kūrėją, kurį europiečiai jiems pristatė mainais į jų stabus, kuriuos jie garbino dar tik prieš aštuoniasdešimt metų.
Kokias pasaulio vietas išskirtum kaip ypatingas?
Sakoma, kad grožis yra stebinčiojo akyse. Jei mes užsimerkę, tai ir nematome. O kai matome, pasaulis labai gražus.
Mane labai traukia Uluru kalnas Australijoje. Aš triskart prie jo buvau ir norisi dar sugrįžti.
Tai raudona uola, septynių šimtų metrų aukščio viduryje plynų laukų. Ji susiformavo prieš šimtą aštuoniasdešimt milijonų metų, išnykus kalnams. Australijoje kadaise buvo beveik Himalajų dydžio kalnynai, tačiau jie sudilo, į griovas sukrito, paskui ledynai išgremžė viską. Tai skatina susimąstyti apie laikinumą. O kai suvokiu laikinumą, tada įvertinu ir akimirkos svarbą.
Aborigenams šis kalnas yra šventas. Į jį vis dar galima lipti, tačiau kitų metų spalio mėnesį bus uždrausta. Laipiojimas po uolą – tai nepagarba vietinei genčiai, kuri prašo nelipti. Būna tokių, kurie vis tiek lipa, nukrenta ir užsimuša. Gal jau penkiasdešimt žmonių nukrito.
Kiti stebuklai susiję su gyvybingumu. Įstabu stebėti Milfordo fiordą Naujojoje Zelandijoje. R. Kiplingas jį pavadino aštuntuoju pasaulio stebuklu. Vertikalios uolos, apačioje vanduo. Nuostabiausia, kad ant tų plikų uolų auga medžiai. Kai tik medis randa kokį plyšį, įkiša ten šaknį ir įsitvirtina. Taip ant labai kieto granito atsiranda šakų tinklas. Tie medžiai visada kartu „susikibę“. Jeigu keli medžiai sušlampa nuo sniego ir ima kristi, kartu jie išlupa kokį šimtą medžių šaknų ir visi nugarma į vandenį. O paskui vėl viskas prasideda iš naujo. Vėl gyvybė atsiranda.
Labiausiai Tave traukia gamta?
Taip. Kartais save apgaudinėju, kad man patinka miestai. Tačiau net miestų jaukumas priklauso nuo to, kiek juose yra gamtos. Štai Vilniaus naujieji pastatai ir skverai man neatrodo sukurti žmonių, kurie gyvena darnoje. Tie visi „kreivi“ pastatai liudija, kaip mes save apgaudinėjame.
O kai nuvažiuoju, tarkim, į Oklendą, jaučiu, kad ten miestą kūrę žmonės daug daugiau išmanė apie gyvenimą. Visur parkai, niekas nedraudžia ant žolės vaikščioti. Niekam nekyla minčių didžiulį plotą iškloti cemento plokštėmis ir pavadinti aikšte.
Man atrodo, kad kelionės man ir duoda galimybę plačiau matyti. Į Lietuvą žiūriu pozityviai. Čia galima gyventi – tik kartais turiu kur nors nuvykti, tam, kad kitokiu oru pakvėpuočiau. Tada jau galiu vėl sugrįžti.
Senovės tibetiečiai sakydavo, kad kai mes keliaujame, siela kūną pasiveja tik po kelių parų. Tik tada viskas susilieja ir imi jausti vientisumą. Keliaujant tekdavo daugybę kartų prasukti laikrodį. Būdavo, kad ryte atsibudęs, nežinau, kur esu.
Kaip Tavo gyvenimas ėmė suktis kelionių ritmu?
Jaučiau, kad darau ne tai, kas man miela. Dirbau žiniasklaidoje (L. Dapkus vadovavo lrytas.lt interneto portalui), tačiau mačiau, kad ji yra menkai finansuojama ir dėl to lengvai manipuliuojama. Interneto žiniasklaidos plėtimasis dar labiau pagreitino kokybės smukimą. Dienraštyje savo nuveiktu darbu gali džiaugtis bent jau vieną dieną. O straipsnių dėjimas į internetą man panašus į mandalos dėliojimą. Ta mandala kas pusdienį vis ištrinama. Pavieniai žmonės rašo kokybiškai. Tačiau kas tai įvertina?
Perteklinis informacijos skleidimas kuria situaciją, kuri yra panaši į cenzūrą sovietmečiu. Dabar žmonėms net sunkiau suvokti, kas vyksta, nei tais laikais, kai informacija buvo draudžiama. Tada tie, kurie stengdavosi sužinoti, sužinodavo. Dabar svarbūs dalykai yra užkišti po krūva šlamšto taip, kad mažai kas gali juos atkasti.
Visąlaik darbo Lietuvos žiniasklaidoje patirtį lygindavau su savo darbu užsienio žiniasklaidoje. Esu buvęs karo korespondentu – teko dirbti ir Afganistane, ir Čečėnijoje. Teko dirbti ir BBC, ir FOX, ir NBC. Jau dvidešimt metų, kai rengiu naujienas agentūrai Asociated Press. Tai visada buvo mano pagrindinis darbas. Visai kiti standartai – rašant būtinai turiu išklausyti bent dvi nuomones. O štai Lietuvos žiniasklaidoje mes negalime sau to leisti. Viskas atsiremia į rinkos mažumą. O skaitančių vis mažėja. Socialiniuose tinkluose dabar visi gali transliuoti naujienas. Tačiau tai kuria informacinį chaosą.
Jaučiau, kad darbas interneto portale mane išsunkia. Ėmiau gilintis į geštalto psichoterapiją. Studijos pakeitė mano požiūrį. Anksčiau mąstydavau apie tai, ko noriu. Dabar ėmiau svarstyti, ko man iš tiesų reikia. Taip ir suvokiau, kad gerai jaučiuosi, planuodamas keliones ir apie jas pasakodamas.
Taip gyvenimas mane atvedė į tokią veiklą, kuri mane ramina. Aišku, dar nesu toks ramus, kaip norėčiau. Daug kas dar erzina ir pyktis dažnai apima. Bet taip nutinka vis rečiau.
Gal gali papasakoti, koks yra dabartinis tavo darbas?
(o kaip dabar su žurnalistika? – gal galėtum trumpai papasakoti apie tai, ką veiki su A. Tapinu?)
Dirbu kūrybos vadovu agentūroje „Travel Planet“. Dirbu kaip kelionių vadovas ir taip pat esu jų rašantis žmogus. Manau, kad radau tobulą sau veiklą.
Domiuosi daugeliu dalykų – ir politika, ir medicina, ir biotechnologijomis, ir kinu, ir literatūra. Apie visa tai mes galime kalbėtis su keliautojais. Mano siekis yra, kad keliaudami žmonės matytų ne tik architektūros ir gamtos grožį, bet pažintų ir žmonių mąstymą.
Kur žmonių mąstymas tave labiausiai stebino?
Afrikoje žmonės dar išsaugoję tą savybę, kurią galima vadinti bendravimu sielomis. Nuvykęs matau, kad žmonės ten taip skurdžiai gyvena – taip skurdžiai, kad net J.Biliūnas to liūdniausiuose pasakojimuose neaprašė. Iš molio ir jako mėšlo drėbtose trobelėse, kurių kampe ugniavietė – tiksliau, ant duobės uždėta molinė plyta. Ir tai nėra etnografinis, turistų apžiūrai skirtas kaimas. Tiesiog jie taip gyvena, nieko neturėdami. Ir šypsosi patenkinti. Penki vaikai laksto, džiaugiasi, kad „zungu“ – baltaodis atvažiavo. Nori ranką paliesti. O jeigu nufografuoji, jiems tai didžiausia laimė.
Aš nesakau, kad mes, kaip Afrikoje turime gyventi, bet tai skatina susimąstyti, kiek iš tiesų mums reikia?
Dar neatitrūkę nuo gamtos žmonės yra laimingesni?
Jie tiesiog geba bendrauti paprastai – sako tai, ką mato. Jis gali prieiti ir paprašyti marškinėlių: „Žinai, tavo „maikutė“ labai faina, aš tokios neturiu, gal tau nereikia?“ Jis gali papasakoti apie gyvenimo bėdas – tarkim, kad jį muša žmona. Pastebėjau, kad mainais į tokį atvirumą aš ir pats tampu atviras.
Aišku, dabar ten plinta narkotikai, vyksta skerdynės – daugybė baisių dalykų. Daugelis Afrikos valstybių yra vagiančių žmonių rankose, kurie veikia dažniausiai padedant baltiesiems.
Afrikiečiai nebūtų geresni už mus, jei Europoje gyventų. Jie būtų tokie patys nelaimingi.
Ar girdėjai apie krovinių kultą? Per Antrą pasaulinį karą į Vanuatu salą atskrido amerikiečių lėktuvai – tuo metu jie kariavo su japonais – ir atvežė daugybę krovinių. Salai tai buvo klestėjimo laikai. Karas baigėsi, lėktuvai išskrido, jie liko ilgėtis gėrybių atvežusių žmonių.
Salos gyventojai iki šiol garbina amerikietį Johną Frumą. Vasario penkioliktąją visi vyrai išsipiešia ant savo krūtinės raides „U.S.A“, iškelia Amerikos vėliavą. Jie iš žolių konstruoja lėktuvus, stato pakilimo takus ir laukia atskrendančių lėktuvų, kurie vėl atveš gėrybių. Taigi, primityvi bendruomenė iki šiol tiki vartotojiškumo dievais. Vadinasi, duok trečiajam pasauliui išsivysčiusį kapitalizmą, ir jis tučtuojau suges.
Yra juk ne vienas pavyzdys, kaip baltųjų įsikišimas sunaikina visą kultūrą…
Taip. Australijos aborigentai yra nutukę, prasigėrę, baigianti egzistavimą žmonių rūšis. Kodėl jie tokie stori? Todėl, kad valgo daug cukraus ir geria alkoholį. Jų organizmas nesugeba alkoholiko skaidyti, todėl prisigeria greitai. Širdis apauga taukais, kūnas darosi nepaslankus, o tada jis nebegamina laimės hormonų endorfinų. Žmonės ir toliau save ramina kramsnojimu…
Kas dėl to atsakingas? Aišku, galime sakyti, kad tokie žmonės tegu eina į istorijos šiukšlyną, kai mes statome tiltus. Tačiau juk būtent mes brutaliai naikinome jų kultūrą. O dabar patys esame pavargę nuo savo pasiekimų ir lekiame į Indiją išsivalyti čakrų.
Ir kartais tai padeda. Ne dėl to, kad kitur yra kažkas ypatingo. Juk viskas yra mūsų viduje. Tačiau kartais reikia pažiūrėt gerą paveikslą, praeit kažkokiu keliu, pakabėt ant uolos…
Koks jausmas, kai po kelionių grįžti į Lietuvą?
Grįžimas į Lietuvą dažnai būna panašus į tam tikras pagirias. Pirma emocija grįžus – džiaugsmas. Antra – susitaikymas. Trečia – suvokimas, kaip Lietuvoj vis dėlto gerai. Man atrodo stebuklas, kad mes iki šiol kalbame savo kalba ir turime savo valstybę. Galime daryti tai, ką norime. Ir turime pripažinti, kad dar niekada taip gerai negyvenome. Kamuoja tik šaltis ir lietūs. Tačiau net ir tai yra tam tikras privalumas.
Vis dėlto kartais Lietuvoje užlieja liūdesio banga. Gal tai platumų ilgesys? Australija, Naujoji Zelandija – tai tokios šalys, kurios skiriasi nuo mūsų ir peizažu, ir žmonių susikurta aplinka, ir klimatinėmis sąlygomis. Ten – dideli vieškeliai ir minios keliautojų. Su tuo palyginus Lietuva atrodo tarsi Žiedų valdovo grafystė – mažutė miško laukymė, kur miško vaikai po pievą laksto. Čia jie ginčijasi dėl to, kokie kaime turi būti namų stogai – žali ir mėlyni. Čia jie labai bijo kalno horizonte, nors tas kalnas net nežino, kad jie yra. Graudu ir kartu miela. Juk aš iš tų pačių miško vaikų esu kilęs.
Kaip pristatytų Lietuvą maoris? Jis veikiausiai sakytų: „Esu iš krašto, kuriame daug ežerų ir upių. Mano gentis kilusi iš tos vietos, kurioje dvi upės susilieja prie griūvančio kalno“. Tokio pasakojimo pabaigoje jis pasakytų savo vardą. Visiškai atvirkščiai negu mes, kurie visada pradedame nuo savęs. Yra kultūrų, kuriose žmonės dar suvokia esantys visumos dalis. O mes tai esame praradę. Kai Dievas Vakarų pasaulyje numirė, nebeliko į ką kabintis ir visi ėmė kabintis į savo „aš“. Dėl to žmonėms sudėtinga atrasti prasmę ir pateisinti savo buvimą.
Mūsų šalis yra viena sėkmingesnių pasaulyje. Mums tereikia akis atmerkti. Mažiau žiūrėti televizoriaus, kuriame visi meluoja, kad yra laimingi. Tie žmonės tik laukia kitų pritarimo, liudijančio, kad jie yra laimingi. O juk galime džiaugtis tuo, ką turime. Taip paprasta, bet mes vis tai pamirštame.
Liudas Dapkus – tarptautinės naujienų agentūros Associated Press, Laisvė TV žurnalistas ir Travel Planet kelionių vadovas.
Autorė Ginta Gaivenytė.
Fotografijos iš asmeninio Liudo Dapkaus albumo.
Jei tau patinka mūsų turinys, gali mus paremti. Ačiū.
Naujausi komentarai