Moteris gyvena savo kultūrinėje terpėje ir laukia vyro, kuris ją atras. Jis, aišku, bus stiprus, protingas, geras, turės baltą žirgą, šarvus…  Tačiau tikrovė tokia – tai, kaip mes kreipiame dėmesį į priešingą lytį priklauso nuo mūsų galvos smegenų. Tam tikromis smegenų dalelėmis mes reaguojame į partnerį pagal tai, kokį palikuonį galėsime su juo sukurti. Šis signalas mus pasiekia anksčiau negu sąmoningai jį suvokiame. Sutinkame vyrą, mėginame pasodinti jį ant balto žirgo, uždėti jam šarvus, pritaikyti kokias nors būdo savybes, kurios dažniausiai neturi jokios sąsajos su šiuo konkrečiu žmogumi. O kai hormonai  nustoja veikti, staiga du žmonės atsibunda vienoje lovoje – kiekvienas su savo įsivaizdavimu, koks turi būti vyras ir kokia turi būti moteris. Dabar jie bendrauja vienas apie kitą turėdami asmeninių fantazijų ir įsivaizdavimų. Atėjo laikas susidurti su tikrove.

Dalyvauk Jurijaus seminare Gruodžio 16 d., Vilniuje

Jurijus Micharevas – diplomuotas psichologas, sertifikuotas Sankt Peterburgo Transerfingo Mokyklos treneris, transformacinių programų kūrėjas bei vedėjas, knygos „Natūralus intelektas“ bei programų ciklo „Efektyvaus gyvenimo sistema“ autorius.

– Kaip nusprendėte tapti saviugdos treneriu?

 Yra tokia patarlė: likimo arkliu neapjosi. Pats galvoju, ar čia taip pats nusprendžiau? Gal ir aš. O gal pats Dievas liepė… Paauglystėje pradėjau pastebėti, kad žmonės – ir bendraamžiai, ir suaugę, vienas su kitu nesusikalba, nors naudoja tuos pačius žodžius. Stebėdamas iš šalies, mačiau, ką jie vienas kitam nori pasakyti. Tai buvo pirmieji kartai, kai atkreipiau dėmesį į savo gebėjimą suvokti esmę. O paskui, kai gavau aukštąjį psichologijos išsilavinimą, ėmiau šią savybę taikyti savo profesijoje.

– O koučeris ir treneris – tai tas pats?

– Svarbus pats žmogus, kuris gali padėti tiems, kurie į jį kreipiasi. Terminų klausimas – tik antroje ar net trečioje vietoje. Jis gali būti psichologas ir pasiekti rezultato. Jis gali būti koučeris. Man svarbiau, ar jis yra profesionalas. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Iš kur pats semiatės žinių?

– Mokausi iš praktikos – taigi, dirbdamas su žmonėmis. Antroje vietoje – išsilavinimas ir ilgas sąrašas mano skaitytų knygų. Šiame sąraše – beveik visų Nobelio premijos neuropsichologijos srities laureatų darbai.

– Bet tai – ne dvasiniai mokytojai?

– Gerai, kai įgiję klasikinį išsilavinimą, psichologai domisi dvasiniais dalykais. idėjomis. Vaikštinėjau įvairiais dvasiniais keliais. Lankiausi įvairiose pasaulio šalyse – taip pat ir Dharamsaloje, kur gyvena Dalai Lama. Pabuvojau beveik pas daugelį Tibeto mokytojų. Aplankiau daugelį budistų šventyklų. Gyvenau su vienuoliais ir drauge su jais meldžiausi. Po šių dvasinių kelionių vis dėlto grįžau prie mokslo. Man atrodo, kad mokslu grįsti metodai duoda didžiausius rezultatus.

Dvasinių dalykų naudą pripažįstu, svarbiau, kas ir kaip juos perduoda. Pavyzdžiui, Eckhart Tolle mokymo pagrindas nėra mokslu grįstas, tačiau duoda puikius rezultatus. Pasikartosiu, svarbiausia – profesionalumas. Nesvarbu, ar tas profesionalas remiasi dvasiniais mokymais ar psichologija, svarbu, ar žmonės gali patirti apčiuopiamą rezultatą.

Kai kurie žmonės yra ryškūs ir charizmatiški – kaip artistai.  Jų mokymuose žmonės patiria daug emocijų, įsikvėpia. Neturiu nieko prieš tokius mokymus. Bėda ta, kad tas emocinis užtaisas tęsiasi dažniausiai nuo dviejų dienų iki savaitės. Paskui viskas grįžta į savo vietas. O profesionalas yra tas, kuris gali atrasti takelį, kaip padėti žmogui – nesvarbu, dvasinį ar mokslinį. Svarbiausia – rezultatas.

– O kokias technikas ir metodus naudojate savo seminaruose?

– Pati svarbiausia technika – tai smegenų kodavimas. Įsivaizduokime, kad padaliname žmogų į dvi sudedamąsias dalis. Vienoje – protinė veikla, kitoje – jausmai. Tai dvi pagrindinės dalys, su kuriomis matau prasmę dirbti.

Arba galima pasakyti kitaip. Yra elgesio istorija ir yra minčių istorija. Mano patirtis rodo, kad tai, ką manome apie kitus žmones, neturi jokios praktinės naudos. Tam, kad suprastume žmones, reikia žiūrėti ne į savo mintis ir spėjimus apie juos, o į jų tarpusavio santykius. Bet ne į tokius kaip Romeo ir Džiuljetos santykiai, aprašyti grožinėje literatūroje. Kai sutinkame kitą žmogų, dažniausiai jo nematome. Mes pasirenkame tą jo įvaizdį, kuris mums pasirodo tinkamas. Bet bendraujant visada išaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Ir štai čia prasideda bėdos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Teko girdėti, kad seminaruose būnate su žmonėmis tiesmukas, elgiatės griežtai ir kartais jūsų metodai atrodo net drastiški.

– Tai klausimas ne man, bet tiems žmonėms, kurie taip mano metodus vertina. Vėl pasakysiu, kad man svarbiau ne metodai, o rezultatas. Esmė ne griežtume ar švelnume. Vienose situacijose reikia „minkštos“ technikos, kitose – tylėjimo, dar kitose – žodžių ar veiksmų. Reikšmės man turi tik tai, kas konkrečiomis aplinkybėmis atneš rezultatą. Kai kada su žmogumi reikia kalbėti, kai kada reikia tylėti, o kartais – „įspirti“ į sėdimąją vietą.

Aš nieko nemokau. Nekuriu mokytojo – mokinio istorijos. Stengiuosi sukurti erdvę, kurioje mėginame kuo aiškiau suvokti situaciją ir pamatyti įvairių sprendimų galimybes. Seminaro metu sukurtame lauke eksperimentuoti yra daug saugiau negu įprastame gyvenime. Taip galima pamatyti, kas būna, kai elgiesi vienaip ar kitaip.

Dažnai norime išvengti konflikto, bet konfliktas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Konfliktas yra tai, kas mums padeda augti. Kūnas ir dvasia sukurti tam, kad kovotume, judėtume, išeitume iš savo komforto zonos. Žmonės nesukurti tam, kad gyventų tik maloniai. Žmonės sukurti įdomiam, pilnam iššūkių, problemų ir jų sprendimų paieškų gyvenimui. Papasakosiu apie vieną su graužikais atliktą eksperimentą. Jis vadinosi „Visata – 25“. Mokslininkas John B. Calhoun gyvūnėliams sukūrė nuostabias gyvenimo sąlygas: daug maisto erdvės dauginimuisi, jokių išorinių pavojų ir ligų. Kaip baigėsi šis eksperimentas, galite nesunkiai rasti internete….

– Kaip žmonės tampa nelaimingi?

– Žmonės dažniausiai stengiasi naiviai tikėti, kad tikrovė yra vienokia, o ji yra kitokia. Ir kai jie susiduria su, tarkime, kitų žmonių pykčiu ir nemoka tinkamai reaguoti ir tampa nelaimingi.  

Pasak Nobelio premijos laureato Konrado Lorenzo (Konrad Lorenz), tyrinėjusio instinktyvų gyvūnų elgesį, žmonių agresijos laipsnis yra pats aukščiausias iš visų žemėje gyvenančių organizmų. Gal todėl, kad žmogus apsigyveno visur, net Antarktidoje. Agresija reikalinga, kad pati rūšis išliktų. Dėl to kiekvienas žmogus turi agresijos. Ir taip yra ne dėl to, kad jis buvo blogai auklėjamas, o dėl to, kad tai yra fiziologinis veiksnys. O štai žmogaus gebėjimas valdyti agresiją jau yra auklėjimo pasekmė.

Vienas savo agresiją išreiškia per paskalas – eina ir pasakoja, kas yra blogas, o kas yra geras. Kažkas agresiją paverčia sportiniu rezultatų siekimu. Ši smerkiama emocija – tai atitinkamas energijos kiekis, kuriam galime leisti veikti teigiamai, galime – neigiamai. Kiekvienas iš mūsų truputį „geras“, truputį piktas. Visas mūsų rinkinys nulemtas ne tik to, ką mes perskaitėme knygose, koks turi būti žmogus. Ne. Jis nulemtas fiziologijos. Tik klausimas, į kokius tikslus tai nukreipsime.

Peilis pats savaime yra nei blogas, nei geras, juo galima iš medžio skulptūrą išdrožti, galima dešros atpjauti, o galima ir žmogų nužudyti. Svarbiausia, kokiu tikslu jį naudojame.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Asmeninio augimo klausimas yra sudėtingas. Pats terminas yra gražus ir kiekvienas jį supranta savaip. Tačiau jei būtume sąžiningi, turėtume pripažinti, kad tai tik gražūs žodžiai. Daug svarbiau kalbėti apie žmonių santykius konkrečiose gyvenimo situacijose. Tarkim, įmonėje sunkumų dažnai kyla dėl santykių tarp skirtingų profesijų darbuotojų, pavyzdžiui, tarp buhalterio ir pardavimų vadovo. Dar niekada nemačiau teigiamų pasekmių, jei kompanijai kenkiančio ir ją naikinančio konflikto mėginama išvengti ar jį nuslėpti. Konfliktas visada ras savo būdą ir vietą „išplaukti į paviršių“.

Nobelio premijos laureatas Benjaminas Libetas (Benjamin Libet), tyrinėjęs žmonių sąmoningumą, darė eksperimentą, kurio metu žmogui reikėdavo išsirinkti kortelę – arba esančią dešinėje, arba kairėje. Jis stebėdavo žmogaus smegenis ir galėdavo suvokti, kaip jos veikia, dar iki to laiko, kai žmogus sąmoningai pasirinkdavo kažkurią kortelę. Taigi šiandien mokslininkai gali prieš septynias sekundes iki jūsų suvokto pasirinkimo pasakyti, kur jūs eisite – į kairę, ar į dešinę. Čia galima kalbėti ir apie Dievą, ir apie ką tik norisi, bet egzistuoja toks fenomenas – jūsų smegenys be jūsų dalyvavimo jau daro pasirinkimus. Nežinau, tai fiziologija ar etika, bet svarbu suvokti, kad jūsų smegenys jau renka jums partnerį. Prie šio vykdomo pasirinkimo aš dar pridėčiau protą ir gerumą ir tada gali kažkas susidėlioti sklandžiai.

– Mūsų žurnalas skirtas moterims. Apie jas ir pakalbėkim. Kaip moterims pritraukti  sau tinkamą vyrą? Į kokias vyro savybes labiausiai derėtų kreipti dėmesį?

– Aš šį klausimą padalinčiau į dvi dalis. Moterims derėtų išsiugdyti ir nuolat savyje puoselėti būseną: „Vyras yra – labai gerai, vyro nėra – taip pat labai gerai“. Tai galima pavadinti poreikio neturėjimu. Arba gebėjimu  savo poreikį valdyti. Aš tai sakau ne veltui. Net kai moteris randa vyrą, dažnai santykiai greitai suyra. Todėl, kad troškimas – tai demonas, kuris sėdi viduje. Pats žmogus jo nemato. Bet, patikėkit, visi aplinkui jį pastebi. „Duok, duok, duok“ – tai balsas, kuris yra už kiekvieno žmogaus elgesio ir žodžių. Kažkam duok pagarbą, kažkam dėmesio…

Jei žmogus sprendžia savo psichologines problemas, santykiai pagerėja savaime. Juk gyvenimas yra kiek daugiau nei tik santykiai tarp vyro ir moters. Darnoje su tikrove esanti moteris tampa visokeriopai patrauklesnė.

„Vestuvių turguje“ kiekvienas turi savo kainą. Yra vertingesnė prekė ir mažiau vertinga. Kiekvienas tokiame turguje kišenėje turi savo konkretų dolerių kiekį ir suvokimą, ką jis gali įpirkti. Jei moteris nori ir princo, ir kad jis būtų labai geras. Ji nori pasikalbėti ir kad jis jai ašaras šluostytų. Ir tuo pačiu – kad būtų stiprus, tvirtas, ryžtingas, drąsus. Tokios „prekės“ turguje ji gali ir nerasti.

Paprastais žodžiais tariant, vieną prie kito mus traukia hormonai. Dažnai mes renkamės partnerį, tinkamą giminės pratęsimui, bet mažai tinkamą sklandžiam, ilgam, laimingam šeimyniniam gyvenimui. Kai mums pavyksta suderinti tuos du dalykus – protą ir gerumą, kuris tinka ilgiems, laimingiems santykiams, ir trauką, kuri mus vienas prie kito pritraukia, tada gali kažkas susidėlioti. O jei lieka tik viena dedamųjų, tarkime, protas ir gerumas, tai mums leidžia kartu gyventi, bet neskatina turėti vaikų.

Čia nėra vaistų, kurie veikia visiems.  Vienai moteriai santykiuose prioritetas bus seksas, kitai – vyro finansai, o draugystė su vyru bus, tarkime, trečioje vietoje. Trečiai svarbiausia bus su artimu žmogumi pasikalbėti ir ne taip svarbu atsidurti vienoje lovoje. O ir skirtinguose gyvenimo etapuose žmogaus prioritetai gali būti kitokie.

– Kur dažniausiai santykiuose „stringa“ moterys, kokios programos joms trukdo būti laimingoms?

– Yra objektyvi realybė, tarkime, mūsų fiziologija. Reikia atsižvelgti į mūsų harmoninį foną, pvz., ovuliaciją. Per paskutinius šimtą metų buvo atlikta daugybė  tyrimų, kurie paaiškina smegenų veikimą, harmoninį foną ir pan. Labai dažnai, mes nesuprantame savo elgesio. Tiesiog esame susikūrę savo asmenines istorijas, tarkime: „Aš esu geras žmogus, turiu būti laimingas“ ir pan., bet mūsų harmoninis fonas tam prieštarauja. Paprastas pavyzdys. Įrodyta, kad 50% depresijos atvejų yra susiję su prastu skydliaukės funkcionavimu. Galime pasakoti tam žmogui, kad gal jis neteisingai gyvena, kad yra geras arba blogas, bet  gali būti, kad jo depresyvi nuotaika niekaip nesusiję su jo asmenybe, o su jo kūno sveikata. Jam pakaks pradėti tinkamai maitintis ir depresija praeis. Tai štai kai kalbame apie laimę, turime žinoti, kad ji susideda iš labai daug dalių – iš sveikatos, iš iliuzijų, kuriomis mes bandome susidurti su tikrove ir kitų dedamųjų.

Tarkime, mergina gyvena savo kultūrinėje terpėje ir laukia vyro, kuris ją atras. Jis, aišku, bus stiprus, protingas, geras, turės baltą arklį, šarvus… Istorija nebloga, kol nežiūrime į tikrovėje egzistuojančius dalykus. O realybėje egzistuoja štai kas – tai, kaip mes kreipiame dėmesį į priešingą lytį – tai tinka ir vyrams, ir moterims – randasi galvos smegenų „kampeliuose“. Tai reiškia, kad kažkuriomis smegenų dalelėmis mes reaguojame į parnerį pagal tai, kokį palikuonį galėsime su juo sukurti. Šis signalas mus pasiekia anksčiau nei sąmoningai jį suvokiame.  Visą tą kultūrinį sluoksnį su baltu arkliu mes bandome perkelti ant to objekto.

Sutinkame vyrą, mėginame pasodinti jį ant balto arklio, uždėti jam šarvus, pritaikyti kokias nors būdo savybes, kurios dažniausiai neturi jokios sąsajos su šiuo konkrečiu žmogumi. Ir štai, kada baigiasi ovuliacija, staiga du žmonės atsibunda vienoje lovoje – kiekvienas su savo įsivaizdavimu, koks turi būti vyras ir kokia turi būti moteris. Taigi jie bendrauja vienas apie kitą turėdami asmeninių fantazijų ir įsivaizdavimų. Bet ateina laikas, kai jie susiduria su realybe. Kartais paprastas tam tiktų dalykų žinojimas suteikia realesnį pasaulio suvokimą.

– Gal galite papasakoti, kokių nors įspūdingų istorijų, kaip moterys pakeitė savo gyvenimą po apsilankymo Jūsų seminare?

– Pirma istorija, kuri man ateina į galvą, nutiko maždaug 2003-iaisiais. Atėjo mergina, kuri užsidirbdavo pinigų demonstruodama savo apnuogintą kūną. Nežinau, kiek jai buvo metų, bet šiame versle ji neatrodė naujokė. Ji norėjo sutikti sau tinkamą vyrą. Ji jau buvo pradėjusi užsiiminėti įvairiomis dvasinėmis praktikomis. Aš net suabejojau, kad aš jai kaip specialistas esu reikalingas. 

Vis dėlto mes pradėjome dirbti su jos tikslais. Negaliu tiksliai pasakyti, koks buvo mano vaidmuo. Ne todėl, kad esu kuklus. Šiame gyvenime labai daug sudedamųjų dalių, tad aš nedrįsčiau sau pasiimti visų laurų. Tačiau ta mergina maždaug po pusantrų metų susipažino ir susituokė su žmogumi, gyvenančiu Anglijoje. Ji tikrai gavo tai, ko ieškojo–  ir turtingą sutuoktinį, ir anglišką pasą.

 

 

 

 

 

 

 

Aš tik  galiu pasakyti, kad šimtu procentų prisiimu atsakomybę už savo tikslą ir norą kiekvieną tokią užduotį išspręsti. Nuoširdžiai ieškau būdų, kaip žmogui padėti. Tačiau visada yra dvi pusės. Jei aš žmogų pakelsiu ir panešiu ant savo pečių, bet jis neatsistos ant savo kojų ir nepajudės norima kryptimi, nieko nebus. Galiu parodyti kryptį, bet žmogus turi būti pasiruošęs veikti. Kartais žmogus nebūna tam pasiruošęs. Ne dėl to, kad jis blogas, prastas ar nenori augti. Būna įvairių priežasčių. Viskam savas laikas ir vieta.

Pastebėjau, kad jei žmogus jau yra prispaustas savo gyvenimo situacijos, pasikeitimai vyksta labai greitai. O jei žmogus dar turi kur atsitraukti, jis gali „tempti“ pakankamai ilgai. Savo seminaruose aš duodu žmonėms naujus instrumentus, naujus suvokimu. Nežinau, ką atėjusieji sau pasiima. Negaliu priversti pasiimti daugiau, negu jie patys nusprendžia pasiimti.

Jurijus Micharevas atvyksta į Lietuvą ir Vilniuje ves dienos seminarą:
„Viena diena vieneriems metams“ – išskirtinis seminaras, ketinimų planavimas.
Šūkis: „Tai yra mano metai ir niekas manęs nesustabdys“.

Toks seminaras vyksta vieną kartą per metus, kai mes apibendriname praėjusių metų rezultatus ir išsiaiškinsime ateinančių metų tikslus.

Vieta: Maironio g. 13, Vilnius
Data: gruodžio 16 d.
Laikas: 10:00 – 19:00
Seminaras vedamas rusų kalba, tačiau gali būti išverstas į lietuvių kalbą.

Registracija į seminarą (Kaina: 249 eur)

 

Autorės: Rūta Adamonytė, Ginta Gaivenytė

Nuotraukos iš asmeninio Jurijaus albumo

Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!