Kuo Aurovilis skiriasi nuo sektos? Į sektą labai lengva įstoti ir sunku iš jos išeiti. O į Aurovilį labai sunku patekti ir gali išeiti kada tik panorėjęs. Gyvenimas Aurovilyje yra vidinis, ne „parodinis“.
Sužinojusi, kad kvapų menininkė Laimė Kiškūnė ir jos vyras Kazimieras Seibutis rengia Lietuvoje Aurovilio penkiasdešimtmečiui skirtą parodą, nenustebau. Kur kvapų menininkė galėtų rasti geresnę vietą negu garsiajame vienybės mieste?
Net architektūra, kuria visi žavisi, nėra pasipuikavimas. Tai yra paieškos, kaip dvasia gali išsireikšti per materiją šiame pasaulyje. Tai pastangos sukurti darnų kosmosą net mažoje detalėje. Dėl šios vidinės paskatos viskas yra gyva. Kuo labiau pažįstu ten gyvenančius žmones, tuo labiau tą suprantu. Jie nevaikšto saldžiomis šypsenomis. Jie kasa, sodina, stato, siuva, lipdo, moko vaikus. Įspūdingiausia, kad ten žmonės geba susitarti. Jie įvardija problemas, apie jas kalba ir jas sprendžia nesusipriešinę.
„Kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; vieta, kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienintelei valdžiai, aukščiausiosios Tiesos valdžiai“, – dar 1954 metais rašė Mira Alfassa, dabar vadinama Motina.
– Kaip pačiai pavyko pamatyti Aurovilio slaptąjį gyvenimą?
– Man buvo lengviau, nes mano vyras prieš dvidešimtį metų gyveno ašrame netoli esančiame Pondičerio mieste ir mokėsi sanskrito. Tačiau mane vis tiek nustebino, kad prisirinkusi elektroninio pašto adresų ir paprašiusi žmonių susitikti, iš visų gavau teigiamus atsakymus. Mane domino, kas galėtų daugiau papasakoti apie Pietų Indijos augalus. Susitikau su žmonėmis, kurie sodino ir augino mišką. Ten nuvykusi dviračiu važinėjau iš vienos sodybos į kitą. Labai daug sužinojau apie ekosistemas, sėklų konservavimą, augalų genofondo išlaikymą. Man laiko skyrė net ten gyvenantys garsūs mokslininkai, profesoriai.
Laimė Kiškūnė – kvapų menininkė, kolekcininkė ir antropologė. Kvapai ją lydi nuo pat vaikystės. Dar sovietiniais laikais ji keliavo po botanikos sodus su garsiais to meto mokslininkais ir mėgino kuo daugiau pažinti augalus. Dabar ji taip pat mėgsta nukeliauti ten, kur yra ką uostyti – pavyzdžiui, į Pietų Prancūzijos levandų laukus. Savo pomėgį kolekcionuoti kvapus ji viena pirmųjų Lietuvoje pavertė verslu – ėmė pardavinėti kokybiškus eterinius aliejus, kurti natūralią kosmetiką, kvepalus ir vesti seminarus.
– Nuo pat mažens myliu augalus nesumeluota labai stipria meile. Mane labai įkvepia Motinos mintis, kad kiekvienas žmogus privalo auginti sodą. Gal pasėsiu tik sėklytę, gal auginsiu gėlę ant palangės, bet tai bus mano sodas. Per ryšį su augalu susisieju su viskuo: saulės energija, žeme, vandeniu, dangumi, 4 elementais. Motina sakydavo, kad kiekviena gėlė turi skirtingą subtilią dvasinę galią. Savo grožiu ji perteikia žinutę. Jai gėlės buvo kaip žinutės ir ji tas gėles dovanodavo ašramo gyventojams ir svečiams.
– Kas buvo anksčiau – jūsų susidomėjimas kvapų pasauliu ar susipažinimas su Auroviliu?
Aurovilio botanikos sodo fragmentai.
– Kvapais domiuosi labai seniai – nuo ankstyvos vaikystės, o jau penktoje klasėje pradėjau juos kolekcionuoti. Su Auroviliu susipažinau dvidešimties. Pirmąją prancūzo Satpremo knygelę apie Šri Aurobindą rusiškai perskaičiau dar tais laikais, kai nebuvo interneto. Labai susidomėjau, tačiau nežinojau, kur rasti daugiau informacijos.
Kai vaikai dar buvo maži, domėjomės Aurovilio mokyklomis. Internete žiūrėjome nuotraukas ir matėme, kokia simpatiška mokyklų aplinka, sužinojome, kad dėsto garsūs profesoriai iš viso pasaulio. Mąsčiau, kad jei jau išvykti į kitą šalį, tai tik ten, kur vaikai galėtų gauti gerą išsilavinimą. Tačiau jie pradėjo čia lankyti Valdorfo mokyklą ir buvo patenkinti – rytais norėjo keltis ir skubėti į pamokas. Aurovilyje dar nėra buvę, nors ir norėtų.
Su vyru Kazimieru vykstame ten gana dažnai – bent kartą per metus. Man tai yra ir poilsis, ir susikaupimas, ir svarbių apmąstymų metas.
Mokytojai Šri Aurobindo ir Motina man suteikė galimybę suvokti gyvenimo prasmę. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkos į juos įsikimbu. Jie man yra nuostabiausia pagalba, kurios niekas daugiau pasaulyje negali suteikti. Mano meilė jiems gal net vaikiška – kaip tėvams. Juntu, kad jie mane globoja. Nors jų nėra gyvų ir negaliu jiems nusilenkti, tai, ką jie paliko, man yra labai brangu. Jie padeda gyvenime rasti taką.
– Aurovilio siekis – atsisakyti pinigų. Kam to reikia? Negi pinigai yra blogis?
– Žiūrėjau filmą apie antros kartos aurovilietę, kurios tėvas atvyko iš Prancūzijos. Kai ji norėjo išvykti studijuoti, reikėjo pinigų. Tada tėvas grįžo į Prancūziją ir uždirbo pinigų dukters studijoms. Jei Aurovilio gyventojas nori palaikyti ryšius su pasauliu išorėje, pinigų jis turi turėti. Tačiau stengiamasi sukurti tokią ekonomikos sistemą, kuri ilgainiui leistų atsisakyti pinigų.
„Jei man reikia vieno avokado, kodėl turėčiau imti keturis? Pasiimu vieną ir man jo pakanka“, – šios filme kalbėjusios moters žodžiai tikrove gali tapti tik tada, jei visuomenė bus sąmoninga. Įprastai žmonės nori daugiau imti sau negu dalintis su kitais. Dėl to jie ima kaupti pinigus, daiktus, nors jiems jų iš tikrųjų nereikia. Jei neliktų pinigų, įprastinei ekonomikai grėstų žlugimas.
Auroviliečių siekiamybė yra suformuoti ekonomiką taip, kad vidinėje erdvėje nebūtų pinigų cirkuliacijos. Bendruomenė turėtų tapti atsakinga tiek, kad galėtų pati patenkinti kiekvieno žmogaus poreikius. Deja, kol kas bendruomenė dar negali visiems gyventojams suteikti būsto. Eksperimentas vyksta, o iš atvykusių naujokų prašoma, kad jie aktyviai įsitrauktų į Aurovilio ekonomikos vystymą.
Lietuviai Aurovilyje iš kairės į dešinę: Kazimieras Seibutis ir Laimė Kiškūnė – Aurovilio atstovai Lietuvoje, Indrė Jurgelevičiūtė – „Meropė” vokalistė, Nada Prem – muzikantas.
– Papasakokite, kaip įprastai leidžiate dieną Aurovilyje? Ką valgote?
– Negaliu atitrūkti nuo savo darbų, todėl dirbu. Ten yra problemų su internetu, todėl kartais dirbti būna sunkoka. Laisvalaikiu bendrauju, skaitau ir medituoju.
Tokio gero maisto kaip Aurovilyje nesu valgiusi. Jis yra labai kokybiškas. Pavyzdžiui, vienoje kavinaitėje radau tokius fantastiškos išvaizdos desertus lyg geriausiame Paryžiaus restorane. Paragavau – neįtikėtina! Paklausiau šeimininko, kas pagamino. Jis papasakojo, kad jo dvidešimtmetė dukra keliasi ketvirtą ryto, per kelias valandas pagamina skanėstus, o tėtis atveža. Po pietų jų jau nebėra, nes visi išgraibsto.
Ten yra daug įvairių virtuvių: indų, italų, net žydų. Neįtikėtina, kad toks skanus gali būti paprastas maistas. Jie įdeda ne tik druskos ir gerų prieskonių, bet ir sąmoningumo.
– Papasakokite, kaip viskas prasidėjo. Kas paskatino Šri Aurobindo atvykti į Pondičerį, kuris tuo metu buvo Prancūzijos kolonija?
– Tuo metu tai buvo Prancūzijos valda. Šri Aurobindo buvo įsitraukęs į Indijos išsivadavimo kovą nuo britų priespaudos. Jį norėjo suimti kaip garsų revoliucionierų ir jis turėjo kraustytis ten, kur britų rankos negalėjo jo pasiekti.
Taip su keliais mokiniais jis įsikūrė prancūziškame „Pondyje“, nors buvo auklėtas britiška dvasia ir laisvai rašė bei kalbėjo angliškai. Netrukus po jo persikėlimo į Pondičerį iš Paryžiaus su vyru diplomatu atvyko prancūzė Mira Alfassa. Pagal išsilavinimą ji buvo dailininkė. Kartu buvo mistikė, užsiiminėjo magija ir buvo studijavusi garsiausiose okultinėse mokyklose. Ji tapo artimiausia jo bendradarbe ir ilgus metus prižiūrėjo ašramą.
– Ar Šri Aurobindo ją atitraukė nuo magijos?
– Ne, šiam mokytojui apskritai nebuvo būdinga nuo ko nors atitraukti. Skaičiau istoriją, kai kažkas Šri Aurobindo pasiskundė dėl išgėrusio darbininko indo. Mokytojas pasakė: „Jis turi dievišką teisę gerti, svarbu, kad padarytų savo darbą. Ne mūsų reikalas jį teisti ir keisti jo požiūrį“. Man šie žodžiai pasako labai daug. Negalime nieko teisti ir vertinti, nes paprastai nežinome visos istorijos.
Šri Aurobindo buvo puikus psichologas ir tiesiog laužydavo žmonių sterotipus. Motinos kabalistinės žinios jam padėjo rašant tekstus, jis integravo jos patirtį. Kai skaitau jo tekstus, mane apima jausmas, kad jie parašyti asmeniškai man. Atrandu sprendimus toms situacijoms, kuriose esu.
Dramatiškais 1968 metais, kai pasaulį sukrėtė Paryžiaus studentų maištai, sovietinės armijos įsiveržimas į Prahą, Martyno Liuterio Kingo nužudymas, Amerikos studentų protestai prieš karą Vietname, šimtai žmonių visame pasaulyje atsiliepė į mistikės kvietimą įkurti visuotinio bendruomeninio gyvenimo vietą, kur vyrai ir moterys mokytųsi gyventi taikoje. Prieš penkiasdešimt metų per iškilmingą ceremoniją, kuri įvyko nualintoje dykroje prie Bengalijos įlankos pakrantės Pietų Indijoje, 124 pasaulio šalims ir 23 tuometinėms Indijos valstijoms atstovaujantys jaunuoliai subėrė po saują savo gimto krašto žemės į vadinamąją Žmonijos urną — simbolinio lotoso pumpuro formą turinčią struktūrą. Vėliau čia iškilo Matrimandyras – garsusis Aurovilio simbolis, esantis pačiame visiems priklausančio miesto centre. Per 50 metų Aurovilis iš nualintos dykros virto darnios ekosistemos miestu, siekiančiu tvarios gyvensenos.
– Sakoma, kad Aurovilis yra mūsų visų. Kodėl tuomet į Aurovilio bendruomenę taip sunku patekti? Net pamedituoti garsiajame Matrimandyre ne taip paprasta gauti leidimą.
– Aplankyti Matrimandyrą gali visi, tačiau taisyklės apsaugo nuo norinčių tiesiog žioplinėti. Ten – ne muziejus. Kas būtų, jei ten visur vaikščiotų turistai, kaip vyksta didžiosiose Europos bažnyčiose? Kas būtų, jei maldininkų grupės imtų giedoti savo mantras, kurių kiti visai nenori klausytis?
Dabar tai yra gilaus vidinio susikaupimo vieta. Turi į ją įeiti kaip į šventyklą. Ant balto vilnonio kilimo negali vaikščioti purvinomis kojomis – turi apsimauti tam skirtas kojines. Taip esame skatinami gerbti patys save ir tylą.
Jei gyvenčiau Aurovilyje, dažnai eičiau ten medituoti. Tačiau yra Aurovilyje gyvenančių žmonių, kurie niekada nebuvo Matrimandyre. Niekas į juos pirštais nerodo – o tai ir yra geriausias dalykas. Juk jei nesmerksime besielgiančių kitaip, tada nenutiks taip, kaip buvo nutikę anksčiau Vakaruose – į bažnyčią žmonės eidavo ne todėl, kad jautė vidinį pašaukimą, o kad kaimynai nepasmerktų. Taip žmonės apgaudinėja patys save. O Aurovilyje visiems aišku, kad meditacija yra skirta tau pačiam.
Pačiame Matrimandyro Vidinės salės viduryje yra įtaisytas gryno krištolo rutulys, kuris išsklaido elektroniniu būdu valdomą saulės šviesos spindulį, krintantį ant jo per angą pusrutulio viršūnėje. Taip natūrali šviesa apšviečia vidinę salę. Septyniasdešimties centimetrų skersmens krištolo rutulys yra pats didžiausias pasaulyje ir vienintelis tokio tipo optiškai tobulas stiklo rutulys.
Matrimandyro išorinė „oda“ – tai išgaubti ir įgaubti auksiniai diskai. Jų gamybai sunaudota apie 20 kilogramų aukso. Diskai pritvirtinti prie statinio tuščiavidurių plieno strypelių konstrukcijos. Jie ir gražūs, ir praktiškai naudingi – apsaugo pastatą nuo kaitrios Pietų Indijos saulės spindulių. Naudojant auksavimo metodą, kurio Aurovilio darbininkus išmokė meistras auksuotojas, buvo pagaminta per 100 diskų, tačiau pasirodė, jog dėl suraižymų, kuriuos palieka ant diskų tūpiantys paukščiai ir bitės, šis ekspertų iš Bavarijos metodas, naudojamas bažnyčių puošybai, nėra itin tinkamas. Po kelių mėnesių paieškų Azijoje ir Europoje buvo pasirinktas „aukso stikle“ metodas. Panašiai dengti Karalių rūmai Bankoke. Vokietijoje pagaminti itin ploni aukso lapeliai buvo dedami tarp dviejų stiklo lakštų. Tada ši daugiasluoksnė struktūra buvo kaitinama aukštoje temperatūroje krosnyje, kad stiklas susilydytų su aukso lapeliu. Matrimandiro dirbtuvėse buvo pagaminta apie 2 milijonus aukso plytelių. Jos nėra tokios pačios — kuo plytelė yra arčiau disko centro, tuo jos forma kūgiškesnė. „Aukso stikle“ metodas leido išspręsti ne tik patvarumo, bet sykiu ir priežiūros problemą, nes gramdant, šveičiant ar apipurškiant stiklą, nepakenkiama jame esančiam auksui.
Kalbino ir pasakojimą užrašė Ginta Gaivenytė
Laimę Kiškūnę fotografavo Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Siūlome užsukti į Aurovilio penkiasdešimtmečiui skirtą parodą Lietuvos nacionalinės Unesco komisijos galerijoje Šv. Jonų 11, Vilniuje.
PROGRAMA:
Kazimiero Seibučio paskaita ir 2 dokumentiniai filmai: („Aurovilis, vienos Utopijos istorija“ (Auroville, histoire d‘une Utopie) 61 min. 2008 m.; „Aurovilis, grįžimas į Utopiją“ (Auroville, retour sur une Utopie), 79 min., 1972–1973 m.) pristatymas: 2018 11 21, 14:00.
SUSITIKIMAS SU MADOS DIZAINERE IŠ AUROVILIO PREMA FLORENCE ISAAC: 2018 12 03, 17:30
Naujausi komentarai