Šiandieniniame pasaulyje tautosakos, liaudies kultūros ir meno temos tampa vis aktualesnės. Kiekvienam žmogui (ar tautai) vis svarbiau, vis įdomiau pažinti ir suvokti save, mokėti eiti išvien su kitais, tuo pačiu išsaugant savo asmeninį identitetą. Ar liaudies menas reikalingas, ar jis atspindi tautas šiandien? Ar tautinis menas kuriamas remiantis tauta, ar paties kūrėjo širdimi? Apie visa tai išsamiai kalbamės su menininke, muzikante, kūrėja, kanklių muzikos mylėtoja, lietuvių liaudies kultūros ir tradicijų puoselėtoja Agota Zdanavičiūte.
Agota, pradėkime nuo pradžių. Kaip ir kada prasidėjo tavo kelionė kartu su muzika?
Užaugau menininkų šeimoje, meno erdvėje ir apsuptyje, tad menai mane natūraliai traukė visuomet. Tarsi atrodytų savaime suprantama, kad jei tėvai yra dailininkai, tai ir vaikams lemta tapti dailininkais.
Pamenu, kad slapta svajojau studijuoti archeologiją. Bet tėvams iš pradžių to net nesakiau! Vis tik, kai pagaliau išsidaviau, mama labai apsidžiaugė – kad šeimoje bus ne tik menininkų, bet ir mokslininkų. Taip pat mane labai domino video menai, labai norėjau būti video menininke, kurti eksperimentinius filmukus. Tačiau tą irgi palikau kaip idealistinę svajonę.
Tai štai, menas mane patraukė jau nuo mažų dienų, bet muzika atėjo ne iškart. Liaudies muzika mane lydėjo taip pat nuo vaikystės – kartu su tėvais keliaudavome į Romuvos stovyklas, kuriose puoselėjamos lietuvių liaudies tradicijos. Pamenu įvairius prasidainavimus, sutartines, liaudies šokius, apeigas. Nepaisant to, kad paauglystėje trumpai patyriau atmetimo reakciją mūsų liaudies kultūrai, vėliau pamažu užaugo didesnis sąmonigumas, susidomėjimas, noras nerti giliau į tai, kas mūsų. Tad galiu pasakyti, kad muzika atsirado ir vėliau vėl sugrįžo į mano gyvenimą būtent per liaudies muziką.
Ar liaudies muzikos pasaulio tyrinėjimas buvo įdomus?
Pamenu, kad tuo metu norėjosi pajausti pačią liaudies muzikos gelmę. Nuo 2010 m. su sese muzikavome savo įkurtoje grupėje „Sen Svaja“, nuo tada kūrėme savo muziką. Vėliau, nuo 2015 metų sukūrėme sesių duetą „Laiminguo“. Dabar tai folkloro projektas, kuris aprėpia koncertinę ir edukacinę veiklą. 2017 m. pradėjau savo veiklą kaip solo muzikantė. Tad dabar muzika yra pagrindinė mano veikla.
O kaip tavo gyvenime atsirado kanklės? Kuo tave patraukė būtent šis instrumentas?
Kanklės irgi atsirado dar vaikystėje, kokių septynerių metų, kai tėvai atrado jau minėtą romuviečių bendruomenę, iki šių dienų puoselėjančią baltų kultūros tradicijas. Dar vaikystėje patys tėvai mums su sese pasiūlė mokytis groti kanklėmis etnokultūros centre. Abi palankėme tradicinių kanklių pamokas, bet mums visai nepatiko – jau tiksliai nepamenu, ar nepatiko pačios kanklės, ar griežta mokytoja, bet kažkas su šia patirtimi buvo ne taip. Pamenu, netgi verkdavome, prieš eidamos į kanklių pamokas (šypsosi). Toks štai buvo pats pirmas ir labai epizodinis, vos kelis mėnesius trukęs, mano prisilietimas prie kanklių.
O vėliau kankles iš naujo atradau jau būdama šešiolikos metų kitoje, tradicinių šokių stovykloje, kur vyko įvairios dirbtuvės: vienos iš tų dirbtuvių ir buvo grojimas kanklėmis. Tada kažkaip naujai, sąmoningai jau pati priėjau prie kanklių ir atradau jų grožį. Iškart užsisakiau ir nuosavas kankles, kad man jas pagamintų, kad turėčiau savas. Nuo tada užsimezgė tas tikrasis mano ir kanklių ryšys, kurį jaučiu iki šiol. Grojimas kanklėmis šiandien man yra labai malonus procesas, kažkuo netgi primenantis terapiją.
Agota, tavo akimis ir tavo asmeniniu pajautimu: kuo ypatingas yra kanklių instrumentas? Kaip pati jį jauti, išgyveni galbūt netgi visame mūsų tautosakos kontekste?
Kalbant iš techninės pusės, įgudus groti kanklėmis galima išgirsti dar daugiau jų skambesio galimybių. Bet žvelgiant dvasiškai – kanklės man yra ramybės, nusiraminimo instrumentas.
Yra tokia istorija, kad mirus žmogui nukertamas medis ir iš jo pagaminamos kanklės. Tą patį pasakoja ir latviai: gimus žmogui buvo sodinamas medis, o jam mirus, medis nukertamas ir iš jo padirbamos kanklės. Tikėta, kad skambinant tokiomis kanklėmis gali bendrauti su mirusiuoju giminaičiu, kuriam skirtas instrumentas.
Per kankles žmogus tarsi visiškai susisieja su medžiu, o medis – tai lyg pasaulio gyvasties simbolis visose kultūrose: per šaknis įsišaknija giliai į žemę, stovi tvirtas ir nepajudinamas, o šakos – tai dangaus sfera. Taip medis tarsi apjungia visą pasaulį.
O kanklių muzika, ar ji atitinkamai kalba tą patį?
Taip, kanklių muzika taip pat turi tokio, sakyčiau, mistiškumo, ramybės, lyrikos atspalvį. Kanklėmis visuomet pirmiausia buvo grojama sau. Jos laikytos namų instrumentu, tik vėliau jos išeina iš namų erdvės. Jomis ankščiau grodavo tik vyrai: po darbų užsidėję kankles ant pilvo pusiau gulomis medituodavo garsuose.
Tad galima sakyti, kad kanklės – tai meditacijai skirtas instrumentas. Ir tik vėliau, atlikusios savo darbą namuose, kanklės išeina ant scenos, į kapelą, tampa linksmesniu, labiau visuomenišku instrumentu.
Ir pati pajuntu: vos tik nuotaika būna kiek liūdnesnė, kažkas lyg neramina, apima ilgesys, tada norisi pasiimti kankles ir tiesiog skambinti – taip, kaip tuo metu norisi. Kanklių muzika mane labai ramina, gera jų klausytis. Kažkaip norisi groti ir klausytis naktį – kanklės man labiau vakarui, tamsai tinkamas instrumentas – tada netgi, atrodo, kanklės skamba gražiau, atsiskleidžia visu savo grožiu.
Tad kanklės vis tik labiau liūdnas instrumentas nei linksmas, tiesa?
Sakyčiau, ramus. Kanklėmis galima sugroti tiek liūdną, tiek linksmą muziką. Juk kanklėmis grojame ne tik lyriką, bet ir šokius! Liaudiški šokiai yra linksmi, greiti, puikiai pritaikomi kanklėms. Bet taip, grojant ramiau, labiau minoru, kanklės tiesiog gražiau suskamba. Pavyzdžiui, kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė: grodama pirštais juvelyriškai išskambina kiekvieną garselį, bet jos muzika rami, melodinga.
Aš pati groju visaip: ir ramiau, ir aršiau, priklauso nuo kūrinio kompozicijos (šypsosi). Bet kalbant apie kankles iš esmės, kaip apie instrumentą, kuriuo grojama kitiems, ne tik sau asmeniškai, sakyčiau, kad grojant ramiau kanklės atsiskleidžia geriau, tampa gilesnės, sodresnės.
Agota, koks šiandien yra tavo asmeninis ryšys su lietuvių liaudies kultūra, tautosaka? Kuo tai traukia tave šiandien? Juk mūsų tautosaka atsispindi ir tavo profesijoje, ir gyvenimo būde…
Pirmiausia tuo, kad tai yra mūsų – mūsų istorija, paveldas, todėl tai norisi labiau pažinti. Kas yra tas mūsų? Kur tos mūsų, kaip tautos, gelmės? Yra išties daug įdomių klausimų. Mane taip pat labai domina mitologija, pasakos – ten taip pat slypi daug tautosakos, įvairiausių gelmių.
Visa tai traukia todėl, kad man norisi pažinti savą dalyką. Pažinti, žinoti, suprasti. O savo gyvenimo būdo nevadinčiau kažkokiu ypatingu, manau, kad daugelis žmonių tuo užsiima: per Kūčias dedu šieną po staltiese, pavasarį marginu margučius.
Dar, pavyzdžiui, labai mėgstu maudytis upėje. Man tokios maudynės – sakralus procesas, nes vyksta vandens tekėjimas, kuris nuplauna, nuneša viską, kas sena. Tokių ritualų galime susikurti kiekvienas. Kad ir padėkoti ežerui jame išsimaudžius. Šie ritualai gimsta nebūtinai iš tautosakos, bet pirmiausia iš širdies.
Kalbant apie meną iš emės: kaip manai, kaip menas tarnauja žmogui kasdien? Pavyzdžiui, esant sudėtingoms gyvenimo situacijoms, tokioms kaip karas. Kokia tuomet meno, kūrėjo paskirtis?
Išties – menas kuriamas ne tik gerais, bet ir sudėtingais laikais, tiek kolektyviniu, visuomeniniu požiūriu, tiek asmeniniais menininko išgyvenimais. Menas turi paveikti ir atliepti kito vidų, tikiu, kad menas gali gydyti.
Kūrėja Marina Abramovič savo manifeste teigė, kad menininkui kartais netgi reikalinga tam tikra kančia, kad jis ngalėtų kurti. Tik paradoksas toks, kad būdamas kančios būsenoje menininkas kurti tuo metu negali. Tačiau jau po to, visoms patirtims susibuvus ir „susigulėjus“, iš patirtos kančios menininkas gali sukurti puikių kūrinių. Tie kūriniai lyg patys savaime gimsta: su visokiomis užkoduotomis žinutėmis – tiek asmeninėmis, tiek kolektyvinėmis, skirtomis visam pasauliui.
Kalbant apie karą, man pačiai dalyvaujant minėtos Marinos Abramovič paskaitoje, viena ukrainietė menininkė, jau atvykusi prieglobsčiui į Lietuvą, uždavė klausimą: „viena mano brangaus kūrinio dalis liko Kijeve, kita yra dar kitur, kita čia, su manimi. Atrodo, kad apskritai nebegaliu kurti, viskas išbarstyta. Ką daryti?“ Moteris gavo atsakymą, kad viskam reikia laiko – patirtims susidėlioti, susibūti.
Jei dėl sunkių išgyvenimų kūrėjui neišeina kurti dabar, tai dar nereiškia, kad amžiams užgeso jo kurianti liepsna. Viskas yra procesas. O patirtas šokas tarsi išpurto visas mūsų ląsteles į šalis, kurioms natūraliai reikia laiko sugrįžti į pusiausvyrą, atsistatyti. Toks jau kūrėjo ir kiekvieno žmogaus kelias.
Ar pati esi išgyvenusi tokių kūrybinių momentų?
Taip, praėjusių metų spalį menininkų rezidencijoje Dzūkijoje įvykdžiau savo pačios meninį projektą „Nuometas“, kurio idėja buvo patirčių, išgyvenimų, skausmo nusimetimas, išgyvenus skyrybų procesą – gijimas.
Tai buvo instaliacija su muzikiniais kūriniais, kurios metu sukūriau nuometą iš pušų atplaišų: to, ką pušys nusimeta ant žemės, miško paklotės, to kas joms nebereikalinga. Susiejusi tai su savo asmenine patirtimi, pradėjau rinkti pušims nebereikalingas atplaišas ir susiuvau jas į nuometą – ilgą, poros metrų, su kutais iš velniarūtės. Rūta – tai mergavimo augalas, skaistybės simbolis, o ten augusi vietinių vadinama velniarūtė – tai invazinis augalas, kažkas svetima, velnio rūta. Manau, kad ji labai tiko užbaigti nuometą, kuris simbolizavo ne vestuves, o nusimetimą.
Labai smagu, kad šio kūrybinio proceso naudą pajaučiau ne tik aš pati, bet tai surezonavo ir kitiems žmonėms, atliepė kitiems visai kitais aspektais, išgyvenantiems savo įvairias asmenines patirtis. Įdomu tai, kad rengdama muzikinę dalį – vietinių močiučių meilės pasakojimus – prisiminiau bei įgyvendinau savo seną svajonę kurti video meną. Vis tik tai, kuo domimės ir kas yra „apie mus“ vienu ar kitu būdu būtinai sugrįžta.
Tad mano „Nuometas“ sėkmingai įvyko ir pavyko – taip, kaip ir norėjau.
Agota, ko palinkėtum visiems, norintiems kurti?
Laisvės! (juokiasi) Išties palinkėčiau neriboti savęs – turėti drąsos kažką padaryti, kad ir mažiausiame gyvenimo momente. Linkiu atrasti nors ir mažiausią dalelytę kūrybos visur, kur einate. Labai smagu – tai gali būti kaip žaidimas. O kūrybą reikia žaisti. Tad drąsiai žaiskime menininkus!
Kanklių pamokos pas Agotą: https://www.facebook.com/agota.zdanaviciute
Youtube kanalas – https://www.youtube.com/user/agotija/videos
Albumai: https://agotazd.bandcamp.com
Pasakojimas apie „Nuometą“ – https://verpejos.lt/agota-zdanaviciute-apie-isgyvenimus-virstancius-muzikinemis-kompozicijomis/
Kalbino Miglė Kačinskaitė
Naujausi komentarai