Jaučiu, kad mūsų bendras gyvenimas buvo Dievo dovana. Mes su vyru vienas kitą labai mylėjom. Mūsų vaikai ir anūkai tai žino. Man buvo svarbiausia jiems įskiepyti, kad mūsų meilė jiems nepriklauso nuo jų veiksmų. Jie yra mūsų vaikai ir mes juos emociškai visada paremsim.
Kasdien pavakare Regina Narušienė sėda prie kompiuterio ir laukia skambučio iš Amerikos. Su trimis vaikais ir devyniais anūkais ji bendrauja per „Skype“. Buvusi pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė ir sėkminga Amerikos advokatė padėjo daugeliui žmonių. Tačiau didžiausiu gyvenimo atlygiu ji laiko gražią ir didelę šeimą. 82-ejų metų sulaukusi, bet eleganciją išlaikiusi moteris tvirtina – gyvenimas tampa daug lengvesnis, kai išmokstame vienas su kitu kalbėtis.
– Kaip jums pavyko suderinti advokatės karjerą su gyvenimu šeimoje?
– Aš pirmiausia save mačiau kaip moterį. Nenorėjau nešioti vyriškų kostiumų – tais laikais taip darė daug moterų. Norėjau, kad vyrai man atidarytų duris ir gerbiau taip besielgiančius.
Mačiau, kad moterų noras būti tokioms, kaip vyrai, nieko gero neduoda.
Būdama nėščia, beveik kasdien eidavau į teismą. Tuo metu vaikus maitinau krūtimi. Teisėjai žinojo, kad turiu grįžti namo laiku, kad pamaitinčiau. Niekada jų neprašiau leisti man eiti pirmai. Bet teisėjai pranešdavo laukiantiems advokatams: „Gerbiamieji, palaukite ir praleiskite ją pirmą, nes jai reikia pasirūpinti kūdikiu“. Taip galėdavau laiku grįžti namo. Kitaip būčiau neišėjusi iš teismo iki popietės. Tikiu, jie taip elgėsi todėl, kad aš elgiausi kaip moteris.
Mano laikais moteris advokatė turėjo būti geresnė negu vyrai. Tačiau aš konkuravau su vyrais vien tam, kad būčiau lygiavertė. Turėjau daugiau klientų negu galėjau aptarnauti. Vis kėliau savo kainą, manydama, kad klientų skaičius sumažės. Tačiau į mane besikreipiančiųjų skaičius vis tiek didėjo. Iš pradžių dauguma klientų (nors ir nedidele persvara) buvo moterys, bet vėliau atsirado daugiau vyrų.
– Sakoma, kad moters vaidmuo visuomenėje yra sutaikyti skirtingus žmones. Sutiktumėte su šia mintimi?
– Teisme buvo susirinkimų kambarys, kur mes, advokatai, sueidavome ir laukdavome vietos teisme. Ten išgerdavome kavos ir pasitardavome. Sukūriau dizainą tam kambariui ir įkalbinau kitus advokatus tai finansuoti. Iš kitų rajonų atvykę teisėjai sakydavo, kad čia gražiausias kambarys teismuose.
Rytais padarydavau kavos ir nemaniau, kad tai mane žemina. Aš norėjau sukurti tokią vietą, kurioje galėtume draugiškai sueiti ir pasikalbėti. Juk geriau maloniai dirbti, o ne pyktis. Jei jau teisme esame priešingose pozicijose, tai išėjus iš teismo argi ne laikas nusiraminti ir susitaikyti? Labai svarbu, kad atlikęs savo darbą advokatas galėtų su savo oponentu pabendrauti.
– Kaip žinojote, kiek dėmesio skirti šeimai, o kiek – karjerai?
– Mūsų advokatų kontora buvo pirmame namo aukšte, o gyvenome antrame. Taip buvo lengviau ir auginti mažus vaikus, ir dirbti. Vakarais, paguldžiusi vaikus, apie dešimtą vakaro leisdavausi į būstinę dirbti. Girdėdavau, kas darosi viršuje. Jei kūdikis atsibunda ir verkia, galiu iškart užlipti į viršų ir nuraminti.
Yra laikas, kai moteris turi daugiausia dėmesio skirti šeimai. Vaikui iki aštuonerių metų reikia didesnio mamos dėmesio. Iki to laiko susiformuoja jo gyvenimo pagrindas. O jau paskui savo asmenybę jis turi tobulinti pats. Tada jau galima sumažinti vaikui skiriamą laiką ir leisti jam save ugdyti pačiam – žinoma, tėvams paremiant.
Kai paaugę vaikai jau gimnazijoje ir jiems rūpi leisti laiką su draugais, reikia daugiau laiko skirti vyrui. Kitaip emociškai jį prarasi, kol vaikai užaugs. Juk čia yra tavo vyras, partneris ir reikia jam surasti laiko.
Vaikams kėliau griežtus reikalavimus. Neleisdavau važiuoti į mokyklą, kol nesuvalgydavo pusryčių. Vakarienę, išskyrus labai retus atvejus, taip pat valgydavome visi kartu. Tai buvo mūsų šeimos laikas, kai galėdavome pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais.
– Kaip elgdavotės, kai būdavo labai sunku? Gal padėdavo malda?
– Kiekvieną dieną pradėdavau ir pabaigdavau su malda. Kartais darbų būdavo tiek daug, kad, atrodydavo, neįmanoma su jais susitvarkyti. Pavyzdžiui, turiu dalyvauti bylose pas kelis skirtingus teisėjus. Tuo pačiu metu. Sakau: „Dieve, nežinau, ką daryti. Čia turėsi man padėti“. Nueinu į teismą – vienas teisėjas neatėjo, kitas užimtas, likdavo tik vienas.
Dažnai tokių stebuklų nutikdavo. Pavyzdžiui, reikia paimti vaiką iš krepšinio treniruotės, o negaliu. Vyrui taip pat reikia vykti į susirinkimą. Meldžiuosi: „Dieve, padėk“. Ir staiga kas nors paskambina. Sako: „Važiuoju savo sūnaus paimti, gal nori, kad paimčiau ir tavo?“
Kai jau nebežinodavau, kaip elgtis, visuomet sakydavau: „Dieve, čia mano jėgų neužtenka. Padėk man. Tebūna tavo sprendimas. Dabar esu tokioj kvailystėj, kad negaliu padaryti visko, ką turiu“. Beveik visuomet kas nors atsitikdavo. Ar būtų atsitikę be maldos, nežinau.
– Buvote tikinti nuo vaikystės?
– Per karą žmogus tampa tikintis. Gimiau Kaune. Kai man buvo aštuoneri, karo metais su šeima iš Lietuvos pasitraukėme į Vokietiją. Turbūt žinote, kad Drezdenas buvo miestas, kuris per bombardavimus buvo visiškai sugriautas. Bombarduojant mes buvome Drezdeno stotyje. Aplink mačiau daugybę mirčių. Tada ir supratau, kad tik malda gali padėti visa tai išgyventi. Ir toks pasiryžimas atsirado. Meldžiausi Dievui: „Jeigu leisi gyventi, dirbsiu Tavo naudai“.
– Kaip nusprendėte tapti advokate? Juk tais laikais net Amerikoje advokačių moterų nebuvo daug.
– Čia irgi matau Dievo ranką. Aš studijavau ne teisę, o politikos mokslus. Svajojau dirbti užsienio reikalų ministerijoje Vašingtone. Maniau, kad taip turėsiu daugiausiai galimybių padėti Lietuvai. Turėjau universitete profesorių, kuris buvo užsienio ministerijos konsultantas. Kartą jis manęs paklausė, ką veiksiu baigusi studijas. Papasakojau apie savo svajonę. Jis atsakė, kad įsidarbinti ministerijoje man bus labai paprasta.
Tačiau ir jis pats buvo šokiruotas, sužinojęs, kad ministerijoje išvis jokio darbo negaliu gauti – net sekretorės. Mano giminės gyvena Sovietų Sąjungoje ir jiems pernelyg didelė rizika būtų mane priimti. Juk ką aš darysiu, jei sovietai ims grasinti mano giminėms? Taigi, po ketverių metų, praleistų universitete, negalėjau gauti darbo pagal išsilavinimą.
Profesorius man pasiūlė kartu nueiti į teisės universitetą. Rektorius buvo jo draugas, tačiau iš pradžių jis nelabai norėjo manęs priimti. Sakė: „Ji juk yra moteriškė. Graži, taigi, ištekės ir karjera bus baigta“. Prieš šešiasdešimt trejus metus taip mąstyti buvo įprasta. Tačiau mano profesorius buvo rektoriaus draugas. Jis įkalbinėjo: „Klausyk, priimk ją ir pažiūrėsim, kaip jai seksis“.
Tačiau aš pasakiau profesoriui, kad neturiu lėšų nei studijoms, nei pragyvenimui. Kitą dieną jis man skambina: „Regina, aš tau darbą suradau. Būsi moterų priežiūros asistentė universitete“. Taip pradėjau ir mokytis, ir dirbti. Buvo labai sunku, nes visi bandė įsitikinti, ar esu pakankamai gabi.
– Su savo vyru įkūrėte advokatų kontorą ir kartu dirbote penkiasdešimt metų. Veikiausiai susipažinote studijuodami?
– Taip. Jis, dar mano vardo nežinodamas, per atstumą šaukė: „Ei, tu lietuvė“. Jo šeimoje lietuvybė buvo labai svarbi. Jo tėvas buvo įvairių lietuvių organizacijų iždininkas bei pirmininkas. Prieš vestuves aš jo klausiau: „Jeigu Lietuva taps laisva, ar grįši ten su manimi?“ Jis atsakė: „Taip“. Tikiu – būtume grįžę kartu, jei jis nebūtų susirgęs ir miręs.
Kai ištekėjau, vyras su manimi nesidalijo savo rūpesčiais. Tačiau, girdėdama, kaip jis dirba, pavyzdžiui, kaip muša plaktuku, suprasdavau, kad kažkas negerai. Nueidavau pas jį: „Bernardai, kas yra?“ Jei sakydavo, kad čia tik jo rūpestis, nepasiduodavau. Sakydavau: „Tu mano vyras, tu esi mano rūpestis. Dabar aš tave išklausysiu. Neišeisiu, kol su manimi nepakalbėsi“. Vėliau jis pradėjo man pasakoti apie rūpesčius. Kai išmokom bendrauti, gyvenimas kartu tapo daug lengvesnis.
– Jūs aktyviai dalyvavote ir visuomeninėje veikloje. Ar iš vyro nesulaukdavote priekaištų, kad šeimai vis dėlto skiriate per mažai laiko?
– Aš buvau labai laiminga. Bernardas visuomet rėmė mano visuomeninę veiklą ir dar padėjo ją finansuoti. Jam buvo svarbūs tie patys tikslai. Būdavo, turiu skristi į Vašingtoną, tai jis iš teismo mane su mašina paima ir į oro uostą nuveža. Kitą dieną grįžtu ir vėl jis atvyksta manęs paimti.
Atsimenu, vaikštome per atostogas paplūdimyje ir vyras man sako: „Regina, dabar tu esi pirmininkė. Ką nori atlikti per trejus savo kadencijos metus?“ Galvoje turėjau daug minčių, tačiau dar nebuvau išskyrusi prioritetų. Jis man pasiūlė mintis susirašyti. Taigi, jis man buvo mentorius.
Vyras irgi dažnai būdavo užsiėmęs advokatūra, visuomenine veikla ir Amerikos politika. Guldydama vaikus, kartais įjungdavau televizorių. Būdavo, rodo susirinkimą, kuriame jis dalyvauja. Tada parodydavau vaikams į televizorių ir sakydavau: „Pasakykit tėvui labanakt“.
– Jūsų manymu, ar moteris bus laiminga, jei padarys karjerą, bet nesukurs darnios šeimos?
– Svarbiausia moteriai yra suvokti ko ji nori iš gyvenimo. Jei ji nesupras, ko nori, nesijaus laiminga – nesvarbu, ar viena, ar susituokusi. Taip pat labai svarbu nebijoti išmėginti kitas galimybes. Labai dažnai moterys jaučia baimę pakeisti gyvenimą. Aš visuomet maniau, kad jei Dievas uždaro duris, atveria langą. Iš kiekvieno blogo įvykio gali atsirasti kas nors gero. Jeigu tą turi omeny, gyvenimas ne toks komplikuotas.
Būdavo, paruošiu maistą ir į šaldytuvą padedu. O jis viską suvalgo ir tuščią lėkštę padeda atgal į šaldytuvą. Tai mane iš proto vedė. Tačiau paskui susimąsčiau – ar man svarbiau meilė, taika ir vienas kito parėmimas, ar ta lėkštutė? Ir kai nustojau erzintis, jis nustojo tą daryti. Jei pyksi ir dėl visko rūpinsiesi, nieko gero nepadarysi.
Šiais laikais žmonės nesupranta, kad santuoka yra įsipareigojimas iki gyvenimo galo. Kai atsiranda bėdų, reikia jas išspręsti, o ne nuo jų pabėgti. Aišku, yra išimčių. Jei vyras muša moterį – aš turėjau daug tokių bylų – nėra kitos išeities kaip tik išsiskirti. Moteris negali rizikuoti savo gyvybe. Arba jei vyras lošia kazino ir dėl to nelieka iš ko šeimai pragyventi. Tačiau daugeliu atvejų žmonės nesupranta, kad gyvenimas ir yra viena problema po kitos. Jeigu suprantame, kas mums svarbiausia, tada sprendimai atsiranda savaime.
– Dažnai šeimoje mes per daug dėmesio kreipiame į smulkmenas?
– Manau, kad taip. Tarkime, man visada patikdavo, kad namuose visos spalvos būtų suderintos. Dėl to ginčydavomės, tiesa, be piktumo. Vyras sakydavo: „Kai Dievas sukūrė pasaulį, jame buvo visos spalvos – ir mėlyna, ir žalia, ir ruda“. Jis nematė reikalo, kad viskas būtų suderinta. Dabar jis miręs. Ir aš dažau sienas galvodama, kaip jas dažyti norėjęs būtų jis. Vien todėl, kad esu jo pasiilgusi.
Regina Narušienė – teisės mokslų daktarė, advokatų bendrovės „Narušis and Narušis“ advokatė ir bendrasavininkė.
Autorė Ginta Gaivenytė
Fotografavo Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Jei tau patinka mūsų turinys, gali mus paremti. Ačiū.
Naujausi komentarai