Prisimenu, koks buvo džiaugsmas, kai suvokiau, jog per skausmą galima mokintis. Pamačiau, kad tai – toks greitkelis. Kai skauda, negali miegoti. Labai greitai ieškai atsakymų ir juos randi. Tuomet pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu! Duokite man daugiau skausmingų situacijų“. Kiekviena skausminga situacija yra kaip spazmai, kurie stumia gimti į kažką didesnio.
– Ką pirmiausia patartumėte moteriai, kuri ką tik aptiko savyje norą keistis? Tai, kuri dar tik pradeda eiti dvasiniu keliu?
– Moters kūnas sutvertas rūpintis kitais. Taip jau veikia moters instinktai, kad ji visą laiką žiūri į išorę. Dėl to ji yra nuostabi ir turi talentą sutverti gyvenimą. Juk žinome, kaip gera mėgautis moters sukurta aplinka, šiluma, dėmesiu. Tačiau žvilgsnis į išorę gali kliudyti esminiam virsmui – atsigręžimui į save. O viskas prasideda nuo ryšio su savimi ieškojimo.
– Kam reikia atsigręžti į save? Kodėl neužtenka rūpintis kitais?
– Tavo gyvenimo šaltinis slypi tavyje, tavo būtyje. Jei neatrasi to šaltinio, negalėsi mėgautis gyvenimo iššūkiais, skausmingomis ir džiaugsmingomis situacijomis. Nuolat jausi „kažko“ trūkumą, pasipriešinimą…Moteriai naudinga kartais nusigręžti nuo santykių, vaikų, vyrų, giminaičių ir skirti laiko savęs stebėjimui. Atradusi savyje esantį jos pačios gyvenimo centrą, ji gali daug darniau ir produktyviau kurti gyvenimą išorėje.
Juk būtent tu esi priežastis visko, kas vyksta tavo gyvenime. Tu esi visų jausmų, emocijų, minčių šaltinis. Atradimas priežasties savyje yra nuostabus ir jaudinantis. Tačiau jam atsiverti ir užpildyti kasdienybę reikalinga ir vidinė disciplina. Tai yra, nuolat prisiminti, jausti, stebėti save, kaip savo jausmų, pojūčių, suvokimo, reakcijų priežastį.
– O ką daryti tai moteriai, kuri savyje mato vien tik chaosą?
– Žinoma, iš pradžių atsigrįždamos į vidų, pastebėsime daug chaoso, nesąmoningumo, kuris mums ir trukdo būti savyje. Todėl turime pasirūpinti savo psichine, emocine, mentaline būkle. Harmonizuoti savo kūną, įnešti skaidrumą į mintis, išmokti nesitapatinti su destruktyviomis emocijomis. Atsakyti į klausimus: „Ar mano asmenybė išsivysčiusi, ar ji – vaikiška? Ar ji verkia, kad niekas neduoda dovanų?“
Mano vedamuose mokymuose „Moters magijos mokykla“ moterys pradeda nuo to paties. Jos pradžije mokosi girdėti save ir tvarkyti viduje esantį balaganą. Tada nustoja būti gyvenimo aukos, kurios mano: „Aš nieko negaliu padaryti“. Galima veikti neagresyviai, bet daryti gyvenimo situacijoms įtaką, keičiant santykį su savimi.
– Kaip padrąsintumėte moteris, kurios bijo neigiamų situacijų?
– Neigiamas situacijas turime išmokti priimti jau vien todėl, kad nėra galimybės jų išvengti.
Kita vertus, ilgai užstrigti neigiamose situacijose irgi yra neišmintinga. Jeigu šiuo metu vyksta kažkas skausmingo, turi būti sąmoninga ir sau sukurti paralelines teigiamas aplinkybes, kurios teiktų malonumus, harmonizuotų. Pavyzdžiui, jei išgyveni krizę santykiuose, gali dažniau nueiti į grožio saloną, masažą, susitikti su gera drauge, kuri nepaskatins galvoti apie prastus santykius. Tokie dalykai sukuria pusiausvyrą. O iš tos pusiausvyros atsiranda jėgų susitvarkyti su iššūkį keliančia situacija.
Jokiu būdu nesakau, kad visada reikia tik kentėti. Jeigu dabar tavo gyvenimo tarpsnis, kai vien tik saulė šviečia ir visi labai gerai, nereikia ieškoti problemų. Jos pačios ateis. Palinkėčiau išnaudoti tuos teigiamus tarpsnius aktyviai kūrybai. Pavyzdžiui, jeigu jauti meilės perteklių, tai geriau ne drybsoti ant sofos, o dalintis šia meile su kitais – pavyzdžiui, sustiprinti ryšį su mylimuoju, sutverti naują gyvenimo viziją.
Aktyviai augti ir jausti gilų ryšį su savo esybe, kada tau yra gerai, yra sunkiausia. Pradeda atrodyti, kad pratybų daugiau nebereikia. Visas dėmesys išsisklaido į išorę ir malonumus.
„Gal galėčiau atrasti dar daugiau destruktyvių situacijų, kad galėčiau augti?“, – kartą uždaviau tokį klausimą dabartiniam savo gyvenimo draugui ir Mokytojui Rimvydui Židžiūnui. O jis sako: „Dabar tavo mokymasis yra per pliusą“. Tuomet gavau naują praktiką – mokiausi išlikti sąmoninga, kai gyvenime viskas gerai. Ar galiu išlikti pastabi priežastims, dėsniams, kurie atneša teigiamas situacijas į mano gyvenimą? Ar vis dar domiuosi kodėl man sekasi? Kodėl šalia manęs būtent šie, nuostabūs žmonės?
– Kaip moteriai suprasti, ar pasirinko teisingą gyvenimo kelią? Kokie ženklai jai gali tą parodyti?
– Aš manau, kad tiesiog neįmanoma atsidurti ne savo kelyje. Net jei gyvenimo pamoka atrodo siaubingai žlugdanti ir skaudinanti, ji yra tavo kelio dalis. Pirmoji klaida, kurią daro žmonės, pradedantys domėtis asmeniniu arba dvasiniu tobulėjimu, yra galvoti, kad jų gyvenimas vis gerės. Daugelis tikisi – nueis pas kokį nors žmogų, gaus patarimų ir vis geriau jausis. Galiausiai, po kokių 3, 9 ar 10 metų (priklausomai nuo kiekvieno asmeninių lūkesčių), praktika atves į geresnį ir nekintantį rytojų.
Savo kelyje sutikau nušvitusių žmonių, atradusių save. Mačiau, kad ir išmintingiausių žmonių gyvenime pilna problemų. Jie irgi praranda artimus žmones, susižaloja kūną, liūdi, juos palieka mylimieji, jie verkia – taip, kaip ir mes visi. Skirtumas tas, kad jie išlavina vidinę stiprybę ir išmintį, kuri padeda priimti, kad gyvenime viskas vyksta taip kaip ir turi vykti.
– Nušvitęs žmogus geba priimti ir geras, ir blogas situacijas?
– Tik mūsų protas skirsto gyvenimą į blogas ir geras situacijas. Ištrinti tamsias gyvenimo spalvas ir palikti tiktai geltoną, žalią ar raudoną yra visiškai neįmanoma. Tokia mintis sukuria iliuziją, kad jei būsi geras, tada geras bus ir tavo gyvenimas. O jei gyvenimas vyksta kitaip, žmogus mąsto: „Aš turiu dingti iš šitos situacijos kuo greičiau, nes ji mane kankina“.
Mokomės, kuomet bet kurioje situacijoje – ir teigiamoje, ir neigiamoje stebime save ir klausiame: „Kas aš esu šioje situacijoje?“, „Kas yra mano gyvenimas?“, „Ką aš čia turiu išmokti?“, „Kokie dėsniai veikia mano gyvenime?“. Tada tavo sąmonė pradeda plėstis. Pamažu prapuola vertinimai „Gerai – blogai“, „Juoda – balta“, „Dabar blogiau – bus geriau“. Pamažu ir protas išmoksta priimti skirtingas gyvenimo spalvas kaip vieną piešinį. Nereikia visų spalvų sumaišyti, jos gali išlikti skirtingos.
Jeigu pasižiūrėtume Dievo akimis, matytume – viskas vyksta taip, kaip vyksta. Argi yra koks nors reiškinys šioje žemėje, kuris neturi teisės būti? Nėra. Viskas, kas vyksta, turi tą pačią lygiavertę šimtaprocentinę teisę būti. Todėl neverta mėginti iš gyvenimo ištrinti tai, kas mums netinka. O kada nustojame gyvenimą taisyti, jis pats pradeda keistis. Arba tiksliau…Mes kitaip jį priimame ir patiriame.
– Koks buvo jūsų pačios mokymosi kelias?
– Savo sąmoningumo kelionę pradėjau keturiolikos. Per devyniolika metų išbandžiau įvairių dvasinių praktikų. Man pasisekė. Radau visumą praktikų, žinių ir išminties, kuri idealiai tiko man, šiuolaikinį, aktyvų gyvenimo būdą gyvenančiai moteriai. Niekada nejutau traukos atsiskirti nuo gyvenimo ir užsidaryti dvidešimčiai metų kokiame nors ašrame Azijoje. Norėjau atrasti tokias dvasines praktikas, kad galėčiau gyventi spalvingą gyvenimą. Labai svarbu, kad praktikos ir žinios nebūtų prieštaringos arba kuriančios romantines iliuzijas. Aš esu šalininkė tų dvasinių praktikų, kurios iš esmės perkeičia žmogų ir jo praktinį santykį su gyvenimu.
Aš iš naujo mokiausi sąmoningai gyventi, dirbti, ilsėtis, mylėti. Kiekvienas gyvenimo elementas – tai galimybė įkūnyti dvasią. Todėl išmokau harmonizuoti savo emocijas tvarkydama namus, plėčiau savo energetines galimybes vadovaudama projektams ir koncertuodama. Taip supratau, kad dvasingumas gali būti labai praktiškas ir tiesiogiai susijęs su kiekviena gyvenimo situacija. Tačiau kad tai įvyktų, turėjau nusiimti rožinių svajonių akinius ir priimti visas spalvas. Tęsiu šias praktikas ir dabar.
Mokiausi valdyti savo dėmesį ir intuiciją, atverti ypatingo kūrybingumo galias, valdyti savo energetiką ir dar daug kitų dalykų. Kiekvieną dieną skyriau nemažai laiko tam tikriems pratimams, kurių dabar mokau ir kitus. Vienas svarbiausių dalykų – empatija. Mokiausi mylėti besąlygiškai ir telepatiškai girdėti kitą.
– Patarkite, kaip mylėti, kai kyla konfliktas.
– Galiu įsivaizduoti, kad sėdžiu su mylimu žmogumi, myliu jį ir jaučiu dėkingumą. Tačiau dėl kokios nors priežasties susipykstame ir ima kilti neapykanta ir baimė. Ką darysiu? Įdomus paradoksas, kad įmanoma stebėti prieštaringumą situacijos, išbūti joje su visais pojūčiais: ir maloniais ir skausmingais. Ir nepradėti elgtis agresyviai nei su kitu, nei su savimi. Tam reikia vidinės disciplinos.
Tada įvyksta nuostabi alchemija. Prieštaringumas pavirsta į didesnį gyvenimo paveikslą, kuriame viskas telpa. Prieštaringi jausmai ir pojūčiai susidraugauja kaip darni visuma. Tuomet tavyje esanti meilė ir dėkingumas talpina ir susierzinimą ar pyktį.
Gebėjimas priimti gyvenimo prieštaringumą yra tikrai nelengvas uždavinys. Tačiau tai yra dvasinių praktikų vaisius. Jeigu tikiesi, kad po pratimų ar meditacijų vaisiai bus tokie: gyvenimas išpjaus pusę savęs ir paliks tik tai, ką tu įsivaizduoji esant gera…. Tai yra tiesiog vaikiška, naivi svajonė. Gyvenimas lieka toks koks visuomet buvo. Gyvas, kintantis, įvairus ir talpinantis priešybes.
– Iš to, ką kalbėjai, supratau, jog viską, kas ateina turi priimti. Ar tai reiškia, kad ženklai nėra svarbūs?
– Yra keli ženklai, kurie moteriai gali padėti susiorientuoti. Depresija ar nuolatiniai, chroniški susirgimai yra signalai, kad turi atsakyti į klausimą, kas su tavimi vyksta. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą tvarkosi sveikatą. Tai irgi yra kelias. Ligos ar emociniai sunkumai priverčia žmogų užduoti klausimus: „Kas?“, „Kodėl?“, „Iš kur tai kyla?“, „Kokia to priežastis?“.
Tai nereiškia, kad eini neteisingu keliu. Tačiau tinkami klausimai gali greičiau tave sugrąžinti į darną. Pavyzdžiui, gali paklausti: „Ką aš galiu padaryti iš meilės sau?“, „Kaip aš galiu sugrąžinti save į darnesnę būklę?“. Žmonės neišgyja tą pačią sekundę, kai tik randa atsakymus. Kartais visus metus turi gydyti savo kūną. Tačiau jei toks klausimas atsakytas, tai nors ir toliau skauda, jau vyksta gijimas. Imi jaustis darniau.
Geras ženklas nėra pats išgijimas. Geras ženklas – kai jauti, jog ryšys su savimi gilėja. Jeigu nutiko kažkokia neigiama situacija, nebūtinai tai reiškia, kad kažkas su tavimi yra blogai. Tai tiesiog pamoka, kuri skatina dar paaugti.
Man patinka tokia frazė apie žemę, man atrodo, aš ją pati ir sugalvojau (juokiasi): „Šita planeta ne rojus, bet ir ne pragaras, ji – mokykla“. Iš krikščioniško požiūrio taško, tai – skaistykla, kurioje visi tyrinėja ir ieško atsakymų į klausimus.
– Ko turėčiau ieškoti? Ar man būtina surasti Mokytoją, ar savo Esmę galiu surasti ir pati?
– Jei žvelgtume plačiai, tam, kad atrastum save, nieko nereikia. Tu esi tu. Tu esi galutinis atsakymas. Bet jei nori įsisąmoninti visą tą galybę, kuria esi, vertėtų patekti į situacijas, kurios skatina tave tai padaryti. Žmogus yra daug didesnis nei aplinkybės. Bet aplinkybės pasuka tave skirtingais atsiskleidimo rakursais.
Pavyzdžiui, esi mama, auginanti vaikus. Aplink tave – tik tokios pačios vaikus auginančios draugės. Tada mažai atitekės kitokių idėjų. Aišku, kol „veža“ motinystė ir norisi absoliučiai tam atsiduodi, tai šimtu procentų ir daryk. Nereikia kuo nors užsiimti papildomai, jeigu noras negimsta natūraliai.
Sutinku moterų, kurios turi vaikų, mylimą vyrą ir joms patinka jų veikla. Vis dėlto dar kažko trūksta. Ko? Tai sunku apsakyti žodžiais. Tegaliu pasakyti – kai atsiranda tas jausmas, kad kažko trūksta, tai tinkamas metas ieškoti.
Pati mokausi, ieškodama autoritetų toje srityje, kur noriu tobulėti. Visada yra žmonių, kurie jau nuėjo tą kelią. Esu praktikos šalininkė. Todėl visada stengiuosi rasti mentorių, kuris toje srityje yra profesionalas. Pasiūla dabar labai didelė. Dėl to gali prisivalgyti bet ko ir apsinuodyti. Geriau pasiklausinėti, paieškoti rekomendacijų. Juk tavo energija, laikas yra labai brangūs. Kita vertus, profesionalumas dar nėra rodiklis, kad gali tą žmogų įsileisti į savo vidinę erdvę. Kartais geriau „įkvėpėjas“, iš kurio norisi mokintis, bus mažiau profesionalus, bet tavo vidui labai artimas.
Jeigu nejauti rezonanso, kad tai yra „tai“, jei nėra džiugesio širdyje ir kūne, tada neverta net pradėti. Tokiu būdu aš renkuosi viską, ką bedaryčiau. Stengiuosi visuomet klausyti tos vidinės įžvalgos renkantis, su kuo bendrauti, kur važiuoti. Bandau pajausti ar yra energijos perteklius, vidinis „taip“, džiugesys. O jeigu yra „nežinau“, tai aš pajuntu, ar aš sakau taip tam „nežinau“. Kartais reikia pabandyti. Ne visada lauki vienprasmiško „taip“, kartais situacijos turi išsirutulioti.
– Ką norėtumėte palinkėti moteriai, kuri pradeda ieškoti savo kelio?
– Palinkėčiau nesustoti savo ieškojimuose ir juos tęsti. Juk pats ieškojimas visada apdovanoja. O jau kai radai kažką, tai viską maksimaliai išgyventi. Ir tada vėl ieškoti.
Gyvumas ir nuolatinis ieškojimas yra nuostabus atradimas. Atrodo paprasta, bet jeigu tai paverti gyvenimo būdu, tai tu visada jauna, tau visada įdomu, gyvenimas nuolat atsinaujina ir tada norisi gyventi. Tiek galimybių, tai – tiesiog neįtikėtina! Dėl to linkiu pamėgti klausimus labiau nei atsakymus.
– Labai geras palinkėjimas. Ačiū už pokalbį!
Kalbino Skaistė Matonytė, redagavo Ginta Gaivenytė
Nuotraukos iš asmeninio Andrės Amiya Pabarčiūtės abumo.
Naujausi komentarai