Kai Raminta Girdvainė išgirdo žinią, kad vesti konferenciją sutinka aktorė Ilona Balsytė, ją apėmė dviprasmiški jausmai. Tai, kad trijų merginų sukurta pokyčių konferencija „Išdrįsk pradėti“ yra įdomi garsiai aktorei, buvo malonus pripažinimas. Bet juk Raminta buvo pasiryžusi konferenciją vesti pati. Abejonės, išankstinis nusivylimas savimi, nevisavertiškumo jausmas, didžiulė baimė suklysti… Tokį jausmų spektrą ji patyrė, klausdama savęs: „Ar aš, ar Ilona Balsytė?“ Dar didesnę atsakomybę ji juto dėl to, jog jos kolegės priimti galutinį sprendimą patikėjo jai. Galiausiai Raminta ryžtingai tarė: „Taip, aš tai padarysiu!“.
– Raminta, kaip prasidėjo pokyčiai pačios gyvenime?
– Vaikystėje buvau ganėtinai nepasitikinti savimi, jaučiausi negraži, neverta meilės ir sėkmės. Kitų pagarbą užsitarnaudavau gerai besimokydama. Paskui, pajutusi, kad esu mylima ir gaunu daug dėmesio, kai esu labai veikli ir visur siekiu aukščiausių rezultatų (mokykloje ir popamokinėse veiklose – nuo sporto, šokių iki eilėraščių deklamavimo, vaidybos ir renginių vedimo), tapau perfekcioniste. Juk meilės trokštame kiekvienas ir jei mūsų formulė jai gauti veikia, ja ir naudojamės.
Daugybę veiklų ir vėliau – šalia studijų buvo darbas ir dar studentiškos veiklos. Valandų neskaičiuodavau ir nelabai žinojau, kas yra poilsis ir kam reikalingas laikas sau. Apleidau savo sveikatą. Draugams irgi likdavo mažai laiko. Svarbiausia buvo daug dirbti ir įrodyti (sau ir kitiems), kad esu vertinga.
Didžiausias lūžis prasidėjo tada, kai iki tol sėkmingai dirbusi komunikacijos srityje, buvau netikėtai atleista iš darbo. Tuomet mano visas iliuzijų pasaulis sugriuvo – supratau, kad gyvenimas nebūtinai vyksta pagal planą. Supratau, kad pastangos ir atsidavimas darbui nebūtinai atneša norimą rezultatą. Supratusi, kad negaliu kontroliuoti gyvenimo, patyriau stiprų nerimą. Man „išmušė visus saugiklius“, – pasakoja jau trečiąkart rengiamos „Išdrįsk pradėti“ konferencijos bendraautorė ir koučingo specialistė Raminta Girdvainė.
– Kas pasikeitė, kai supratai, kad kontrolė nepadeda?
– Pirmiausia man reikėjo atsigauti. Atsistatyti padėjo rašymo terapija. Kasryt prirašydavau po 3 puslapius savo laisvai besiliejančių minčių. Daug laiko praleidau apmąstymuose, vedžiodama šunį Vingio parke.
Pradžioje visiškai neigiau savo skausmą – „juk man viskas gerai“. Tai, jog bėgu nuo savo jausmų, supratau per koučingo studijas. Tada ir pradėjau nerti gilyn į save. Perskaičiau daug knygų apie asmeninį tobulėjimą. Tikėjimą, kad viskas bus gerai, stiprino ir malda. Ir žinoma, labai labai padėjo supratingas vyras, skatinęs ieškoti atsakymų ir palaikęs naujame kelyje.
Nepaisant didžiulio pasimetimo, iškart pradėjau ieškoti naujo savo profesinio gyvenimo. Turėjau staigiai permąstyti, kas man svarbu ir ko noriu iš gyvenimo. Prisiminiau nerealizuotą svajonę mokytis psichologijos. Tad baigiau koučingo mokyklą, tapau „Points of You“ trenere. Atradau Mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo) praktikos ir pradėjusi medituoti supratau, kaip naudinga sustoti ir įsiklausyti į save.
Nusprendžiau nebegrįžti į samdomą darbą ir pradėjau dirbti sau. Vilniaus universitete, Komunikacijos fakultete, studentams dėsčiau verslumą, lyderystę bei ryšius su visuomene. Vedžiau mokymus įmonėms, pradėjau vesti individualias ir grupines koučingo sesijas, įvairius užsiėmimus apie pasitikėjimą savimi, savivertę ir savirealizaciją. Kelias buvo pilnas iššūkių ir atradimų. Jame auginau ne tik savo klientus. Pirmiausiai stipriai augau pati.
– Esi koučingo specialistė ir konsultuoji daugybę žmonių. Taip pat vedi mokymus. Ką pastebėjai – kodėl žmonės neišdrįsta pradėti?
– Žmonėms labai baisu žengti pirmąjį žingsnį. Jie pokytį įsivaizduoja kaip kažką kardinalaus. Baisu, nes atrodo, kad sugrius viskas, kas buvo. Tačiau ar tai tikrai tiesa? Kai prieš ketverius metus aš keičiau profesiją, galvojau, kad taip susikursiu visiškai „naują“ save. Tačiau išties tiesiog praplėčiau savo ribas. Nors perėjau į asmeninio augimo sritį, ankstesnes savo žinias ir patirtį – marketingo, komunikacijos, organizavimo – puikiai pritaikau savo dabartinėje veikloje. Tai man netgi sukuria tam tikrą išskirtinumą. Dabar suprantu, kad mano „profesijos keitimas“ nebuvo visiškai kardinalus posūkis. Aš tik padidinau savo žinių ir patirčių bagažą ir pakeičiau požiūrio kampą.
Kai žmonės nori keisti darbą arba profesiją, jie labai jaudinasi dėl finansinės dalies: ar nebus taip, kad aš neturėsiu pinigų, kad nesugebėsiu jų užsidirbti? Tai gali lemti pasitikėjimo savimi trūkumas, taip pat noras kontroliuoti ir nesugebėjimas būti nežinomybėje. Bet koks pokytis yra išėjimas iš neva saugios zonos. Saugumas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Dėl to žmonės labai bijo išeiti į neužtikrintumą.
Pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti dar prieš konkretų žingsnį – įsipareigoti pokyčiui. Būna, žmonės tarsi pasvarsto apie pokytį, bet nepriima sprendimo. Svarstymas gali užtrukti net ne vienerius metus ir atimti daug energijos. Bet kai žmogus įsipareigoja pokyčiui, baimė susitraukia ir sumažėja. Daug moterų, pavyzdžiui, išėjusių iš savo nemylimų darbų, paskui sako: „Dabar nesuprantu tik vieno – kodėl aš to nepadariau anksčiau?“
Man pačiai išėjus „dirbti sau“ tikrai buvo baisu priimti naujas žaidimo taisykles – mokytis vadovauti sau, priimti riziką ir nežinomybę. Taip pat buvo iššūkis „neturėti“ darbo valandų, priprasti prie naujos rutinos – kad žadintuvo laiką nustatau pati ir bet kada galiu jį atidėti, nebūtinai turėdama tam rimtą priežastį (nors galvoje ją būtinai sugalvodavau). Teko įsivesti pačiai sau griežtesnes taisykles, nes kai niekas nekontroliuoja, labai lengva „pamesti vadžias“.
Įgyvendinant pokyčius daug lengviau, jei pokytį suskaidai į mažus žingsnelius ir pradedi nuo pirmo žingsnio, kurį, žinai, kad tikrai įveiksi. Pavyzdžiui, nori rašyti knygą – pradėk nuo pirmo sakinio arba pasidaryk knygos planą. Nori pradėti sportuoti – pradėk nuo 1 minutės mankštos arba bent jau apsivilk sportinę aprangą. Tokių mažų žingsnelių įveikimas tau suteiks pasitikėjimo savimi. Mano atveju tai buvo užsirašymas į koučingo mokyklą.
– Kaip gimė pokyčių konferencija?
– Buvo 2017-ųjų pavasario pradžia. Kaip tik buvau grįžusi iš atostogų Brazilijoje. Begurkšnodamos kavą šnekučiavomės su Aiste . Ji man ir sako: „Klausyk, o gal padarom konferenciją moterims?“ Aš sakau: „Padarom!“ Abidvi su Aiste jau turėjome ratą žmonių, kurie mūsų vis prašydavo kokių nors patarimų – nuo saviugdos iki to, kaip pasirinkti darbą ir kokio atlyginimo paprašyti. Aš jau keletą metų dirbau asmeninio augimo srityje. Labai norėjome įkvėpti dar daugiau moterų – ne tik savo drauges ir klientes. Tad greitai gimė idėja, kad konferencija turi būti apie pokyčius ir drąsą pradėti. Prie mūsų prisijungė ir Aistės vaikystės draugė Lina, dirbanti su įvairiais socialiniais projektais.
Tai buvo paskatinimas ir mums pačioms. Aistė tuo metu ieškojo naujų savirealizacijos galimybių. Aš irgi buvau pradėjusi galvoti apie tai, kad norėčiau vesti seminarus didesnėms auditorijoms – na, kokiems 30-čiai žmonių (šypsosi). Pirmojoje „Išdrįsk pradėti“ konferencijoje buvo 450 dalyvių. Pirmąkart stovėjau ant scenos ir skaičiau pranešimą tokiai didelei auditorijai. Tai buvo ir didžiausias iki tol mūsų kada nors suorganizuotas renginys.
Įdomu tai, kad su Aiste buvome jau seniai pažįstamos. Lietuvos marketingo asociacijoje būdamos Vilniaus valdyboje, organizuodavome renginius, tad teoriškai jau seniai galėjome tokią konferenciją suorganizuoti. Veikiausiai reikėjo laiko, kad tam pribręstume. Tinkamas laikas labai svarbus – tuomet viskas sekasi sklandžiai, Visata ir žmonės padeda, atsiranda daugybė netikėtų galimybių.
– Kam iš viso tokios konferencijos reikėjo – juk įkvėpėjų dabar galima rasti ant kiekvieno kampo?
– Labai norėjosi padėti moterims labiau atkreipti dėmesį į save ir į tai, ką jos nori veikti gyvenime, kad įgyvendintų savo pokyčius. Ne tik kalbant apie darbą, bet ir kaip joms pradėti sportuoti, pakeisti mitybą, pagerinti santykius. Kartais net tokiems pokyčiams moterims pritrūksta ryžto. Mes norėjome pasakyti, kad viskas prasideda nuo pirmo žingsnio. Ir mūsų konferencija buvo parodymas, kad jos gali. Juk mums pačioms konferencija irgi buvo pirmas žingsnis didesnių dalykų link.
– Kaip kilo mintis konferenciją vesti pačiai?
– Idėją vesti renginį man pakišo viešojo kalbėjimo mokytoja Marija Mikalauskienė, kuri, beje, jau trečią sykį dalyvaus mūsų konferencijoje. Marija – viešojo kalbėjimo ir baimių paleidimo ekspertė, dirbanti su didžiausiomis pasaulio kompanijomis, kaskart klausytojams ji palieka neišdildomą įspūdį.
Pamenu, kaip kartu su ja vaikščiojome Vingio parke. Pasidalinau su ja savo dvejone, ar ir antrus metus man reikia pranešimą skaityti, nes norisi jau kažką kita daryti. Marija sako: „Vesk renginį – būk ta, kuri sukuria renginio atmosferą“. Pirma mintis buvo „ne“, nes žinau, kokius aukštus reikalavimus mes keliame renginio vedėjams, ir iš pirmo žvilgsnio aš tų reikalavimų neatitinku. Bet tą jos mintį pasilikau ir vis gvildenau.
Tuo pačiu metu ieškojome, kas galėtų vesti renginį ir kolegė sugalvojo pakalbinti aktorę Iloną Balsytę. Pamenu, rašau laišką Aistei ir Linai: „Panos, noriu vesti konferenciją!“. Prirašiau visokių argumentų, kodėl tai turiu būti aš. Merginos mano pasiūlymo neatmetė, bet pasiūlė dar pasvarstyti. Ši mintis buvo netikėta, tad mums visoms su ja reikėjo pagyventi. Pagalvojau, kad jeigu net susiklostys taip, kad nevesiu konferencijos, bent būsiu pabandžiusi.
Įdomiausia tai, kad tuo pačiu metu gavome atsakymą, kad vedėja būti sutinka ir Ilona Balsytė.
Nusviro rankos ir galvojau, gal pasiduoti, nes tai – atsakomybė ne tik už save, bet ir už visą renginį. Jeigu bus blogai, o aš pati būsiu prie to prisidėjusi, jausiuosi kalta. Bet po kokios valandos manyje užsidegė ugnelė: „O kodėl ne aš? Kas kitas, jeigu ne aš? Juk esu viena iš renginio kūrėjų, pati esu atsakinga už turinį, labai gerai žinau kiekvieną temą, kiekvieną lektorių“. Ir nebuvo taip, kad neturėjau patirties – mokykloje vesdavau renginius, darydavau interviu studijų laikais, dirbdama komunikacijos srityje atstovaudavau spaudai. Tiesiog tai niekada nebuvo mano „duona“. Tada pagalvojau, kad mes savo pavyzdžiu turime rodyti žmonėms, kaip „išdrįsti pradėti“. Ir aš pasakiau: „Taip, tikrai galiu vesti šią konferenciją!“ Tai darėme kartu su laidų vedėju Richardu Jonaičiu. Ir pavyko!
– Konferencijoje savo pranešimus skaitys tokie kontraversiški, provokuoti linkę pranešėjai kaip Agnė Jagelavičiūtė, Alex Monaco. Kaip jie čia atsirado?
– Anksčiau mes žiūrėdavom, kad visi pranešėjai būtų labai „teisingi“. Bet šiais metais mūsų konferencijos tema yra „Žingsniu toliau“, todėl ir pačios siekiame išeiti iš savo ribotumų ir pažiūrėti iš kito kampo, be vertinimo ir žmonių skirstymo į „teisingus“ ir „neteisingus“. Jeigu žmogus įkvepia kitą, jeigu iš jo galima ko nors pasimokyti, kodėl jo nepasikvietus į konferenciją? Kartais iš kitos sferos ar iš visiškai kitokio tipažo žmonių gali daugiau išmokti negu iš panašių į save. Užsidarymas savame rate kliudo vykti pokyčiams. Iš žmonių, su kuriais nesutampa tavo požiūris į gyvenimą ar vertybės, dažnai gali pasimokyti daug daugiau nei iš panašių į save. Įjungti tą smalsumą ir pažiūrėti – gal būtent jų pagalba atrasi atsakymus, kaip gali išspręsti kokį nors savo klausimą.
Labai norime skatinti smalsumą ir, jei koks nors žmogus nepatinka, pagalvoti, kodėl. Gal man, pavyzdžiui, nepatinka, kad žmogus taip stipriai savimi pasitiki? Gal dėl to, kad aš pats turiu per mažai pasitikėjimo savimi? Gal aš per daug esu jausmuose, emocijose, o man kaip tik reikėtų užsibrėžti tikslą, imti ir padaryti? Bet kuris lektorius gali patikti arba nepatikti, bet visada verta klausti: „O ko aš galiu išmokti iš šito žmogaus, ką aš galiu suprasti apie save?“
Man, tarkime, žavu, kaip Agnė Jagelavičiūtė siekia savo tikslų. Ji užsibrėžia tikslą ir jo pasiekia. Aš irgi taip norėčiau, nes nebūtinai padarau viską, ką pasižadu. Įdomi jos istorija – kaip jos asmenybė vystėsi, kaip ją auklėjo, nes tai turėjo didelės įtakos tam, kokia ji yra šiandien. Ji yra žinomas žmogus, labai sėkmingai subūrė didelę ją sekančių žmonių auditoriją. Žmonės dažnai galvoja, kad Agnė Jagelavičiūtė yra „kažkokia“. Bet kokį ji kelią nuėjo, kad taptų Agne Jagelavičiūte, lieka už kadro. O tai – labai ilgas kelias, jame yra labai daug darbo. Gal kažkuri moteris irgi sakys, kad nori daug dirbti ir pasiekti tiek pat, kiek pasiekė Agnė. Bet kažkuri sakys, kad „ai, gal ne, man gerai ir taip“. Kiekvienas žinomas, daug pasiekęs žmogus moka tam tikrą kainą – viešumo, savo laiko, energijos, asmeninio gyvenimo privatumo. Norisi, kad moterys pamatytų, kad jos irgi gali tai turėti, bet ar jos pasiryžusios mokėti tokią kainą? Tiesa, komandoje turėjome daug diskusijų, ar Agnė tiks mūsų formatui, bet nusprendėme, kad jei jau kalbame apie drąsą – pirmiausia būkime drąsios pačios, tad pasikvietėme ją kaip viešnią ir dabar tikrai laukiam jos pasirodymo.
Alex Monaco turi didelį sekėjų ratą, jo knygos gausiai perkamos, jis jau tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Iš jo taip pat galima pasimokyti, kaip pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Pati esu koučingo specialistė, tad kartais sulaukiu klausimų, kodėl į konferenciją kviečiuosi „konkurentus“. Bet esu įsitikinusi, kad tai mano kolegos ir kad susivieniję, padėdami vieni kitiems mes galime kur kas daugiau. Jeigu visų mūsų tikslas yra pokyčiai, koks skirtumas, ar aš tai padarau, ar kitas žmogus. Visus savo klientus mes bet kuriuo atveju prisitraukiame. Jungdamasis, o ne konkuruodamas gali sukurti daug didesnę jėgą.
– Šiemet skaitysi pranešimą apie perfekcionizmą. Kaip dabar pati tvarkaisi su noru viską atlikti tobulai?
– Padeda sąmoningumas. Keliu sau klausimus: kaip jaučiuosi, ko iš tikrųjų noriu, ar man tikrai to reikia? Neatmetinėju kitų nuomonių, kitokio požiūrio. Saugu galvoti, kad mano tiesa yra pati teisingiausia, bet galima praplėsti tą požiūrį ir pasigerinti savo gyvenimo kokybę. Visą gyvenimą įsivaizdavau, kad reikia daug dirbti, kol neišgirdau, kad yra verslininkų, kurie 4 mėnesius per metus atostogauja ir jų verslai negriūna – to mokausi iš pasaulinio lygio verslo eksperto Eric Edmeades.
Raminta Girdvainė su vienu savo mokytojų E. Edmeades
Kai įsivardinu, kad neturiu visko padaryti tobulai, atsipalaiduoju. Tada padarau net geriau, nei būčiau padariusi siekdama tobulumo. Dabar, kai labai daug dirbu ir jaučiuosi pavargusi arba man tiesiog pasidaro liūdna, užduodu sau klausimą: „Raminta, kaip tu gali savimi pasirūpinti šią akimirką?“ Tada einu pasivaikščioti, susitinku su drauge ar imuosi kūrybos.
Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė
Nuotraukos iš asmeninio Ramintos Girdvainės albumo
Konferencija „Įšdrįsk pradėti“ vyks 2019 m. kovo 30 d. „Litexpo“ rūmuose
Pirkdami bilietus į konferenciją per mūsų nuorodą, 20% bilieto sumos paremsite Lila.lt projektą: https://tickets.paysera.com/lt/event/isdrisk-pradeti-2019-zingsniu-toliau-lila-lt
Naujausi komentarai