Viską galiu, ne visko noriu

„Nebenoriu būti „atominė“. Savo vyrui sakau: „Aš žinau, kad viską galiu. Bet žinai, aš visko nenoriu“. Leidžiu sau gyventi darnoje ir su meile stebėti tai, kas vyksta aplink. O būdama ramybėje, galiu ir verslą kurti. Tačiau mano siekiamybė nėra uždirbti milijonus.“

Prestižine vadinamą teisę iškeisti į nuolatinį buvimą dirbtuvėse daugeliui atrodo visiška nesąmonė. Tačiau 38-erių Agnei Zokaitei-Stakauskienei nerūpėjo, kad kažkas sukioja pirštą prie smilkinio. Sukūrusi net už Lietuvos ribų išpopuliarėjusį prekės ženklą „Robi Agnes“, ji imasi įgyvendinti naują idėją.

Agne, kaip Tu rengdavaisi, kai dar buvai teisininkė? Veikiausiai mėgdavai pasipuošti?

O, taip. Suknelės, aukštakulniai – toks buvo mano įprastas stilius. Kai dėsčiau teisę universitete, kolegės ėmė klausti, kur perku savo sukneles. Atsakydavau, kad siuvuosi pati. Štai tada jos ėmė manęs prašyti: „Gal tu ir man gali pasiūti“? Pasiuvau vienai, antrai, trečiai…

Juokingiausia, kad išėjusi į mados verslą, puoštis nustojau. Tapau darbiniu arkliu. Tampiau dvidešimt kilogramų sveriančias dėžes
su megztiniais. Važiuodavau pas siuvėjas ir į sandėlius. Tokiame darbe puoštis visai nereikia. Taigi, kurdama madą, nustojau ją demonstruoti.

Mano vyrui buvo keista žiūrėti į tokį mano virsmą. Jam patiko mane matyti apsirengusią suknelėmis. Kai ėmiau kurti sukneles, jis pasakė: „O, pagaliau Agnė grįžo“.

Gali užtikrintai pasakyti, kad moterys su sijonais ar suknelėmis vyrams patinka labiau?

Esu tikra – apdribę rūbai, kad ir patys madingiausi, nepatinka nė vienam vyrui. Tiesiog vieni patyli, o kiti aiškiai pasako apie savo jausmus.

Manau, kad „uniseksinė“ mada atsirado dėl to, jog visuomenėje lytys susikeitė vietomis. Labai didelė feminizmo įtaka. Be to, gamintojams patogu, kai tie patys rūbai tinka ir vyrams, ir moterims. Labai prasiplečia pardavimų laukas.

Tačiau mes, moterys, galime rinktis – sekti tokia mada ar nesekti.

Kaip pradėjai kurti rūbus?

Siūti išmokau jau vaikystėje. Mano tėvai buvo mokytojai, taigi iš savo algos negalėjo man pirkti brangių rūbų. Madingų rūbų tais laikais irgi daug nebuvo. Norėjau gražiai atrodyti, todėl tai sijoną persisiūdavau, tai siuvėjai nešdavau, paaiškindama, kokio norėčiau rezultato. Tai vyko tarsi savaime.

Niekada negalvojau, kad kurti rūbus yra mano pašaukimas. Buvau šventai įsitikinusi, kad specialybė turi būti rimta. Todėl ir pasirinkau studijuoti teisę. Mokytis man sekėsi. Vėliau dėsčiau Mykolo Romerio teisės universitete ir studijavau doktorantūrą.

Kas paskatino trauktis iš teisininkų luomo?

Smagu buvo tol, kol perpratau sistemą. Man visada būna – jeigu kažko imuosi ir tikiu, tai viskas sekasi. Tačiau vos tik imu mąstyti, kad jau nelabai įdomu, ima ir prasčiau sektis.

Vieną dieną aiškiai suvokiau, kad teisėje nereikia iniciatyvių ir mąstančių žmonių. Reikia paklūstančių sistemai. Tada ir susimąsčiau, kad veikiu prieš savo prigimtį.

Buvo besibaigiąs jau trečias doktorantūros kursas. Beveik buvau parašiusi disertaciją. Kai apsisprendžiau mesti studijas, visi gūžčiojo pečiais. Draugai atvirai man sakė: „Tu išprotėjai, juk liko tiek nedaug“. O aš mąsčiau: „Kodėl turiu bausti save, būdama tarp žmonių, kurie tiki tuo, kuo pati jau nebetikiu? Juk esu laisva rinktis“.

Jau buvau ištekėjusi. Tada kartu su buvusiu vyru įkūrėme teisinių paslaugų įmonę. Kartu dirbome. Irgi viskas buvo puiku. Tačiau vis labiau traukė mados verslas. Į mūsų teisinę įmonę atėjusiai dirbti Robertai kartą pasiūliau: „Gal darom kažką kartu?“ Taip ėmėme siūti rankinukus.

Iš pradžių tai buvo tik laisvalaikio pomėgis. Tačiau kai ėmėme investuoti daugiau pinigų, supratome – užteks „žaisti“. Pats gyvenimas skatino imtis naujų dalykų.

Virsmo laikotarpiu natūraliai norisi naujos veiklos. Kaip manai, gal taip galima išreikšti norą keisti savo gyvenimą?

Mes jau judėjome virsmo link. Skyrybos tiesiog buvo gera paskata nedelsti ir kurti savo įmonę. Sakiau verslo partnerei: „Jei mes per dvejus darbo metus dar kitą darbą dirbdamos tiek padarėme, tai kiek padarysime tam visiškai atsidėjusios?“

Nuo rankinių perėjome prie megztų gaminių. Iš savo vardų sukūrėme prekės ženklą ROBI AGNES. Mūsų megztiniai tapo populiarūs – juos dėvėjo net žinomos Lietuvos moterys, pavyzdžiui, stilistė Agnė Jagelavičiūtė. Galiausiai jau prekiavome užsienio šalyse – Latvijoje, Estijoje, Amerikoje, Vokietijoje.

Kūrėme iš širdies ir labai tikėjome, kad mūsų megztiniai yra „vau“. Žinia sklido iš lūpų į lūpas. Megztiniai daug kam patiko, nes buvo spalvingi ir gyvi. Kokios spalvos nori megztinio, tokį ir rasi.

Kai klausdavo, kokia mūsų sėkmės paslaptis, atsakydavau – tikėjimas tuo, ką darai, ir daug darbo. Iš tiesų aš netikiu sėkme. Jeigu kiekvienas dirbtų tiek, kiek dirbdavome mes ir stengtųsi, kaip mes stengėmės, pasiektų to paties. Žemėje jokių stebuklų nėra. Tiesiog darbas duoda rezultatus.

Kaip nutiko, kad apsisprendei toliau verslo keliu eiti viena?

Prasidėjo emocinis sunkumas, kurio niekaip negalėjome išspręsti. Vėliau, jau mums išsiskyrus, „Svajonių dirbtuvės“ kūrėjos Linos Danienės interneto puslapyje radau paaiškinimą. Pasirodo, vieni dirbdami yra ežiai, o kiti – lapės. Ežiai yra vienos vagos žmonės. Jei jie jau dirba, tai tobulai. O lapės yra tokie žmonės, kurie daug mato, daug nori, greitai generuoja idėjas ir greitai, bet ne taip kruopščiai dirba. Taigi, ežius erzina lapių noras nuolat kurti kažką naujo, o lapes erzina ežių lėtumas.

Kuo toliau, tuo labiau pasitikiu savo šeštuoju jausmu. „Aš jaučiu, kad taip reikia daryti“ man yra labai stiprus, rimtas argumentas. Jei mano organizmas sako „ne“, aš taip nebedarau.

Kaip nusprendei kurti sukneles?

Suknelės visada buvo mano kūrybos lauke, tad daug galvoti, ką veikti toliau, nereikėjo. Noriu kurti tokias sukneles, kurios gali sugrąžinti moterims moteriškumą. Tikiu, kad taip pasipuošusios moterys bus laimingesnės. Taip, mes galime būti stiprios, statyti namus, kurti verslą, gimdyti vaikus, atsikelti išlipti iš didžiausių duobių. Tačiau ar visada gebame būti laimingos – matyti gėles, klausytis paukščių čiulbesio ir jausti vidinę ramybę?

Tavo suknelės bus gėlėtos?

Pastebiu, kad vasarą spalvų lietuvės nebijo – gatvėse galima išvysti ir gėlėtų, ir švelniai rožinių, alyvinių, žalių, dangaus mėlynumo audinių. Tačiau ruduo visuomet tampa tamsesnis. Mano noras – sukurti nuotaiką keliančių suknelių žiemai. Argi negali būti suknelė žiemiškai gėlėta?

Vedų žinovai rekomenduoja moterims dėvėti ilgus sijonus ir sukneles. Ar atsižvelgsi į šį principą?

Ilgas sukneles dievinu. Tačiau Lietuvoje rengtis ilgais rūbais patogu vasarą – ir tai tik tada, kai nelyja. Kai rudenį ir žiemą šaligatvius šluosi ilgu sijonu, tai nuotaikos nepagerins. Apie Vedų išmintį esu girdėjusi ir pritariu, kad ilgi rūbai moterį padaro paslaptingesne. Tačiau ar aš dėl to turiu atsisakyti trumpesnio sijono? Ne, man tai irgi gražu. Man atrodo, kad visur svarbiausia saikas.

Pati daug domiesi mados naujovėmis?

Stengiuosi nesidomėti. Jei kurdama savo prekes nuolat domėsiuos, kas „yra ant bangos“, tai ir kursiu taip, kaip visi. Nebijau, kad nesidomėdama „nusimušiu nuo kurso“. Juk mano klientai yra unikalūs. Gal neturėsiu jų tiek, kiek populiariųjų mados tendencijų medžiotojai. Tačiau žinau, kad tikrai galiu atrasti tuos, kuriems tiks mano stilius.

Atskirčiau du dalykus – madą ir stilių. Madinga vadiname tą moterį, kuri rengiasi rūbais, kurie „ant bangos“. Jei madinga pūkinė striukė, tai ji būtinai tokią įsigis. O štai stilinga moteris mados nesivaiko. Ji tiesiog moka skoningai derinti rūbus.

Aš pati esu už tvarią madą. Ne tik todėl, kad man rūpi pačiai nešvaistyti pinigų. Tai susiję ir su ekologija. Pirkti „vienkartinę“ suknelę ir po mėnesio ją išmesti man atrodo baisus dalykas. Smagu, kai galiu išsitraukti drabužį iš spintos po kelerių metų ir gerai jį vilkėdama jaustis.

Agnės suknelės: http://www.lukaflores.com/

Fotografijos iš asmeninio Agnės albumo

Autorė Ginta Gaivenytė