Puslapį „Angelų atsakymai“ Facebook platformoje seka daugybė dvasingumu besidominčių žmonių. Čia gausu profesionaliai ir itin išsamiai pateikiamos astrologijos, informacijos apie žmogų, pasaulio sandarą, įvairių įvykių interpretacijų iš kito, platesnio požiūrio kampo.
Kas iš tiesų yra tieji Angelai ir kaip gimsta jų atsakymai į mums visiems taip rūpimus klausimus? Ką gali papasakoti žmogus, užrašantis ir perteikiantis visą šią informaciją kitiems? Apie šiuos ir kitus klausimus kalbamės su Igne – „Angelų atsakymų“ įkūrėja, rašytoja ir vedle.
Igne, esate puslapio „Angelų atsakymai“ kūrėja. Ką papasakotumėte apie save tiems, kas kasdien seka ir skaito Jūsų puslapį?
Esu Ignė, „užkietėjusi“ žemaitė, besistengianti apjungti ir besimokanti išreikšti įvairiausius savo asmenybės aspektus. Mano misija – kažkokiu būdu išsilaisvinti nuo visų stereotipų, kaip turėtų atrodyti tikras „dvasinis vedlys“.
Galima pasakyti, kad už šios žemės ribų mano aukštesnysis „aš“ žinomas kaip Bastetė. Jaučiu, jog esu atėjusi į šią žemę pagal specifinį pašaukimą, turiu labai konkrečias ir specifines misijas. Todėl mano gyvenimas sustyguotas taip tiksliai, kad neturiu laisvos valios laviruoti ir bent truputį nukrypti į šalį nuo man tarsi „iš aukščiau“ paskirto kelio.
Kartais juokais pavyzdžiu žmonėms, kurie gali šioje žemėje veikti, ką tik nori, kada tik nori, kai mano pačios gyvenimas tuo tarpu griežtai ir iki smulkiausių detalių suplanuotas. Kiekvienas inkarnacinis pasirinkimas turi savo pranašumų ir trūkumų – visgi tikiu, kad vieną dieną, kai pilnai susilygiuosiu su savo tikrąja misija, išvysiu to prasmę ir būsiu labai dėkinga už savo sielos sprendimą.
Papasakokite daugiau apie „Angelų atsakymus“: kaip gimė šis puslapis, kokia jo pagrindinė misija, idėja?
Iš tiesų puslapis gimė dėka fenomeno, apie kurį žmonėms nuolat stengiuosi priminti. Niekada neturėjau net minties kurti panašios platformos socialiniuose tinkluose – tokia mintis net nešovė į galvą, dar nebuvau aptikusi, kad tokie būdai apskritai egzistuoja. Tačiau dar kelerius metus prieš šio puslapio atsiradimą jau buvau tikra, jog mano neišvengiama misija bus šviesti žmones dvasiniais klausimais, mokyti. Bet tada turėjau visiškai kitokį įsivaizdavimą apie tai, kaip tai atrodys, kokiu būdu taps realybe.
Mano idėja kuriant puslapį buvo tiesiog informuoti žmones apie aplinkoje besikeičiančias energijas, padėti suprasti Visatos veikimo principus – pati Visatą suprantu taip, kad galiu schemomis braižyti jos dėsnius. Taip pat, suteikti reikiamus atsakymus į klausimus, kuriuos žmonės nebyliai ir pasąmoningai kasdien išsiunčia į eterinį lauką. Jausdama minčių ir energijų lauką, galiu apčiuopti tiek individualią, tiek kolektyvinę „užklausą“ ir suprasti, kokios būtent informacijos ir kuriuo metu kolektyvui reikia, kad mažiausio pasipriešinimo būdu pastūmėčiau juos ant vadinamojo „sekančio laiptelio“. Koks tas sekantis laiptelis – visiškai priklauso nuo momentinio astrologinio fono. Visatos tiesa, naudinga vieną dieną, gali būti visiškai nenaudinga kitą. Kadangi esu lanksti ir jaučiu, kada kokią Visatos tiesą naudinga pritaikyti, mano idėja buvo kasdien dalintis skirtinga informacija, padedant žmonėms suprasti, kas vyksta, ir kokokio tipo evoliucijos būtent tuo metu Visata iš mūsų reikalauja.
Kelis pirmuosius metus neturėjau nuo puslapio nė dienos atostogų – net jei dieną būdavau užsiėmusi, rašydavau naktį, likdavau be miego. Mano darbo stilius atrodė beprotiškas, žmonės klausdavo – kaip tu tiek parašai? Ar tu mašina…? Kad kompensuočiau tariamą diskomfortą ir jausčiausi mažiau kalta dėl nepatogios situacijos, kasdien valandų valandas iki blizgesio švarindavau tėvų namus. Tuo metu pasaulyje neturėjau visiškai nieko: buvau viena kaip pirštas, nelaiminga, fiziniame lygmenyje gyvenau žemiau skurdo ribos. Galima sakyti, kad tam tikra prasme „Angelų atsakymų“ puslapis buvo mano būdas pabėgti nuo asmeninės realybės, kurioje nenorėjau egzistuoti. To laikotarpio iš esmės net neįmanoma nupasakoti, tokiame darbo ir gyvenimo disbalanse niekada nebuvau buvusi, gyvenau roboto gyvenimą, o padėti kitiems buvo vienintelė mano egzistavimo prasmė, nes savęs jau buvau visiškai išsižadėjusi.
Tai buvo mano šešėlis, apie kurį skaitytojai tuo metu nenutuokė: ar iš tiesų taip gali atrodyti gyvenimas žmogaus, kuris atrodo toks pilnas ir plūstantis gausa, kad gali visiems padėti? Senieji mano skaitytojai žino, jog tada dar net nebuvau atskleidusi savo asmenybės – daugelis įsivaizdavo, jog už širmos sėdi kiek pakvaišusi močiutė, rašanti straipsnius.
Kalbant apie teigiamą pusę, su tokiu Saturno tranzitu vienintelis dalykas, kurį jaučiausi norinti daryti, ir buvo dirbti prie puslapio. Nedomino daugiau niekas, jokios linksmybės, jokie malonumai, tad toks laikotarpis atėjo labai natūraliai ir labai laiku. Su Saturno tranzitais pamatus tvirtiname sunkiai ir nuobodžiai… Tačiau tai bene tvirčiausi ir ilgaamžiškiausi pamatai, kokie gali egzistuoti. Sunkus darbas pradeda atsipirkti su laiku.
„Angelų atsakymuose“ gausu žmogaus sielą atveriančių, budinančių įrašų, žinių, tekstų. Kokiu būdu šios žinios pasiekia Jus?
Tai intuicijos ir žinių mišinys. Panašiai, kaip mokantis Taro kortų būrimo naudinga tiek išmokti tradicines reikšmes, tiek laviruoti su intuityviais pajautimais – taip pat ir mano gebėjimai yra pasaulis, kur psichologijos bei astrologijos žinios susijungia su aiškiaregyste ir gebėjimu katalizuoti gijimo procesą.
Procesas atrodo taip: kartais rašau labiau naudodamasi protu, paaiškindama kokį nors psichologijos konceptą, o kartais tiesiog gaunu staigų nurodymą „iš aukščiau“, apie ką turiu čia ir dabar perspėti ar ką abstraktaus perduoti. Iš tiesų, kažkuriame taške, išvysčius pakankamai atvirą „kanalą“ su Visata, logika ir intuicija pradeda integruotis tarpusavyje, o šiai integracijai įvykus, nebelieka tokio didelio skirtumo tarp logikos ir tiesiog žinojimo.
Dažnai įvyksta ir toks variantas, kad pradėjusi tekstą, dėliodama logines mintis, vis labiau krypstu į intuiciją, pradeda ateiti vis stiprėjantys impulsai, o tekstas galų gale užsibaigia nebe mano mintimis, o pačios Visatos žinutėmis. Jei reikalinga, galiu ir sąmoningai „nuskenuoti“ kolektyvo energijas ir pagal poreikį priminti tą dvasinę tiesą, kuri tuo metu labiausiai atitinka vadinamąjį kolektyvo „akląjį tašką“. Ironiška, bet net nežinojau, kad tokius ar panašius gebėjimus apskritai turiu, iki kol nešovė į galvą pabandyti. Matyt viskam savas laikas.
Jei žmogui užtenka materialaus pasaulio, jo teikiamų malonumų ir galimybių: ar verta ieškoti asmeninės realizacijos subtiliame, dvasiniame pasaulyje? Ar žmogus kažką praranda, neieškodamas savo sielos, o tiesiog buitiškai nugyvendamas savo gyvenimą?
Labai geras klausimas. Tai labai individualu ir visiškai priklauso nuo žmogaus gyvenimo misijos. Sielos ateina į žemę su labai skirtingais tikslais. Po keleto dešimtmečių, kai žmonija bus išmokusi savo pamoką ir pagaliau pilnai atsivers ir pradės operuoti per Vienio principą – sąmoningumas bus pamažu taip integruotas į visuomenę ir sociumą, kad praktiškai nebematysime skirtumo tarp fizinio gyvenimo ir „dvasingumo“, tokia sąvoka iš esmės pranyks.
Dabar ir iki šiol, kol žmonija dar egzistuoja stiprioje fragmentacijos būsenoje ir mato save kaip atskirą nuo Kūrėjo, egzistuoja galimybė į žemę ateiti su gerokai paprastesniais, žemiškesniais tikslais. Jeigu žmogus gali išpildyti savo gyvenimo misiją nepasinerdamas į ezoterinius ieškojimus – tada dažniausiai gyvenimas jo link to ir nenuveda. Na tarkime, jei žmogaus intencija ateinant į žemę yra sukurti šeimą ir suvokti, kas yra meilė, arba, sakykime, tapti profesionaliu smuikininku – tuomet ezoterinės žinios tam žmogui iš esmės nebūtinos jo kelyje.
Deja, bet šiuo metu į dvasingumą apskritai labiausiai krypsta tie, kurie yra patyrę tokį milžinišką meilės trūkumą, kad ryšys su kažkuo „daugiau“ nei jie patys tampa „išganymu“, kuriuo galime „užsikamšyti“ vidines skyles ir šitaip kompensuoti tikro ryšio su aplinka nejautimą. Dabartinėje žemės vibracijoje dauguma į dvasingumą ateina per milžinišką skausmą ir milžinišką trūkumą. Dėl to stebime dvasinius judėjimus, kurių filosofijos atitraukia žmones nuo fizinės realybės ir suteikia paguodą bei viltį pakilti kažkur „aukščiau“ to skausmo, prieš kurį žmogus jaučiasi toks bejėgis. Toks perspaustas dvasingumas iš esmės nėra natūralus – tai gilios traumos padarinys.
Dvasingumo žmogui reikia tiek, kiek jis būtinas žmogaus sąmonės integracijai arba tiek, kiek jis naudingas ir priartina žmogų arčiau jo gyvenimo tikslo. Tačiau sėdėti kur nors kalnuose atsiskyrus nuo pasaulio ir kiaurą dieną medituoti mes nebuvome sukurti.
Mes sutverti gyventi glaudžiose bendruomenėse, viskuo dalintis ir džiaugsmingai pasinerti kiekvienas į savo aistrą, kas tai bebūtų, taip prisidėdami prie visuotinio klestėjimo. Tradicinio dvasinio mokytojo „paveikslo“ garbinimas dažniausiai susiveda į gilų šešėlį: žmogus jaučiasi bejėgis sukurti tokį gyvenimą, kokio iš tiesų nori, savo asmeninių santykių ir dabartinio visuomenės modelio kontekste. Iš to gimsta alternatyvi motyvacija atsiskirti nuo bandos ir pakilti kažkur „aukščiau“ nei fizinis gyvenimas.
Tai iš esmės yra po ezoteriniu fasadu užsislėpęs bėgimas nuo beribio pasąmonėje tūnančio skausmo, kurio žmogus yra įsitikinęs, jog negali pakeisti, ir bėgimas nuo ryšio su kitais trūkumo. Jeigu nežinome, kaip pasiekti tokią integracijos stadiją, kad manifestuotume tikruosius savo troškimus – mes esame linkę ieškoti alternatyvių dvasinių tiesų, kurios įtikinamai uždengtų tą beribį skausmą ir įtikintų mus, jog jokio skausmo apskritai nejaučiame.
Kas pažadino Jūsų pačios norą gilintis į subtilųjį pasaulį, jo neregimas paslaptis?
Iš tiesų subtilusis pasaulis jau nuo vaikystės man buvo tokia natūrali gyvenimo dalis, kad niekad ir nebuvau jo kažkaip atsiejusi, nebuvau atskyrusi nuo fizinės realybės. Nuo vaikystės turėjau daug paranormalių patirčių, daugybę kartų pati buvau peržengusi laiko ir erdvės limitus, savo kūnu ir sąmone padariusi neįtikėtinų dalykų. Ta idėja, kad fizinė realybė yra lanksti ir paklusni sąmonei, man buvo neatsiejama nuo elementaraus žinojimo.
Pamenu, kaip dar šešiolikos metų viename ginče įrodinėjau, jog, jeigu sąmonė yra FILTRAS, per kurį interpretuojame realybę – tai, pakeitus sąmonę, turi pasikeisti ir realybė. Bet tada dar neturėjau paaiškinimo KAIP, kokiu būdu.
Baigusi mokyklą ir išvykusi į Angliją nusipirkau pirmąsias Taro kortas, neilgai trukus atradau Teal Swan video apie traukos dėsnį ir kitus – likau sužavėta jos išmanumo, iki šios dienos neatradau žmogaus, kuris galėtų pasiūlyti teisingesnių ir išsamesnių požiūrio taškų nei Teal.
Pagaliau sužinojau, KOKIU BŪDU sąmonė valdo realybę: per traukos dėsnį! Trūkstama detalė mano sąmonėje, pasirodo, buvo laiko taisyklė: kad manifestacija įvyktų, reikia laiko. Būtina pakankamai ilgai fokusuotis į tam tikrą mintį, kad ji virstų realybe. Su Teal Swan mano dvasingumas šovė į priekį lyg raketa: ji suformavo didžiąją dalį mano turimo suvokimo pagrindo.
Ir kas sekė toliau?
Deja, Teal tuo metu fokusavosi į tik pirmąją dvasingumo pakopą, bandydama pristatyti lengviausiai suprantamą idėją, jog mintys iš tiesų kuria realybę. Įsivaizduokit – viskas taip paprasta! Fokusuokis – ir bus!
Apie ką Teal tuo metu strategiškai dar nekalbėjo – tai apie kitą dvasingumo pusę: apie pasąmonės šešėlį. Apie tai, kaip pasąmonė irgi kuria mūsų realybę. Apie tai, koks gilus iš tiesų yra kiekvieno iš mūsų šešėlis. Ir kai praktikuojant pozityvų fokusą iš manęs pamažu pradėjo kilti ir atsiskleisti traumos, prasidėjo dar viena, visiškai atskira ir daug labiau beprotiška kelionė…
„Angelų atsakymus“ seka daugybė žmonių: daugybė tiesiog domisi, smalsauja, daugybė randa paguodą. Kaip manote, ko žmonės yra linkę ieškoti? Ir ką jie atranda „Angelų atsakymuose“?
Daugybę metų klausydama giliausių žmonių paslapčių, priėjau tokį suvokimą, jog kiekvienas žmogus savo širdyje iš esmės ieško identiško dalyko: vienybės su kitu. Kiekvienas trokšta būti iš tiesų pamatytas, iš tiesų išgirstas ir suprastas.
Tačiau retas tai gauna, nes mūsų visuomenėje tapo įprasta bendrauti su kitais nebesiklausant, fokusuojantis tik į savo narcisistinį burbulą ir į tai, ką pačiam norisi pasakyti. Be to, kiekvienas ieško aplinkos, kurioje galėtų visiškai save apnuoginti, be teisimo. Dėl to sąmoningai formuoju puslapyje atmosferą, kurioje žmonės būtų priimti su savo tariamais trūkumais: nesvarbu, kaip jaučiasi – „pavykę“ ar visiški nevykėliai.
Kadangi net tarp dvasingų žmonių be galo trūksta nuoširdžios komunikacijos, dauguma yra pasmerkti anksčiau ar vėliau pradėti jausti atskirtį. Kai vaikomės dvasingumo idealų, kaskart, kai nepavyksta tokio pasiekti, kaskart, kai vėl paaiškėja, jog esame tik žmonės su nuolat iš pasąmonės kylančiomis traumomis – norisi save nuteisti ir pasislėpti… Tai ir tampa vienišumo pamatu. Tai tampa šaknimi jausmo, kurį netgi daugelis dvasingųjų giliai savyje nešiojasi net neidentifikuodami.
Kadangi mano stipriausias gebėjimas yra matyti giliai per žmogaus pasąmonę, matyti žmonių akluosius taškus – aš nusprendžiau ne tik stengtis motyvuoti, tačiau lygiai taip pat ir pasiūlyti erdvę, kurioje galime atvirai kalbėtis apie bendrą mūsų visų šešėlį. Erdvę, kurioje mums nereikėtų skirstyti savęs į patirtis ar emocijas, kurios priimtinos, o kurios „nepriimtinos“, taip prisidedant prie tolimesnio savęs paties atstūmimo ir traumavimo.
Kodėl taip siekiame tarpusavio artumo, bet vis tiek išgyvename atskirtį?
Kadangi dauguma žmonių labai neatvirai ir paviršutiniškai vieni su kitais komunikuoja, jie nežino, jog bet kuriuo momentu, kai jaučiasi silpni, nepasisekę, neadekvatūs ir neįgalūs – aplink gyvena tūkstančiai kitų, kurie jaučiasi taip pat. Netgi jei eidamas gatve jaučiatės vienišas ir prasilenkiate su žmogumi – pagal traukos dėsnį tai reiškia, jog žmogus, kuris ką tik praėjo pro jus, giliai savyje nešiojasi tokį patį vienišumo jausmą. Kitaip nebūtumėte atsidūrę vienu metu vienoje erdvėje.
Atskirtis šioje Visatoje neegzistuoja, tačiau mūsų noras pradanginti skausmą iš savo gyvenimų privertė mus susikurti fasadus. Ir tie fasadai, nors suformuoja daugybę savisaugos sluoksnių (iki pačių skausmingiausių tiesų apie mūsų nelaimės šaknį), ir taip apsaugo mus nuo visiškų palūžimų ir suvokimo, jog visas mūsų gyvenimas pastatytas ant melo, tuo pačiu metu jie tapo sienomis tarp žmonių. O sienos – vienišumu.
Deja, netgi įvairios ezoterinės grupės tokį komunikavimą per sienas pavertė norma ir net siekiamybe. Nejučia, siekdami idealo, nepajutome, kaip pradėjome vaidinti dvasingus ir prieš pačius save, ir vieni kitiems meluoti. Dauguma net neįsivaizduoja, kas tikras ryšys apskritai yra – nes nėra buvę dar niekada gyvenime patyrę absoliutaus emocinio nuogumo prieš kitą. O vien idėja, jog galėtum būti dar ir visiškai priimtas, su visomis savo paslaptimis, apskritai skamba absurdiškai.
„Kas galėtų priimti didžiausią mano gėdą?“, arba „kas toliau norėtų mane mylėti, jei aš pasakyčiau VISĄ tiesą apie save?“, arba „kas norėtų dabar 8 valandas būti su manimi mano ašarose ir laikyti mane besipurtantį, jei aš iš tiesų iš tiesų paleisčiau kontrolę – kas norėtų dabar ištisas tris paras stebėti mano beprotybę, man visiškai palūžus?“
Ir todėl mes niekada neatsiveriame kitiems iki savo giliausių lygmenų, netgi prieš pačius artimiausius žmones. Nustebtumėte sužinoję, kiek moterų puslapio pradžioje manęs prašydavo pasakyti, ką galvoja jų vyras ir ką joms daryti… vietoje to, kad paklaustų savo vyro!
Tikiu, kad kai žmonės užsuka į „Angelų atsakymų“ puslapį, jie randa palengvėjimą. Palengvėjimą nuo to spaudimo, kuris visur kišamas: būk toks, būk anoks. Būk pozityvus. Būk laimingas. Jei esi nelaimingas – tai esi nepakankamai dvasingas. Nepakankamai medituoji. Nepakankamai stengiesi. Nepakankamai gerai sau meluoji. Nebūk liūdnas. Nemušk vibracijos. Būk linksmas. Nebūk unikalus. Būk tipinis dvasinguolio standartas.
Žmonės pradeda gėdytis net pačios natūraliausios savo vidinės dalies – vidinio vaiko, kuris negyvena padalijęs savęs ir realybės į dvi dalis, kurias sukūrė dvasiniai ratai. Nesunku pastebėti, jog vaikai nemato skirtumo tarp „pozityvių“ ir „negatyvių“ emocijų: jie visas priima vienodai. Vėliau, kai esame programuojami pritapti prie sociumo ir kelti kuo mažiau trikdžių tėvams, būname išmokomi užspausti visas savo savybes ir instinktus, kurie autoritetų yra traktuojami kaip apsunkinantys ir jiems nenaudingi.
Tokiu būdu mūsų viduje gimsta PASIDALIJIMAS. Ir čia gimsta vienišumas. Mūsų vidinis pasidalijimas pradeda neautentišką mūsų gyvenimo etapą, kuriame tai, kas esame įsitikinę, jog esame, toli gražu neatspindi tikrosios realybės: apie tai, kokia būtų mūsų tikroji sielos išraiška, jeigu ne visas giliai įsirėžęs sociumo programavimas.
Kadangi mano aiškiai įvardintas tikslas yra panaikinti šį dualistinį mąstymą, tikiu, ar bent jau įsivaizduoju, kad žmones į puslapį sutraukia atmosfera, kurioje daugiau nebereikia savęs dalinti, nebereikia taikytis prie dvasinių stereotipų, kaip turi atrodyti ar elgtis dvasingas žmogus. Ypač kai skaitai apie bet kurias astrologines energijas einamuoju metu – staiga suvoki, jog tu NE VIENAS toks nevykėlis: tas pats šiuo metu vyksta mažiausiai tūkstančiams kitų!
Tiesiog, kadangi daugumai žmonių nėra tekę pabūti mano pozicijoje, kuomet per kiekvieną astrologinį tranzitą minios skirtingų tarpusavyje nesusijusių žmonių tau rašo ir pasakoja apie tas pačias problemas ir identiškus jausmus, dėl to žmonės įtiki kolektyviniu fasadu ir neįsivaizduoja, jog visur aplink juos yra šimtai tokių pačių nevykėlių – kad ir kokios „unikalios“ ir išskirtinės tavo gėdos tau atrodytų, egzistuoja žmonių, kurie turi identiškas gėdas.
Tik tie žmonės vieni su kitais nesukuria ryšio, nes tiek vieni, tiek kiti teisia save ir vengia išsipasakoti kitiems, bijodami „apkrauti“ kitus savo problemomis. Tikiu, kad atėję į puslapį žmonės nuolat gali susitikrinti vieni su kitais, suvokti, jog jiems vyksta panašūs procesai, ir savęs teisti ar jaustis vienintele išimtimi ir „vieninteliu“ nevykėliu tiesiog nebėra prasmės! Be to, kai gali bet kada „susitikrinti“ su planetų judėjimu, staiga išaiškėja visko priežastis: „Aha! Ne šiaip sau aš čia pastrigęs tame ir tame – tam yra kur kas gilesnė priežastis, aš nesu vien tik nevykėlis! Dabar pagaliau suprantu, kodėl tai vyksta, ir ko Visata iš manęs nori.“
Kas yra tieji tikrieji Angelai, teikiantys žmogui paguodą, subtiliai lydintys žmogų per jo žemišką gyvenimą? Ar tokį Angelą ant peties turime kiekvienas iš mūsų?
Gidų yra įvairiausių rūšių: pavyzdžiui, gyvūnai – gidai, vadinamieji totemai, kurie diktuoja savo išmintį per omenus ir mūsų instinktyviąją natūrą. Arba, pavyzdžiui – Pakylėtieji mokytojai, kurie prižiūri visą žmoniją ir fokusuojasi į visos žmonijos raidą. Angelų rolę kartais gali atlikti net ir kitos kosmoso rasės! Mirę artimieji dažnai pasirenka tapti mylimųjų angelais, prisidėti prie jų inkarnacijos stebėjimo.
Kiekvienas žmogus turi visų pirma savo sielos gyvūną, sielos akmenį, sielos augalą – sielos bet kokį dalyką. Tai yra vibracijos, kurios artimiausiai atspindi jo unikalią esenciją. Santykiavimas su šiais elementais stipriausiai katalizuoja žmogaus atsiskleidimą ir grįžimą į savo individualią esenciją.
Kiekvienas žmogus taip pat turi po mažiausiai kelis angelus, iš kurių dalis gali būti mirę protėviai ar artimieji, dalis – gyvūnai-totemai, kitose dimensijose gyvenančios sielos, kurias kažkaip sudomino šio žmogaus inkarnacija, ir jos jaučia norą prisidėti. Netgi paties žmogaus aukštesnysis „Aš“, tas ateities „Aš“, gali būti vienas iš jo angelų. Kiekvienas žmogus taip pat turi pirminį Pakylėtąjį mokytoją.
Neegzistuoja žmogus, kuris neturėtų angelo, per maža tikimybė tam nutikti. Žmonės net neįsivaizduoja, koks įdomus yra fizinis gyvenimas iš anapusinio pasaulio perspektyvos. Mes linkę nuvertinti savo fiziškumą ir siekti pakilti kažkur „aukščiau“, kai tuo tarpu ironiškai visas kosmosas fokusuojasi į mūsų dimensiją ir stebi MUS, nes čia, žemėje, vyksta vienas iš intensyviausių ir įdomiausių tobulėjimų visoje visatoje.
Skirtumas tarp asmeninių angelų ir Pakylėtujų meistrų toks, jog asmeniniai angelai dažniausiai fokusuojasi į vieno pasirinkto žmogaus inkarnaciją, prižiūrėdami jį nuo gimimo iki mirties, padėdami grįžti į savo kelią ir išpildyti inkarnacijos tikslą, įgyvendinti sielų kontraktus, išmokti reikiamas pamokas, kurių žmogus atėjo pageidaudamas. Angelai atsižvelgia į žmogaus laisvą valią ir kiek įmanoma bei kaip sugebėdami padeda įgyvendinti originalias tos sielos, atėjusios į žemę, intencijas. Žinoma, jei būtina, bendradarbiaudami su kitų žmonių angelais, tų, su kuriais šio žmogaus kelias susijęs.
Pakylėtieji meistrai tuo tarpu yra tokios aukštos sąmonės, kad kai kurie netgi prisideda prie mūsų fizinės dimensijos projektavimo, kūrimo ir išlaikymo. Jie gali būti visur vienu metu, todėl Vienas pakylėtasis meistras dažnai veda tūkstančius, šimtus tūkstančių ar netgi milijonus žmonių. Pakylėtieji meistrai dažnai siejami su svarbiais, lemtingais gyvenimo etapais, didžiulėmis pamokomis žmogaus gyvenime. Su absoliučiai visais angelų archetipais, žinoma, žmogus gali bendrauti.
Kiek angelų prisideda prie žmogaus inkarnacijos – dažniausiai priklauso nuo to, kokia yra paklausa. Kitais žodžiais – tai dažniausiai nulemia paties žmogaus misija. Jeigu žmogaus gyvenimo tikslas yra pakankamai abstraktus, jam nebūtina visa angelų gvardija, kad tą tikslą įgydentintų.
Tuo tarpu žmonės, kurie ateidami į žemę sudaro kontraktus su daugybe žmonių ir yra suplanavę kažkaip žymiau paveikti žmonijos raidą, dažnai turi gerokai platesnę gidų grupę. Prie jų dažnai prisijungia ir kelios Pakylėtųjų meistrų sąmonės gijos, toks žmogus dažnai vedamas per labai stiprias patirtis, stipriai apmokomas.
Svarbu suprasti tai, jog patys Angelai ieško plėtimosi. Per mus jie išgyvena atskirus pajautimus ir taip pat stipriai mokosi, tad jie irgi ieško patirties, kuri asmeniškai prisidėtų prie jų tobulėjimo. Dėl šios priežasties lygiai taip pat nutinka, kad, tarkime, žmogui pasukus nauju karjeros keliu ar žengiant į naują karjeros pakopą, prie jo prisijungia naujas angelas.
Ką patartumėte kiekvienam žmogui, ieškančiam atsakymų į jam rūpimus klausimus ir nerandančiam jų kasdienybėje?
Turbūt naudingiausias patarimas, kurį šį straipsnį skaitantiems jaučiu, kad reikia duoti – tai neužsikabinti ant vienos „Dvasinės tiesos“. Kai kalbame apie sąmonę ir pasąmonę, kurios yra daugiafunkcinės, kuriose slypi daugybė skirtingų konfliktuojančių mūsų pačių perspektyvų, kai kalbame apie nuolat kardinaliai besikeičiančias astrologines energijas – „užsikabinti“ ant vienos dvasinės tiesos yra tas pats, lyg skirtingus patiekalus valgyti būtinai tik su vienu ir tuo pačiu įrankiu.
Šakutė puikiai tinka kotletams atgnybti, tačiau sriubą valgyti su ja beprasimiška, nors ir galime susikurti iliuziją, jog kabinamės į priekį. Kuo labiau tampame nelankstūs, tuo labiau prarandame ryšį su objektyviu matymu ir užsidarome į subjektyvaus matymo burbulą, taip ne tik sustabdydami savo pačių progresą, bet (ir vėl!) kurdami dar daugiau atskirties pasaulyje. Dėl to nuolat skatinu žmones „neužsiciklinti“ ant kurio nors patarimo ar išgirstos filosofijos kaip ant vienintelės, ir išlavinti tokio lygio intuiciją, kad būtų galima jausti, kurią minutę kuri praktika yra iš tikrųjų naudinga ir progresyvi.
Na ir žinoma, jei jau apie tai prakalbome – tai nebijoti atlikti tą lemtingą šuolį. Nuo jo prasideda geriausi gyvenime dalykai. Suvokime, jog visos svajonės manifestuojasi, jei tik įdedame į jas pakankamai darbo ir pastangų.
Norintiems sužinoti daugiau: https://www.facebook.com/angeluatsakyma
Kalbino Miglė Kačinskaitė
Naujausi komentarai