Foto: Kristina Rutkauskienė
„Mes galime tik įsivaizduoti, kas rytoj nutiks , – savižvalgos ir jogos mokytojas Arnas Haridas visada savo dėmesį kreipia į dabarties akimirką. – Visoje žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris žinotų, kas bus po akimirkos. Aš tik galiu tikėti, kad rytoj nubusiu ir ryte gersiu pu-er arbatą. Taip, kaip šiandien.“
Arnas Haridas labai mėgsta pu-er arbatą. Kiekvieną šeštadienį jos užpliko ne tik sau, bet ir į ryto meditaciją susirinkusiems žmonėms. Iš pradžių visi sėda ant pagalvėlių ir tylomis medituoja. Paskui – arbata, pagardinta prasmingais pasakojimais, ir galimybė mokytojui užduoti klausimus.
Foto: Kristina Rutkauskienė
Štai prieš kelias dienas sėdžiu mašinoje Antakalnyje ir snūduriuoju. Laukiu Agnietės su vaikais, kurie nuėjo pas logopedą. Aikštelė prie pat gatvės, į gatvę atsukta ir mašina. Gerą pusvalandį stebiu savo snūduriavimą. Ir staiga girdžiu trenksmą. Atmerkiu akis – matau, skrenda juodas motociklas. Įvykis tiesiai prieš akis. Lipu, susitaikęs, kad pamatysiu kraupų vaizdą.
Motociklas ant šaligatvio priešais, mėtosi batai.
Motociklininkas čia, ant šaligatvio, guli mano pusėj. Šalmas nukritęs, piniginė mėtosi gatvėje. O žmogus juda. Viskas gerai – gyvas. Tik koja į kitą pusę „žiūri“. Žmogus labai keikiasi. Praeivis iškviečia greitąją. „Gulėk, nejudėk, jau tuoj atvažiuos greitoji“, – sakau jam. O jis vis kartoja, kad „aš čia prie pat namų“ ir keikiasi. Laikau jį. Po kelių minučių atbėga jo žmona. Po penkių minučių atvažiuoja net dvi greitosios. Uždeda jam svarsčius, įkelia į mašiną…
Žmogus „žinojo“, kad grįš namo ir valgys vakarienę. Ir štai – karma taip pasisuko, kad jis vos išvengė mirtino smūgio. Nė vienas iš mūsų nežinom, kas bus. Tik spėliojam, o tos spėlionės dažnai sutampa. Dievas yra toks geras, kad jis leidžia mums gyventi taip, kaip norim.
Tada, kai grįžau namo, pajutau, kad ir man pačiam „parėjo“ stresas. Ir tik tada pagalvojau, kad jam kai ko nepasakiau: „Žmogau, taigi tu dėkok, kad tik koja žiūri į kitą pusę, nes realiai jei būtų iš priekio mašina važiavusi, tavęs jau nebūtų“. Jis juk skrido per tuščią asfaltą. Ir paskui keikėsi, o ne dėkojo, kad liko gyvas.
Foto: Kristina Rutkauskienė
Mums irgi taip būna, kad aplinkybės atrodo blogos ir dėkoti nesinori. Tačiau iš tikrųjų galim dėkot už kiekvieną akimirką, nes esame gyvi. Už įkvėpimą ir už iškvėpimą. Jei kas nors tą deguonį užsuktų, nebūtų jokių kalbų apie „rytoj“.
– Kaip tada bendrauti su žmonėmis? Kartais, kai daugiau pamedituoju, jaučiuosi visuomenėje labai keistai. Tarsi daugiau žinočiau. Ir dažniausiai taip nutinka, kad bendraudama vėl patikiu, kad yra ir praeitis, ir ateitis, kad reikia kažką planuoti, kažko siekti.
– Jeigu sau nemeluoji, tada nemeluoji ir kitiems. Jei gyveni šitoje kokybėje, tai tada kitaip ir negali kalbėt. Ir tai nereiškia, kad kiti žmonės yra kažkuo blogesni ar kvailesni. Atvirkščiai – tavo susilietimas su tikrove yra dovana ne tik tau, bet ir kitiems. Taip, žmonių dėmesys dažnai yra beprasmiškuose prisiminimuose ir kalbose apie ateitį, dėl to jie kenčia. Ir jei tu žinai, kas yra tikrovė, tu gali juos pakviesti į kitą kokybę. Tau nereikia apie tai kalbėti. Ne, tiesiog pakanka viduje palaikyti tam tikrus sąmonės virpesius. Ir tada viskas ima keistis. Tyla persiduoda. Ir tau nereikia išduoti savęs dėl to, kad neva tik taip galėsi bendraut su kitais. Gali bendrauti iš savo kokybės.
– Tačiau ar pačiam nebūna, kad nejučia imi ir persiimi aplinkinių virpesiais?
– Padeda suvokimas, kad tam neverta atiduoti savo dėmesio. Stengiuosi išlaikyti tam tikrą centrą, kuriame gali vykti diskusija apie paprastus dalykus. Jei pavyksta, pasikviečiu žmogų į tą lauką.
Arba galiu paklausyt ir suprasti, kad tai yra to žmogaus, su kuriuo bendrauju, aktualija. Jo nesmerkdamas, priimdamas, kad būtent taip jam dabar yra.
Sielos atėjimas į šią žemę man primena kosmonauto išėjimą į atvirą kosmosą. Be skafandro išgyventi neįmanoma. Todėl mes ir gaunam šitą kūną – „skafandrą“. Mes norime rasti sielos draugą, bet jis irgi su skafandru. Net kai bučiuojamės, susiliečia tik mūsų skafandrai.
Mes niekada nesame vieniši. Tai ego yra vienišas. Kas būtų, jei nustotume sukti galvą dėl vienišumo ir atkreiptume dėmesį į vienumą? Vienumas – labai gražus jausmas.
Foto: Kristina Rutkauskienė
– Tačiau juk sakoma, kad gerai įsivaizduoti ateitį – netgi kuo detaliau. Juk pasaulis yra mūsų sukurtas. Kas bus, jei nekursime gražių svajonių?
– Žinai, protas visada nori to, ko neturi. Jei žmogus neturi pinigų, jis svajoja, kaip bus turtingas. Jei jaučiasi nedvasingas, ieško dvasinio tobulėjimo. Jei neturi santykių, eina į seminarus, kaip sukurti šeimą. O tie, kas be jokių seminarų šeimą gauna, galvoja: „Kad tik greičiau užaugtų tie vaikai, tada būsiu laisvas“. Temos keičiasi. Ir negalvok, kad nebus tų temų. O tabletė vis tiek viena – apsidairyk, kur esi dabar ir kas tavo gyvenime vyksta dabar. Ir neverta gaišti laiko seminarams, kuriuose aiškinama, kaip tau pasikeisti, kad būtum tobulas ir nušvistum 2020 metais.
– O jei dabartis yra ne tokia, kaip aš noriu?
– Kiekvienas mes savaip lipam į tą patį kalną. Lipam savo keliuku. Ir nežinome, kokios dovanos kiekvieną akimirką mums paruoštos. Tas dovanas galime pasiimti tik tada, jei viduje esame dėkingi už tai, kas vyksta šią akimirką. Jei visąlaik manysim, kad kažkas yra ne taip, tai net kai malonė gulės mums ant kelio, jos nepaimsim. Sakysim: „Ne, čia ne tai, juk ne taip vizualizavau“.
Jei neturi vyro, sakai: „Ne, aš noriu vyro“. O jei vyrą turi, sakai: „Ne, aš nenoriu vyro“. Tai ar turėti vyrą gerai ar blogai? Nei gerai, nei blogai. Dievas tau yra paruošęs geriausią planą, koks gali būti gyvenime. Tačiau kai kuri savo strategiją ir lauki jos išsipildymo, susikuria kančia. Iškart išduodi šią akimirką. Sakai: „Noriu to ar ano“, o dovanų gauni kančių. Vaistas čia vienas: „Ačiū, ačiū, ačiū už šią akimirką“.
– Tačiau juk galima kurti ateities tikslus ir jų siekti džiaugsmingai.
– Galima. Tačiau vis tiek turi tą daryti iš šios akimirkos. Net planuoti negali rytoj. Planuoji šiandien, čia ir dabar. Ir lūkestis, kad noras išsipildytų, tik kliudys jo išsipildymui. Visada turi žinoti: „Kas atsitiks, nėra mano valioje“.
– O kieno valioje?
– Visi dalykai tiesiog ištinka. Aš tik manau: „Planavau užsivirti vandens šį rytą ir prisipilti termosą arbatos, taip ir padariau. Kokia čia mistika? Viską pats ir padariau“. Tačiau arbata, kurią geriu, yra dovana. Ją kažkada žmonės augino Kinijoje, rinko, brandino – mažytės arbatžolės slepia didžiulę istoriją.
Kiek mes esame kalti, kad išsiskiria mūsų tėvai ir paskui santykius matome kaip skausmą? Taip, tada, kai užaugame, mums sunku užmegzti ryšį. Nešame su savimi šią patirtį ir dėl to nesame net kalti. Taip tiesiog nutiko. Tačiau būtent sąmoningumo kelias padeda išsivaduoti iš šių apribojimų.
– Kaip galime pakeisti savo įsitikinimus?
– Yra būdų, kaip vienus įsitikinimus pakeisti kitais. Tačiau yra ir kitas kelias – nieko su įsitikinimais nedaryti, tiesiog juos visus palikti dabartyje. Tai man atrodo pats tiesiausias kelias. Kai esi atvirume, tada įsitikinimai ima keistis savaime. Be jokių pastangų.
Laisvė neša džiaugsmą – tokį džiaugsmą, kuris neturi jokios priežasties. Tada tampi laisvas nuo gerų ir blogų įsitikinimų. Nuo praeities ir ateities. Gyvenimas tada kartu paprastas ir nepaprastas.
– Esu patyrusi tokių akimirkų. Tačiau neįsivaizduoju, kaip taip gyventi visą laiką.
– Nesakyk „Užvakar patyriau nušvitimą“. Tai jau irgi yra tik praeities patyrimas. Tikrovė nuolat kinta. Gali savo dėmesį atiduoti ateičiai ar praeičiai, bet raktas yra dabartyje. Proto inercija yra labai stipri. Dėl to reikia tavo budrumo. Dėmesys tikrai nukryps ir vėl imsi kurti strategijas, kaip vienas savybes pakeisti į geresnes, kaip sutikti tą vienintelį… Tačiau svarbiausia yra pastebėti, kad dėmesys nukrypo ir sugrąžinti jį atgal.
Foto: Kristina Rutkauskienė
Meditacija yra būdas ilsėtis totaliai kiekvieną akimirką. Kalbu čia ne apie pratybas, bet apie sąmonės būseną, kai visada gali susigrąžinti savo dėmesį. Ir iš šito centro tu gali šokinėt į periferijas. Gali prisimint vaikystę. Jei nori, gali paplanuoti ateitį, susikurti tikslą. Ir tuo pačiu čia ir dabar tu vis tiek suprasi, kad to šią akimirką nėra. Sveiką santykį su tuo, kas dar neatsitiko. Ir tada visada būsi atviras šiai akimirkas be jokio vertinimo, kas yra blogai. Tai ir yra laisvė.
– Kodėl mes taip dažnai sau meluojam? Pastebiu, kad vieną akimirką jaučiu ramybę ir man nieko daugiau nereikia. O kitą akimirką jau kuriu strategijas – tarkim, kaip manifestuoti pinigus.
– Aš nežinau kaip pinigus manifestuoti. Jei esi šioje akimirkoje, tau nieko nebetrūksta. Jei atiduodi dėmesį ateičiai ir praeičiai, tada prasideda manifestacijos.
Laiko tiesėje tai labai sunku išreikšti. Čia kalba net ne apie išorinius pasiekimus bet apie vidinį kiekvieno mirksnio išgyvenimą. Ir apie atpažinimą, kad jis yra pilnas pilniausias. Nėra nei vieno atomo kuris dar galėtų čia įsispraust su manifestacija. Manifestacija yra tiktai galvoj, o ne čia ir dabar.
Kai girdime žodį „galia“, iškart suklūstame: „O, galia, reikia eit mokytis, noriu būt galingas“. Tai yra ego. Tačiau tai pirminio instinkto lygmeny duodamos žinutės, už kurių ego nori kabintis. Ir kai pats tarnauji pirminiam instinktui, užsidarai nuo galimybės patirti. Negali gauti daugiau, nes net nežinai, ką gali gauti. Jei esi vedinas savo strategijos, neva žinai, tada esi nepasiruošęs gauti to, ko nežinai. To, kas tavęs laukia kaip dovana.
Foto: Liudvikas Cibas
– Bet kaip mes galim gyventi neplanuodami? Tarkim, negalvodami, kaip uždirbti pinigų.
– Žiūrėk, juk tu net dabar savo visais turimais pinigais negali pasinaudoti. Negali čia, meditavimo salėje sėdėdama ant pagalvėlės, išleisti šimto eurų. Todėl kam apie tai mąstyti?
Kita akimirka yra kita akimirka ir ji atneš kažką kita. Kai prireiks, gali atsirasti ir pinigų. Tačiau jei be jų nejautėme pilnatvės, tai ir jiems atsiradus nepajausime. Vėl trūks kažko ir ieškosime, kas mus galėtų užpildyti. Taip, pinigai suteikia laisvę judėti, kur tik nori, tačiau vis tiek jaučiuosi kaip skafandre. Arba turiu vyrą ir vaikų, bet vis tiek išgyvenu vienatvę.
Visi šventi raštai yra Tavyje. Tačiau turiu priimti, neturėti lūkesčių ir nesipriešinti. Taip suvokti pasaulį galiu tik atsisakęs įpročio vertinti. Nukrito motociklininkas – gerai tai ar blogai? Blogai – koja į kitą pusę „žiūri“, bet gerai kad jis gyvas.
Laisvės raktas yra priėmime. Kurk planus – tai netrukdo. Bet kurk iš priėmimo. Planai yra gerai. Bet tai tik planai. Ir tik tau, bet ne Dievui. Todėl jeigu kiekvieną vakarą parvažiuojam namo ir valgom vakarienę, tai didelė malonė, nes ne visi parvažiuoja. Kiekviename momente tu gali būti gyvas.
Visada galime rasti priežastį, dėl ko nerimauti. „Aš neturiu vaikų, todėl negaliu savęs realizuoti“. „Aš turiu vaikų ir tik kai jie užaugs, galėsiu gyventi dėl savęs“. O iš tiesų mes visada galime rasti būdą, kaip save išreikšti. Ir nėra nei geresnio, nei blogesnio būdo. Išorinės formos nėra svarbiausia.
Kosmosas yra kaip didelė mandala, kurioje viskas susidėlioja taip, kaip turi susidėlioti. Ir tu gali būti Visatos ašyje ir iš ten matyti tą „aš“, kuris blaškosi.
– Argi esame pasmerkti matyti savo blaškymąsi ir negatyvias mintis? Argi negalime pasiekti tokios būsenos, kad mintys būtų gražios?
– Drąsa yra tada, kai matome, jog mintys tėra tik mintys. Ir mes galime nuo tų minčių nukreipti dėmesį į aukštesnį tikslą. Dėmesys visada yra ties tuo, kas mums svarbiausia.
Baimė mums duota tam, kad apsaugotume gyvybę. Tačiau be šito jausmo mums duotas dar ir sąmoningumas, kad suvoktume, kiek baimė koreliuoja su tikrove. Daug nerimo ir baimių yra netikros. Joms skirdamas dėmesį žmogus kuria kančią ir naikina save. Tai yra inercija. Sąmoningumas yra atpažinimas, kaip veikia mano protas. Tada gali suvokti, kiek vadovautis baime, kurią jauti.
Pavyzdžiui, mano draugas Karolis Mieliauskas žiemą motociklu važiavo Sibire. Didžiuliame šaltyje. Jam nuolat į galvą lindo mintys apie tai, kad yra pavojinga. Apie tai, kad jis sušals ar nukris nuo stataus skardžio. Tačiau jis tiesiog važiavo toliau. Karolio pavyzdys yra aiškus įrodymas, kad baimės iškyla, tačiau mes galime jomis nesivadovauti. Aišku, fiziškai reikia padaryti visus žingsnius, kad liktum gyvas.
– Skaičiau interviu su vienu alpinistų vadovu. Jis tvirtino, kad vienas didžiausių iššūkių yra žmonių grupei pasakyt, kad į viršūnę lipti pernelyg pavojinga. Pasak jo, žmonės gali būti kaip apsėsti iš noro pasiekti viršūnę. Ir jie nori lipti, nepaisydami pavojaus. Galima sakyti, tai drąsa. Tačiau galima tai vadinti ir ego.
– Ir taip būna. Dėl to ir sakau, kad tikrovėje nėra taisyklių, viską apibrėžiančių. Nėra išankstinės strategijos, kaip daryti. Vienąsyk reikia važiuoti, nekreipiant dėmesio į baimes. Kitu atveju lipti nuo kalno žemyn.
Jeigu būsi tyloje, tai ateis supratimas, kad visada viskas yra gerai. O ne bus. Toks yra skirtumas. Protas linkęs sudėlioti: „O, padarysiu tą, tada bus viskas gerai“. O kai protas nurims, pamatysi, kad viskas jau yra gerai. Nebetikėsi triukšmu – ir pamatysi, kad viskas yra gerai. Ir dabar viskas gerai, tik per tam tikrą šydą to nesimato.
Foto: Kristina Rutkauskienė
– Ką tada daryti, kai kyla baimė?
– Strategija yra viena: matyti jausmą iš čia ir dabar. Išgyventi dabartį. Nuoširdžiai.
Mes galim kalbėti apie eilę skirtingų situacijų ir vis tiek tai neduos jokios naudos ir pasiruošimo tavo susitikimui su kita akimirka. Juk tai bus unikali akimirka su savomis aplinkybėmis. Ir reikia ne strategijos, o tavo sąmoningumo, kad tuo metu rastum sprendimą.
– Jei mes tik stebėsime jausmus, ar nebus taip, kad pasidarysime abejingi?
– Jausmai niekur nedingsta. Tu nepasidarai ameba. Tai tiesiog yra suvokimas, kad tu nesi jausmai. Kai gali jausmus matyti, tada gali būti ir nuo jų laisvas. Ir tai yra didžiausia laisvė, kurią gali pasiekti žmogus.
Gali būti laisvas nuo baimės ir nerimo. Gali būti laisvas net nuo džiaugsmo. Kai pargręžiame dėmesį į save, tuo metu atsiradusioje tyloje galime atpažinti, kaip akimirkoje skleidžiasi tikrovė. Ir tau nesvarbu, kas už borto. Gal ištiks audra. Bangavimui prasidėjus, žinosim, kad jis pasibaigs. Ir išgyvensim tai savo viduje. Todėl tegul visi momentai, kurie kviečia mus į išorę, tebūna priminimas vėl atsigręžti į save.
Užrašė Ginta Gaivenytė
Nuotraukos iš asmeninio Arno Harido albumo
Naujausi komentarai